Kada gimėte, kur?
Gimiau 1963 metais gruodžio 8-ąją Vilniuje.
Kokią aukštojo mokslo įstaigą baigėte?
1990 m. baigiau Vilniaus dailės akademiją, gavau architekto dailininko diplomą, magistro laipsnį.
Kada išvykote į užsienį? Kodėl?
Išskridome 1997 m. rugsėjo 5-ąją per Helsinkį į Niujorką. Negalėjau neišvykti. Man, užaugusiam Tarybų Sąjungoje, Amerika buvo mitas: ten viskas kitaip, ten tikra muzika, ten Manhatanas, ten Sal Paradise’as su Deanu Moriarty’u važiavo iš Niujorko į San Franciską, ten Kurtas Vonegutas, iš ten skrido Darius ir Girėnas, ten Charlesas Bronsonas… Žodžiu, ten buvo tiek daug, ir viską norėjosi pamatyti, pagyventi ten ir pajausti savo kailiu tai, kas mums visą gyvenimą buvo draudžiama arba sakoma, kad ten viskas negerai.
Taip pat, atsimenu, buvau pavargęs nuo savivaldybės ir seniūnijų, kuriose tekdavo derinti projektus, nuo pilkų, tarsi kankinių, derintojų veidų. Būdavo koktu, kai koks buvęs nevykėlis, tapęs savivaldybės tarnautoju, po kelių mėnesių jau vairuodavo „Volvo“. Tokie ramiai ir oriai žygiuodavo koridoriais teliūškuodami viskio ar šiaip „vodkės“ buteliu, ką tik gautu dovanų. Smulkių ir ne visai smulkių projektų derinimai buvo tarsi smulkus biurokratinis chuliganizmas, į kurį niekas nekreipdavo dėmesio. Visa laimė, tose įstaigose dirbdavo viena kita tikrai graži ir gera dama, jos tarsi švietė tose niūriose ir drumzlinose kontorose.
Taigi, atsiradus galimybei, žmonai laimėjus žaliąją kortą, mes ir išvykom.
Kaip ir per kiek laiko susiradote pirmąjį darbą pagal profesiją?
Maždaug po trijų mėnesių, gruodžio pradžioje, gavau pirmą darbą. Ieškojau pagal skelbimus „New York Times“ laikraštyje, „Help Wanted“ sekcijoje. Pirmieji interviu buvo tragedijos. Na, interviu pokalbiai buvo greičiau komedijos, bet tragedijos būdavo vėliau, kai niekas neatskambindavo.
Niujorke pirmus interviu, ypač jauniems architektams, dažniausiai rengia net ne architektai, o personalo skyriaus žmonės. Jie paprastai visada būna labai malonūs ir atrodo draugiški, po tokių pokalbių norom nenorom galvoji, kad viskas OK. Kai atėjau į garsiojo Roberto A. M. Sterno biurą 34-ojoje gatvėje, mane pasitiko maloni, griežtai graži kinė. Vien tik pabuvoti Roberto Sterno studijoje man jau buvo dovana, tai buvo pirmas interviu pokalbis, į kurį buvau pakviestas, o galimybė ten dirbti buvo, matyt, iš fantastikos pasaulio, bet kodėl gi nepamėginus?
Šiaip niujorkiečius sunku kuo nors nustebinti, tą ir pats vėliau pajutau. Vargšė kinė taip susikaupusi ir prisimerkusi žiūrėjo man į lūpas, kad iki šiol jaučiu tą nepatogumą. Aš ir pats žagsėjau nuo savo „anglų“ kalbos: kažkoks prakeikimas, kai tik trūkdavo kokio angliško žodžio, kaip mat automatiškai išsprūsdavo, nežinau kodėl, rusiškas, o kartais, matyt, ir lietuviškas žodis, taigi įsivaizduoju, kaip nelengva jai buvo suprasti, kokia kalba aš kalbu, ir dar sunkiau suvokti, ką aš apskritai noriu pasakyti. Tiesą sakant, ne ką daugiau ir aš supratau jos kad ir labai teisingą anglų kalbą. Tačiau pokalbis buvo korektiškai malonus ir truko tiek laiko, kiek jam buvo skirta. Štai tokia buvo pradžia. Darbo pas Robertą A. M. Sterną, žinoma, negavau, bet dar po kokių 10 tokių spektaklių man pasisekė!
Pats sunkiausias dalykas atvykėliui – gauti pirmą darbą, turėti bent vieną eilutę savo gyvenimo aprašyme su vietiniu, t. y. NY, patyrimu. Vėliau buvo lengviau. Kartą pavėlavau į interviu pusantros valandos – nežinodamas kelio įsėdau ne į tą traukinį, paskui nepasisekė ir su autobusu. Atrodo, jokių šansų? Visas šlapias įlėkęs į studiją tarpduryje trumpai pasisveikinau, paspaudžiau ranką kažkokiam žilam besišypsančiam senukui ir dairiausi sekretorės paklausti, ar čia kas nors manęs dar laukia. Pasirodo, dar laukė. Pokalbis įvyko, kitą dieną paskambino, kad mane priėmė. O tas tarpdury sutiktas žilas senukas buvo tos kompanijos savininkas.
Kiek darboviečių pakeitėte, kodėl?
Per 12 metų Niujorke pakeičiau šešias darbovietes: kai kur dirbau metus, pusmetį, kai kur ilgiau, du kartus buvau atleistas. Labai svarbu atvykėliui susirasti darbą pagal specialybę, ir tai daug svarbiau, nei pirmo atlyginimo dydis. Jeigu nebūčiau gavęs architekto darbo, greičiausiai būtume grįžę į Vilnių. Taigi, gavęs pirmą darbą pradedi dirbti ir svajoti.
