LIETUVOS ARCHITEKTŪROS APŽVALGA

Teksto autorė: Aurelija Daugėlaitė

Biofilinis projektavimas darnios architektūros kontekste
Darnaus vystymosi koncepcija – pagrindas darnios aplinkos kūrybai, tai, kaip mes ją suprantame šiandien, kilo dėl besaikio vartojimo pasekmių ir dėl to kilusių ekologinių krizių ir iššūkių. Vedama etinės paskatos „elgtis taip, kad užtikrintume galimybę ateities kartoms tenkinti savo poreikius“, atspindi stiprų etinį šios koncepcijos pagrindą.
Tačiau, nepaisant to, anglų k. Sustain reiškia palaikyti, t. y. palaikyti esamą situaciją, nesukelti daugiau žalos. Šiandien to nebeužtenka. Šiuo metu plėtojamos dar gana abstrakčios koncepcijos – anglų k. Restorative ir Regenerative design, t. y. atkuriamasis projektavimas. Atkuriamasis (angl. Restorative) projektavimas akcentuoja atsigavimą nuo jau padarytos žalos, o atkuriamasis-regeneruojantis (angl. Regenerative) nurodo esamų ekosistemų pagerinimo svarbą. Taigi pagrindine idėja tampa ne tik nedaryti daugiau žalos, bet ir atkurti bei pagerinti esamą situaciją.
Darnaus vystymosi koncepcija akcentuoja naudą žmonijai, tarsi mes būtume nesusiję su Žemėje vykstančiais procesais ar ekosistemomis. Šiuolaikinės aplinkos etikos koncepcijos apima ir kitas gyvybės formas, netgi negyvąją gamtą, skatina kurti simbiozę tarp žmonijos ir kitų gamtos elementų. Šiuolaikinė aplinkos etika yra vedama idėjų, kad be žmogaus ir kitos gamtos formos, t. y. gyvoji ir negyvoji gamta, turi teisę egzistuoti ir netgi turėti savo teises. Pavyzdžiui, visos upės Bangladeše turi įstatymiškai ginamą teisę „egzistuoti, klestėti ir natūraliai vystytis“. Būtent etinės nuostatos kuria prielaidas atkuriamojo darnumo koncepcijos plėtojimui ir įgyvendinimui, estetikos suvokimui (gražu tai, kas ekologiškai naudinga, gyvybinga) ir tolesnei darnios-atkuriamosios architektūros raidai.

Šiuo metu pastatų projektavimo srityje pagrindinis dėmesys dažnai tenka technologijoms, energiniam naudingumui, siekiui išpildyti kitus formalius reikalavimus. Deja, dinamiškos, psichologiškai priimtinos, emociškai įtraukiančios ir estetiškai patrauklios, įvairialypę juslinę patirtį kuriančios aplinkos savybės dažnai atsiduria antrame plane, nors tai, ko gero, yra vienos svarbiausių aplinkos ir pastato savybių, kurias pirmiausia įvertiname.
Naujos darnaus vystymosi kryptys – atkuriamasis darnumas ir to pagrindą sudarančios kintančios dvasinės vertybės, psichologinis ir fiziologinis poreikis gyventi darnoje su gamta – skatina dar kartą peržvelgti mūsų santykį su aplinka, atkurti nutrūkusius žmogaus ir gamtos ryšius. Nauja sąvoka architektūros „psichologinis darnumas“ – tai aplinkos priimtinumą tyrinėjanti koncepcija. Daugėja ir mokslinių tyrimų aplinkos priimtinumo, sąsajų su sveikata temomis.

Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad vaizdai į gamtą mažina stresą, gerina emocinę būseną ir gebėjimą susikaupti, žmonės greičiau sveiksta palatose, turinčiose vaizdus į gamtą. Paukščių giesmė gerina nuotaiką, žmonės jaučiasi laimingesni. Sąlytis su gamta svarbus ir fiziologinei gerovei. Fiziologinis atsakas apima platų spektrą – nuo diastolinio kraujospūdžio ir streso hormono (kortizolio) koncentracijos kraujyje sumažėjimo iki raumenų atsipalaidavimo ir cirkadinio ritmo reguliavimo.
Nepaisant aplinkos psichologų, medicinos tyrinėtojų ir kt. įrodytų ryšių su gamta naudos, žmogaus ir gamtos ryšiai, kasdienės aplinkos gamtinės savybės tampa vis skurdesnės. Kai kurie tyrinėtojai netgi teigia, kad šiuolaikinė gyvenamoji aplinka yra antibiofilinė. Dėl technologinio proveržio stipriai pakito istorinė žmogaus gyvenamoji aplinka, didmiesčiuose išstumiama gyvoji gamta, griaunamos ekosistemos. Biofilinio projektavimo metodika orientuota į sąlyčio su gamta kuriamą žmogaus gerovės ir pozityvios patirties antropogeninėje aplinkoje aktualizavimą ir stiprinimą, siekiant plėtoti ryšį tarp dirbtinių ir natūralių procesų, pagrįstų simbiotine tarpusavio priklausomybe.
Biofilijos terminą dar 1964 m. sugalvojo E. Frommas, tačiau ją išvystė ir išpopuliarino biologas, gamtininkas ir rašytojas E. O. Wilsonas, kuris sukūrė ir paskelbė 1984 m., o vėliau savo tolesniuose darbuose patobulino tai, ką pavadino biofilijos hipoteze. Remiantis jo hipoteze, žmonės, kaip ir kitos rūšys Žemėje, evoliuciškai ir istoriškai vystėsi apsupti biologinės įvairovės, todėl ryšiai su natūralia aplinka išliko svarbūs iki šių dienų. Biofilijos hipotezė teigia, kad žmonės turi įgimtą biologinį ryšio poreikį su gamta. Vadinasi, biologinė įvairovė, santykių su gamta įvairovė, kraštovaizdžio tipų įvairovė yra svarbūs sveikam žmogaus fiziniam ir psichologiniam vystymuisi.
Biofilinio projektavimo metodika – tai moksliškai pagrįstos projektavimo gairės, pagrindžiančios intuityvų žinojimą, gamtos pajautimą, kuris buvo artimas senovės pasauliui. Ši metodika siekia sukurti žmonėms palankias sąlygas įvairiose antropogeninėse aplinkose ir atkurti nutrūkusį žmogaus ir gamtos ryšį. Biofilinio projektavimo gairės ir principai yra abstraktūs ir lankstūs, leidžiantys architektūrinės išraiškos įvairovę. Šias gaires lengva taikyti interjerui, pastatams, kraštovaizdžiui ir miestui.

