Pastarieji metai žurnalui „Archiforma“ buvo nelengvas iššūkis. Kadangi esame kultūrinis leidinys ir tiesiogiai priklausome nuo valstybės finansavimo, jo negavus, leidyba iškart sutriko. Atsinaujinus Medijų rėmimo fondui ir su didele Lietuvos architektų sąjungos pagalba išleidome dvigubą numerį, skirtą 2023 ir iš dalies 2024 metams. Todėl ir tema šiame numeryje dviguba ir persipynusi tarpusavyje. Nagrinėjamos temos: „Regeneracija ir tvarumas Lietuvos architektūroje“ bei „Architektūrinių – urbanistinių konkursų kokybė ir savitumas“.
Nuolatinis miestų tankėjimas ir plėtimasis veda žmoniją prie naujo architektūros suvokimo bei vertinimo. Būtent šio suvokimo perteklinis susikoncentravimas į energinį efektyvumą, bet ne į tikrąjį tvarumo bei regeneracijos sąvokų analizavimą. „Sustainable development“ sąvoka, vartojama tarptautiniame kontekste, Lietuvoje neturi tikslaus vertimo iš anglų kalbos, dėl šios priežasties ji yra dažnai klaidingai suprantama ir vartojama. Išaiškinta tik tai, kad skirtinguose kontekstuose juo įvardijamos nelygiavertės sąvokos: tvarus, darnus, subalansuotas, vystymas, plėtra. Šiuo metu moderni architektūra jau yra suprantama ne tik kaip modernios, nesvarios formos architektūra, bet kaip „žalia“ ir subalansuota statyba. Statyba, kuri atsižvelgia į gamtą, natūralų jos išsaugojimą ar aplinkos sutvarkymą, nekenkia estetiniam aplinkos grožiui ir sujungia architektūrinės išraiškos formas su estetiniu gamtos įvaizdžiu. Taip pat yra atsižvelgiama į žmonių poreikius ir nepamirštama ateities kartų. Taip yra deklaruojama įvairiuose tinklalapiuose apie tvarią plėtrą ir net kai kuriose projektavimo įmonėse. Tačiau nors deklaruojami energiniai – ekonominiai siekiai, tiek urbanistinė, tiek architektūrinė kokybė dažnu atveju lieka antrame plane, nes sąvokų interpretavimas praktikuojamas gana dažnu atveju.
Kad apibrėžtų sąvoką „tvarioji architektūra“, visos išsivysčiusios pasaulio šalys sudarinėja projektavimo vadovus, vertinimo sistemas, metodus, į kuriuos atsižvelgę architektai, projektuotojai, dizaineriai kuria gyvenamąją aplinką. Forma turi išreikšti žinias. Objekto forma susidaro iš žinių ir technologijų, kurias architektas turi įgauti prieš pradėdamas kūrybos procesą. Europos Sąjunga ir kitos šalys darnų ir tvarų vystymą traktuoja kaip politinę ašį. Dėl šios priežasties yra vykdomi tyrimai, kurių metu norima išsiaiškinti, kaip pasiekti aukščiausią tvarumo lygį architektūroje ir sukurti darnią visuomenę. Norint sukurti tvarią, subalansuotą gyvenamąją architektūrą reikia vystyti pastato gyvavimo ciklą, apimantį pastato planavimą ir utilizavimą ar regeneravimą. Taigi, tvarios architektūros vystymo tikslas nėra vien suderinti ekonominį augimą, bet būtina atsižvelgti į žmogaus poreikius ir pasiekti gamtos išteklių, suvartojamos energijos, maisto, transporto, efektyvaus būsto naudojimo kompromisą. Svarbu užtikrinti palankias gyvenimo sąlygas ateitiems kartoms, negriaunant ekologinės pusiausvyros, kurią dabar derėtų atkurti, ir užtikrinti socialinę pažangą.
Dar viena itin aktuali tema – nuolatinė architektūros regeneracija ir esamų pastatų pritaikymas naujiems poreikiams. Tai glaudžiai susiję ir su architektūriniais konkursais, kuriuose pristatomų objektų inovatyvumas turėtų ženkliai keisti tiek tvariąją, tiek urbanistinę aplinką.
Identiteto paieškos šiandieniame pasaulyje yra gana opi ir aktuali tema, taip pat galima šią temą analizuoti ir architektūros kontekste. Architektūra apima daugelį kūrybos procesų, drauge ji – reprezentuojantis šalį, miestą, vietovę objektas, todėl savivokos klausimai čia reikšmingi ne tik jos kūrėjams, bet ir vartotojams. Nacionalinio identiteto, arba tapatumo, klausimas tampa ypač aktualus globalizacijos sąlygomis, ypač tokiose sąlyginai jaunose valstybėse kaip Lietuva. Lietuva, istoriškai nuolat buvusi tarp Rytų ir Vakarų, neturėjo galimybės nuosekliai vystyti konceptualios savo tapatumo sampratos ir išraiškos, tačiau tautinės savimonės paieškos architektūroje yra jaučiamos tiek ankstesniuose istoriniuose laikotarpiuose, tiek ir dabar. Šia tema norima giliau analizuoti dabartyje vykstančius procesus: itin didelis kiekis architektūrinių-urbanistinių konkursų, kelia ne tik kokybės, bet ir architektūrinio-urbanistinio identiteto klausimą. Vien per einamuosius metus buvo paskelbta daugiau nei 10 švietimo įstaigų architektūrinių konkursų, tačiau jų kokybės ir identiteto analizė labai ribota. Žurnale būtų siekiama analizuoti konkursų užduodamą identiteto – vietos savitumo ir kokybės klausimą. Taip pat itin svarbi ir dar mažai nagrinėta tema – visuomenės dalyvavimas ankstyvose architektūros – urbanistikos kūrybos stadijose. Ar tai užtikrina kokybės bei savito identiteto atsiradimą, ar, priešingai – jį globalizuoja? Tema šiuo metu yra itin aktuali ir daugiasluoksnė, tiriamieji straipsniai galėtų prisidėti ir prie architektūrinių bei urbanistinių konkursų kokybės gerinimo jų užduoties stadijoje.
Apie abi vedamąsias temas rašo Augustas Makrickas, nagrinėjantis tiek urbanistinius pokyčius, tiek konkursus ir jų realizacijas. Temą papildo ir Monikos Liočaitės-Raubickienės diskusija su KILD architektais, pristatant projektą nuo konkurso pradžios iki realizacijos, nagrinėjant tiek urbanistinį, tiek architektūrinį kontekstą.
Antrasis metų numeris pratęs temą apie architektūrinius – urbanistinius konkursus ir bus išleistas šią žiemą.
Gero skaitymo!
Vyr. Redaktorė
Greta Trapikienė
MŪSŲ PARTNERIAI