Mano pirma užduotis buvo patikslinti vieno dangoraižio visų aukštų ir visų patalpų brėžinių matmenis Manhatano Fashion Districto rajone. Jokios kūrybos, bet pirma patirtis, bent man, buvo pusiau pramoginė – dangoraižis buvo pilnas garsių studijų, vargšių manekenių, aikštingų dizainerių ir linksmų vyrukų. Didžiausią įspūdį paliko maža studija ant to dangoraižio stogo su didele terasa, nuo kurios vaizdas kaip iš seno dokumentinio filmo: prieš tave tas ledinis Niujorkas, jis atrodo taip arti, ranka pasiekiamas, ir tu jau esi čia.
Niujorkas – pats geriausias pasaulyje miestas emigruoti, čia tiek visko yra ir tiek visokių reikia, kad tau turi labai nesisekti, kad nesugebėtum susirasti darbo. Žinoma, kuo ilgiau ten gyveni, tuo geriau apmokamo darbo ieškai. Miestas pilnas visokio plauko bepročių, keistų žmonių ir menininkų, tad pradžioje pasijauti labai patogiai tokioje ypatingoje minioje, ir atrodo, kad tas realybės šou niekada nesibaigs, tęsis tol, kol visi daugmaž bus sotūs.
Atsiranda draugų, ir jie, panašiai kaip ir tu, atviraširdžiai, nes irgi gimę kažkur kitur, išvažiavę iš namų ieškoti nuotykių po pasaulį. Vėliau pastebi, kad čia atvykę jauni žmonės dažniausiai pilni ambicijų, jiems, kaip ir tau, jųjų krašte lubos atrodė per žemos ir gyvenimas per nuobodus, taigi pajunti didelę konkurenciją ir tada pradedi suvokti, ką sugebi, ko nori, ko nenori, ką gali ir ko negali daryti.
Vienas iš pagrindinių dalykų yra sugebėjimas bendrauti. Mūsų, rytų europiečių, bendravimas skiriasi nuo tradicinio anglosaksų. Mes lendame į širdį, nes mums atrodo, kad tik ten yra visa ko esmė ir tik ten rasi tiesą, tuo tarpu vakariečiams tai neįdomu – ir kam to reikia? Jie labiau pragmatiški, ciniški ir praktiški, bet daug mandagesni ir konkretesni. Tačiau alų, ir dideliais kiekiais, mėgsta taip pat, kaip rytų ar šiaurės europiečiai.
Kai valstybės ekonomika yra ant pakilimo bangos ir darbų pasiūla didelė, darbus keisti verta dėl galimybės pasididinti atlyginimą, bet dažnai šokinėti iš vienos studijos į kitą nepatartina. Geriau dirbti ilgiau vienoje studijoje ir augti joje, juo labiau, jeigu aplinka tau tinkama ir randi bent keletą bendraminčių. Niujorke apstu pasaulinio garso studijų, bet kai kur atmosfera labai šalta, kai kur darbo valandos nelimituotos, šeštadieniai neoficialiai yra darbo diena. Taip yra Rafaelio Vinoly‘o studijoje. Steveno Hollo studijoje maži atlyginimai, Danielio Libeskindo studijoje darbo pradžia gali būti dešimtą valandą ryto, bet pabaiga dešimtą vakaro… Jeigu studija labiau orientuota į dizainą, ten daugiau intrigų, jeigu biuras labiau techninis, ten gyvenimas ramesnis, žmonės bendrauja šilčiau.
Apibūdinkite savo pastarąją darbovietę: valstybinė ar privati, kiek architektų joje dirba, kas firmos architektūros idėjinis vadovas, kokie pagrindiniai objektai pastaruoju metu yra suprojektuoti ir realizuoti?
Po gyvenimo ir darbo Niujorke galvojau, kad jau žinau viską, esu susiformavęs architektas ir išmanau daug, nes dirbau prie įvairių projektų, dalyvavau procese nuo eskizo iki atidarymo baliaus. Tačiau atsidūręs Fukso studijoje supratau, kad architektūra yra dar daugiau – tarsi buvau pusiau aklai nutvėręs dramblį tik už uodegos. Pamačiau, kad dar yra ir kita pusė, taip pat supratau, kad tobulėjimui ribų nėra. Dirbdamas pas Fuksą vėl pajutau tą uždegantį atradimo ir išradimo jausmą, kai neįmanoma tampa įmanoma, praktiškai to iš tavęs ten nuolat reikalaujama. Buvau atsakingas už Shenzheno oro uosto T3 terminalo paskutinę dizaino stadiją ir statybas. Kai pirmą kartą apsilankiau objekte, tai atrodė kaip begalinė purvo pilna duobė ir tūkstančiai bet kaip apsirengusių statybininkų. Kinų tempai ir jų sugebėjimas koordinuoti, atrodo, pirmą kartą į statybas iš provincijos atvežtus žmones tikrai stebina. Kokybė, žinoma, ne vokiška, bet užmojai daug platesni už Amerikos.
Taip pat pusmetį vadovavau dangoraižio projektui, vėliau ir kultūros centro projektui. Teko atstovauti studijai dalyvaujant konkursuose Kinijoje ir Pietų Korėjoje, kartais su Fuksu, kartais be jo. Iš viso Kinijoje pragyvenau pusmetį. Massimiliano Fukso studija labai savotiška, projektai išsimėtę po visą pasaulį, ir visi labai skirtingi – tiek tipologija, tiek architektūra. Dirbau beveik ketverius metus, pradėjau kaip vyresnysis architektas (senior architect), baigiau jo studijos Kinijoje direktoriumi. Nuo pat pirmos dienos sėdau, tiksliau buvau pasodintas, prie oro uosto, nes turėjau oro uostų terminalų projektavimo patirties. Niujorke metus dirbau „TAMS consultants“ kompanijoje prie naujo „American Airlines“ terminalo JFK oro uoste. Iki šiol dėl Ameriką užklupusios krizės pastatyta tik pusė pastato, ir jis atrodo labai keistai. Tuo metu patenkintas dirbau 24 architektų projekto grupėje. Didžioji komandos dalis buvom jauni, apie 30 metų amžiaus, architektai, buvo juntamas komandinis darbo ritmas. Buvo daug darbo, ginčų ir streso, bet nuotaika buvo gera, visi jautėme pasitenkinimą, nes projektas buvo tikrai galingas, tuo metu 2-jų milijardų dolerių numatomų statybų sąmata buvo bene didžiausia visoje Amerikos Rytų pakrantėje. Sėkmingai užbaigę ir atidavę DD (design development) dalį mes lyg ir ilsėjomės, bet po savaitės tokio ramaus gyvenimo gavome žinią, kad kompanija prarado projektą, tiksliau – užsakovas darbo brėžinių stadiją nutarė atiduoti kitai, t. y. DMJM kompanijai, ir vieną rytą visa mūsų grupė buvo atleista. Po to metus dirbau HOK kompanijoje prie Bostono Logano oro uosto A terminalo projekto.