Biofilinio projektavimo metodika
Biofilinio projektavimo metodika sudaryta iš 14 principų, suskirstytų į tris pagrindines grupes: 1) gamta erdvėje, 2) gamtos analogai ir 3) gamtinis erdvės charakteris. Grupė gamta erdvėje kalba apie fizinį, t. y. tiesioginį, gamtos ar gamtinių sistemų buvimą erdvėje ar vietoje (augalija, vanduo, gyvūnai, taip pat vėjas, garsai, kvapai ir kiti gamtos elementai). Stipriausios gamtos erdvėje patirtys pasiekiamos kuriant prasmingus, tiesioginius ryšius su šiais gamtos elementais, ypač per įvairovę, judėjimą ir daugelio jutimų sąveiką. gamtos analogai nagrinėja netiesioginio ryšio su gamta kūrimą, tam tikrą mimikriją – netiesioginį gamtos procesų kopijavimą, ryšio kūrimą per negyvosios gamtos objektus. Tai gali būti gamtoje randami objektai, medžiagos, spalvos, formos, sekos ir raštai, architektūrinėje aplinkoje atspindėti kaip meno kūriniai, ornamentika, baldai, dekoras ir tekstilė. Stipriausios gamtos analogų patirtys sukuriamos kupinoje įvairovės erdvėje. Gamtinis erdvės charakteris atspindi iš gamtos kylančias erdvės charakteristikas, kurios apima mūsų įgimtą troškimą matyti už savo artimos aplinkos ribų, žavėjimąsi šiek tiek pavojingu ar nežinomu. Kartais tai gali būti net baimę keliantys elementai, tačiau užtikrinantys saugumą (pavyzdžiui, saugus tiltas aukštumoje, pamažu atsiveriančios perspektyvos, rizika sušlapti).
Biofilinio projektavimo principų grupė gamta erdvėje apima septynis principus.
P1 Vizualinis ryšys su gamta. Tai – vaizdas į gamtos elementus, sistemas, gamtinius procesus. Erdvė, kurioje stiprūs vizualiniai ryšiai su gamta, atrodo vientisa, patraukia dėmesį, gali stimuliuoti arba raminti, perteikti laiko ir aplinkos sąlygų pojūtį, kitų gamtos elementų buvimą. Gamtoje natūraliai randami elementai – tai vandens tėkmė (upės, upeliukai, kiti vandens telkiniai, augalija, įskaitant ir valgomus augalus, gyvūnija, vabzdžiai, akmenys, uolos, fosilijos, žemė, reljefas, dirvožemis ir pan.). Projektuojami elementai gali būti dirbtinai sukurta vandens tėkmė ar telkinys, tvenkinukas, akvariumas, žaliuojanti siena, meno kūriniai, vaizduojantys gamtą, suprojektuoti kraštovaizdžiai. Natūralūs gamtos elementai yra vertingesni nei sukurti, tačiau sukurti – geriau negu jokių. Bioįvairovė yra vertingiau nei plotas ar kiekybė. Specifinės paskirties architektūros objektuose, kuriuose nėra galimybės sukurti vaizdų į natūralius gamtos elementus, rekomenduojama panaudoti meno kūrinius, vaizduojančius gamtą, ar rodyti skaitmeninius gamtos vaizdus.

P2 Nevizualinis ryšys su gamta. Šio principo tikslas – sukurti aplinką, kurioje aptinkamos nevizualinės jutiminės patirtys – garsai, kvapai, lytėjimas ir galbūt net skonis, siekiant priminti gamtinę aplinką ar jos elementus. Šiuos pojūčius projektuojamoje aplinkoje galima patirti atskirai, tačiau patyrimas ir teigiamas poveikis psichinei ir fizinei sveikatai stiprėja, kai įtraukiama pojūčių įvairovė. Aplinka, kurioje kuriami nevizualiniai ryšiai su gamta, pasižymi gaivumu ir harmonija, kompleksiškumu ir kintamumu, tačiau tuo pat metu ji – puikiai pažįstama, garsai, kvapai ir medžiagos primena buvimą gamtoje. Gamtoje aptinkami elementai: aromatinės žolelės ir kvepiančios gėlės, paukščių čiulbesys, tekančio vandens garsai, jūros ošimas, oro sąlygos – lietaus garsai, vėjo šuorai, medžių lapelių šnarėjimas, kruša, medžiagiškumas – akmuo, mediena, ir pan., ugnies traškėjimas, saulės spinduliai, šilti ar vėsūs paviršiai. Projektuojami elementai gali būti skaitmeniniai gamtos garsai, aromaterapija, natūralias medžiagų tekstūras imituojantys audiniai, tekstilė, vandens garsai ar tikras tekantis vanduo, sodininkystė, daržininkystė, naminiai gyvūnai, bičių aviliai.

