Architektūra ir interjeras: MB „Kančas studio“: Algimantas Kančas (1954–2016), Orlandas Narušis (1964–2019), Gediminas Kezys, Gustė Kančaitė, Tomas Petreikis, Gytautė Gružauskaitė-Kručkauskienė, Dovilė Gavelienė, Eglė Gipienė ir Vitalija Gofmanaitė.
Projekto vadovas: Ričardas Bitovtas (UAB ,,Infes“)
Rangovas: UAB ,,Infes“, statybos darbų vadovas: Konstantinas Stechas
Metai: 2017–2024
Adresas: Gedimino pr. 4, Vilnius
Fotografas: Ričardas Čerbulėnas
Teksto autorė: Monika Liočaitė-Raubickienė
Vilniaus Amatininkų mugė ir ,,Liutnios“ teatras
1893 m. dabartiniame Lietuvos nacionaliniame dramos teatro (toliau LNDT) sklype buvo pastatytas Vilniaus amatininkų draugijos pastatas (Amatininkų mugė), funduotas Žemės banko. Siaurą tūrį, kuris buvo orientuotas galu į anuometį Šv. Jurgio prospektą, projektavo Kiprijonas Maculevičius (1830–1906). Vėliau pagal 1897 m. Vladislovo Stipulkovskio (1866–1927) projektą pristatytas trečias aukštas, pastatas įgavo neorenesansinę išraišką. Visuose aukštuose buvo suprojektuotos erdvios salės, kuriose vykdavo amatininkų ir architektūrinių projektų parodos. Taip pat čia veikė amatininkams skirtos techninio piešimo ir braižybos klasės. Buvo įsikūrusi ,,Liutnia“ – muzikinės draugijos kanceliarija.
1910 m. prie greta esančio Žemės banko pastato (dab. Lietuvos bankas) pagal Vaclovo Michnevičiaus (1866–1947) projektą pastatytas „Liutnios“ teatras. Taip tarp banko ir amatininkų pastatų susidarė gatvelė, iš kurios buvo patenkama į teatrą. Jis pagal projektą buvo priglaustas prie esamo banko ir ištįsęs į sklypo gilumą. Teatro pastate buvo suprojektuota salė su balkonu, scena ir pagalbinėmis bei tarnybinėmis patalpomis. Salėje tilpo apie 500 žmonių. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia veikė kino teatras ir muzikinės draugijos ,,Liutnia“ susibūrimai. Nuo 1920–1940 m. šiose patalpose buvo įsikūręs lenkų teatras, tačiau po karo jis pasitraukė į Lenkiją. Per Antrąjį pasaulinį karą teatro pastatas nukentėjo: sudegė stogas ir aptrupėjo fasadai. Tad, kol nebuvo sutvarkytas, čia nevyko jokia teatrinė ar koncertinė veikla.
1950–1951 m. buvo atlikta buvusio „Liutnios“ teatro, tuo metu pavadinto Lietuvos TSR valstybiniu dramos teatru, rekonstrukcija. Rekonstrukcijos autorius – V. Vorobjovas. Jos metu pastatui buvo suteikta daugiau puošnumo: akcentuotas įėjimas apvaliais šviestuvais, pristatytas frontonas ir stogas apjuostas baliustrada. Interjerą kūrė Simonas Ramunis (1916–2002), jam talkino Vilniaus dailės instituto architektūros studentai, jų gretose buvo ir broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Kaip architektas Vytautas Nasvytis atviravo savo paskutiniame interviu: ,,Ramunis buvo labai nuoširdus ir šiltas žmogus, mokė mus pagal prancūzišką prieškario mokyklą, liaudies meną. Pamenu, paišėm gipsatūras, smagu buvo, tas teatriukas toks simpatiškas, nedidelis. Scena tada buvo prie prospekto. <…> Ramunis vadovavo, ir mes greitai sukomės. <…> Sukūrėm gipsatūras, balkono atitvarą ir panašius dalykus.“