Taigi, buvau dirbęs prie terminalų, o Fuksui kaip tik to ir reikėjo. Jo kompanijos struktūra ir pats projektavimo procesas labai skiriasi nuo amerikietiškos. Amerikos kompanijoje yra svarbiausieji (principal): steigėjai, vyresnieji (senior) partneriai, partneriai, senior associates, associates, direktoriai ir t. t., yra projekto vadovas, dizaineris ir architektas, ir jų pareigos pakankamai aiškiai apibrėžtos, tuo tarpu Fukso kompanijoje, jei tu esi Capo di lavoro (ital. darbų vadovas), tai tempi visas pareigas kartu ir turi tik vieną bosą – patį Fuksą, na, dar ir Dorianą, jo žmoną.
Amerikoje didelėse kompanijose kūrybos procesas labiau kolektyvinis, ir visi aukštesni pagal statusą darbuotojai turi galimybę ir reikia ar nereikia siūlo savo idėjas. Taip, žinoma, saugiau, bet prapuola individualumas, grynumas, projektai tampa labiau anoniminiai, tokie, kokie turi būti, tačiau be intrigos. Tokių studijų, kaip Fukso, manau, liko labai nedaug, – tai viduramžių, renesanso laikų struktūra: vienas meistras, ir visi dirba, padeda jam. Čia nėra partnerių, dėl to labai ribotos studijos augimo galimybės. Tačiau dirbdamas su meistru tu mokaisi tiesiogiai, mažiau pliuralizmo, viskas daug konkrečiau ir tiesiau, nors ir ne visada aiškiau.
Koks Jūsų statusas darbovietėje nuo darbo pradžios iki dabar: vykdytojas, bendraautoris, autorius? Ar jaučiatės teisingai įvertintas?
Pradžioje, tik atvykęs į Niujorką, žinoma, buvau vykdytojas. Vėliau, dirbdamas HOK, buvau dizaino direktoriaus asistentas, jo dešinioji ranka beveik tiesiogine prasme: ranka paišiau eskizus, kuriuos jis vėliau pristatydavo užsakovui. Bet viskas baigėsi liūdnai – mano dizaino direktorius dėl konflikto su kompanijos valdžia buvo atleistas, o vėliau, 2001 metais Niujorką ištikus krizei, atleido ir mane, nes nesutariau su naujuoju bosu, taigi stovėjau pirmas eilėje prie išėjimo. HOK vienu metu buvo pati didžiausia architektų kompanija pasaulyje, labai daug visokių privilegijų, geros premijos, kartą per mėnesį buvo rengiamas studijos vakarėlis (party). Pats atleidimas (laid off) irgi buvo elegantiškas: kompanija leido atsispausdinti ką tik noriu ir kiek noriu, projekto vadovas parašė rekomendacinį laišką, ir namo grįžau su kompanijos išnuomotu limuzinu.
Kai dirbau „TPG Architecture“, priklausomai nuo objekto, būdavau ir projekto architektu, ir projekto dizaineriu. Kai projektavom Lietuvos ambasadą Vašingtone, buvau projekto dizaineris, bet iš dalies ir projekto vadovas, ir projekto architektas. Dėl įvertinimo – sunku pasakyti: mes, ypač iš Rytų Europos, galvojame, kad esame gudresni už kitus. Tik vėliau, laikui bėgant pastebi, kad tas gudrumas – tai ne kas kita, o tik mūsų nesugebėjimas būti atviriems kitokioms idėjoms, kitokiam mąstymui.
Kokia Jūsų šeimyninė padėtis? Ar šeima gyvena kartu su Jumis, ar likusi Lietuvoje? Gal sukūrėte šeimą su užsienio piliete?
Ir taip, ir taip. Išvažiavom į Ameriką visa šeima, su žmona ir septynerių metų dukra, deja, po pačių sunkiausių ir įdomiausių metų, kai kartu įveikėm pačius sunkiausius laikus ir kai, atrodo, pradėjom stotis ant kojų, paėmėm ir išsiskyrėm. 2000-aisiais buvome nusipirkę butą Manhatane, Battery Park City‘o rajone, šalia buvusių Dvynių – po metų jie su triukšmu nugriuvo, dar po kelerių metų be garso sugriuvo ir mūsų šeima. Butą teko parduoti ir pradėti viską kaip ir iš naujo. Mano dukra Kotryna baigė universitetą ir gyvena Niujorke, o aš gyvenu Italijoje, nes po dar dvejų metų skraidymo iš Niujorko į Milaną vedžiau italę. Pats nesuprantu, kaip tai įvyko, kaip reikia susukti žmogui galvą, kad jis išvyktų iš Niujorko? Vis dėlto akivaizdu, kad italės tai sugeba. Bet skųstis negaliu, gyvenimas Romoje, kur dabar gyvenu, labai skiriasi nuo Niujorko, tačiau turi savo charakterį, grožį ir, svarbiausia, skonį! Nors čia, atrodo, viskas murzina ir niekas neveikia arba veikia tik kartais, visa valstybė gilioje negrįžtamoje komoje, ir, atrodo, niekas nesikeis artimiausius 100 metų, bet kai nuvažiuoji į Siciliją, pagalvoji, kad vis dėlto yra rojus žemėje.
