Architektai: “A.S.A. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma ” (Sigitas Kuncevičius, Loreta Kuncevičienė, Martynas Dagys, Žygimantas Gudelis, Viltė Jurgaitienė, Aistė Kuncevičiūtė-Gudelienė);
Užsakovas: Vilniaus Gedimino technikos universitetas
Pastato plotas: 7600 kv.m.;
Realizacija: 2016;
Vieta: Saulėtekio al. 11, Vilnius;
Vis dažniau architektų bei architektūra besidominčių žmonių žvilgsniai krypsta Saulėtekio slėnio pusėn, kur pastaraisiais metais daugėja naujos kokybiškos architektūros objektų. Šįkart dėmesys tenka VGTU mokslo ir administracijos centrui – naujai Saulėtekio alėjos dominantei. Malonus sutapimas, jog dar prieš dešimtmetį projektuotas pastatas savo duris atveria 25-aisiais Universiteto vardo gavimo metais, o projekto autorius – anuomet buvusio VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto) absolventas – S. Kuncevičius su komanda. Atrodo, jog Lietuvoje gerėja mokslo įstaigų pastatų architektūrinės bazės kokybė.
Kaip jau minėta, objektas pradėtas projektuoti dar 2005 metais, tačiau savo išraiška nenusileidžia ir šių dienų projektams. Griežtos formos, stiklas, metalas atitinka technikos universiteto formuojamą įvaizdį. Anot autorių, 7600 m2 ploto VGTU mokslo ir administracijos centro architektūrinis sprendimas paremtas siekiu sukurti dominuojančio, centrinio pastato įvaizdį esamame VGTU studijų komplekso kontekste. Pastato tūris susideda iš trijų pagrindinių elementų: 1 000 vietų transformuojamos konferencinio tipo salės bei virš cokolinio aukšto stilobato įrengtų dviejų, tarpusavio atžvilgiu prasuktų administracinės dalies korpusų. Išraiškingiausia ir konstrukcijų atžvilgiu sudėtingiausia pastato dalis – 15 m pločio bei 22 m aukščio arka, „įrėminanti“ pagrindinį konferencijų salės įėjimą.
VGTU mokslo ir administracijos centro architektūrinė išraiška išsiskiria iš aplinkinių universiteto korpusų. Techniškos, pažangios mokslo institucijos įvaizdį formuoja ne tik tūrinė išraiška, bet ir fasadų medžiagiškumas: stiklas, metalas, kompozicinės plokštės. Pastato ir aplinkos santykis glaudus: pats pastatas yra tiesiogiai sujungtas tuneliu su senaisiais VGTU korpusais, šalia stovi Saulėtekio slėnio Mokslo ir technologijų parko administracijos pastatas, netoliese gamtinis karkasas – pušynas. Kontekstas yra svarbus, tačiau pasirinkta jį nustelbti, tapti dominante tiek prieš senuosius universiteto korpusus, tiek prieš lakoniškus naujos architektūros objektus. Pagrindinis fasadas lygiagrečiai orientuotas į pagrindinę universitetinio miestelio arteriją – Saulėtekio takui ir būsimai Saulėtekio aikštei, kuri taps visas komplekso dalis organiškai jungiančia terpe bei pagrindinių įėjimų į centrinius pastatus vieta. Aikštę numatyta naudoti renginiams, o po ja bus įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.
VGTU Mokslo ir administracijos centro statybos darbai suskirstyti į tris etapus. Per 1-ąjį etapą turi būti įrengta pastato dalis nuo rūsio iki 6 aukšto su požemine automobilių stovėjimo saugykla bei perėjimo galerija – tunelis tarp naujojo pastato ir esamo VGTU korpuso, užsandarinti visi pastato fasadai iki pat 12 aukšto, pakloti visi lauko inžineriniai tinklai, sutvarkyta dalis aplinkos. Per antrąjį statybos etapą numatyta užbaigti visas inžinerines sistemas, atlikti apdailą 7–12 aukštuose ir evakuacinės laiptinės dalyse, baigti tvarkyti aplinką lauke. 3-iasis etapas bus skirtas konferencijų salei įrengti. Konferencijų salę bus galima transformuojamomis pertvaromis suskaidyti į tris mažesnes – 500 ir dvi po 250 vietų sales. Pasibaigus trims etapams bus formuojama šalia numatoma Saulėtekio aikštė.