Istorijos vingiais priartėjome prie svarbiausio LNDT architektūrinio laikotarpio – brolių Nasvyčių rekonstrukcijos. Vėl kismas. Vėl veiksmas ir pripažinimas
1961 m. prasideda naujas projektavimo etapas. Tuomečiam teatrui reikia plėstis, atsiverti ir pritraukti, tapti modernesniam. Nors, atrodytų, galima pakeisti spektaklių repertuarą, reikia naujų erdvių, patogumų ir, žinoma, kokybiškos įrangos, kad režisieriai, aktoriai ir visa kūrybinė komanda jaustųsi patogiai. Prasideda teatro rekonstrukcija, perstatymas, kuri tęsiasi du dešimtmečius (1961–1981). Projekto autoriais pakviesti būti architektai, tuomet jau nusipelnę ir gerai žinomi broliai Algimantas (1928–2018) ir Vytautas (1928–2016) Nasvyčiai. Architektams teko imtis drąsaus sprendimo norint suvaldyti ir atskirti žiūrovų ir darbuotojų srautus – pagrindinę Didžiąją sceną pasukti 180 laipsnių kampu ir jos lokaciją taip atitolinti nuo tuomečio pagrindinio įėjimo gatvelės gilumos link. Taip pat keisti Didžiosios scenos gabaritus: ,,Mes ją išdidinome trim kartais, kad visos štangos, pakėlimų mechanizmai tilptų. Dabar virš scenos, nors paprastam žiūrovui nesimato, yra erdvė, lygi dar trims scenos portalo aukščiams. Taip pat atsirado kulisai su plundžeriais (scenos atskirų segmentų pakėlimo, nuleidimo sistemos – aut. pastaba), dar scenos ratas bei vokiečių pasiūlytas žiedas, kuris praplečia scenos ratą, gali suktis vienas arba jie gali suktis abu į priešingas puses. Tai duoda daugiau galimybių kūrėjams.“ Žiūrovų salėje buvo suformuotas amfiteatras ir praplėstos vietos buvusioje fojė. Viduryje salės sumontuotas ir įrengtas apšvietimo reguliatorių postas. Tačiau teatrui dar trūko patalpų ir erdvių. Tad nors pagal pirminį projektą buvo įgyvendinta beveik viskas, teko keisti sprendinius. Statybų metu buvo gautos dar vienos patalpos, dėl kurių architektai galėjo suformuoti įspūdingą, atvirą ir natūralia šviesa pro stoglangius aprūpintą fojė – dengtą vidinį kiemelį. Taip pat patrauklų pagrindinį įėjimą iš Gedimino prospekto, teatro bufetą bei išplėsti administracijai skirtas patalpas, kurių anuomet neužteko. Architektas paskutiniame duotame interviu džiaugiasi: ,,Kad pasitvirtino idėja sujungti prospektą su teatro vidumi ir kad fojė erdvė su peraukštėjimais atkartoja natūralų kiemelyje buvusį reljefą.“
Pagrindiniam įėjimui akcentuoti architektai buvo numatę bareljefą. Tačiau teatras, matyt, turi savo nenuspėjamumo aurą, kad vėl viskas įvyko spontaniškai. Tik likimo ir skulptoriaus Stanislovo Kuzmos (1947–2012) dėka ten nutūpė trys mūzos, kurios buvo sugalvotos ir sulipdytos pačiame teatre – repeticijų salėje. Vėliau per langą iškeltos tiesiai ant fasado. Vario skardos skulptūrų kompozicija unikali, čia neslepiamos siūlės, jomis suformuojamos aiškios formų lūžių linijos. Auksaveidės Melpomenė, Kaliopė ir Talija tarsi aktorės išėjusios į avansceną ir joms pavymui ateina skulptoriaus sumanyta cunamio banga arba aliuzija į teatro scenos užuolaidas, krintančias stambiomis draperijomis.