KIEK uždirbate, atskaičius mokesčius, litais: 2000–4000; 4000–6000; 6000–8000, 8000–10 000, daugiau? (Atsakyti nebūtina, bet įdomu).
Niujorke daugiau. Romoje mažiau. Italijoje kaip priedą prie atlyginimo turi gerą maistą, skaniausią pasaulyje kavą (taip sako italai, ir tai tiesa), orą, jūrą ir saulę, ir prie viso to – nuostabus peizažas už dyką. Deja, tame pačiame „rinkinyje“ – ir itališka netvarka, ir pilni kampai šiukšlių. Italija nėra šalis, kur gali gerai uždirbti, tačiau, kad ir kaip būtų keista, čia jautiesi sotesnis, tuo tarpu Niujorkas tikrai pinigų miestas, ten jie greičiau ateina, bet taip pat greitai ir išeina.
Šiaip niekur Vakaruose, ypač Niujorke, tokio klausimo niekas neužduoda, arba nelauk tiesaus atsakymo. Nežinau, galbūt tai nėra gerai.
Kokie Jūsų ateities planai: likti nuolat gyventi užsienyje ar grįžti į Lietuvą?
Ateities planai – projektuoti. Dabar esame trys studijos steigėjai – partneriai: Gabriele Chiaretti , Vaiva Rinkūnaitė ir aš, visi trys buvę Fukso studijos darbuotojai, dirbę skirtinguose frontuose: Gabriele daugiau prie Fukso projektų Italijoje, Vaiva bene labiausiai ištvermės reikalaujančioje konkursų komandoje, aš prie „kiniškų“ projektų. Turime Romoje įsteigę savo studiją, ji vadinasi „Workshop of Open Architecture – WOA“, ir mėginame ieškoti užsakymų visur: dalyvaujame konkursuose Italijoje ir už Italijos ribų. Šiuo metu padedame Aplinkos ministerijai derinti, galbūt reikės ir administruoti Lietuvos paviljono statybas Milano EXPO 2015. Paviljoną suprojektavo studija JAS iš Kauno. Taip pat laukiame Lietuvos ambasados konkurso rezultatų, manau, mes pasiūlėme tikrai „visą paketą“. Esame atviri visokioms idėjoms ir pasiūlymams.
Išvykti iš Lietuvos buvo sunku, bet buvom jaunesni, išvykti iš Niujorko buvo daug sunkiau, galima sakyti, ten pralėkė kol kas patys įdomiausi gyvenimo metai. Grįžti į Lietuvą neplanuoju, nebent tam atsirastų tikrai rimta priežastis. Kad ir kaip būtų keista, daug didesnę nostalgiją jaučiu Niujorkui. Gyveni ten, kur jauti, kad esi kažkam reikalingas, arba ten, kur tu nori gyventi, nors tai jau prabanga, ne visi gali taip sau leisti, o ir idealios vietos pasaulyje nėra. Ko gero, gyvenimas susideda iš šeimos, darbo ir poilsio, taigi šios esminės dalys ir nulemia gyvenimo vietą. Šiandien, galima sakyti, visas pasaulis – Lietuva: kad ir kitomis kalbomis žmonės kalba, bet visur gali sutikti keletą lietuvių. Netiesa, kad lietuvis lietuviui – vilkas, aš sutikau labai geranoriškų lietuvių ir Niujorke, ir Romoje.
Kuo toliau nuo namų, tuo įdomiau, smalsiau, bet laikui bėgant ir liūdniau, nes gimtinė vis dėlto viena, ir nuo savęs niekur nepabėgsi. Kaip kažkas yra pasakęs, nėra laimingų emigrantų, bet visi jie laimingi, kad emigravo… Metams bėgant emigrantai keičiasi, norom nenorom išmoksta kalbą, perima kitos šalies bendravimo būdą, iš dalies ir tradicijas, ir jos skiriasi nuo lietuviškų. Jeigu tu gerbi šalį, kurioje gyveni, ir jos istoriją, tu pradedi leisti šaknis, nors ir lėtai, atsiranda prisirišimo, o gal ir stipresnis jausmas. Paprasčiausiai, tai tampa gyvenimu, nebeatskiriama tavo istorijos dalimi.
Kaip dabar, su šių dienų patirtim, vertinate savo aukštąją mokyklą?
VDA architektūros mokyklos prerogatyva ir privalumas tarybiniais laikais, kurį mes priėmėm kaip „gamtos dovaną“, – kad mokymo pagrindas, architektūros objektų studijos ir studentiška kūryba buvo orientuota į Vakarų architektūrą, kitaip tariant, į kapitalizmą. Žinoma, to niekas neakcentavo kaip fakto dėl visiems žinomų priežasčių, bet, galima sakyti, tai buvo privilegija. Architektūra kaip menas tarybiniais laikais, matyt, buvo mažiausiai cenzūruojamas, bent mūsų architektūros mokykloje. Tarybų Sąjungos, ar Rusijos, Chruščiovo ir Brežnevo laikų architektūra buvo tokia prasta, neįdomi ir nevykusi, kad nei studentams, nei projektuojantiems architektams ji nekėlė jokio intereso. Tuo metu buvo prastos tik statybinės medžiagos, mažas jų asortimentas, prastos technologijos, statybinės normos ir taisyklės, bet kūrybinė mintis buvo daugmaž laisva, nepalyginti su vaizduojamaisiais menais nei su teatru, literatūra ar muzika, kur paprasčiausiai reikėdavo kartkartėmis atiduoti duoklę Maskvai, ideologijai ir propagandai. Institute mes mokėmės iš Amerikos, Vakarų Europos, Japonijos architektų darbų. Skaitėme, nors galbūt ir ne viską suprasdavom, Roberto Venturio, Sigfriedo Giediono, Charleso Jenckso knygas, instituto bibliotekoje radau ir Franko Lloydo Wrighto knygą rusų kalba, kai kurios jo kontroversiškos mintys stebina iki šiol. Dabartinėje M. Mažvydo bibliotekoje vartėm žurnalus, albumus, ir jų ten buvo nemažai. Mes mokėmės iš fotografijų, darėm maketus – kopijas.
