Naujausias 2021 metų Archiformos numeris jau prekyboje! Pagrindinė šių metų tema – Lietuvos regionai.
Kasmet galvojant apie einamųjų metų temą, svarstomos įvairios, aktualios problemos, su kuriomis susiduria tiek architektūros, tiek visos Lietuvos visuomenė. Pastaruoju metu, ypač dėl ilgo karantino, atsigręžiame į regionus. Tema „Lietuvos regionai“ „Archiformai“ nėra naujiena. Būtent ji, prisidengusi kiek kitais pavadinimais, 2002 bei 2007 m. buvo gvildenama žurnale. Nagrinėtos įvairių miestų problemos: bendrieji planai, plėtros strategijų klausimai, skelbtos miestų merų, apskričių viršininkų pozicijos, publikuoti aptariamų miestų istorijos tyrimai ir pan.
Regionų temą, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, reikia pateikti panašiai. Tačiau miestai – nustatytais kriterijais apibrėžti administraciniai vienetai. Regionai – ne. Paulius Kavaliauskas teigia, kad regionalizmas yra prigimtinis kiekvienos valstybės požymis, o Lietuvos regioninė tradicija siekia LDK aušrą. Šiandien viešojoje erdvėje dažnai girdimos diskusijos apie regioninę šalies sandarą ir (ar) vystymą atskleidžia tam tikras ne tik sąvokų, bet ir sampratų problemas. Etninio regiono samprata, atrodytų, nekelia daug abejonių, bet siūlymų, kaip nustatyti regionų ribas, gausa rodo, kad ir dėl šio dalyko nėra paprasta susitarti. 2007 m. dr. Liutauras Nekrošius rašė: „Remiantis tarmės, aprangos, liaudies architektūros, genomo ar kitais tyrimais nustatomos skirtingos regionų ribos. Sudėtinga jas konstatuoti ir laiko požiūriu – istorinės ar dabartinės ribos turėtų tapti valstybės regioninės sandaros pagrindu? Dažniau sutampa nuomonės dėl regionų skaičiaus. Regiono žmonių tapatumo savimonė bei tarmė dažnai laikoma gana objektyviais regionavimo kriterijais. Tačiau kils keblumų argumentuojant kai kurių istoriškai etninių žemių skirstymą, kur dauguma gyventojų – dėl įvairių sociokultūrinių aplinkybių – save tapatina su nelietuvišku etnosu, nors materialinė ir dvasinė kultūra šiose teritorijose dažnai išlaikiusi archajiškesnes formas nei kalbiniu požiūriu nepakitusiuose arealuose. Plintant globalizmo idėjoms regionų savitumo paieškos tampa ypač aktualios daugumai mažesnių, ypač tautinių, valstybių. Tapatumo ugdymas ne tik skatina visuomeniškumą, pilietinę savimonę, bet ir gali padėti sukurti optimalią teritorijų valdymo sistemą, skatinti regionų kultūrinę, ekonominę plėtrą. Apibrėžtumo stoka, mūsų manymu, regionų temą daro dar aktualesnę.“ Galvodami apie kylančius sunkumus, siekiame ne baigtinės konkretaus regiono apžvalgos (kaip miestų atveju), o kelti opius ir aktualius šiandienos klausimus, neretai bendrus visiems šalies regionams. Taip pat būtų analizuojami ir pateikiami vienam ar kitam regiono identitetui būdingi moderniosios architektūros pavyzdžiai. Pirmąjį numerį prioretizuotai skiriame Vilnijos, Dzūkijos ir Suvalkijos kraštams, antrasis numeris būtų skirtas Aukštaitijai ir Žemaitijai. Pagrindinėje temos rubrikoje apžvelgiamas sostinės bendrasis planas, kuris turės įtakos miesto raidai ateinantį dešimtmetį. Taip pat publikuojamas ir vis dar aktualus P. Kavaliausko straipsnis, pristatantis Lietuvos regionų atsiradimo istoriją bei alternatyvas. Daug dėmesio regionų tematikai skyrėme ir rinkdami pristatomų regionų architektūrinius pavyzdžius.
Taip pat bus tęsiamos ir tradicinės žurnalo temos: Apžvalga – pristatanti geriausius einamųjų metų Lietuvos objektus; Tema – kurioje nagrinėjama „Lietuvos regionų“ problematika. Taip pat interviu žanru Architektūros fotografų skiltyje pristatoma jauna, tačiau užsienio pripažinimo sulaukusi architektė Aistė Rakauskaitė, Jaunųjų architektų skiltyje – „DNA“ architektai. Tęsiamos ir kitos, nuo pat žurnalo atsiradimo sukurtos temos Įvykiai bei Leidiniai.
Žinoma, ir toliau tęsiame itin sėkmingą projektą ir pristatome Lietuvos architektų sąjungos veiklą. Būtent šiame numeryje rasite itin daug LAS organizuotų konkursų bei itin aktualią temą „Kvartalinė renovacija“.
Linkiu gero laiko skaitant pirmąjį šių metų numerį.
„Archiformos“ vyriausioji redaktorė
Greta Trapikienė
MŪSŲ PARTNERIAI
