Architektai: J. Januševskis, 1886 metai;
A. ir V. Nasvyčiai (1969 metais pirmoji rekonstrukcija);
„A2SM“ (2023 metais antroji rekonstrukcija): A. Sasnauskas, R. Samackaitė, J. Šykovas, S. Malenko, D. Sabaliauskienė, S. Lučinskienė
Vieta: Gedimino pr. 7, Vilnius
Plotas: 5 758 m2
Fotografas: Norbert Tukaj
Šių metų vasaros pradžioje Šarlotės mieste, Šiaurės Karolinoje, įvyko 31-asis Naujosios urbanistikos kongresas. Kasmetis renginys, kuris vyksta jau 30 metų, vienai savaitei suburia daugiau kaip pusantro tūkstančio su miestų vystymu susijusių profesionalų. Naujieji urbanistai teigia, kad investicijų trūkumas, priemiesčių drieka, didėjanti atskirtis tarp skirtingas pajamas uždirbančių gyventojų, ekologinės būklės blogėjimas, žemės ūkio paskirties teritorijų ir želdynų nykimas bei istorinių objektų neišsaugojimas tiesiogiai siejasi su bendruomenių miestuose trūkumu ir jų kūrimo iššūkiais. Šių metų kongreso tema – ryšiai, didelį dėmesį skiria miestų viešosioms erdvėms – vietoms, kurios jungia, kuria ir įgalina bendruomenes veikloms. Dalyvaudamas kongrese negalėjau nepastebėti Lietuvos ir JAV miestų planavimo ir viešųjų erdvių problematikos panašumų. „Urbanizuotos teritorijos yra neatsiejama šiuolaikinės visuomenės dalis, o viešosios erdvės ir fizinė miestų aplinka daro tiesioginę įtaką mūsų gyvenimo kokybei, patogumui ir sveikatai“, – ši vieno iš judėjimo pradininkų – Andrésas Duany – sentencija jau daugiau nei trisdešimt metų telkia naujuosius urbanistus siekiant kurti geresnius miestus ir humanizuoti jų erdves. O Lietuvoje, atrodo, tik dabar pradedame suprasti ir pajusti mūsų miestų modernistinio laikotarpio planavimo ir projektavimo ydas bei trūkumus.
Architektūros biuro bendrakūrius, architektus Gintarę Kabalinę, Andrių Serapiną, Andrių Pakulį ir Vitalijų Rudoką kalbina Dalia Traškinaitė.
Kaip kilo mintis sukurti savo biurą, kaip susibūrėte į komandą?
Gintarė: visi mokėmės Vilniaus Gedimino technikos universitete, o jį baigę dirbome skirtinguose biuruose, kaupėme patirtį, praktiką, kol galiausiai po penkerių metų sugalvojome susiburti ir dalyvauti tarptautiniame konkurse, kuriame mums pasisekė ir konkursinis darbas gavo atskirą paminėjimą (honorable mention). Buvome laimingi šiuo pasiekimu ir tai paskatino pagalvoti apie tai, kad drauge galime padaryti daugiau negu tik vieną konkursą. Turėjome energijos, kūrybinio potencialo, kurį norėjome paversti į ką nors apčiuopiamo, gyvo.
Andrius S.: mes ir po studijų vis pasikalbėdavome, kad gal kada reikėtų susiburti į komandą.
Vitalijus: visada turėjome mintį, kad reikėtų sukurti savo architektų biurą, bet nežinojome, kas su kuo ir kaip.
Andrius S.: dirbome skirtinguose biuruose, skirtinguose miestuose. Mes su Vitalijumi – Vilniuje, Gintarė su Andriumi – Klaipėdoje. Konkursas buvo tik toks mini testas, kuris mus galiausiai ir sutelkė.
„Nest City Lab“ tvarumo laboratorija – tai neeilinė bendradarbystė Barselonoje, sukurta remiantis permakultūros principais. Šio pastato kontekste permakultūra suskamba kaip holistinė dizaino filosofija, sąmoningai atkartojanti žmogaus ir gamtos santykį per socialinę, ekonominę ir kultūrinę prizmę. Išskirtinio interviu metu laboratorijos įkūrėja Valerie Aubert Pietri gilinosi į tai, kaip veikia bioklimatinis pastatas arba, jos žodžiais, – „gyvas organizmas“, – akcentuodama žiedinės ekonomikos procesų architektūroje svarbą.