Persikelkime į vidų. Interjerą architektai kūrė nuosaikų, gausų atviros erdvės, neapkrautą dekoru ir šviesų. Brolių parinkta geltonų plytų spalva nėra tik, kaip V. Nasvytis minėjo, dėl praktiškos priežasties: ,,nes Jašiūnuose buvo gaminamos tokios plytos…“ Taip autoriai norėjo teatrui suteikti šviesumo, lengvumo ir optimizmo – palikti erdvės žmogui. Interjere akcentavo minimalistines kompozicijas, spalvą, plokštumas ir medžiagiškumą – tikrumą pačios materijos. Fojė buvo suprojektuota kaip galerija. Glaudžiai bendradarbiaujant su Vilniaus dailės instituto kūrėjais ir pažįstamais menininkais buvo specialiai užsakyti ir tapyti meno darbai. Leopoldas Surgailis (1928–2016), kaip pasakojo Vytautas Nasvytis, tapė teatre, kiti atvežti ir pakabinti. Taip pat fojė reikėjo akcento. Juo tapo iš baseinėlio kylanti skulptūra ,,Versmė“. Autorius Stanislovas Kuzma dalijosi, kaip jam norėjosi paprieštarauti idėjai sukurti vertikalią kompoziciją, nors tai būtų buvę chrestomatiška. Tad jis įgyvendino jau seniau sugalvotą ,,moters, besisukančios ratu, iškylančios į dangų ir besileidžiančios prie žemės“ idėją. Dėl prasto liejinio teko skulptūrą blizginti iki švytėjimo ir galiausiai būtent auksiniai blikai suskamba šviesiame Nasvyčių interjere. Kalbant apie S. Kuzmos darbus labai norisi pasidalyti teatrologės Kristinos Steiblytės įžvalgomis apie LNDT sukurtas jo skulptūras: ,,Įsižiūrėjus į jas galima perskaityti netikėtą istoriją apie skulptorių, apie teatrą ir apie miestą. Apie nuolatinę gyvybės ir mirties, kūrimo ir griovimo, pastangos ir atsitiktinumo įtampą. Apie kovą su taisyklėmis, su tuo, kas įprasta, tam, kad ilgainiui neįprastieji kūriniai taptų įprasti.“ Taip visas LNDT interjeras ir eksterjeras bėgant laikui tapo mums įprastu reiškiniu. O buvo etapas, kai plačiai buvo diskutuojama, ar ne per daug išsišoka auksaveidės? Ar tokio pobūdžio interjeras atitinka tokią funkciją? Tačiau kalbos nuslopo… ir šiandien pastato rekonstrukcija ir interjeras yra sulaukę daug pripažinimo, laikomas vienu ryškiausių Vilniaus architektūros pavyzdžių. Auksaveidės tapo teatro simboliu ir Gedimino prospekto puošmena, o 1993 m. teatro pastatai įtraukiami ir į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (Unikalus objekto kodas 15897) ir tampa architektūriniu paminklu.
Paminklo rekonstrukcija
Bėgant laikui Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui augant ir tampant vis pasaulietiškesniam bei skinant apdovanojimus pasaulio scenose vėl atsigręžta į statinių kokybę ir erdvių patogumą čia dirbantiesiems. Taip pat per daugelį metų vykę remonto darbai sutrikdė senąją struktūrą, palikdami peraukštėjimus ir loginius bei funkcinius disonansus. Prie rekonstrukcijos ir modernizacijos reikėjo pribręsti. Stipriai tam pasiruošti, tad nuo 2005 m. teatras po truputį keičiasi, tačiau tik 2017 m. pradėta rekonstrukcija.
Teatras plečiasi… Tad 2018 m. užvėręs duris žiūrovams, atsiveria statybų vėjams. Prie LNDT rekonstrukcijos ir modernizavimo projekto dirbo gausi „Kančas studio“ komanda. Idėjinis vadas ir koncepcijos formuotojas a. a. Algimantas Kančas (1954–2016). Kaip Gustė Kančaitė pasakoja: ,,Su juo buvo kuriama Naujosios salės eksterjero estetinė mintis – naujai statomos salės tūrį uždengti ,,skulptūriška“ užuolaida.“ Orlandas Narušis (1964–2019) ir Gediminas Kezys atliko architektūrinius projektavimo darbus, kuriuos perėmė ir architektė G. Kančaitė. Projekto vadovu buvo Ričardas Bitovtas (UAB ,,Infes“). Interjerus kūrė Tomas Petreikis, Gytautė Gružauskaitė-Kručkauskienė, Dovilė Gavelienė, Eglė Gipienė ir Vitalija Gofmanaitė. Nors „Kančas studio“ biuras jau buvo susidūręs su teatrų rekonstrukcijomis, kiekvienas atvejis unikalus, kiekvieno teatro savita meninė kalba ir tam atskleisti reikia ieškoti unikalios architektūrinės išraiškos. Šia rekonstrukcija užduočių, kurias reikėjo išspręsti, buvo tikrai daug. Kaip LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis sakė: ,,Pastato rekonstrukcijos tikrai reikėjo, nes jis buvo apverktinos būklės. Vasarą senojoje Mažojoje salėje būdavo neįmanoma vaidinti dėl karščio, o ir publika tiesiog alpdavo. Žiemą tiek aktoriai, tiek žiūrovai šaldavo ir šioje, ir Didžiojoje salėje. Kitos problemos buvo prasta akustika ir nepatogus patalpų išdėstymas, nes viduje kirtosi aktorių, gamybos ir žiūrovų keliai, kūrybinės erdvės pynėsi su gamybinėmis, o į Mažąją salę buvo patenkama per tarnybinį įėjimą iš Odminių gatvės.“ Tad pradžioje buvo būtina išspręsti funkcinius ryšius ir grąžinti loginę seką. Paskui darbai buvo skaidomi į penkis didelius etapus. Pirmame etape statoma nauja salė. Antrame – įrengiamos naujos rūbinės ir tualetų patalpos rūsyje. Trečiame – vykdomi teatro pastato modernizavimo darbai. Ketvirtame – rekonstravimo darbai. Penktame etape ant esamo ir projektuojamo stogų bus įrengiamos terasos, kavinė miestiečiams (šis etapas dar tik prasidės – aut. pastaba). Visi sprendiniai buvo priimti pagal projektavimo techninėje užduotyje bei patalpų zonavimo priede suformuotas užduotis. Teko ieškoti konsensuso tarp teatro administracijos poreikių, paveldosauginių reikalavimų ir techninių galimybių. Laikant vienu pagrindiniu tikslu išgauti estetiką, suteikiant žiūrovui lengvumą ir šventę būti teatre, o darbuotojams – malonesnes ir kokybiškesnes erdves produktyviam darbui.
Naujai pastatytas „Naujosios salės“ priestatas teatro vidiniame kieme funkciškai ir fiziškai susietas su pagrindiniu, esamu teatro pastatu. Pagrindinis patekimas į naujai projektuojamą salę organizuojamas iš Gedimino prospekto per teatro vestibiulį. Taip sujungiamos renovuotos ir naujai suprojektuotos viešosios erdvės. Nuo Gedimino prospekto traukos tašku tampa ne tik auksaveidės iš „Mūzų šventės“, bet ir naujai atidaryta kavinė „Nacionalinė“. Rekonstrukcijos metu buvo nuspręsta senųjų kasų vietoje įrengti nuo teatro atskirai veikiančią, tačiau teatru alsuojančią erdvę. Naujosios salės tūris savo architektūrine fasadų išraiška niveliuoja su kitais LNDT pastatais. Salės tūris netampa dominante ir neviršija Didžiosios scenos tūrio aukščio. Apdailai naudojama gelsvos spalvos keramika. Tačiau, kaip ir visame projekte, taip ir fasaduose – naujas neimituoja seno – išsiskiria estetine idėja – draperijomis, tačiau tai glaudžiai siejasi su visa teatro bendrąja estetika ir leidžia toliau visą LNDT tūrį suvokti kaip vientisą objektą. Renovuojant esamus pastatus, juos apšiltinant ir dengiant geltonų plytų mūrą, buvo pasirinkta daryti ventiliuojamą fasadą su gelsvos keramikos danga, išlaikant geltonųjų plytų įvaizdį.
Naujojoje salėje telpa 350 žiūrovų, joje yra mobiliosios sėdimosios vietos, tad gali būti gana lengvai transformuojama. Salė projektuota „black box“ (juodos dėžės) principu ir tinkama eksperimentinio ar kitokio teatro pastatymams, kur trinama riba tarp žiūrovo ir aktoriaus. Interjeras minimalistinis – juodas, kupinas nemaskuotų technologinių sprendimų. Šalia salės projektuojami atskiri sanitariniai mazgai, žiūrovų laukimo erdvė, tamsiai oranžine spalva išryškinta laiptinė, liftai, kitos teatro aktoriams ir darbuotojams reikalingos patalpos su visais patogumais.
