Autoriai: UAB „Archinova“; Aušra Gvildienė, Aleksandras Gvildys
Plotas 439 m2
Realizacija 2014 m.
2014-ųjų vasarą baigti restauravimo darbai vienoje svarbiausių Vilniaus vertikalių dominančių – Katedros varpinės bokšte. Tai reiškia, kad nuo šiol bokštas tampa atviras visuomenei – viduje veikia turizmo informacijos centras su nedidele konferencijų sale, eksponuojamos ir eksploatuojamos unikalios medinės varpinės konstrukcijos.
Gimė 1957 m. Plungėje.
Architektūrą baigė 1981 m. VISI.
Į užsienį išvyko 1998 m.
- Trimonis visiems puikiai žinomas kaip kokybiškos architektūros kūrėjas. Architektas spėja dirbti tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje ir drąsiai gali pasigirti objektų skaičiumi.
- Trimonis, baigęs Vilniaus inžinerinio statybos instituto architektūros studijas, kurį laiką dirbo Lietuvoje. Sukaupęs pakankamą žinių ir praktikos bagažą 1998 m. išvyko į Vokietiją. Pakeitęs tik vieną darbovietę, toje pačioje įmonėje dirba iki šiol.
Architektas Sigitas Sparnaitis
1981–1985 m. mokėsi Vilniaus statybos technikume (dabar Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) architektūros specialybės.
1988–1993 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje architektūrą.
1993–2002 m. dirbo architektu Austrijoje.
Nuo 2002 m. vadovauja kartu su architektu Vyteniu Gerliaku įkurtai projektavimo firmai „Eventus Pro“.
Nuo 2012 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedroje.
Ar galite įsivaizduoti austrų pasieniečio veido išraišką, kai jis, Čekijos ir Austrijos pasienyje atidaręs mūsų senutėlio „Fordo“ bagažinę, pamato didelį kažko prigrūstą drobinį maišą. Į griežtą klausimą „Was ist das?“ paslaugiai, stengdamiesi jo neerzinti aiškiname: „Potatoes“ (vokiškai juk tuo metu dar nė bum bum. Pirmą kartą vykdamas į Austriją vokiškai mokėjau skaičiuoti tik iki dešimties, na, ir, be abejo, frazę „Ich liebe dich“). Tenka atrišti maišą, leisti jam pačiupinėti bulvytes iš lietuviško kaimo, paaiškinti, kad vežamės jas sau, valgymui, kol pagaliau sulaukiame sutrikusio žmogaus šypsenos. Ką jis pagalvojo, nežinau, galiu tik įsivaizduoti, bet nepasakė nieko įžeidžiamo ar pajuokiamo. Tai buvo pirmas geras įspūdis, kurį man padarė Austrija. Skaityti toliau…
XX amžius Lietuvos istorijoje, tikėtina, išliks kaip vienas reikšmingiausių ir dinamiškiausių architektūros raidos laikotarpių. Du pasauliniai karai, carinė ir sovietinė okupacija bei su tuo susijusios kultūrinės, politinės ir ekonominės permainos lėmė nacionalinės architektūros mokyklos raidos pertrūkius. XIX a. Vilniaus universitete buvo uždrausta rengti architektus, ir šitai, kartu su draudimais statyti bažnyčias bei Rusijos architektų protegavimu, lėmė, kad XX a. pradžioje dauguma svarbiausių Lietuvos valstybinių objektų buvo patikėti projektuoti atvykusiems stačiatikiams, o dauguma privačių – Vokietijos ir Šiaurės šalių architektams.
Ne veltui taip apibrėžiau temą – mūsiškiai. Istorija byloja, kad nuo pat LDK laikų mes dažnai nesugebėdavom pristatyti savo valstybės piliečio kaip lietuvio, todėl gan daug istoriškai iškilių asmenybių „pasisavino“ apsukresni kaimynai.
Nenorėčiau, kad taip nutiktų ir ateityje. Dabar nemažas skaičius architektų, Lietuvos mokyklų auklėtinių, gyvena ir kuria užsienyje, ir tai daro jau pakankamai apčiuopiamą laiko tarpą. Drįstu teigti, kad dirbti į užsienį išvyksta tikrai ne prasčiausi studentai, gal ir atvirkščiai, bent jau didesni avantiūristai – o tai juk kūrybiškas būdo bruožas.
Nemažai jų, įsitvirtinę kitose šalyse, savęs nebelabai sieja su Tėvyne, ir kuo toliau, tuo šis ryšys silpnės. Vargu ar mūsų priekaištai gali turėti įtakos kolegoms, susidūrusiems su dviejų pasaulių realybėmis: išprususio ir mužikiško kapitalizmo. Ir dar nežinia, ar tas didžiulis skirtumas tarp minėtųjų to paties kapitalizmo kraštinių mažės, todėl jų darbas (o mūsiškiai moka dirbti su mazochistine ištverme) pelno pagarbų vertinimą prognozuojamoje visuomenėje. Skaityti toliau…
Bendrame pasaulinės architektūros stilių ir krypčių raidos kontekste išsiskiria visas XX amžius – tokio dinamiškumo ir kaitos per vieną šimtmetį anksčiau niekada nebuvo. XX a. architektūros gijos negalima priskirti kuriam nors pastato tipui, judėjimui, asmeniui, ji nėra nulemta kurios nors pramonės šakos. Tai – idėjų kaita, dinamika, nuolatinis naujų konceptų srautas, socialinių judėjimų, techninių galimybių ir asmenybių balansas. Visame šiame idėjų katile kai kurios ryškesnės asmenybės formavo naujas raiškos tendencijas, dažnai kelias tuo pat metu. Le Corbusier, Frankas Lloydas Wrightas, Alvaras Aalto ir Miesas van der Rohe sudarė didįjį ketvertą, davusį impulsą vėlesniajai kartai – Louisui Kahnui, Jamesui Stirlingui, Peteriui Eisenmanui ir Frankui Gehry‘ui, kurių kiekvienas turėjo savo įtakos laikotarpius, tačiau cikliškai maždaug kas 10 metų keitė savo kūrybos principus. Skaityti toliau…
Gimė 1977 m. Kaune.