Barselonos 22@ teritorija: „Nest City Lab“ ir tvarumo sinergija
Permakultūros principais paremta laboratorija yra įsikūrusi @22 inovacijų teritorijoje, Poblenou rajone, Barselonoje. Anksčiau funkcionavusi kaip 200 ha pramoninio uosto teritorija, nuo 2000 metų ji veikia kaip urbanistinių inovacijų ir eksperimentų aikštelė. Rajone yra įgyvendinamos įvairios tvaraus miesto planavimo iniciatyvos, tokios kaip Superblocks (cat. Superilla), draudžiančios mašinų judėjimą gyvenamosiose zonose. Šis kontekstas suteikė „Nest City Lab“ ypatingą reikšmę – pastato įkūrėjai siekė ne tik regeneruoti industrinį pastato paveldą, bet ir sukurti pamatines gaires inicijuojant kitų ekokvartalų, paremtų permakultūros principais, atsiradimą.
„About Architecture“ Dominykas Daunys „Išora x Lozuraitytė“
Autoriai / architektai: Dominykas Daunys, Petras Išora Lozuraitis (PDV), Ivane Ksnelashvili
Inžinieriai / konstruktoriai: „TEC Infrastructure“
Realizacija: salos tilto-aikštės – 2022 m.
Teksto autorė: Monika Liočaitė-Raubickienė
Pėsčiųjų tiltų per Nemuno upę nuo Karaliaus Mindaugo prospekto iki salos ir nuo salos iki Aleksoto: realizacija ir projektas
2016 metais jungtinis architektų kolektyvas KILD architektai, kurį sudaro trijų architektūros studijų bendradarbiavimas – „About Architecture“, „Išora x Lozuraitytė“ ir Dominykas Daunys – susijungė dalyvauti Seulo tilto konkurse. Laimėję pirmąją vietą, tęsė savo bendradarbiavimą ir greta vykdomų architektūrinių praktikų spėjo sužibėti ne viename tiltų konkurse. 2018 metais KILD architektų trio (P. Išora Lozuraitis, D. Daunys, I. Ksnelashvili) su devizu ,,360“ laimėjo pirmąją vietą Kauno miesto savivaldybės skelbtame Pėsčiųjų tiltų per Nemuno upę konkurse. KILD architektai konkursui pasiūlė projektuoti ne tik inžinerinius statinius kaip naujas miesto infrastruktūras, bet ir tomis pačiomis statybų lėšomis suformuoti patrauklias ir įtraukias zonas miestiečiams. Taip praplečiant tiltui keliamus reikalavimus ir viešąją infrastruktūrą paverčiant pridėtinės vertės viešąja erdve. Šiuo metu mažasis tiltas su aikšte jau yra įgyvendintas, didysis – nuo salos iki Aleksoto – ekspertuotas ir vasaros gale gavęs statybos leidimą. Kauno miestas tikisi kitąmet pradėti ir didžiojo tilto statybų darbus. Taip pat norisi pasidžiaugti, kad Nemuno salos tiltas-aikštė buvo nominuotas Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose (NAA) 2023-iaisiais.
Panevėžys yra išskirtinai kompaktiškas, tai lemia didelis gyventojų tankumas, daugiafunkciškumas miesto planavime ir gerai išvystytos skirtingos judėjimo galimybės. Istoriškai susiformavęs iš atskirų gyvenviečių radialinės struktūros, Panevėžio miestas pasižymi aiškiai išreikštomis pietūs–šiaurė ir rytai–vakarai judėjimo kryptimis. Tankiai apgyvendinti gyvenamieji kvartalai yra beveik vienodai nutolę nuo miesto centrinės dalies, prekybos ir paslaugų bei pramonės teritorijos, apsuptos gyvenamaisiais rajonais ir žaliosiomis zonomis. Nors savo urbanistine struktūra Panevėžys yra panašus į kitus miestus, kur pagrindiniai želdynai yra išsidėstę šalia vandens telkinių, Šiaurės Lietuvos sostinė pasižymi tuo, kad bendramiestės žaliosios erdvės yra sujungtos ne tik Nevėžio upe, bet ir nuosekliai besijungiančiais pėsčiųjų ir dviračių takais. Šių ryšių įgyvendinimą lėmė sėkmingai suformuota Panevėžio miesto Senvagės ir Skaistakalnio parkų su prieigomis kompleksinė sutvarkymo konkurso projektavimo užduotis, kurios formavimas rėmėsi apklausomis ir susitikimais su suinteresuotomis šalimis. Pirmąją vietą laimėjęs projektas „Nevėžio slėnis“ pasiūlė įgyvendinant pagrindines miesto žaliąsias erdves atgręžti miestą į Nevėžį. Dabar, kai projektai jau įgyvendinti, galima aprašyti ne tik šių viešųjų erdvių projektuojamus sprendimus, bet ir apžvelgti miestiečių viešųjų erdvių naudojimo galimybes ir siūlomas parkų veiklas.