P3 Neritminiai pojūčių stimulai – tai gerai pažįstami ir kartu nenuspėjami gamtiniai pojūčių stimulai, tokie kaip vėjo kedenama žolė ar raibuliuojantis vanduo. Erdvėje su gerai išreikštais neritminiais jutimo stimulais juntamas paslaptingumas, gaivumas, noras pažinti, tokia erdvė suteikia energijos ir stimuliuoja. Šis biofilinio projektavo principas gali atrodyti labai panašus į P1 (Vizualinis ryšys su gamta) ir P2 (Nevizualinis ryšys su gamta), tačiau būtent P3 (Neritminiai pojūčių stimulai) išsiskiria trumpalaikiškumu ir nenuspėjamumu.
Rekomenduojama, kad neritminiai jutimai atsirastų maždaug kas 20 minučių maždaug 20-čiai sekundžių, o regėjimo atveju – iš toliau nei 6 m atstumu. Žmonės judesį periferinėje regoje pastebi daug greičiau negu žiūrėdami tiesiai. Gyvų būtybių judėjimas žmonių smegenyse apdorojamas kitoje vietoje nei mechaninių objektų, todėl natūralus judesys bendruoju atveju laikomas pozityviu, o mechaninis – neutraliu ar netgi neigiamu. Dėl to pasikartojantis ritmiškas laikrodžio švytuoklės judesys tik trumpam prikaustys dėmesį, laikui bėgant nuolatinis pasikartojantis tiksėjimas bus ignoruojamas, o nuolat juntamas kvapas gali prarasti savo paslaptingumą dėl ilgalaikio buvimo.
Natūraliai pasitaikantys neritminiai pojūčių stimulai: debesų judėjimas, vėjas, augalų šnaresys, vandens čiurlenimas, vabzdžių ir gyvūnų judėjimas, paukščių čiulbėjimas, kvepiančios gėlės, medžiai ir žolelės. Imituoti (suprojektuoti) neritminiai pojūčių stimulai gali būti tokie kaip vėjo kedenamas ar nuo saulės blizgantis audinys, vandens atspindžiai, šviesos žaismas – šešėliai, kurie keičiasi bėgant laikui ar žmogui judant, gamtos garsai, augalų eterinių aliejų garinimas. Neritminių stimulų principą nesudėtinga pritaikyti beveik bet kuriam kraštovaizdžiui, pavyzdžiui, parenkant bites, drugelius ir kitus apdulkintojus viliojančius augalus.

Verslo namai, Paupys, Vilnius. A. Ambraso architektų biuras (architektūra) ir architektūros studija „Plazma“ (interjeras). Šiame projekte stipriai išreikšti kone visi biofilinio projektavimo principai, projektas stipriai išreiškia ir vietos dvasios tęstinumą. Pastato architektūroje ir interjere gausu vizualinių ir nevizualinių ryšių su gamta, neritminių pojūčių stimulų, tokių kaip vėjo kedenami augalai ar krintančio vandens – fontano garsai, šilumos ir oro srautų kaita perteikiama per erdvių ir paviršių įvairovę, biomorfinių formų ir modelių, taip pat ir fraktalų pasitaiko interjero detalėse, naudojama daug gamtiškų, natūralių medžiagų, interjeras kuriamas pritaikant mažai apdirbtus elementus iš gamtos, kurie iš karto atgaivina prisiminimus apie buvimą gamtoje, gamtinis erdvės charakteris išreiškiamas prieglobsčio stotelėmis, kai kurios iš jų – kabančios virš erdvės ir kelia malonius paslaptingumo ir lengvos, bet saugios rizikos jausmus (autorės fotografijos).

P4 Šilumos ir oro srautų kaita. Gamtinei aplinkai būdinga subtili oro ir paviršių temperatūros, drėgmės, oro srautų kaita. Šio projektavimo principo tikslas – sukurti aplinką, leidžiančią jos naudotojams patirti oro srauto ir šilumos kintamumo jausmą. Rekomenduojama patalpos naudotojams suteikti galimybę kontroliuoti šilumos ir oro srautų sąlygas, pavyzdžiui, atsidaryti langą, pasirinkti saulėkaitą ar pavėsį, ir pan. Šilumą ir oro srautus galima perteikti per medžiagas, dienos apšvietimą, vėdinimo sprendimus, langų išdėstymą pastate. Tai padeda sukurti kintamumo erdvėje ir laike jausmą, praplėsti įprastines šiluminio komforto ribas ir netgi sumažinti energijos sąnaudas šildymui ir oro kondicionavimui. Natūraliai pasitaikantys: saulės šiluma, šešėlis ir pavėsis, atspindintys paviršiai, erdvės ar vietos orientacija, augalija, sezoniškai numetanti lapus. Projektuojami elementai gali būti ŠVOK sprendimai, langų sprendimai – galimybė atidaryti langus, kryžminė ventiliacija, saulės kontrolė.

