Šių metų vasaros pradžioje Šarlotės mieste, Šiaurės Karolinoje, įvyko 31-asis Naujosios urbanistikos kongresas. Kasmetis renginys, kuris vyksta jau 30 metų, vienai savaitei suburia daugiau kaip pusantro tūkstančio su miestų vystymu susijusių profesionalų. Naujieji urbanistai teigia, kad investicijų trūkumas, priemiesčių drieka, didėjanti atskirtis tarp skirtingas pajamas uždirbančių gyventojų, ekologinės būklės blogėjimas, žemės ūkio paskirties teritorijų ir želdynų nykimas bei istorinių objektų neišsaugojimas tiesiogiai siejasi su bendruomenių miestuose trūkumu ir jų kūrimo iššūkiais. Šių metų kongreso tema – ryšiai, didelį dėmesį skiria miestų viešosioms erdvėms – vietoms, kurios jungia, kuria ir įgalina bendruomenes veikloms. Dalyvaudamas kongrese negalėjau nepastebėti Lietuvos ir JAV miestų planavimo ir viešųjų erdvių problematikos panašumų. „Urbanizuotos teritorijos yra neatsiejama šiuolaikinės visuomenės dalis, o viešosios erdvės ir fizinė miestų aplinka daro tiesioginę įtaką mūsų gyvenimo kokybei, patogumui ir sveikatai“, – ši vieno iš judėjimo pradininkų – Andrésas Duany – sentencija jau daugiau nei trisdešimt metų telkia naujuosius urbanistus siekiant kurti geresnius miestus ir humanizuoti jų erdves. O Lietuvoje, atrodo, tik dabar pradedame suprasti ir pajusti mūsų miestų modernistinio laikotarpio planavimo ir projektavimo ydas bei trūkumus.
Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei jų gyvenamuosiuose rajonuose vis dar nėra visiškai įgyvendintų, nuosekliai sujungtų ir patogių pėsčiųjų, dviračių ir viešojo transporto sistemų. Neužstatytos erdvės dažnai yra išeikvotos gyventojams nepatraukliomis ir nepatogiomis vietomis, kurias dažniausiai netgi sudėtinga apibūdinti kaip viešąsias erdves. Mūsų miestai ne tankėja, o plečiasi, priemiesčių drieka ir perteklinės inžinerinės infrastruktūros kūrimas neigiamai veikia kompaktiškumą, apriboja ekonominius išteklius ir lemia miestų centrinių dalių fizinės aplinkos blogėjimą. Nepažabota drieka skatina automobilizacijos augimą, o plėtros planavimas dažnai tęsia monofunkcijos tradiciją, kurdamas į vieną paskirties vystymą orientuotas teritorijas bei zonas. Pagrindinės šių problemų priežastys dažnai yra struktūrinės ir nevienareikšmės. Tai nesėkminga valstybės regionų politika, skirtingas savivaldybių galimybių bei paslaugų išsivystymo lygis, nekokybiška planavimo ir urbanistinio projektavimo praktika bei į žmogišką mastelį nereaguojanti pastatų architektūra. Gera miestų ir erdvių planavimo ir projektavimo praktika, kaip ir problematika, taip pat yra daugialypė ir reikalaujanti didelio tyrimo, todėl nėra taip lengva pasiūlyti lengvas išeitis į esamas miestų problemas. Tekste noriu ne analizuoti Lietuvos miestų ir erdvių problematiką bei galimus jų sprendimus, o pasidalyti gerąja užsienio praktika, nukreipta į vieną iš svarbiausių gyvybingų miestų sudedamųjų dalių – viešąsias erdves.
Naujoji urbanistika – visiškai ne nauja ir netgi istoriškai būdinga Europos miestams. Tai planavimo ir plėtros metodai, pagrįsti projektavimo principais, kurie vyravo miestų statyboje šimtmečius iki modernistinio miestų planavimo. Po Antrojo pasaulinio karo pradėta planavimo praktika Lietuvoje ir visame pasaulyje lėmė ištisų miesto dalių griovimą, identiteto neturinčių rajonų kūrimą, monofunkcius kvartalus ir nejaukias viešąsias erdves. Jungtinėse Amerikos Valstijose naujosios urbanistikos idėjos pradėjo kilti devintajame dešimtmetyje, kaip atsakas į gyvenimo kokybės miestuose blogėjimą, vyraujančią priemiesčių drieką, į automobilius orientuoto planavimo dominavimą, nekokybišką fizinę aplinką ir planavimo sprendinius, užkertančius galimybes kurtis bendruomenėms. 1993 metais įkurtas Naujosios urbanistikos kongresas (CNU) sutelkė architektus ir urbanistus bei ratifikavo chartiją, pasisakančią už kompaktiškų miestų vystymą ir grįžimą prie istorinių – tradicinių miesto planavimo principų. Chartija – tai orientacinis dokumentas miestų planuotojams, architektams, kūrėjams ir politikos formuotojams, siekiant kurti geresnius miestus, tvaresnes bendruomenes, pabrėžti žmogiško mastelio dizainą ir įgalinti visuomenės įsitraukimą į miestų kūrimo procesą. Dokumente patvirtinti principai visiškai sutampa su pasaulietiniais gero šiuolaikinio planavimo tikslais ir dabartinėmis miestų siekiamybėmis: daugiafunkciai rajonai, humaniška architektūra, vaikštomi kvartalai, visiems eismo dalyviams saugios gatvės, vietinės prekybos ir paslaugų vietos, želdynai ir lengvai pasiekiamos gyvybingos viešosios erdvės.