Tačiau mes neturėjom laiko ar nemokėjom skverbtis giliau į reiškinius, tarkim, į japonų modernizmo fenomeną: kaip taip įvyko, kad visiškai karo sugriauta valstybė sugebėjo taip greitai ir meniškai perprasti Vakarų modernizmą, kad vėliau patys Vakarai studijavo jau japonišką – rytietišką modernizmą kaip atskirą ir labai savitą reiškinį. Arba skandinavų, ypač Suomijos, tokios mažos valstybės, bet labai autentišką ir visame pasaulyje pripažintą modernią architektūrą.
Matyt, vis dėlto buvo kažkokia teorinė, ideologinė riba, arba riba, kurios dar ir šiandien mūsų architektūros mokyklos negali peržengti. Deja, mes mokėmės daugiau estetikos, formos, mokėmės akimis, bet mūsų nemokė, arba mūsų nedomino, architektūros filosofija. Mokymo sistema VDA mokė braižyti, daryti maketus, dirbti ir mąstyti – kurti, tačiau tik geometrines kompozicijas pagal programą. Ar įmanoma „pagal programą“ išmokti peržengti ribas? O juk kūryba ir yra naujų horizontų atradimas. Nežinau, kaip dabar, bet tais laikais mus mokė amato, bet ne idėjų, mokė kantriai dirbti, kas irgi nėra blogai ir, žinoma, būtina. Sunku pasakyti, kiek studentų idėjos gali būti radikalios ar naujos, ypač architektūroje, greičiau jos būna drastiškos, bet ir to užtekdavo, kad jos savo paprastumu išlėktų už programos ar profesoriaus tolerancijos ribų, ir tai jau būdavo akligatvis. Trūko polemikos, „tiesos“ ieškojimo bendromis studentų ir profesorių pastangomis, trūko vizijos.
Mūsų mažas institutas tais laikais buvo bene pats liberaliausias, todėl didesnė baimė galbūt buvo mokytojams išgirsti kažką politiškai ar idėjiškai nekorektiško, nei studentams tai stačiokiškai išdeklaruoti. Buvo profesoriai, studentai ir pažymiai, o norėjosi diskusijų. Juk jaunas žmogus, ypač studentas architektas, turi būti vos ne revoliucionierius. Keisti pasaulį – kiekvienos kartos įgimtas instinktas. Pavyzdžiui, studijuodamas Bernardas Tschumi taip įsijautė į architektūros ezoterinę galią, kad norėdamas ja įsitikinti ir patikrinti savo teorijas, ar architektūra gali sukelti ar sustabdyti karą, su draugu atsidūrė liepsnojančiame Belfaste! Keista ir pakvaišusi idėja, bet tikra laisvė! Čia jaunatviška beprotybė ir drąsa! Kaip sakydavo architektas A. Šarauskas: „Kiekvienas turi teisę užsimušti“, o kūryboje naudotis šia teise, matyt, reikia kiekvieną dieną.
Kita vertus, man pasisekė, nes man dėstė tų laikų Lietuvos architektūros meistrai, legendos. Pirmame kurse R. Buivydo užmintos mįslės nepasiduoda ir šiandien arba tapo dar painesnės. Tuo tarpu antrame kurse V. Nasvytis taip draugiškai padėdavo viską surinkti ir sudėti. Trečiame kurse V. Brėdikis be gailesčio, bet taip pat draugiškai, plačiais antakių „mostais“ išstumdydavo viską į visas puses – ir vėl pilnas abejonių. Vėliau, ketvirtais metais, A. Mačiulis lengvai ir, atrodo, teisingai vėl surinkdavo viską į vietas. Ir pabaigai – akademikas V. Čekanauskas su G. Baravyku be skrupulų, kartais piktai, kartais linksmai, priklausomai nuo jųjų nuotaikos, bet iš esmės leisdavo suprasti, kas laukia jaunų architektų baigus mokyklą. Apskritai, buvo tikrai įdomu, nes mokytojai buvo labai skirtingų charakterių ir visi savaip mus „kankino“, skatino galvoti, projektuoti, dirbti.
Bet kuriuo atveju, po studijų VDA mes žinojom pagrindinius tuo metu kuriančius garsiausius Amerikos, Vakarų Europos ir Japonijos architektus, todėl atvykęs į Niujorką tikrai nebuvau profanas, degiau smalsumu juos pamatyti, išgirsti, svajojau, o gal net pavyktų su jais ir dirbti? Siunčiau savo reziumė į pačias garsiausias studijas, deja… Po metų ar dvejų pradėjau lankyti atviras architektūros paskaitas visur, kur tik galima buvo laisvai įeiti: Kolumbijos universitete, City koledže, Rokfelerio universitete, Cooper Union koledže. Tai buvo geri ir turtingi metai Niujorke, prieš nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, prieš Rugsėjo 11-ąją miestas, galima sakyti, klestėjo. Kolumbijos universiteto Architektūros mokyklos dekanas buvo Bernardas Tschumi, ir kartą per mėnesį vykdavo atvira kokio nors pasaulinio garso architekto ar dizainerio paskaita. Nepraleidau nei vienos. Ten per pirmą paskaitą išgirdau ir pamačiau Peterį Eisenmaną, su kuriuo vėliau, gal po metų, po jo paskaitos City koledže turėjau drąsos ir akiplėšiškumo susiginčyti: ar egzistuoja chaosas, ar visgi jis turi kažkokią prasmę? Taip pat turėjau progos paspausti ranką Frankui Gehry‘ui, Danieliui Libeskindui, Thomui Mayne‘ui, Richardui Rogersui. Klausiausi Cesario Pelli, Philippe‘o Starcko, Zahos Hadid ir Carme Pinos, Shigeru Bano ir Charleso Jenckso paskaitų. Cooper Union mokykloje – Renzo Piano, Wolfo D. Prixo. Niujorko televizijos muziejuje Stevenas Hollas pasakojo apie keistą suomių ir japonų užsakovų tradiciją kviesti architektą į pirtį. Atrodo, tokios skirtingos tautos, o žmogiškas bendravimas labai panašus.