P5 Vandens buvimas – galimybė matyti, paliesti vandenį, girdėti vandens garsus – sustiprina jutiminę patirtį aplinkoje. Šis principas kildinamas iš mokslinių tyrimų, pastebėjusių vietovių su vandens telkiniais vizualinį patrauklumą ir pozityvų emocinį atsaką. Pastebėta, kad kompleksinis, natūraliai kintantis vizualinis stimulas sumažino tiriamųjų streso pojūtį, padidėjusį ramybės jausmą, mažesnį širdies susitraukimų dažnį bei kraujospūdį, pagerėjusią koncentraciją ir atmintį.
Natūraliai pasitaikantys: upė, upelis, vandenynas, tvenkinys, pelkė, vaizdas į lietų ar kt. kritulius, potvyniai, atoslūgiai. Projektuojami elementai gali būti: vandens siena, dirbtinis krioklys, akvariumas, fontanas, dirbtinis upelis, vandens atspindžiai (tikri ar imituojami) ant kito paviršiaus, paveikslai su vandeniu.
Norint sukurti gerą vandens buvimo patirtį, rekomenduojama įtraukti įvairius pojūčius. Natūralus vandens telkinys yra geriausia, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, kad labai didelis vandens telkinys ar stipri tėkmė (pvz., krioklys) gali sukelti ir diskomfortą, pavyzdžiui, per didelį triukšmą ar drėgmę, todėl svarbu tinkamai įvertinti atstumą. Virš vandens telkinio įrengti pavėsį, jeigu svarbu išsaugoti per stipriai garuojantį vandenį. Projektuojamoje aplinkoje erdvė su vandens elementu yra patraukli. Tokios savybės kaip tėkmė, garsas, apšvietimas, prieinamumas lemia, ar erdvė bus rami, ar stimuliuojanti.

P6 Dinaminė ir difuzinė šviesa. Sumanus šviesos ir šešėlio panaudojimas imituojant natūralų apšvietimą ar gamtinius apšvietimo kaitos ritmus intriguoja bei erdvei suteikia laiko ir judėjimo, dramatiško nenuspėjamumo ir emocingumo arba, priešingai – ramybės pojūtį. Apšvietimas diktuoja erdvės nuotaiką, skirtingas apšvietimas sukelia skirtingą emocinį atsaką. Atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kurie įrodė, kad darbuotojai efektyviau dirba gerai apšviestose darbo vietose, pardavimo rodikliai didesni natūralia šviesa apšviestose parduotuvėse, o vaikai geriau mokosi natūraliai apšviestose klasėse, turinčiose vaizdą pro langą. Natūrali saulės šviesa dienos metu kinta nuo geltonos ryte, mėlynos vidurdienį ir raudonos vakare. Žmogaus organizmas reaguoja į šį dienos šviesos spalvų perėjimą – pastebimi kūno temperatūros pokyčiai, pakitęs širdies susitraukimų dažnis ir cirkadinio funkcionavimo ypatumai. Didesnis mėlynosios šviesos kiekis gamina serotoniną, o mėlynosios šviesos nebuvimas – melatoniną. Serotonino ir melatonino pusiausvyra gali būti siejama su miego kokybe, nuotaika, budrumu, depresija, krūties vėžiu ir kitomis sveikatos būklėmis.
Natūralus apšvietimas gali būti: dienos šviesa iš skirtingų pusių, tiesioginė saulės šviesa, šviesos sezoniškumas, laužo ar kt. ugnies šaltinio šviesa, mėnulio ir žvaigždžių šviesa, bioliuminescencija – gyvų organizmų, tokių kaip jonvabaliai ir giliavandenės žuvys, šviesa, biocheminė šviesos emisija.
Projektuojamas dinaminis apšvietimas gali būti: keli mažai akinantys šviesos šaltiniai, šviesos paskirstymas šviesos reguliatoriumi, difuzinis apšvietimas nuo sienų ar lubų, taškinis apšvietimas, darbo vietos ar asmeninis apšvietimas, galimybė kontroliuoti apšvietimą, išmanusis apšvietimas, palaikantis cirkadinį ritmą (balta šviesa dienos metu ir mėlynosios šviesos nebuvimas naktį).
Projektuojant reikėtų rasti balansą tarp vientiso ir nuobodaus apšvietimo bei labai kontrastingo apšvietimo, kuris gali sukelti diskomfortą. Kai apšvietimo skirtumas tarp gretimų šviesos šaltinių ar paviršių yra ryškesnis, t. y. skaisčio (angl. Luminance) santykis yra didesnis nei 40:1, gali atsirasti akinimas, kuris sumažina regėjimo komfortą. Darbo zonose skaisčio santykis tarp užduoties ir artimiausios aplinkos neturi viršyti 10:1. Taigi, nors dramatiškas apšvietimas gali būti puiki architektūrinė priemonė kai kuriose religinėse, visuomeninės paskirties ar pan. erdvėse, tai bus visai netinkamas apšvietimas darbo aplinkoje. Difuzinis apšvietimas ant vertikalių paviršių ir lubų suteikia ramybės jausmą. Akcentinis apšvietimas ir kitas šviesos šaltinių persidengimas sukuria susidomėjimą ir gylį, o kryptinis arba individualus apšvietimas – intensyvumo ir nukreipia dėmesį į kryptį. Apšvietimo daugiasluoksniškumas padeda sukurti malonią vizualinę aplinką.
Dinaminis apšvietimas tinkamas perėjimui iš vidaus į lauko erdvę. Dinamiškas, stiprus apšvietimas, toks kaip kintančios spalvos, tiesioginė saulės šviesa, stiprūs kontrastai, nėra tinkamas erdvėms, kuriose atliekama dėmesio reikalaujanti veikla. Cirkadinį ritmą palaikantis apšvietimas ypač svarbus erdvėse, kuriose žmonės gyvena ilgą laiką.
Šviesos ir šešėlių judėjimas paviršiumi gali patraukti dėmesį. Pavyzdžiui, šviesos – šešėlių žaismas po medžiu arba raibuliuojančio vandens atspindžiai ant sienos dažniausiai sudaro fraktalus (tai – sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai arba kitiems fragmentams). Žmogaus akis linkusi sekti judančius fraktalus.
Daiktų ir paviršių apšvietimas yra svarbus suprasti, juos identifikuoti ir atskirti, atlikti su jais susijusius veiksmus, orientuotis erdvėje, dienos apšvietimas yra svarbus cirkadiniam ritmui reguliuoti ir gerai sveikatos būklei palaikyti. Tinkamai panaudotos apšvietimo įvairovės, šviesos paskirstymo, šviesos ir šešėlių žaismo, šviesos spalvų, turinčių stimuliuojamą poveikį, galimybės gali pagerinti emocinio buvimo erdvėje patirtį.