Architektūrą baigė 2001 m. VGTU.
Į užsienį išvyko 2001 m.
Nežinau kodėl buvau skeptiškas menininkų dinastijoms. Kas kita teisinėje srityje, ten giminiška komanda gali tapti galingu monstru. O jaunieji jos nariai jau nuo pat pradžių gauna vertingas pamokas, kam, kiek ir už ką.
Menininkų šeimos man vis asocijuodavosi su tėvų noriu priversti vaikus siekti jų neišsipildžiusių svajonių. Tiesą sakant, žinau tokių pavyzdžių. Nemanau, kad nuo tų pastangų beviltiškumo kas nors iš šeimos tapo laimingesni.
O abiem atvejais, „tėvų“ vaikai stodami į aukštąsias mokyklas, galimai užkirsdavo kelius gabesniems, bet stokojantiems pirminės profesinės patirties, mažiau užtampytiems piešimo ar kompozicijos pamokėlių jaunuoliams.
Vienok, pastaruoju metu vis labiau keičiu šį savo nusistatymą dinastijų palankumo link. Iš tiesų, vis daugiau pastebimų, gabių jaunų architektų atsiranda su žinomų architektų pavardėmis. Charakteringa, kad nebūtinai architektūrinėje terpėje, bet būtinai meninėje.
Komanda:
Tomas Umbrasas, Aidas Barzda,
Tautvydas Vileikis, Rokas Kontvainis
Tai jaunų, kūrybiškų ir veiklių architektų grupė, kartu veiklą pradėjusi nuo 2011 metų, nors retkarčiais jiems kartu teko dirbti ir nuo 2005-ųjų. Pasak architektų, jų vizija ir misija yra kurti unikalias idėjas ir ieškoti efektyvių sprendimų, taikant tarptautines žinias ir patirtį. Skaityti toliau…
Gimė 1957 m. Kaune.
Architektūrą baigė 1980 m. VISI.
Į užsienį išvyko 1987 m.
1989 metai, Niujorkas, Soho rajonas. Indų restoranėlis, į kurį galima atsinešti savo alaus. Danius vaišina mane su žmona, iš tolimesnio Naujojo Džersio kampo atvykusius į Niujorką pamatyti „Didžiojo Obuolio“ naktį.
Danius jau dveji metai Amerikoje, dirba pas Edą Babušį, kur po jo dar „pasimankštino“ ir Alvydas Songaila, ir dar vienas kitas lietuvaitis.
Taigi, pavalgę išeinam į naktį. Ją tikėjomės pamatyti tokią, kaip TV ekrane ar atvirukuose, tačiau papuolam į tikrai „mekišką“ naktį – su juodais juodais interjerais, juodais žmonėmis, kur grojamas džiazas, kur prie baro reikia prasibrauti beveik jėga. Danius jaučiasi laisvai, mes – gerokai sumišę, kaip ir dera baltiems provincialams. Taip perėję kelis klubinius barus atsiduriame pas Danių namuose (nakvosime pas jį) – Harvardo universiteto doktorantų bendrabutyje, kur jo miela žmona, šio universiteto doktorantė, su nuostabiu akcentu kalba lietuviškai. Skaityti toliau…
Gimė 1979 m., Šiauliuose.
Architektūrą baigė 2003 m. VGTU.
Į užsienį išvyko 2006 m.
Architektė Eglė Feil architektūros studijas baigė VGTU ir įgavusi magistro laipsnį 2003 metais dar tris metus dirbo Lietuvoje. Tačiau 2006 metais patraukė į Vokietiją. Architektė teigia, kad darbą Vokietijoje susirado pakankamai greitai, itin pravertė trijų metų patirtis Lietuvoje.
Architektei teko dirbti ne viename Vokietijos architektų biure. Tačiau dabar yra laisvai samdoma architektė: „Esu savarankiškai dirbanti architektė, o tai reiškia esu samdoma tam tikriems projektams ir nesu prisirišusi prie kurio nors biuro. Toks darbo būdas labai populiarus Vokietijoje, suteikia daugiau laisvių ir leidžia racionaliau planuoti darbo laiką bei pajamas, bet, žinoma, iš kitos pusės tai nesustojanti ir niekada nesibaigianti naujų projektų ir partnerių paieška. 2008 metais besidairant naujo projekto Hamburge, buvau netikėtai nustebinta gavusi pasiūlymą dirbti su Alfredu Trimoniu, kuriam iki šiol esu dėkinga už neįkainojamą patirtį, kuris, savo asmeniniu pavyzdžiu, įkvėpė mane pasitikėjimo savimi ir suvokimo, kad ir būdami architektais iš Rytų Europos turime begalę labai vertinamų privalumų vietinėje rinkoje.” Skaityti toliau…
MŪSŲ PARTNERIAI