Man tada tie paskaitų lankymo metai buvo pažinimo ir klausymo iš pirmų lūpų, o ne iš žurnalų laikai. Visi tie didieji, gal ir ne visus čia išvardijau, kurių klausiausi, yra besąlygiškai pasišventę architektūrai žmonės, ištikimi savo vizijų Don Kichotai. Tačiau, kiek aš pastebėjau, juos visus jungia ta pati savybė – abejonė. Kad ir koks, rodos, stiprus Peterio Eisenmano balsas, tačiau per vieną paskaitą jis prisipažino, kad kiekvieną rytą eidamas į savo studiją jis drąsinasi: „Tai, ką aš darau, yra teisinga, aš vis dėlto teisus.“ Ir taip save drąsina vienas iš „New York Five“, jau prieš 50 metų visame pasaulyje pripažintas avangardistas? Zaha Hadid, prisimindama savo pirmuosius didesnius užsakymus ir užsakovus, pažymėjo jų stiprų humoro jausmą – pasak jos, antraip ji niekada nebūtų realizavusi nei vieno objekto. Ericas Owenas Mossas dūsavo, kaip nelengva įtikinti užsakovą, kai pats sunkiai gali apibūdinti žodžiais tai, ką matai makete.
Beje, su Ericu Mossu labai maloniai pasikalbėjom po jo paskaitos Kolumbijos universitete. Kaip visada, po paskaitos būdavo pasikalbėjimai, bet ne auditorijoje, o fojė, kur klausytojų laukdavo baltas ir raudonas vynas, lengvi užkandžiai. Po paskaitos su draugu minioje gurkšnojom vyną, ir nei iš šio, nei iš to prie manęs atsidūręs Ericas Mossas paklausė: „Na, kaip, ar įdomi buvo paskaita?.. Kiek galėdamas aiškiau kažką atsakiau, užsimezgė pokalbis. Jis papasakojo, kokį jam įspūdį paliko Bilbao Guggenheimo muziejus ir kokia buvo jo sutiktų kolegų Jeano Nouvelio, Herzogo ir de Meurono bei Wolfo D. Prixo reakcija per atidarymo ceremoniją pirmą kartą pamačius tų metų garsiausią pasaulyje pastatą. Jie visi buvo ištikti lengvo šoko, stovėdami su dideliais cigarais ir apytuštėmis taurėmis, bet labiausiai nustebęs ir apsvaigęs, be abejonės, nuo nematytų architektūros formų buvo Jeanas Nouvelis. Vėliau, po linksmo pasakojimo, kas man buvo neįtikėtina, pokalbis pasisuko kitaip, šiek tiek sunkesniu keliu: o kas toliau? O kas toliau po Franko Gehry‘o Bilbao? Iki šiol atsimenu retoriškai jo užduotą klausimą: kaip toliau išlaikyti pokalbį-diskusiją, intrigą architektūroje? Kaip tik tuo metu MOMA muziejuje vyko didelė Jacksono Pollocko paroda. Didelių gabaritų drobės pritrenkė savo spontaniškumu, taigi, Ericas samprotavo, kad tai, ką mes architektūroje mėginame daryti šiandien, Jacksonas Pollockas darė XX a. 5-ajame dešimtmetyje, kol galutinai išsikvėpė ir grįžo prie figūrų. Mano galvoje tuo metu sukosi visai kitos problemos, manau, daug paprastesnės ir žemiškesnės nei Erico Mosso, bet, kiek atsimenu, kartu užsigerdami vynu nuoširdžiai mėginom surasti architektūrai kelią į ateitį…
Tada „žalioji architektūra“ („green architecture“) dar tik skleidė savo pirmuosius žiedus. Kai paskaitą skaitė ne kas kitas, o pats lordas Richardas Rogersas, jo tikrai savotiškas ir netikėtas požiūris į architektūrą mane nustebino ir gal net prajuokino. Tarp kitko, šis garsus architektas yra italų kilmės. Būdamas vienas iš vadinamosios High-tech‘o (arba haiteko) architektūros pradininkų – architektūros, kuri, atrodo, maksimaliai orientuota į pažangias technologijas, į „mašinos“, pagal Le Corbusier, įvaizdį – jis vis dėlto neprarado paprasto žmogiško geros nuotaikos jausmo, kas, beje, labai būdinga beveik visiems garsiems architektams (tik ne Fuksui). Pasak Richardo Rogerso, architektūros tikslas – kad sukurti pastatai ir atmosfera leistų žmonėms atsipalaiduoti, sukeltų šypseną, kad žmogus taptų linksmesnis, kad galėtų juoktis… Nepaisant to, kad garsusis Rogersas beveik visą paskaitą skaitė nusisukęs nuo auditorijos, veidu į ekraną, visa jo architektūra orientuota į žmones ir skirta nebūtinai tiesioginiams tų pastatų savininkams – labiau visuomenei. Jam svarbu, kiek jo pastatuose randa vietos miesto gyventojai, jaunimas. Tai man pasirodė tarsi didelė vaikų žaidimų aikštelės idėja suaugusiesiems, ir tokias mintis jis puoselėja nuo pat Georgeso Pompidou centro projektavimo laikų. Spalvos ir jų linksmi deriniai taip pat labai svarbu jo architektūroje, be abejonės, tai geras ingredientas, pakeliantis nuotaiką.