Architektai: Aurimas Syrusas, Greta Brimė, Ričardas Bertašius, Eglė Gečaitė, Aurelija Kniukštaitė, Jonė Virbickaitė, Kotryna Bajorinaitė, Ieva Sirijatavičiūtė, Viktoras Gricius („IMPLMNT architects“)
Statybos inžinieriai (konstrukcijos): „SWECO Lietuva“
Vieta: Panevėžys, Respublikos g. 40
Bendras pastato plotas (I etapo): 3 746 m2
Numatomas pastato bendras plotas: 6 747 m2
Sklypo plotas: 7 392 m2
Metai: 2023 m.
Panevėžys per pastarąjį dešimtmetį įgavo naują kvėpavimą: sutvarkytos viešosios erdvės (Laisvės aikštė (architektūros studija „Studija 501“), Senvagės parkas ir Gražės Skaistakalnio parkas ir prieigos (urbanistų studija „PUPA“), Nepriklausomybės aikštė (UAB „Plėtros partneriai“)), atsirado daugiau naujų architektūros objektų (autobusų stotis („Paleko architektų studija“), statybų procese – Panevėžio baseinas („HEIMA architects“)), įvykdytos esamų pastatų rekonstrukcijos (kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“) ir iš naujo kultūriškai sujudęs miestas. Ir to pokyčio galimybių atsiranda vis daugiau, pavyzdžiui, greta esančio raudonų plytų XIX a. Panevėžio konservų fabriko pastatų komplekso, kurio pirminė paskirtis buvusi alkoholio gamyba, dabar numatomas visuomeninės ir kultūrinės paskirties objektas su komercinėmis patalpomis – „Meno inkubatorius“ (projektiniai pasiūlymai – architektūros studija „Arches“). Atrodytų, Panevėžį kiekvieną dieną kuriantys žmonės po truputį suvokė, kokių stiprybių jų miestas turi, kokios neigiamos konotacijos jiems nebereikalingos, ir priėmė pokyčio galimybę. Naujausias urbanistinis, taip pat kultūrinis ir architektūrinis pokytis Panevėžyje – „Stasys MUS.E.M“, Nacionalinės premijos laureato Stasio Eidrigevičiaus, gimusio Mediniškiuose ir augusio Lepšiuose (Panevėžio rajone), savo darbais žinomo visame pasaulyje, menų centras / muziejus.
Pradžią tokio objekto atsiradimui davė 2018 m. įvykęs konkursas, kur viešu laišku į architektus kreipęsis menininkas išdėstė viziją, kaip turėtų atrodyti jo kūrybos namai Panevėžyje. „IMPLMNT architects“ architektai, radę raktą į Stasio Eidrigevičiaus galvosūkį, ten įskaitė tris esminius žodžius, įkvėpusius ir pastato architektūrą, kurios esminė koncepcinė sąranga nepakito nuo pirminės konkurso vizijos: logika, paprastumas ir fantazija. Projektą parengti šio menininko kūrybos Panevėžyje daliai – reikšmingas įvykis ne tik pačiam miestui, regionui, bet ir visai valstybei. S. Eidrigevičius itin produktyvus menininkas, kurio kūrybiniai darbai pasklidę po Lietuvą ir, žinoma, visą pasaulį. Jo darbų kolekcijas turi Lenkijos nacionalinio muziejaus padaliniai Varšuvoje, Vroclove, Poznanėje, Ščecine, taip pat jų yra ir Britų muziejuje Londone, Modernaus meno muziejuje Niujorke, Nacionalinėje bibliotekoje Vašingtone, Kūrybos galerijoje Tokijuje, Vatikano muziejuje Romoje ir nesuskaičiuojamai jų yra privačiose kolekcijose visame pasaulyje. Lietuvoje jo kūrinių yra įsigijęs ir MO muziejus, su kurio atsiradimu galima rasti paralelių, bet tik iš pažiūros šios situacijos yra panašios savo atsiradimo miestuose istorijomis. Panevėžyje sovietmečiu statyto „Garso“ kino teatro funkciją buvo numatyta keisti į kultūrinę, tačiau iš sentimentalumo ir sąryšio su šiuo pastatu buvo inicijuota protesto akcija, privertusi net ir patį menininką sudvejoti, ar tikrai teisingai jis elgiasi, siūlydamas naują kultūrinę, reprezentacinę erdvę miestui, na, o MO muziejaus atveju – kultūrinę erdvę, „Lietuvos“ kino teatrą, numatyta keisti komercine, tuomet buvęs protestas / meno akcija, kol galiausiai inicijuotas konkursas komercinių patalpų su mažesniąja bendro pastato dalimi muziejui. Na, kol galiausiai neįgyvendinus planų ir šį kino teatrą pakeitė kultūrinė, muziejinė erdvė su viešosios erdvės aliuzija į kino teatrą (amfiteatras užlipus).