Gausios teatro rekonstrukcijos neatpažįstamai pakeitė ir apdovanojimus pelniusių interjerų spalvinę gamą. Jie buvo netekę savo subtilumo ir praradę tinkamą sąskambį: iš garstyčių geltonos tapę ryškiai geltona, iš vario raudonos – kraujo raudona ir pan. Šias detales „Kančas studio“ architektai suvedė į visumą ir A. V. Nasvyčių interjerams grąžina tikrąsias jų spalvas. Naujai projektuojamų patalpų interjero sprendiniai nuosaikūs, tęsiantys brolių Nasvyčių sukurtą vieną atmosferą ir persiliejančias erdves. Kolorito kodu tapo viena sena kėdė iš Didžiosios salės, autentiškos, oranžinės beveik rūdžių spalvos. Kėdė atsitiktinai buvo rasta sandėliuose per teatro kraustymo darbus. Kaip architektė pasakojo, „šią spalvą, menančią XX a. 9-ojo dešimtmečio tetaro renesanso laikus grąžiname Nasvyčių interjerams ir su ja keliaujame į Naujosios salės prieigas, rūbinę rūsyje.“ Architektai interjere naudoja skirtingas, kuo natūralesnes, ilgaamžes medžiagas: metalą, medį, betoną, kokybišką tekstilę. Buvo norima naudoti rudintąjį metalą, tačiau, nors spalviškai viskas būtų suskambėję, emociškai teatrui norėjosi vintažo. Juoda spalva kontrasto principu išskiria naujai projektuojamus elementus esamų interjerų vietoje. Tarsi „juodu kaspinu“ pažymėta naujoji laiptinė su vientisais laiptais ir turėklais į naująsias rūsio erdves. Rūbinės interjeras minimalistinis – modernus. Šaltumo jausmą trina sodri oranžinė, medžio lamelių pakabinamos lubos ir auksu tviskančios detalės, kurios suteikia aliuzijos į auksaveidžių mūzų, o kartu ir Stanilovo Kuzmos prisilietimą. Naudojant tą pačią koloristiką visai kitokia nuotaika juntama prie Mažosios ir Naujosios salių prieigų. Čia architektai naudoja oranžinę, medžio ir baltą spalvas. Vertikalios plokštumos, dekoruojamos medžio plokštėmis, o sienoms sukuriamas medžio draperijų įspūdis. Grindims architektai pasirinko ganėtinai įnoringą kiliminę dangą, ant kurios matosi visi pėdsakai. Tačiau tai suteikia erdvei minkštumo ir to nenuspėjamumo – raštų ir atspalvių įvairovę. Kavinei, kuri seniau buvo senųjų rūbinių vietoje, architektai nusprendė suteikti solidumo ir romios sodrios juodos spalvos, kuri būtų tarsi priešprieša autentiškam bufetui, kuris rekonstrukcijos metu yra atnaujinamas grąžinant jam originalų nasvytišką interjerą.
Rekonstrukcija kaip spektaklis
Naujai projektuojamas pastatas niekada nepatirs tokios sudėtingos lemties kaip rekonstruojamas. Nebus toks iššūkis visų sričių specialistams. Prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro projekto dirbo gausi komanda architektų, projektuotojų ir tyrėjų. Ši LNDT rekonstrukcija laiko tėkmėje priminė ir dramą, ir tragediją (kai reikėdavo spręsti problemas greitai, o sprendimo būdų tarsi nėra) ir komediją, kai viską planuoji, galvoji, o viskas išeina vis tiek kitaip. Tačiau būtent rekonstrukcija ir konsensuso ieškojimas duoda ypatingesnių rezultatų. Tuo galėjome įsitikinti po architektų brolių Vytauto ir Algimanto Nasvyčių atliktos rekonstrukcijos. Jų priimtų drąsių sprendimų, kurie pasiteisino laiko tėkmėje. Taip pat šią teoriją patvirtina ir „Kančas studio“ architektų daryta LNDT rekonstrukcija. Kur sudėtingomis paveldosauginėmis sąlygomis, sutramdžius Kačergos upelį, teatrui atveriamos erdvės į rūsį. Sukuriama interjeruose nauja emocija ir koloristinė darna. Randamas raktas, kaip nepaneigiant seno kurti naują. Šios rekonstrukcijos, naujos statybos ir modernizavimo metu atskleista ne viena „palaidota“ paslaptis, atrasti lobiai, susigrąžinta istorija ir sukurta nauja ateitis, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras – paminklas – galėtų toliau funkcionuoti.
MŪSŲ PARTNERIAI