Patvirtintoje chartijoje naujieji urbanistai viešąsias erdves pripažįsta kaip gyvybiškai svarbias miestų sudedamąsias dalis: „Pagrindinė miestų planuotojų, projektuotojų bei kraštovaizdžio architektų užduotis – viešųjų erdvių kūrimas, kuris remiasi sąlyga, kad šios vietos visuomet yra nukreiptos į bendrą naudojimą.“ Sėkmingos viešosios erdvės yra ne tik patogios, jaukios ir estetiškai patrauklios. Svarbiausia jų užduotis – skatinti socialinę sąveiką, bendruomenių kūrimąsi, stiprinti miesto ar jo dalies identitetą ir suteikti gyventojams vietos priklausomybės jausmą. Svarbu pabrėžti, kad taisyklingos istorinių viešųjų erdvių formos yra skatinamos projektavime ir yra pamatinis per šimtmečius susiformavusių miestų kultūros ir istorijos rezultatas. Tačiau, kaip ir geros estetinės erdvių savybės, tai nebūtinai lemia suprojektuotos vietos sėkmę, veiklų skatinimą ir bendruomenių poreikių tenkinimą. Geriausi erdvei tinkantys dizaino sprendimai apskritai yra sunkiai apibrėžiami, o jų projektavimą lemia kūrėjų koncepcija, vyraujantys teritorijos ir jos prieigų sprendiniai, vietos identitetas, statybos rūšys ir dar daugelis kitų aspektų. Todėl toliau tekste noriu nutolti nuo taisyklingų erdvių formos paieškų bei dizaino pasirinkimų ir peržvelgti apibendrintus naujųjų urbanistų siūlomus viešųjų erdvių kūrimo principus, kurie skatinami projektavimo procese nepriklausomai nuo viešosios erdvės vietos ar dizaino subtilybių.
Bendruomenės centrai. Viešosios erdvės turi būti kuriamos kaip bendramiesčiai traukos taškai miestuose ir lokalūs centrai rajonuose bei mažesniuose miestuose. Sėkmingos aikštės, skverai, gatvės, parkai ir žaliosios zonos, visų pirma, tarnauja kaip susitikimų ir laisvalaikio vietos. Geriausios erdvės atspindi tos vietos identitetą, pabrėžia istoriją ir prisideda prie vietos ir bendruomenės savitumo jausmo. Viešosios erdvės yra skirtos įvairiapusiam ir skirtingo tipo laiko praleidimui, įskaitant bendruomenės veiklas ir renginius. Šių vietų įveiklinimas gali ir turi būti skatinamas numatant bendruomenės festivalius, šventes, koncertus, kintantį meninių objektų eksponavimą ir skirtingas komercines veiklas.
Vaikštomumas. Viešųjų erdvių projektavimas turi suteikti prioritetą pėstiesiems ir bemotorių transporto priemonių naudotojams. Tai įgyvendinama pradedant projektavimo sprendinius nuo sklandžiai susijungiančių takų, pėsčiųjų zonų bei visos reikalingos infrastruktūros pėstiesiems ir dviratininkams sukūrimo, o ne automobilių stovėjimo vietų ir srautų nustatymu. Kartais net ir istorinės viešosios erdvės pasižymi integracijos į miesto urbanistinį audinį trūkumu, o tai lemia sudėtingą pasiekiamumą ir apriboja socialinių veiklų kūrimąsi. Projektuojami sprendimai turi būti nukreipti į paprastumą, siekiant sumažinti priežiūros išlaidas ir leisti erdves naudoti aktyviau ir ilgiau.
Daugiafunkcis naudojimas. Erdvės turi būti kuriamos įvairioms veikloms, įskaitant pramoginius, kultūrinius ir socialinius renginius, užtikrinant, kad šios vietos išliktų gyvybingos ir patrauklios visiems gyventojams. Suinteresuotų šalių įtraukimas į projektavimo procesą užtikrina, kad erdvės atitiks vietos bendruomenių ir kitų miestiečių poreikius dėl planuojamų veiklų ir funkcijų. Įtraukimo procesai kuriant projektavimo užduotį padeda sukurti nuosavybės jausmą ir padidina galimybes erdvėms būti aktyviau naudojamoms ir tinkamai prižiūrimoms. Projektuojant erdves reikia siekti, kad šios laikui bėgant galėtų prisitaikyti prie kintančių bendruomenių ir miesto poreikių.