G. Balčytis, Vilkaviškio autobusų stotis. Pastato architektūros ir medžių kuriamas šviesos ir šešėlių žaismas atsispindi medžių šakų šešėlių kuriamuose fraktaluose, kurie juda sukantis saulei. Didelio aukščio įstiklintos vitrinos pastato viduje leidžia pasijusti tarsi lauke, o vidinis sodas – pasimėgauti stebint augalų gyvenimą (fotografija – G. Balčyčio studija https://balcytis.com/vilkas/)

P7 Ryšiai su gamtinėmis sistemomis – tai galimybė stebėti ar dalyvauti gamtiniuose procesuose, tokiuose kaip metų laikų kaita. Erdvė, kurioje stiprūs ryšiai su gamtinėmis sistemomis, sužadina santykį su didesne visuma, t. y. gamtos jėgomis, Visata, padeda suvokti sezoniškumą ir gamtos ciklus. Tokia patirtis dažnai yra atpalaiduojanti ir nostalgiška, laukiama. Ryšio su gamtinėmis sistemomis principo tikslas – sustiprinti suvokimą apie vietovėje vyraujančias ekosistemas ir jų savybes. Šį principą taikyti gana lengva. Tereikia nustatyti pagrindines, dominuojančias, gamtines aplinkos savybes ir jas išryškinti. Tai gali būti, pavyzdžiui, medžiai sode ar gėlės, auginamos ant palangės, sudėtingesniu atveju –kompleksiškas ekosistemų integravimas, gamtinių elementų tarpusavio ryšių išryškinimas. Pats paprasčiausias ir ekonomiškiausias sprendimas – atverti vaizdus į esamas gamtines sistemas. Rekomenduojama sukurti interaktyvias galimybes patirti ryšį su gamtinėmis sistemomis, ypač vaikams, pacientams ir pagyvenusiems žmonėms (pvz., integralios ugdymo programos, sodininkystė, bendruomenės sodai ir pan.).
Gamtinės sistemos – tai klimato ir oro sąlygos (lietus, kruša, sniegas, vėjas, debesys, rūkas, perkūnija, žaibavimas); hidrologija (krituliai, paviršinio vandens telkiniai, potvyniai, sausros, sezoniniai vandens telkiniai); geologija (atodangos, konglomeratai, fosilijos, erozija, kopos); gyvūnų elgesys (buveinės, maisto ieškojimas, poravimasis); vabzdžiai, žydėjimas, augalai (apdulkinimas, augimas, senėjimas ir irimas); paros ciklas (šviesos spalva ir intensyvumas, šešėliai, augalų reagavimas į paros laiką, pvz., išsiskleidę – susiskleidę žiedai, gyvūnų elgesys, potvyniai – atoslūgiai); naktinis dangus (žvaigždės, žvaigždynai, Paukščių Takas) ir ciklai (mėnulio stadijos, užtemimai, planetų išsidėstymas, astronominiai įvykiai); sezoninė kaita (užšalimas – atšilimas, šviesos intensyvumas ir spalva, augalų ciklai, gyvūnų migracija, aplinkos kvapai) ir pan.
Projektuojami elementai gali būti: imituotos dienos apšvietimo sistemos, kurios keičiasi pagal paros ciklą; laukinės gamtos buveinės (pvz., inkilai, vabzdžių viešbučiai, bičių aviliai, gyvatvorės, žydinti augalija); vaizdas į vandens telkinius; lietaus vandenį surenkantys aplinkos dizaino elementai, natūraliai kintančios medžiagos (akmuo, varis, bronza, mediena).
Antroji biofilinio projektavimo principų grupė gamtos analogai nagrinėja gamtos reprezentacijų ir abstrakcijų taikymą projektuojamai aplinkai.

