Mokykla „Herojus“
Studija: UAB „Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“
Autoriai: E. Savodnikaitė, A. Rimšelis, A. Dzingienė, G. Natkevičius
Konstruktoriai: M. Vaidelys, M. Cepla
Kategorija: administracinės paskirties pastatas
Tipas: realizacija
Adresas: Gedimino g. 10, Kaunas
Metai: 2021–2023
Pastato plotas: 3 009 kv. m
Fotografijų autorius: Lukas Mykolaitis
Atrodytų, intuityviai ir per daug nesistengdami kiekvienas augdami mokomės iš aplinkos, ne tik mažiausiu masteliu – artimiausiųjų žmonių aplinkoje, bet ir didesniu – gimtojo kvartalo, miesto, šalies, pasaulio. Matyt, dėl to nesunku priimti faktą, kad mokinius formuoja ir ugdymo aplinka, todėl sudarant sąlygas kūrybiško asmens ugdymui, jo laisvumui, dinamiškumui svarbiu veiksniu tampa ne tik įvairūs ugdymo metodai, formos, bet ir tam pritaikyta erdvė. Šiuo aptariamo objekto atveju netgi gyvosios istorijos mokymasis labai palankus – mokykla „Herojus“ istorinėje miesto dalyje, Kauno naujamiestyje, Vytauto pr., Griunvaldo, Gedimino ir Miško gatvių apribotame kvartale. Pačiame kvartale ir jo gretimybėse atsiveria daug istorijos – čia ir „Lietūkio“ garažo žydų žudynių vieta, gausu tarpukario architektūros, švietimo įstaiga, pramoninės paskirties „Spindulio“ leidyklos pastatai, netoliese – Šv. Kryžiaus bažnyčios ir karmelitų vienuolyno ansamblis, klinikos ir karo ligoninės pastatai, Kauno senosios kapinės. Tokia daugiasluoksnė apsuptis tiesiogiai kviečia ją pažinti ir mokytis kultūros istorijos.
Gyvąją miesto ir šalies istoriją mokiniai gali mokytis ne tik lankydami artimiausią aplinką – aplinkinius kvartalus arba net jų vidų, bet ir esant pačiame rekonstruotame, konkrečiau kalbant, kapitaliai remontuotame pastate. Pirmąjį 2000 m. dešimtmetį, išsikėlus „Spindulio“ leidyklai į naujas patalpas, nemažą kvartalo dalį užėmę spaustuvės pastatai pradėti keisti, keli iš jų neišliko, na, o pirmiausia, naujoms reikmėms pritaikyti imtasi raudonų plytų tarpukario pramonės pastatą, kuris pritaikytas viešbučio funkcijai, šalia pristačius ir naują konferencijų centro korpusą (viešbutis „Victoria“ (buv. „Europa Royale“) (archit. biuras „Jungtinės architektų pajėgos“ PV A. Kaušpėdienė). Vienas iš sovietinių (apie 1960–1970-uosius) spaustuvės komplekso silikatinių plytų pastatų, dabar įsikūrusios mokyklos „Herojus“ pastatas, buvo nenaudotas beveik dešimtmetį, o bandymų šią likusią apleistą kvartalo dalį ir pastatą pakeisti būta, pavyzdžiui, nugriovus juos statyti biurų pastatus, daugiabučius, tačiau dalies valstybinės žemės buvimas kvartale ir paviršutiniškai parengtas detalusis planas neleido tokių planų realizuoti. Kaip teigė vienas rekonstruoto pastato architektų Gintautas Natkevičius, šiuo atveju nutiko taip, kad architektui teko tarpininkautojo, suvedančio reikiamus žmones dėl bendro tikslo bei duodančio naudos visiems, vaidmuo. Besiteiravęs užsakovas ieškojo sklypo, kur galėtų įsteigti mokyklą, o sklypo vystytojams, sunkiai besisekantiems laviruoti teisinėje kebeknėje, reikėjo tinkamos turimo sklypo panaudojimo vizijos, kuria ir tapo švietimo įstaigos įkurdinimas.
Gedimino gatvėje esančiame pastate įsikūrusi nevalstybinė mokykla „Herojus“ – progimnazija, tačiau vyresniųjų – gimnazijų klasių mokiniai mokosi kitame pastate Laisvės alėjoje, todėl ateityje planuojama plėsti tekste apžvelgiamą pastatą, kuriame įsikurtų ir gimnazistai. Aptariamos mokyklos mokymosi erdvės iš tiesų atviros ir tokį sprendimą nulėmė ne tik architektūriniai sprendimai, bet ir noras ugdymo erdves formuoti, keičiant funkcinį jų panaudojimą, ir mokyklos pasaulėvaizdžio refleksija – ugdyti kūrybišką, atvirą mokinį ir burti bendruomenę. Kadangi likęs spaustuvės korpusas suprojektuotas taip, kad galėtų atlaikyti dideles apkrovas, o pati pastato struktūra labai gerai išlikusi, nuardžius pertvaras, pakabinamas lubas ir kt., ji išryškėjo, pasimatė grubiai, bet žavesio turinčios gelžbetoninės kolonos, gelžbetoninės arkadinės lubos. Visa struktūra papildyta naujomis laiptinėmis ir liftais, o pirminis konstrukcinis vaizdas paliktas tikslingai – kaip mokymosi priemonė ne tik mokiniams, bet ir visai mokyklos bendruomenei ir jos svečiams ugdytis ir suvokti istoriją per matomą aplinką, kurioje jie yra. Kaip teigė vienas iš pastato rekonstrukcijos architektų G. Natkevičius – vaikai rengiami būti suaugusiais, tad kodėl mes turėtume primesti kažką infantiliai, lyg ten būtinai turi būti įvairiaspalvė interjero paletė, o ant sienų – nupieštų rožinių drambliukų kaimenės ar būtinai naudojama daug medžio. Projektuojant šį pastatą, vadovaujantis kitoniško kelio koncepcija, buvo nueita ir palikta vietos atsiskleisti mokiniams, būti tos mokyklos spalvomis.