Po tokių išgirstų minčių susimąstai, kad gal iš tikrųjų viskas daug paprasčiau, nei mums atrodo, kad turėtų būti mažiau tragedijų, mažiau formalumo, o daugiau paprasto grožio ir šypsenų. Kaip pasakė Cesaris Pelli, juk architektūra – pats prieinamiausias menas visuomenei.
Danielio Libeskindo dilema buvo: kaip pastatyti pastatą laimėjus konkursą? Nes laimėti konkursą dar nereiškia, kad tu jau turi objektą. Atrodo, jis taip ir nerado atsakymo iki šiol, nes po kelerių metų, nors ir laimėjo Pasaulio prekybos centro (World Trade Center, WTC) konkursą ir persikraustė iš Berlyno į Niujorką, bet taip ir negavo projektuoti nei bokšto, nei muziejaus, nei monumento. Išliko tik Libeskindo iškelta aukščiausio dangoraižio altitudė, 1776 pėdos (JAV nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo metai) ir milijoninis honoraras už generalinį planą. SOM ir Davidas Childsas, turintis labai didelę įtaką Niujorke, paėmė beveik visą Pasaulio prekybos centro projekto kontrolę. Panaši istorija Danieliui Libeskindui nutiko ir su Victorijos ir Alberto muziejaus praplėtimu Londone.
Tąkart, kai buvo pristatomi visi konkursiniai Pasaulio prekybos centro darbai, aš pasiėmiau laisvą dieną, kad galėčiau išklausyti visus pristatymus. Kokie jie buvo skirtingi! Richardas Meieris su šypsena veide pradėjo nuo to, kad vienintelė jo grupė – tikri niujorkiečiai. Tai buvo nauja „New York Four“ be Michaelio Graveso ir Johno Hejduko, bet su Stevenu Hollu. Rafaelis Vinoly atrodė nemiegojęs, pasišiaušęs ir labai rimtas. Danielis Libeskindas per 40 jam skirtų minučių neregėtu greičiu mėgino papasakoti viską – ko gero, ir Bibliją, ir Amerikos, ir architektūros istoriją. Man labiausiai patiko Normano Fosterio pristatymas. Kaip ir pridera lordui, atrodė, kad jis turi marias laiko, tad su tylos pauzėmis ir lengvu anglišku humoru visus įtraukė į savo istoriją. Kai kalbėjo Fosteris, iš tiesų buvo labai tylu.
Tik atvykęs į Niujorką aš labai norėjau dirbti pas I. M. Pei‘ų, tačiau tuo metu jis jau buvo pasitraukęs iš aktyvios veiklos. Turbūt nuo Luvro piramidės laikų I. M. Pei‘us man buvo labiausiai sektinas architektas gerus 10, o gal ir 20 metų. Aš buvau „Pei Cob Freed and partners“ biure, buvau ir jo darbo kambaryje, ant stalo mačiau jo paties iš popieriaus suklijuotus nedidelius, kreivus, ištepliotus darbinius dangoraižių maketukus. Laikui bėgant praėjo I. M. Pei‘aus populiarumas, ir aš jau buvau susitaikęs su mintimi, kad taip ir neteks man jo pamatyti.
Daug vėliau, apie 2008 metus, vieną iš daugelio galerijų ketvirtadienio vakarų Chelsea rajone, kaip visada, mes su keliais draugais aktyviai domėjomės menais. Tai labai įdomus užsiėmimas, kadangi nuo 18-tos beveik iki 30-tos gatvės West Side yra šimtai galerijų, jose pilna „menų“, ir kiekvieną ketvirtadienį – atidarymai. Tai argi įmanoma nepasinaudoti tokiu Niujorko dosnumu? Na, menas šiais laikais, ypač Chelsea rajone, yra labai ypatingo, galbūt praktiško pobūdžio – tai daugiau užsiėmimas, ir jis reikalingas tam, kad žmonės kažką veiktų. Kokia tos veiklos vertė ir tikslas? Kiekvieno tikslas kitoks – bet galimai tai rengiama ir tam, kad būtų ką veikti tiems, kurie nekuria menų, t. y. kad jie apsilankytų atidarymuose. Tikrai vertingų parodų būna tik dvi ar trys per metus, o šiaip atidarymų šimtai, o gal ir tūkstančiai. Jeigu per atidarymus nebūtų alaus, vyno ir kokteilių, manau, lankytojų skaičius sumažėtų mažiausiai 50%. Chelsea rajonas ypač pilnas rugsėjo mėnesį: tai sezono pradžia, gatvės pilnos meno, ir ne tik meno, mėgėjų, visas rajonas dūzgia kaip avilys. Taigi vieną tokį ketvirtadienį, neatsimenu, kurioje galerijoje, pastebėjau būrelį neaukštų žmonių, ratu apstojusių seną vyriškį. Šalia jo stovėjo pagyvenusi besišypsanti kinė. Negalėjau patikėti savo akimis – tas senukas ir buvo I. M. Pei‘us. Kai savo bičiuliams pasakiau, kad galerijoje yra legendinis architektas, suprojektavęs Luvro piramidę, Nacionalinę meno galeriją Vašingtone, Bank of China bokštą Honkonge, jie kone fiziškai nustūmė mane jo link. Kinai, o ypač korėjiečiai, pasižymi neįprastu mums, Rytų ir Šiaurės europiečiams, mandagumu. Nors I. M. Pei‘us beveik visą gyvenimą gyveno Niujorke, šios subtilios savybės taip ir neprarado. Per trumpą pokalbį su legendiniu (bent mano akyse) architektu buvau maloniai nustebintas: jis puikiai žinojo, kur yra Lietuva, taip pat žinojo keletą faktų iš Lietuvos istorijos ir kaip sostinę paminėjo Vilnių, o ne Rygą, – tai labai sunkiai įkandama mūsų daug artimesniems kaimynams. Tada rankos paspausti mano neakivaizdiniam mokytojui nepavyko, bet malonus įspūdis išliko visam gyvenimui.