P8 Biomorfinės formos ir modeliai – tai simbolinis gamtinių formų, raštų ir tekstūrų atvaizdavimas projektuose.
Žmonės gyvenamąsias erdves gamtos vaizdais puošia nuo neatmenamų laikų. Daugelis klasikinių pastatų ornamentų atkartoja natūralias formas, o daugybė audinių raštų marginami lapais, gėlėmis ir gyvūnų odos piešiniais. Šiuolaikinėje architektūroje pastebimos organiškų pastatų tendencijos, turinčios netgi biomimetinių savybių. Remiantis moksliniais tyrimais, žmonės mieliau renkasi organines ir biomorfines formas, kurios primena gamtą ir gyvus organizmus. Biomorfines formas ir raštus pasąmonėje suvokiame kaip simbolinę gyvybės reprezentaciją.
Tiesios linijos ir statūs kampai vyrauja žmogaus sukurtoje aplinkoje, o gamtoje pasitaiko retai. Kartais kai kurios gamtos savybės gali būti išreikštos matematiniais modeliais. Pavyzdžiui, auksinis kampas – tai kampas, atitinkantis maždaug 137,5°, randamas tarp kai kurių gėlių žiedų, o 120° kreivės ir kampai dažnai aptinkami kituose gamtos elementuose.
Fibonačio seka yra skaitinė seka, aptinkama gyvojoje gamtoje, dažniausiai augaluose. Kiekvienas šios sekos skaičius lygus dviejų prieš jį einančių skaičių sumai: 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21 ir t. t. Augalų šakos, lapai ir žiedai išsidėsto tam tikra tvarka, kad vieni kitiems neužstotų saulės ar lietaus, vadinama filotaksija. Šiame išsidėstyme dažnai randama Fibonačio seka.
Su šia seka yra susijęs ir aukso pjūvis, t. y. santykis 1:1,618, kuris retkarčiais atsiranda gyvojoje gamtoje, klasikinis pavyzdys – jūros kriauklė. Aukso pjūvis dar vadinamas dieviškąja proporcija, tai yra atkarpos dalyba į dvi dalis taip, kad didesnės ir mažesnės dalių santykis būtų lygus visos atkarpos ir didesnės dalies santykiui.
Šie matematiniai ryšiai aptinkami įvairių kultūrų religiniuose pastatuose ir šventose erdvėse: Egipto piramidėse, Partenone (447–438 m. pr. Kr.), Dievo Motinos katedroje Paryžiuje (pradžia 1163 m.), Tadžmahale Indijoje (1632–1653 m.), CN bokšte Toronte (1976 m.) ir Edeno projekte – edukacijos centre Kornvalyje, JK (2000 m.).
Biomofrinių formų ir modelių principo tikslas – naudojant simbolinį gamtinių formų, kontūrų, raštų, tekstūrų ir išdėstymo atvaizdavimą pastatų naudotojams priminti ryšius su gamta ir kurti vizualiai patrauklesnę ir mažinančią stresą aplinką. Šį modelį galima taikyti dvejopai: kaip dekorą arba atspindėti pastato tūrinėje – erdvinėje kompozicijoje ar elementuose. Siekiant sustiprinti biofilinę patirtį, abi strategijas galima taikyti kartu. Raštus ir formas derėtų taikyti saikingai, vengti per didelio intensyvumo.
Pavyzdžiai (apdaila, dekoras): audinių, kilimų, tapetų dizainas, paremtas aukso pjūviu ar Fibonačio skaičių seka, langų skaidymas ir detalės (skaidymas, konstruktyvas, apdaila, dekoro elementai, stiklo spalva, tekstūra, langinės, žaliuzės ar pan.), meno kūriniai ir skulptūros, baldų detalės, medžio dirbiniai ir konstrukcijos, mūras, dažai, sienų tekstūra.
Pavyzdžiai (forma ir funkcija): konstrukcinės sistemos ir jų išdėstymas (pavyzdžiui, F. L. Wrighto medžių formos kolonos Džonsono Vakso biure (angl. Johnson Wax offices) 1936–1939 m. Pastato interjero koncepcija – atkartoti mišką po atviru dangumi. Žvelgiant į interjerą, tikrai matoma ši aliuzija – lubos apšviestos tarsi saulės šviesa, o kolonų forma stilizuotai atkartoja medžių kamienus ir lajas); pastato forma; akustinės sienų arba lubų plokštės; turėklai, tvoros, vartai; baldų forma, langų detalės, koridorių ar prieškambarių forma.
P9 Medžiagų ryšys su gamta – tai minimaliai apdirbtų, tam tikrai vietai būdingų natūralių medžiagų, tekstūrų, dizaino elementų, aiškiai atspindinčių aplinką panaudojimas, siekiant sukurti visapusišką gamtinės aplinkos pojūtį.
Kai kuriais atvejais natūralios medžiagos gali atspindėti kelis biofilinio projektavimo principus. Pavyzdžiui, medžio ar akmens raštuose dažnai aptinkami fraktalai. Natūralios medžiagos gali būti naudojamos pastatų konstrukcijai ar apdailai. Nors ir stipriai apdorotos, natūralios medžiagos vis vien perteikia gamtiškumą, analogiją į gamtoje randamas neapdirbtas medžiagas.
Pavyzdžiai (dekoras): detalės (natūralūs medienos raštai, akmuo, fosilijos, bambukas, rotangas, džiovintos žolės); vidiniai paviršiai (fanera, stalviršiai), medienos, akmens paviršiai, natūralių spalvų (ypač žalių) gama.
Pavyzdžiai (forma ir funkcija): sienų konstrukcija (mediena, akmuo, plyta), konstrukcinės sistemos (medinės sijos), fasado apdaila, baldų forma, pėsčiųjų takai, tilteliai.
Pritaikant natūralias medžiagas galima sukurti stimuliuojantį arba raminantį erdvės pojūtį. Rekomenduojama vietoj vienos medžiagos ar spalvos rinktis saikingą medžiagų ir spalvų įvairovę. Žmogaus juslės atpažįsta tikrą medžiagą nuo netikros, natūralumas yra priimtinesnis. Dėl to rekomenduojama rinktis tikras, natūralias medžiagas nei jų sintetines imitacijas (pvz., parketą vietoj laminato).