Panevėžio atveju architektai kino teatro paskirties nepaliko nuošaly ar nepavertė jos tik galimybe kiną rodyti viešojoje erdvėje, o šiai paskirčiai paskyrė atskirą tūrį šalia pagrindinio muziejaus pastato. Bendra pastato urbanistinė sankloda apgalvota ir aiški: pagrindiniu pastato tūriu, kurio šiuo metu realizuota tik pusė ir užstatymo perimetru reprezentuojama buvusi miesto gatvė, Topolių alėja, taip pastatu vizualiai jungiant dvi esamas Kranto ir Respublikos gatves, o identifikuota dažniausia pėsčiųjų srauto kryptis nuo J. Balčikonio gimnazijos Senvagės link suformavo ir pirmo aukšto trūkį, skirtą tiek patekti į vidų, tiek galimybei pro šį pastatą praeiti, nekeičiant buvusios nusistovėjusios pėsčiųjų krypties, nors šiuo metu, dar nesant antrajai pastato daliai, šio sprendimo lankydamiesi nepamatysite. Išpildytas ir konkursiniame projekte pačių architektų pasiūlymas į pastato patalpų programą įtraukti nekomercinio kino salę . Kino teatro tūris – kvadratinis ir viešojoje erdvėje pasuktas, nelygiuojant su pagrindiniu muziejaus pastatu ir taip sureikšminant jo svarbą komplekse, vakare tampa ne tik aikštės akcentu, bet ir apšvietimo šaltiniu. Šis tūris, atspindintis sentimentaliąją buvusio kino teatro pusę ir sietinas su renginių metu žiūrėtų kino filmų patirtimis, atsiminimais. Dabartinė nekomercinio kino salė, suprojektuota atitinkant buvusią tokio pobūdžio kino salę, kuri yra panašaus mastelio ir į ją patenkama iš muziejaus rūsio. Ant kino teatro salės esanti viešoji erdvė, kurta pagal S. Eidrigevičiaus eskizą, dar nėra baigtas, nes virš Stasio kūriniuose matomo jo kūrinių personažo (o gal net ir paties menininko) veido profilio negilaus baseinėlio turėtų kaboti ir skulptūra.
Lygiagrečiai su muziejaus suformuota aikšte, kuri antrojo statybų etapo metu bus pratęsta į Respublikos gatvės pusę, suprojektuoti intrigą keliantys suoliukai. Kaip sako patys architektai, komentuodami pastato sprendinius, šie taip pat iš kodo fantazijos skyriaus. Šiais mažosios architektūros elementais kartu slepiami inžineriniai elementai, kurie dažnu atveju sunkiai išvengiamai būna eksponuojami ir taip jaukia sukurtą visumos darną, todėl šiuo atveju sumanus sprendimas juos užslepia ir padaro daugiafunkciais bei estetiškais, lygiateisiais viešosios erdvės objektais. O ypač kai tai yra svarbi miesto erdvė. Sėdint ant dinamiškai išdėstytų aikštėje suoliukų, atsiveria įvairių perspektyvų į miestą, muziejų, į žalumas ir skatinamas įvairesnis erdvės patyrimas bei netikėtumo momentu kuriamas nemažas veiksmas aplink juos. Architektų sprendimas surasti jungtį su išore per pasikartojančius objektus atrastas viduje – tam tikra viešosios erdvės suoliukų replika atsiduria ir pirmame muziejaus aukšte, šalia informacinio centro, o per visą pirmą pastato aukštą besitęsianti plonai, juodais rėmais skaidoma plokštuma vizualiai tarsi jungia šias dvi erdves.