Šiuo metu atlikti pirmojo etapo darbai, todėl dar nėra įrengta visa jungianti Saulėtekio aikštė – visuminio, užpildyto pastato santykio su aplinka pamatyti negalima, įmanoma nujausti, vizualizacijomis pamatyti preliminarų vaizdą. Taigi, planuojama aikštė dar labiau paryškins įspūdingą pastato tūrį, o po ja būsianti požeminė aikštelė išspręs dabar esančią automobilių stovėjimo vietos problemą. Tiesa, automobilių statymo klausimas išspręstas ir pirmąjame statybų etape – cokoliniame aukšte ties konferencijų sale jau įrengta aikštelė. Sklype numatoma ir antžeminės aikštelės vietų galiniame pastato kieme. Nuo aikštės pusės kylantis sklypo reljefas sprendžiamas betoninių atraminių sienučių ir laiptų deriniu su žaliuojančia veja. Sklype jau įrengti prie bendros pastato išraiškos ir fasadų derantys šviesaus metalo lauko šviestuvai, nors ir griežtų formų, pagyvina objekto visumą savo nestačių kampų geometrija.
Pastato eksterjero medžiagiškumas sukurtas nepamirštant vis dar dominuojančio šiuolaikinės architektūros palydovo – stiklo fasadų, tačiau šį kartą jie harmonizuojami tekstūrinio stiklo neperšviečiamais tamsiai pilkais intarpais, sudarančiais netaisyklingus šachmatiškus ritmus. Taip pat fasaduose metalo profiliais aiškiai atskirti aukštai. Šis fasadų horizontalus ir vertikalus raštas pastatui suteikia žmogaus mąstelį, padeda suvokti pastato dydį. Tokiu principu apdailinti du pagrindiniai pastato korpusai. Pietinė viršutinio korpuso pusė nuo saulės apsaugota didesniu neperšviečiamų plokštumų kiekiu bei ties liftais suformuotomis horizontaliomis fasado žaliuzėmis. Antra dominuojanti fasado medžiaga – metalas – cinko skardos apdaila, apgaubianti laiptines kairėje centrinio įėjimo pusėje. Šia medžiaga apdailinama ir konferencijų salė. Cinko skardos vertikalus raštas ties laiptinėmis ir šalia esantis horizontalus raštas ties konferencijų sale dar labiau išryškina šių dviejų pastato dalių geometriją: laiptinių aukštį ir konferencijų salės plotį. Įėjimų į pastatą aukštai paliekami skaidrių stiklo plokštumų. Senąjį VGTU korpusą ir naujajį pastatą jungianti galerija yra apdailinta ir metalo apdaila, ir stiklo su žaliuzėmis junginiu.
Kalbant apie pagrindinių objekto korpusų planinę struktūrą, galima teigti, jog ji yra itin aiški: palei vieną šviesios galerijos-koridoriaus pusę išsidėlioja kabinetai, patalpos. Kabinetai įrengiami tik šiaurės ir vakarų pusėse. Ties korpusų galais įrengiamos laiptinės vertikaliai judėti. Maždaug ties abiejų korpusų susikirtimo vieta įrengta liftų. Konferencijų salės struktūra taip pat pakankamai aiški: įėjus pro pagrindinį arkos įėjimą, atsiduriama erdviame hole, korpuso centre driekiasi transformuojama konferencijų salė, kurią juosia koridorius evakuacinių išėjimų link. Po koferencijų salės kylančiomis tribūnomis – pagalbinės patalpos.
Pastato interjere matoma idėja, jog darbo aplinka turi būti neutrali ir solidi, o fasadų sprendiniai neabejotinai formuoja ir interjerą. Ties neperšviečiamomis stiklų plokštumomis interjeruose atsiranda šviesaus medžio plokštumos. Apskritai dominuojanti spalvų paletė yra neutrali, pilkų bei balinto medžio atspalvių, todėl nesukelia vizualinės įtampos, neblaško. Interjere dominuoja skaidrios stiklo pertvaros, tamsiai pilki vitrininių langų rėmai, balinto medžio intarpai ar akcentai, tamsiai pilkos ir vidutinio tamsumo grindys, baltos sienos bei lubos, palikta natūrali betoninių kolonų tekstūra. Specialiai šiam interjerui sukurti ir darbo baldai, jų geometrija neužgožia lengvo ir neutralaus pastato interjero, sukuria lengvumo įspūdį.
VGTU vizitine kortele tapsiantis pastatas neabejotinai gali būti ir Lietuvos mokslo architektūros etalonu. Griežta fasadų geometrija už savęs slepia nuosaikų interjerą. Solidus projekto realizacijos vientisumas sujungia tiek eksterjerą, tiek interjero elementus. Šio projekto realizacija aukštai pakėlė kartelę, todėl belieka palinkėti, kad mokslo paskirties pastatai Lietuvoje ir toliau siektų architektūrinės kokybės.
MŪSŲ PARTNERIAI