P10 Sudėtingumas ir tvarka – tai erdvinė hierarchija, panaši į gamtinę, dažniausiai pasireiškia fraktalais. Fraktalas – sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai arba kitiems fragmentams. Sudėtingumo ir tvarkos principas padeda sukurti informacijos gausią erdvę, išlaikyti balansą tarp nuobodaus ir erzinančio. Fraktalų gali rastis bet kokiame mastelyje – nuo dekoratyvinių niekučių ar tekstilės raštų iki fasado apdailos ar miesto tinklo. Gamtinis kraštovaizdis taip pat dažnai sudarytas iš įvairaus mastelio fraktalų. Fraktalų raštus galima atpažinti klasikiniame mene ir liaudies architektūroje, pavyzdžiui, senovės graikų kolonų kapiteliuose, senovės majų, islamo, Egipto mene, indų šventyklose, Ankor Vato šventykloje Kambodžoje, netgi Eifelio bokšte Paryžiuje.
Tyrimai ne kartą patvirtino sąsajas tarp fraktalų, randamų gamtoje, ir geometrijų dailėje bei architektūroje. Kuriant fraktalus, rekomenduojama taikyti bent tris mastelio koeficientus. Dažnai šiuolaikinėje architektūroje vyrauja 1–2 mastelių fraktalai, kurie neturi stimuliacijos, architektūrinis objektas gali atrodyti nuobodus. Fraktalus reikėtų taikyti saikingai, nes per didelis intensyvumas gali sukelti psichologinį stresą.
Pavyzdžiai (dekoras): tapetų, kilimų ir audinių dizainas, medžiagos tekstūra, langų skaidymas ir detalės, augalai.
Pavyzdžiai (struktūriniai elementai): konstrukcinė sistema – egzoskeletas, fasado medžiagos, fasado elementų, langų hierarchija, miesto panorama, kraštovaizdžio, miesto ar pastato planas.

Principas GAMTINIS ERDVĖS CHARAKTERIS, t. y. iš gamtos kylančios erdvės charakteristikos, atsiskleidžia keturiais biofilinio projektavimo principais