„Minėtų trijų žodžių kodas – logika, paprastumas, fantazija atsispindi ir urbanistiniuose sprendimuose. Pastato tūris – paprastas ir aiškus, o vidaus erdvinėje sandaroje jau išryškėja ir koduotų fantazijos elementų. Žvelgdami kiek iš toliau atsispyrėme nuo Stasio kūrybos, jo darbų ikonų besikartojančių motyvų, formų jungčių, transformacijų, linijų ir pan. Tokia kūrybinė priemonė ir čia egzistuoja – kaip erdvės varijuoja, jungiasi, kokia tarpusavio jų dinamika“, – sako pastato architektas Aurimas Syrusas. Iš tiesų itin reta galimybė projektuoti pastatą dar menininkui gyvam esant, o dar unikaliau drauge su juo kurti, įtraukti į procesą ir iš jo gauti atsaką, nuolat palaikant kūrybinį, projektavimo, sprendimų priėmimo pulsą bei tiesiogiai bendraujant, nes menininkui iš tiesų buvo ir yra svarbūs jo kūrybos namai. Taigi, S. Eidrigevičiaus darbų aptiksite ne tik parodos ekspozicijoje: kiekvieną, atėjusį aplankyti šio muziejaus, pasitiks informacijos centro sieną puošiantis kūrinys, skirtas šiam pastatui ir šiai vietai, turintis ne vieną prasmę, – tai ir klampaus proceso leitmotyvas, paties pastato motyvas, Stasio kūryboje pasikartojantis herojus. O ir toliau svečius lydės kiti autoriniai menininko darbai – grafiniai navigaciniai žymėjimai, leidžiantys nustebti ir šyptelėti.
Menininko noras, kad šis pastatas būtų vizitinė miesto kortelė, tikėtina, išsipildė ar bent jau, visiškai įgyvendinus pastatą, bus pasiekta. Tiesioginis architektų bendravimas su menininku išplėtė ir jų veiklos lauką: teko kurti ir už šio projekto ribų, būta nedidelių bandomųjų projektų, siekiant pagrindinio projekto tikslo – pastato realizacijos. Knygų mugėje tekę projektuoti ir stendų, kas šiai architektūros įmonei nėra naujiena, ir šioje srityje jie turi itin gausios patirties bei visuomet, atrodytų, paprastomis priemonėmis sugeba sumaniai perteikti idėją, nustebinti. Pirmąją parodą projektavę pastato architektai kartu su parodos kuratoriais taip pat susidūrė tikrai su nelengva misija – susipažinti su tarpdicipliniška menininko kūryba, asmenybe ir ją pristatyti. Pasirinktas sprendimas – neperspausti tiek parodos architektūra, tiek ir pačių darbų kiekiu. Keturių aukštų pastatas su rūsiu nėra visiškai uždaras, turi ir simbolinį atvirą langą į Senvagės pusę. Tokių koduotų vidinių perspektyvų, žiūrėjimo taškų esti nemažai, o kad pastatas nebūtų uždaras, atsiranda atvirumo elementų, pavyzdžiui, pirmame aukšte esantys langai, pro kuriuos matytum ne tik parodą, bet ir miestą, iš tikrųjų duoda impulsą atvirumui iš laiko pusės, kviečia užsukti į meno pasaulį. Taip pat toks atviro lango elementas turėtų atsirasti, įvykdžius antrojo etapo darbus, šalia Respublikos g. arba rūsio aukšte įsikūrusioje rūbinėje pro stiklą galima matyti kūrinių saugyklą – dar vieną atvirą langą, bet tik ten besilankantiems, nes natūralios šviesos šioje patalpoje nėra. Patekus ant pastato stogo viešosios terasos, prieinamos muziejaus lankytojams, galima apžvelgti ir miestą. Nuo jos atsiveria naujos vizualinės perspektyvos į miestą, anksčiau net nepažintos jau ilgą laiką čia gyvenantiems miestiečiams.
Kaip teigia architektai A. Syrusas ir Greta Brimė, kodavimo yra ir pastato fasaduose, nors pati pastato forma yra itin lakoniška, dalelę fantazijos įneša taktiliški fasadai. Tiek mažesnio tūrio nekomercinio kino teatro, tiek pagrindinio muziejaus, besiskiriantys tarpusavyje unikalia faktūra. Kaip žemės motyvo faktūra ir S. Eidrigevičiaus linijos tiesumo su lengvu, gyvu virpėjimu, kartu vizualiai ir kiek sumažinant bei suskaidant didelį, bet aplinkoje savo masteliu gerai skaitomą muziejaus pastatą. G. Brimė teigia, kad projektavimo metu sprendiniai lemia žmogaus norą patirti ir būsimus jo jausmus, įspūdį tiek vidaus, tiek išorės erdvėje, todėl į tai išties architektai kreipė daug dėmesio, kuris visiškai atsiskleis realizavus antrąją pastato pusę.
