Straipsnio autorė Elena Paleckytė kalbina „Aketuri architektai” biuro vadovą, LAR pirmininką architektą Luką Rekevičių.

Nuotraukos: Norbert Tukaj

Skaityti toliau…

Architektą Algimantą Pliučą kalbina Elena Paleckytė

Nuotraukos: „VAS”

Skaityti toliau…

Autorė Elena Paleckytė, prie pietų stalo, pakalbino „Do architects” biuro architektus. Į klausimus atsakė: Gilma Teodora Gylytė, Vaiva Šimoliūnaitė, Rūta Emilija Žeromskaitė, Paulius Paskačimas, Ieva Marija Malinauskaitė, Sabina Daugėlienė, Solveiga Buoželytė

Nuotraukos: „Do architects”

Skaityti toliau…

Interviu su Vytautu Petrušoniu, kalbino Dalia Traškinaitė

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie identiteto (arba kitaip – tapatumo) apraiškas mūsų miestuose. Norėdami įsigilinti į šio reiškinio suvokimą ir jo apibrėžimo kriterijus, daugiau dėmesio skirdami Vilniaus tapatumui iki XX a. pr., kalbamės su VGTU Architektūros fakulteto dėstytoju, architektu, architektūros tyrėju doc. dr. Vytautu Petrušoniu.

Skaityti toliau…

1pradzia2pradzia3pradzia

Kai 2013 metų gruodžio 20 dieną Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje Aušrelės Šilinskienės pelenus priglaudėme prie jau 1995 metais palikusio materialųjį pasaulį Romo Šilinsko, man toptelėjo mintis, tiksliau gėda – čia guli unikalus Lietuvos architektų tandemas.
Skaityti toliau…

fasadas

(apie architektų Romaldo ir Aušros Šilinskų kūrybą)

 

Mokslo ir technikos ekspansija, jų racionalūs ir tikslūs metodai skverbiasi į visas žmogaus veiklos sritis ir keičia gyvenimo bei mąstymo pobūdį. Nuo šio galingo proceso neatskiriama taip pat ir architektūra – visų monumentaliausias, erdvę ir žmogaus aplinką formuojantis mernas ir mokslas. Vis dėlto nuolat patiriame, kad ta erdvė, kuri formuojama remiantis vien tik grynais logikos dėsniais, stokoja vienos esminės savybės – ji atsako racionaliems poreikiams, bet neįstengia sukelti mums visiems taip reikalingos jausminės, estetinės reakcijos. Ji lieka šalta ir indiferentiška. Jai stinga tos paslaptingos kibirkšties, kuri įskelia žmogaus širdį šildančią ugnį. Iš to kyla taip aktuali mūsų dirbtinės aplinkos humanizacijos problema.

Skaityti toliau…

2014-06-20

1 dalis – Nervas

Jau kuris laikas rengiausi rašyti apie skulptūrą Vilniaus mieste, neišvengiamame jos ryšyje su aplinka, dažniausiai architektūrine.

 

Nesirengiau pradėti ar apskritai daugiau dėmesio skirti skulptūroms ant Žaliojo tilto, pastaruoju metu vėl užkliūvančioms diletantams, postringaujantiems apie jų meninį lygį. Nesirengiau dėl dviejų priežasčių. Visų pirma negaliu sutikti su profesionalaus meno naikinimu, nors sutinku su R. Pulkinen romano „Tiesa“ herojumi dailininku, teigiančiu, kad „politiką nuo meno reikia atskirti, antraip vienas išsekins kitą. Menas bevaisis, jei jis atskleidžia tik vieną tiesą.“

 

Bet taip ir buvo, mes gyvenome vienos tiesos režime ir pragyvenome tą istorinį laikotarpį. Ar galima atmesti iš jo tai, kas nepatinka liaudžiai? Liaudžiai ar aktyvistams, kuriuos taikliai apibūdina G. Palachniukas romane „Pasprink“: „Aš visą gyvenimą su kuo nors kovojau, nes per daug bijojau ką nors kurti.“

 

iliustracija 2 iliustracija 1

Skaityti toliau…

error: