Prieš keletą metų vienoje diskusijoje su kolegomis bandėme priremti prie sienos Simą Miliūną: „Kodėl Tu, būdamas toks mąslus ir iškalbingas, nerašai architektūrinėmis temomis?“ Atsakymas buvo trumpas, bet toli gražu nevienareikšmis ir skambėjo daugmaž taip: „Kai nustosiu projektuoti, galėsiu rašyti…“
Šio atsakymo prasmiųatrandu iki šiol. Prieš trejetą metų pasitraukęs iš užburto rato – užsakovas, projektas, statyba –ir ėmęsis administratoriaus darbo aukštojoje mokykloje imu vis ryškiau pastebėti kitas, anksčiau atrodžiusias nereikšmingomis šiuolaikines architektūros apraiškas. Nesu tikras, ar jos taps reikšmingomis tendencijomis, ar įgaus bent kiek tvirtesnį pagrindą.Galbūt jos ir liks tik alternatyvomis, įkyriai zyziančiomis pagrindiniams architektūros procesams apie ausis.
Šių alternatyvų kontūrai ėmė ryškėtiiškilus vienam, rodos, paprastamorganizaciniam klausimui – prie ko mes galėtume šlietis, kuo turėtume sekti? Ar turime dalyvauti bendruose renginiuose su baltarusiais ar azerbaidžaniečiais, nuolat zujančiais aplink mūsų aukštąją, ar pasinaudoti pasiūlymu dalyvauti Šiaurės šalių organizacijose? Juk savo politine ir kultūrine patirtimi esame Rytų Europos šalis, o savo naujai susiformavusiais ekonominiais ryšiais ir įtakaesame Baltijos regiono šalis. Daugelyje sričių siekiame dar glaudesnės integracijos su Skandinavijos ir Šiaurės šalimis. Šiam siekiui įvardyti politikoje net yra sukonstruotas trumpinys – N8. Todėl teigiamas atsakymas į šį trumpinįdiskusijoje apie šiandienos architektūros apraiškas atmeta perdėm abstrakčios architektūros tautiškumo/globalumo sąvokas, apeina ir miesto/kaimo kultūros priešpriešą.Įvardijus tokius siekius, kur kasaiškesni tampa ir sektinos architektūros praktikos pavyzdžiai. Sąvokų lygmeniu svarbiausiatampa pilietiškumo sąvoka.
Akivaizdu, kad Skandinavijos šalys didžiuojasi senomis savo valstybėmis (Danijos Karalystė įkurta XI a.), nuolat pabrėžia savo regioninį identitetą, skandinavišką dizainą ir panašiai. Kartu mus nuolat pasiekia į gerovės visuomenęorientuotos valstybės įvaizdis, kaskart vis pabrėžiant pilietinės visuomenės viršenybę prieš individą, nedidelę ekonominę atskirtį, progresinius mokesčius ir pan. Ką gi visa tai reiškia architektūrai, šiandienei lietuviškos architektūros praktikai? Ogi visiškai priešingą, sakyčiau, alternatyvų mąstymą ir praktiką, nė kiek nepanašią į nekilnojamojo turto vystytojų naudojamas verslo schemas.
Kaip veikia šiandienos lietuviškas vystytojas?Jis architektūroje naudoja gana paprastą, bet efektingą ekonomine prasme veiksmų schemą –perka potencialiai perspektyvų, bet nepakankamai įvertintą (suprask – pigų) sklypą, rengia projektą įmanomai trumpiausiais terminais (geriausias architektas vis dar yra greičiausias architektas), kuria projekto legendą („kunigaikščių kalvos“, „prestižinė vieta“ ar pan.), perša/formuojapirkėjosvajonę ir galųgale ją parduoda su maksimaliais antkainiais.
Tuo tarpu pilietiškos visuomenės architektūra, jos kūrimo dalyviai veikia visiškai priešingai – projekto iniciatorius (aktyvistas, architektas, savivalda ar bendrija) siekia identifikuoti esamus poreikius, pažinti realią susiklosčiusią situaciją ir įgyvendinti tokius sprendimus, kurie iš tiesų reikalingi, o ne įpiršti, suformuoti ir parduoti. Esminis skirtumas tarp šių prieigų yra skirtingosraktinės sąvokos – dalyvauti, o ne stebėti; būti aktyviam, o ne pasyviam; kurti, o ne vartoti.
Akivaizdu, kad šis trumpas palyginimas nėra visiškai korektiškas ar tikslus – pilietinis aktyvumas negali būti taikomasvisais atvejais. Būtųnaivu įsivaizduoti, kad sprendimus dėl vidinionuosavo namo planavimopriimtų kaimynų bendrija. Tai tikriausiai būtų tragiška, jeigu netaptų komediją primenančiu epizodu iš kino filmo „Šuns širdis“. Lygiai taip pat manau, kad vystytojų naudojama schema, tinkama komerciniams objektams, negali būti naudojama viešųjų vietų/erdvių statybai. Tačiau tai daroma nuolat ir nekelia nei abejonių, nei šypsnių.
Visiškai šviežiastokios praktikos pavyzdys, mano galva, yra Vilniaus miesto savivaldybės pristatytas Neries upės krantinių sutvarkymo projektas. Žmogui, aktyviai nesidominčiam Vilniuje vykstančiais projektavimo procesais,jis turėjo kristi į akis reklaminių stendų pavidalu. Stenduose pristatomi šventiška renginių nuotaika spinduliuojantys krantinių vaizdai, o užrašas projekto viršuje žadėjo, kad įvykdžius projektą Vilnius taps viena gražiausiųsostinių.Atpažįstate svajonių pardavėjų braižą? Atsitiktinis sutapimas ar ne, bet reklaminiai stendai su šiais pažadais atkreipė į save dėmesį rinkimų į Vilniaus savivaldybę išvakarėse. Politikoje taip pat veikia svajonių pardavėjai?!
Žvelgiant į projektą įdėmiau matyti, kad projekto rengėjai pateikė nuosekliai argumentuotus techninius sprendimus, tačiau paklausus savęs, kam skirti visi šie sprendimai, kokie žmonės čia lankysis, ką jie veiks, argumentai darosi nebe tokie tvirti. Į paviršių vėl ima lįsti peršamas pasyvus vartotojiškas požiūris: stebėti renginius, grožėtis vaizdais, vaikštinėti, važinėti dviračiu, plaukioti laivu. Vėl kas nors kitas (kaip ironiška, bet tai ir vėl privatus verslas): renginių organizatoriai, privatūs vežėjai, maitinimo bendrovės nuspręs už pavienius žioplinėjančius miestelėnus, ką jie turėtų veikti prie upės. Ir vėl miesto gyventojams leidžiama prie upės tik ilsėtis ir pramogauti. Įsivaizduojant, kad čia tiesiog negali būti jokių kitokių veiklų, interesų ar iniciatyvų?!
Šis mano susidomėjimas Neries projektu ir asmeninis pilietinių architektūros apraiškų „atradimas“ iš tiesų nėra jokia naujiena. Daugelis jūsų tikriausiai prisimena ar net dalyvavo 2008–2010 m.Vilniuje aktyviai veikusios „Kultflux“ platformos renginiuose. Tai projektas,suvienijęs neformalius architektūros entuziastus, pačiu netikėčiausiu būdu sujungęs labai skirtingus interesus: neformalią architektūrinę veiklą, savotišką pilietiškumo poreikį ir norą visais įmanomais būdais keisti padėtį Neries krantinėse Vilniaus centre, gaivinti laivybą ir dar daugelį visokių aiškiai neįvardijamų siekių. Po kelerių metų tai dar kartą prasiveržė „Europos kultūros sostinės 2012“ objektais ir neduoda ramybės vilniečiams iki šiol.
Kita, prie aprašomos alternatyvos besišliejanti veikla yra 2013 m. vykęs Archfondo projektas „K-lab“ ir nuo 2014 metų internetine beipopierine forma gyvuojantis laikraštis „Arch-zinas /Nulinis laipsnis“. Iniciatyva, perkėlusi alternatyvias projektavimo formas į Karoliniškes, modernistinį sovietųlaikų stambiaplokštės statybos mikrorajoną, visaip apdainuotų ir išgarsintų Lazdynų kaimyną.
Dar viena, visiškai šviežiai užmegzta iniciatyva įvyko šiemet Nidoje. VDA magistrantai kartu su UMA architektūros mokyklos dėstytojais iš Švedijos išbandė alternatyvias projektavimo praktikas Nidos erdvėse. Reakcijabuvo netikėtai teigiama, o kurortinio sezono laukiantys vietiniai gyventojai pasirodė galintys ir norintys veikti ne tik poilsiautojų, bet ir savo interesų vedami.
Esu tikras, kad išprususiam skaitytojui yra žinomos šios alternatyvios architektūrinės praktikos aksiomos, tačiau vis dėlto trumpai jas išvardysiu. Pradėčiau nuo to, kad aksioma „architektas yra didvyris“ laikoma nebegaliojančia. Tikriausiai kiekvienasprisimenate nuotrauką, kurioje virš „Spindulingojo miesto“ maketo tarsi atsitiktinai matyti LeCorbusier plaštaka, „dėl netikėto sutapimo“ primenanti Dievo plaštaką iš Michelangelofreskos Siksto koplyčioje „Adomo sukūrimas“. Pradėta formuotirenesanso utopinių projektų autorių ir iki pat modernizmo eksploatuotaaksioma laikoma nebegaliojančia. Tai reiškia, kad architektas nebelaikomas genijumi, vienu rankos mostu galinčiu suprojektuoti ištisą miestą ir už kitus nuspręsti, kas jiems geriau. Projektavimo principas „iš viršaus“ turi būti pakeistas principu „projektavimas iš apačios“. Jį papildo kita aksioma – „projektavimas su žmonėmis“ vietoj anksčiau įprasto „projektavimo žmonėms“.
Grįždamas prie visaip jau aptarinėtos Neries krantinės tvarkymo istorijos norėčiau paminėti dar vieną, gal kiek per mažai žinomą projektą. Tai meno doktoranto/architekto Igno Lukausko projektas „Upė“.
Kalbant apie projekto autorių,pirmiausia reikia pabrėžti, kad pats Ignas sąmoningai laikosi opozicijos aksiomatiniam „architektas yra genijus“ vaidmeniui. Jo darbų nerasite nė vienoje meno galerijų, kurios nemaža dalimi asocijuojasi su oficialiomis „meno genijų“ kalvėmis ar vietomis, kuriose lankosi tik keistuoliai. Tadjo darbai nekartą rodyti „žmonėms“ ir eksponuoti „tarp žmonių“. Dalis minimo projekto buvo platinama pašto skrajučių forma viename populiariųjų kavos pardavimo tinklų. Kita projekto dalis buvo pateikta kaip lauko reklama Savanorių prospekte Vilniuje, o gyva šios ekspozicijos transliacija tuo metu prieinama internete, dar viena projekto dalis „eksponuota“ sankcionuotose gatvės meno vietose – požeminėse perėjose. Naujausia projekto dalisrengiamaeksponuoti dar vienoje kontroversiškiausių miesto erdvių.
Pasitelkęsmeninį projektą ir socialinius tinklus Ignas siekia, kadvilniečiaipakeistų savo požiūrį į problematiškas miesto erdves, įžvelgtų jose kitokios veiklos galimybių ir galbūt tai realizuotų. Projekte „Upė“ architektas imasi dviejų vaidmenų, viena vertus, jis užima provokatoriaus poziciją ir savo projekte siūlo netikėtas veiklas Neries pakrantėje. Kita vertus, jis imasi moderatoriaus vaidmens ir per socialinius tinklus siekia užčiuopti publikos reakcijas, atpažinti paveikiausias idėjas.
Ar kitokios, nekomercinės lietuviškos architektūros apraiškos yra pakankamai tvirtos? Ar jos turi bent kokią perspektyvą? Manau, kad taip. Tiesa, tik tam tikromis sąlygomis ir tam tikru masteliu. Visų pirma tam reikalinga atitinkama pilietinė branda ir iš pradžių bent jau nedidelės bendraminčių grupės. Akivaizdu, kad tai sunkiau įgyvendinama dideliame, prieštaravimų draskomame mieste ir kur kaslengviau įgyvendinama mažame mieste ar bendruomenėje, kur rasti bendrų interesų ir juos įgyvendinti viešojoje erdvėje kiek paprasčiau. Esu tikras, kad tokių grupiųyra ir dideliuose miestuose, tačiau dažniausia jų susibūrimo erdvė – socialiniai tinklai internete, o ne viešos miesto vietos. Antra sąlyga – tam tikra architekto, ne tik kaip specialisto, bet ir kaip piliečio branda. Šiuo atveju architektas gali tapti iniciatyvos moderatoriumi ir tuo pat metu specialistu, galinčiu rasti tinkamą būdą problemaiar poreikiui įvardyti ir projektui įgyvendinti. Trečia sąlyga – nesiekiantys pelno valstybiniai ar privatūs finansavimo šaltiniai, turintys tikslą remti pilietinės visuomenės iniciatyvas, savo struktūra ar veikimo principais panašūs į Kultūros rėmimo fondą prie Kultūros ministerijos.
Visiškai nesinorėjo pabaigti straipsnio bedant pirštu aukštyn – į sąjungą, ministeriją ar fondą. Šį kartą aprašytaapraiška neturėtų kliautis principu „iš viršaus į apačią“, todėl manau, kad reikia tiesiog veikti, iš anksto nesitikint jokių malonių iš dangaus.
Romualdas Kučinskas