„Herojaus“ mokyklos vadovybė nesuabejojo architektų siūlomu keliu, o esama, palikta aplinka yra tiršta įvairiapusiška pastato informacija su plačiu spektru elementų, dėmenų ir bendrai – krūviu. Atrodytų, asketiškoje, kiek atšiaurioje aplinkoje didžiausias dėmesys skiriamas vaikų, užpildančių šią erdvę ir ją sušildančią, asmenybėms ir jų ugdymui. Rekonstruojant pastatą, atvėrus vidaus erdvę stengtasi, pašalinant nereikalingas pertvaras, neperspausti įvedant naujus dėmesnis ir kartu laviruoti tarp pastatui reikalingos patalpų programos, mokyklos bendruomenės poreikių. Išlaikyta tvarkinga struktūra, kur reikalinga – atsirado pertvaros, stiklinės vitrinos, paskutinis pastato aukštas paaukštėjo, atsirado švieslangiai, antresolės ir nedidelis skarda dengtas amfiteatras, o toks atsikartojantis objektas suprojektuotas ir iš rūsio į pirmą aukštą. Nebe pirmą kartą aptariamo pastato architektų biuro autoriai projektuoja mokyklas, kurios bendrame naujų šiuolaikinių mokyklų kontekste neabejotinai išsiskiria kitoniškumu, todėl ši mokykla tikrai nėra išimtis, gal net dar stipriau išryškinama paties pastato istorinė svarba: „Juk istorija pražygiavo per pastatą, o tikslas ir buvo parodyti, kaip ji taip padarė. Čia kartu labai geras būdas mokytis istorijos. Pastato istorijos“, – šią mintį užakcentavo vienas pastato architektų G. Natkevičius.
Šalia, atrodytų grubesnio, šaltesnio buvusio pramoninio pastato charakterio jungiami nauji kokybiškų medžiagų elementai – grindys, baldai, šviestuvai ir kt. interjero sprendiniai, saikingai įvedant keletą spalvinių akcentų, pavyzdžiui, pagalvėlės, naudojamos sėdėti ant amfiteatro laiptų. Ieškant tinkamiausių sprendimų ir juos radus, sukurtas projekto rezultate juntamas polemizavimas su mokyklos bendruomene, pačia pastato architektūra, o tokie sprendimai – tai kartu ir konkrečios idėjinės krypties pademonstravimas tokios tipologijos pastatuose. Atrodytų, neįprasti švietimo įstaigai erdviniai, interjero sprendimai gali kelti klausimą – ar tokia aplinka gali traumuoti vaikus, tėvus, tačiau G. Natkevičius patikino, kad bendruomenė yra patenkinta turimu rezultatu, o dabar ir jie patys prisideda prie erdvės kūrimo, keitimo.
Pastato fasadai dengti galvanizuoto plieno plokštėmis, kur kiekviena iš jų kiek kitokiu raštu, žvelgiant bendrai, sudaro lengvų potėpių, dėmių tapybinį žaismą. Toks medžiaginis pasirinkimas taip pat nėra aplinkoje įprastas – tam tikra provokacija aplinkiniams, ar naudojant būtent tokią medžiagą galima sukurti kokybišką fasadą, ir kartu aliuzija į buvusią pastato paskirtį, nesunkiai asocijuojamą su metalu ir gamyklinėmis spaudos mašinomis, tačiau atliepiant ir tolesniame urbanistiniame kontekste esančios – Nemuno salos „Žalgirio“ arenos pastato „high tech“ atgarsius. Palikus rekonstruojamo pastato esamų langų angų kompozicinį metrą, jis nepakeičiamas, tik papildomas tūriniais elementais tarp naujų juodarėmių langų, norint įvesti ryškesnės erdvinės dinamikos, kai kuriuose iš jų įmontuoti šviestuvai. Fasadinė kompozicija papildoma ir jo skaidymo plokštėmis ritmiškumo bei jau minėtais naujais tūriniais objektais, o virš per visą pirmąjį aukštą einančių vitrinų gelžbetoninis stogelis įtraukiamas į bendrą fasadinę struktūrinę konstravimo logiką.
Dažnai tiek statybų sektoriaus, tiek akademinėse diskusijose girdimas pasikartojantis klausimas – tai kaip dėl to tvarumo? Kaip teigia G. Natkevičius, būtent šis pastatas – tikrasis tvarumo įrodymas. Jis pakartotinai panaudotas taip, kad būtų atskleista esama architektūra ir joje esanti istorija, net jei ji nėra pati įspūdingiausia. Šios mokyklos kaip pastato istorija, papildant buvusią, jau kuriama joje besimokančių mokinių, kuriems sudarytos sąlygos tobulėti, laisvai atrandant tam tinkamą vietą, o suformuotas kontrastas tarp, atrodytų, atšiaurios pastato aplinkos ir vaikų kuriamos dinamikos, spalvų ir tapo tuo raktu, norint net ir būnant ten tik svečiu patirti patį pastatą, jame paliktą, matomą istoriją.
dr. Dalia Traškinaitė
MŪSŲ PARTNERIAI