Būtent kito statybų etapo metu numatomas atsirasti tokio paties dydžio pastatas Respublikos gatvės link kaip ir realizuotoji dalis. Įėjimas išliks toje pačioje vietoje, tik pirmo aukšto centre atsiras tekste jau minėtoji perskyra. Taip pat šioje pastato dalyje bus praplėstos 3 ir 4 aukštų ekspozicijų erdvės, dabartiniame – 2 aukšte įsikūręs edukacijos centras ir administracija antruoju etapu pavirs modifikuojama konferencijų, kūrybinių dirbtuvių erdve, o per rūsio ir 1 aukštą eis daugiafunkcė salė, kuri numatyta greta Respublikos g., pratęsiant muziejuje kuriamą įvairaus aukščio ir matmenų erdvių dinamiką ir bus apžvelgiama pro stiklines vitrinas. Čia turėtų matytis ir dar vienas S. Eidrigevičiaus pėdsakas šio pastato architektūroje – jo kurta freska. Taip pat prasiplės požeminė automobilių aikštelė, numatomos techninės, ūkinės patalpos, kūrinių atvežimo / pervežimo vieta, atskiras įvažiavimas šiaurinėje sklypo dalyje jau įgyvendintas. Aikštėje, šalia pastato, numatyta atsvara kieto grindinio aikštei – nedidelė parko zona kitoje nei aikštė pusėje. Dabartinė aikštės dalis bus kartu su pastato dalimi pratęsta iki Respublikos g., o stogo terasos plotas, įgyvendinus antrojo etapo darbus, reaguojant į tokios paskirties poreikį, dar prasiplės.
Kultūrinis šalies išprusimas, noras bei domėjimasis menu ir įvairiausiomis jo formomis skatina visuotinį pilietinės bendruomenės pokytį, todėl tokių objektų atsiradimas reikšmingas ne tik regioniniu lygiu, bet ir valstybiniu, o ypač tada, kai turime vis dar kuriančių, savo kūryba žinomų visame pasaulyje menininkų. S. Eidrigevičiaus kūrybos namai savo formos paprastumu, priimtų projektavimo sprendimų logika ir įvairiausiomis meninėmis priemonėmis užkoduota fantazija, inspiruota menininko kūrybos, po truputį atranda ir užsitikrina savo vietą Lietuvos muziejų ir galerijų kontekste bei ikonišku tapusiu Stasio personažu parodo miestui savo veidą. Šviesų veidą, iš kurio atsiveriančios naujos perspektyvos į miestą ir į meno pasaulį, keliantį ne tik eksponatais, bet ir pastato architektūra viltį, kad tokių kultūrinių objektų gyvavimas bus sėkmingas ir paskatins tokių kokybiškų kultūrinių objektų plėtros poreikį kituose Lietuvos regionuose. Architektų atidumas žmogaus poreikiams bei detalėms ir vizualinių ryšių akcentavimas – dar vienas iš, atrodytų, jau savaime suprantamų kodų šiame projekte. Norisi, kad žmogaus poreikių atliepimas nebūtų tik gražus lozungas, nugulantis įvairiuose tekstuose, apsvarstymuose ar interviu apie architektūrą, bet ir tikroji, veiksni bei gyva realybė.
Dalia Traškinaitė
Architektai: Gustė Kančaitė, Kęstutis Kajokas, Ieva Šalomskienė, Linas Ulickas, Dovilė Gavelienė, Algirdas Ramonas, Deimantė Vaičiukynaitė, Tomas Petreikis
Vieta: Aukštaičių g. 7, Vilnius
Plotas: 28 500 m²
Metai: 2017–2023
Fotografas: Norbert Tukaj
Išorinių sienų izoliacija yra itin populiarus pasirinkimas tiems, kurie nori sumažinti savo būsto šilumos nuostolius. Kaip tai padaryti taip, kad viskas būtų pasiekta saugiai ir ekologiškai, o ir pats pastato fasadas atrodytų puikiai po daugybės metų? Skaityti toliau…
Skaityti toliau…
MŪSŲ PARTNERIAI