Saugumas ir komfortas. Siekiant sėkmingų erdvių, ypač svarbus yra jos saugumas. Galimas nusikalstamumas, sulaužyti ar neprižiūrimi erdvės elementai ar objektai dažnai atgraso miestiečius nuo jų naudojimo. Saugumo jausmo stiprinimas erdvėse turi būti sprendžiamas ne barjerais ar atitvarais, o tinkamu erdvių apšvietimu ir aiškaus matomumo užtikrinimu. Siekiant sėkmingo įveiklinimo, ne mažiau svarbus ir komfortiškas erdvės naudojimas. Tai apima patogių ir visiems pritaikytų mažosios architektūros objektų projektavimą ir pasirinkimą, saugius žaidimų aikštelių objektus ir viešųjų tualetų kūrimą. Aktyviau lankomos vietos visuomet prisideda prie bendruomeniško saugumo jausmo erdvėse. Želdiniai ir tvarumas. Želdiniai yra neatsiejama viešųjų urbanistinių erdvių dalis. Projektavimas, paremtas ekologiniais ir tvaraus dizaino principais, padeda palaikyti vietos biologinę įvairovę, skatiną geresnę oro kokybę, mažina triukšmą ir taršą viešosiose erdvėse. Vietinių augalų įtraukimas, ekologinių buveinių skatinimas ir vandens elementų kūrimo ir tvarkymo sprendimai prisideda prie sveikesnės miestų aplinkos ir geresnės gyvenimo kokybės. Skirtingų augalų bei želdinių projektavimas ir jų grupavimas su mažosios architektūros objektais leidžia sukurti įvairesnes ir į platesnį laisvalaikio praleidimą orientuotas erdves.
Socialinė įtrauktis. Erdvės turi būti įtraukios ir prieinamos, nepriklausomai nuo lankytojų lyties, amžiaus, negalios, gebėjimų, socialinės ar ekonominės padėties. Projektuojami dizaino sprendimai turi vadovautis universalaus dizaino principais. Projektuose numatyti takai, zonos, įėjimai ir objektai turi jungti, o ne atskirti ar apriboti erdvių naudotojus. Projektuojami ir naudojami mažosios architektūros elementai, objektai bei traukos taškai turi būti tinkami tiek pavieniams lankytojams, tiek grupėms ir tenkinti įvairius miesto bei vietos bendruomenių poreikius.
Žinoma, kad šie apibendrintai pateikti viešųjų erdvių kūrimo principai nėra baigtiniai, o jų taikymas tik iš dalies gali užtikrinti, kad projektuojamos vietos bus sėkmingos. Tačiau šių principų taikymas prisideda prie miestų viešųjų erdvių kūrimo, kuriuose pirmenybė yra teikiama žmonėms ir gyvybingų bendruomenių vystymui. Naujosios urbanistikos judėjimo dėmesys vaikščiojimui, mišrios paskirties plėtrai ir gyvybingų viešųjų erdvių kūrimui teigiamai keičia miestų struktūras. Nepaisant to, kad šie pokyčiai yra nukreipti siekiant vystyti geresnius ir patogesnius miestus, projektuotojai dažniausiai vis vien susiduria su daugybe iššūkių. Mes pernelyg pripratome prie modernistinio planavimo miestuose kasdienybės, todėl kiekvienas miestiečių gyvenimo būdą galintis nulemti pokytis yra priimamas nevienareikšmiškai. Į miestų humanizavimą nukreipti projektai dažnai remiasi politiškai nepatraukliais sprendimais, finansavimo suvaržymais, teisiniais ir statybos reglamentų apribojimais bei vystytojų ir netgi pačių gyventojų pasipriešinimu. Analogiška situacija vyksta dėl miestų humanizavimo projektų Lietuvoje. Visuomenė ne visuomet yra linkusi atsisakyti kasdienybės patogumo dėl tvaresnės ateities. Prie to prisideda ir įgyvendintų projektų rezultatai, kurie ne visuomet sėkmingai įveiklina viešąsias erdves ar per trumpą laiką nepateisina iškeltų lūkesčių. Tačiau net ir pačioje Naujosios urbanistikos chartijoje teigiama: „Pripažįstame, kad fizinės aplinkos gerinimo sprendimai savaime neišspręs socialinių ir ekonominių problemų miestuose, tačiau ekonominis gyvybingumas, bendruomenių vienybė, gyventojų sveikata ir gamtinės aplinkos stabilumas negali nuosekliai vystytis be stiprios į fizinės aplinkos gerinimą nukreiptos praktikos.“ Naujosios urbanistikos judėjimas pasisako už miestų naudotojus – žmones, ir į bendruomenių vystymą nukreiptas planavimo ir projektavimo praktikas. Siekdami kurti geresnes viešąsias erdves turime puoselėti miestų gyvybingumą skatindami bendradarbiavimą, vietos tapatybės stiprinimą ir įtraukumo užtikrinimą. Nors ateities miestų kūrimo praktikos nėra lengvai nuspėjamos, turime vadovautis sprendimais, nukreiptais į tvarią miestų ateities viziją.
Augustas Makrickas
MŪSŲ PARTNERIAI