P11 Apžvelgiamumas, perspektyva – tai nepertraukiamas vaizdas į tolį. Geras apžvelgiamumas intuityviai svarbus kaip pirmykštis instinktas išgyventi, tai – tinkamos sąlygos apžiūrėti supančią aplinką, leidžiančios pamatyti galimybes ir aptikti pavojus. Nors apžvelgiamumas gerėja būnant aukščiau, tai nėra pagrindinė sąlyga norint sukurti visavertišką patirtį. Yra daugybė apžvelgiamumo tipų ir jų taikymo būdų – tai perspektyva lauke, interjere, ilgo ir mažo nuotolio perspektyvos. Interjere ar tankiose miesto erdvėse apžvelgiamumas yra galimybė iš vienos erdvės matyti kitą. Apžvelgiamumo patyrimas sustiprėja, kai yra galimybė matyti kiaurai per kelias erdves.
Pastatų, sienų, koridorių ir darbo vietų suplanavimas yra svarbus vizualiniams ryšiams su kitomis patalpomis, lauko panoramomis, norint suteikti kryptį. Remiantis tyrimais, tolima perspektyva (>30 metrų) žmonėms suteikia didesnį komforto jausmą, mažina stresą ir yra patrauklesnė nei mažiau apžvelgiamas nuotolis (<6 metrai). Apžvelgiamumo patirtį galima pagerinti pašalinant vizualines kliūtis. Pavyzdžiui, darbo vietose projektuojant vieno metro aukščio pertvarėles erdvę galima skaidyti suteikiant ne tik privatumo, bet ir galimybę matyti į tolį net ir žmogui sėdint. Toks aukštis galėtų būti taikomas ir lauko elementams, pavyzdžiui, gyvatvorėms. Projektuojant vizualinius barjerus reikėtų atsižvelgti į tai, kaip erdvė dažniausiai išgyvenama, t. y. stovint, sėdint, važiuojant dviračiu ar pan. Patalpos su langais ar vidinėmis stiklinėmis pertvaromis gali padėti sukurti daugiasluoksnę perspektyvą. Apžvelgiamumo patirtį gerina matomo vaizdo kokybė ir prieglobsčio (žr. P12) buvimas. Projektuojamų elementų pavyzdžiai: skaidrios atitvaros, balkonai, pusaukščiai, tilteliai, atviri aukštų planai, pakeltos plokštumos, vaizdai. P12 Prieglobstis – galimybė apžvelgti supančią aplinką, tačiau iš saugios, nuo intensyvių srautų nutolusios ir nuo aplinkos poveikio apsaugotos vietos. Prieglobstyje jaučiamasi saugiai, nuošaliai nuo aplinkinių srautų, kas puikiai tinka darbui, poilsiui ar gydymui, nesvarbu, vienam žmogui ar grupei. Nuo seno prieglobstis – svarbus išgyvenimui. Tai – apsauga nuo oro sąlygų, plėšrūnų ar užpuolikų. Šiuolaikiniam žmogui prieglobsčio erdvė reikalinga poilsiui, nusiraminimui, dirglumui ir nuovargiui mažinti, dėmesio sutelkimui ir saugumo jausmui. Prieglobstis – tai saugi, nuošali, maža erdvė didesnėje erdvėje. Pagrindinės sąlygos prieglobsčiui sukurti – būtina priedanga virš galvos ir iš nugaros, dar geriau – iš trijų pusių. Erdvės suplanavimas ar orientacija taip pat gali turėti įtakos patirties kokybei. Prieglobsčio erdvė gali būti visiškai uždara arba suteikti vizualinį ar garsinį ryšį su supančia aplinka stebėti. Prieglobstis gali būti kelių tipų: modulinis – maža atskirtis (kėdė aukštu atlošu, stogelis); dalinis prieglobstis, kai uždengtos kelios pusės (skaitymo ar pokalbių kampeliai, pavėsinė, medžiai, arkados, dengti takai ar verandos); visiškai paslėpta erdvė (patalpos – kapsulės, pvz., miegui oro uoste, posėdžių salės su 3 ir daugiau sienų, privatūs biurai, nameliai medžiuose). Projektuojami elementai gali būti: erdvės, apsaugotos nuo klimato veiksnių ar matomumo ir girdimumo; erdvės, skirtos apmąstymams, meditacijai, poilsiui, atsipalaidavimui, skaitymui ar sudėtingoms protinėms užduotims, reguliuojamos, permatomos ar pusiau permatomos užuolaidos, žaliuzės ar pertvaros, iškyšos, stogeliai, sužemintos lubos, prigesinta šviesa. P13 Paslaptingumas – laukinės gamtos keliamos nuostabos ir nežinomybės atkūrimas projektuojamoje aplinkoje: iš dalies pridengti tolimų perspektyvų vaizdai, neįprasti architektūriniai bruožai ir projektiniai sprendiniai, įtraukiantys ir žadantys naujus atradimus. Paslaptinga erdvė intriguoja, verčia norėti ją patirti ir tyrinėti. Šis principas yra paremtas žmogaus įgimtu noru suprasti ir pažinti aplinką. Paslaptingumas žmogaus smegenyse sukelia stiprų malonumo atsaką, panašų į laukimo. Manoma, kad tai paaiškina, kodėl klausytis muzikos taip malonu, nes mes spėliojame, kas bus toliau. Pagrindinė paslaptingos erdvės savybė – noras sužinoti, „kas yra už kampo“, šis gamtinis erdvės charakteris skatina žmogų patirti erdvę joje judant. Tokią erdvę patiriant rutiniškai, mistiškumo jausmas slopsta. Paslaptingumo erdvei suteikia: erdvėje po truputį atsiskleidžiantys vingiuojantys takeliai, dramatiškas šviesos ir šešėlio žaismas, natūralus paslaptingumo jausmas (pvz., gamtiško dizaino gėlynai su vingiuojančiais takeliais). Reikėtų vengti pernelyg tamsių šešėlių, nes tai gali sukelti baimę. Paslaptingumo elementai: šviesa ir šešėlis, garsas ar vibracija, kvapas, veikla ir judėjimas, meno kūrinys ar instaliacija, permatomos medžiagos, 6–30 m ilgio perspektyvos, pridengti vaizdai, malonūs garsai iš nepastebimo šaltinio, vingiuoti takai ir formos. P14 Rizika / pavojus – pavojaus ar rizikos nuojauta, lydima saugumo ir patikimumo pojūčių. Gamtinė erdvė gali kelti tam tikras rizikas, pavyzdžiui, nukristi, sušlapti, susižeisti, prarasti kontrolę, gali išgąsdinti plėšrūnai. Erdvinės savybės projektinėje erdvėje, žaidžiančios su baimės pojūčiu, bet suteikiančios saugumą, – tai tiltas, atrijus su balkonu, konsolė, nuo grindų iki lubų skaidrus fasadas, skaidrūs turėklai ar grindų plokštuma, perėjimas po vandeniu, virš arba per vandenį, buvimas arti bičių ar plėšrių gyvūnų, didelio dydžio vorų ar gyvačių fotografija. Rizikos / pavojaus principo tikslas – sužadinti dėmesį ir smalsumą, gerinti problemų sprendimo įgūdžius. Priklausomai nuo projektavimo tikslo ar numatomo naudotojo, gali būti projektuojami skirtingi rizikos laipsniai: tiltelis virš uolos būtų ekstremalus variantas, rizika sušlapti kojas perbrendant upelį per akmenis – mažos rizikos pavyzdys. Taikant šį projektavimo principą, reikia įvertinti naudotoją ir vietą, nes kai kurioms vietoms ar žmonių grupėms ši patirtis gali būti netinkama. Kita būtina sąlyga – saugumo užtikrinimas. Nors biofilinio projektavimo metodika yra puiki priemonė gamtiškumo įnešimui į projektuojamą aplinką, tai nėra vienintelė galimybė darnios-atkuriamosios aplinkos formavimui. Biofilinio projektavo principus derėtų papildyti žalumo indekso gairėmis (angl. green pace factor), gyvavimo ciklo (angl. cradle-to-cradle ar life-cycle approach) – atsakingos gamybos ir vartojimo koncepcijomis, vietos dvasios (lot. genius loci) ir kt. architektūros istorijoje išplėtotomis koncepcijomis bei taikyti esamas energinio naudingumo ir kt. nuostatas. Straipsnis parengtas remiantis Browning ir kt. (2014) biofilinio projektavimo metodika. Browning, W., Ryan, C., Clancy, J. 2014. 14 patterns of biophilic design: Improving health & well-being in the built environment. Prieiga internete https://www.terrapinbrightgreen.com/wp-content/uploads/2014/09/14-Patterns-of-Biophilic-Design-Terrapin-2014p.pdf