Aš įstojau į Vilniaus dailės institutą, o baigiau Vilniaus dailės akademiją. 1985–1990 m. vyko dideli pokyčiai, tikrų tikriausia revoliucija: vienu tarpu mes, studentai, turėjom daugiau galios, nei profesoriai. Kai sena valdžia buvo nuversta, portfeliai ir kėdės pasidalytos, nusipurtę „karo dulkes“ studentai vėl tapo studentais, profesoriai – profesoriais, tačiau bent kelerius metus mes jautėme tikrą kūrybinę laisvę. Praktiškai nebuvo jokių apribojimų, žinoma, ribojo sveikas protas.
Atvykęs į Niujorką, kad ir kaip būtų keista ir malonu, sutikau tikrai daug žmonių, baigusių Dailės institutą – vos ne visą koloniją: R. Bartkus, A. Šepkus, A. Krulis, I. Krulienė, A. Kulikauskas (beje, jis grįžo į Lietuvą ir su visa šeima puikiai įsikūrė sodyboje Ukmergės rajone), V. Jankūnas, S. Šiukšta, Ž. Bautrėnas, Ž. Kempinas ir kiti – ir visi su šeimom, ir visi įdomūs žmonės ir personažai. Apie kiekvieną galima parašyti atskirą straipsnį, jeigu ne visą knygą. Vieni bendravo daugiau, kiti mažiau, bet visi gyveno, dirbo, kūrė Niujorke. Žinoma, mūsų – „trečios bangos prie meno“ Niujorko lietuvių – idėjinis epicentras buvo Jonas Mekas.
Ar darbas užsienyje padėjo Jums atsiskleisti, suteikė naujos patirties, o Jūsų kūrybiniam potencialui – platesnių realizacijos galimybių?
Gal aš ir klystu, bet manau, kad kiekvienas, baigęs architektūros mokyklą, turi išvykti iš Lietuvos – ne visam laikui, bet keletą metų padirbėti užsienyje, įgauti patirties, turėti galimybę dirbti prie tokių projektų, kokių Lietuvoje dar negreitai bus, o gal ir niekada nebus galima įgyvendinti. Pamatyti ir padirbti kitoje virtuvėje, paliesti originalą, išgirsti autentiškų minčių ir iš naujo pažinti pasaulį. Kartu iš toliau pamatyti ir įvertinti savo krašto palikimą, istoriją, architektūrą ir pajausti jos neryžtingą, šykštų savitumą. Lietuva nebuvo ir nėra architektų kalvė, nors, atrodo, kasmet išleidžia pakankamai daug diplomuotų architektų per capita. Nėra senos ir gilios architektūros mokyklos, ir tai natūralu, nes architektūra – tai prabanga, o Lietuvos istorijoje tokių laikotarpių buvo labai nedaug, ir jie buvo trumpi. Nepaisant mėginimų, deja, Lietuva ir šiandien tebėra ganėtinai uždaras kraštas užsienio architektams. Kol kas nėra nei vieno dėmesio verto realizuoto originalaus Vakarų architekto objekto. Nesinorėtų, kad toks uždarumas, žemaitiško, o gal ir suvalkietiško charakterio atributas, Lietuvą pasmerktų dar ilgai „virti savo vietiniame padaže“. Lietuvos architektų solidarumas būtinas, tačiau ne architektūros kokybės sąskaita. Kiek teko pajausti skaitant vieną kitą straipsnį architektūros tema, taip pat ir išgirsti, šiuo metu Lietuvoje vyksta ne diskusija, ne polemika – vyksta paprasčiausios dalybos plačiąja prasme ir itališku stiliumi.
Darbas su asmenybėmis labai svarbu, vis dėlto žvaigždės traukia, ir kuo didesnė, tuo labiau. Gravitacijos dėsnis, matyt, galioja ir tarp žmonių. Galbūt Frankas Lloydas Wrightas nebūtų Wrightas, jei nebūtų dirbęs pas Louisą Sullivaną, Fuksas gal nebūtų Fuksas, jei nebūtų dirbęs su Jornu Utzonu ar Normanas Fosteris – pas Buckmisterį Fullerį, ar Zaha Hadid – pas Remą Koolhaasą. Gero mokytojo idėjų suvokimas ir tęstinumas, asmeninės ambicijos, talentas, na, ir, žinoma, fortūna gali būti puikaus rezultato prielaidos.
Darbas užsienyje, be abejonės, suteikia didesnių galimybių: kiti masteliai, kitos kultūros, kiti tempai, kitoks ir patyrimas. Nemanau, kad artimiausiu metu Lietuvoje būtų statomas 500 000 m2 oro uostas ar 250 metrų aukščio dangoraižis, ar bus galimybė eskizuoti apžvalgos centrą ant MetLife bokšto stogo Niujorke. Tačiau prie visko priprantama, ir žmogui visada reikia naujų pojūčių ir naujų įspūdžių. Architektui augti reikia užsakymų, reikia realizuotų objektų, o tam reikia pastovumo. Nuo eskizo iki pastato atidarymo praeina mažiausiai 4–5 metai. Patyrimas, įgytas dirbant įvairiose studijose užsienyje, galima sakyti, yra tikrai didelis turtas, tačiau tai tik patyrimas, bet ne rezultatas. Architekto profesijos rezultatas yra pastatas – geras pastatas – arba galimybė pasidalyti tuo patyrimu su besimokančiais. Šiandien dirbančių lietuvaičių, kad ir pačiose garsiausiose pasaulio studijose, gali sutikti ne vieną ir ne du. Tai natūralu, atsidarė sienos, reikia tik noro. Bet tai ir vėlgi daugiau gero lietuvių darbo ir darbštumo, bet ne kūrybos rezultatas. Ir tai, deja, nedaro jokios įtakos nei Lietuvai, nei Lietuvos architektūros mokyklai. Tai tik šaunūs atskirų žmonių asmeniniai pasiekimai.
Ar palaikote kūrybinius ryšius su Lietuva, ar esate informuotas apie einamuosius architektūrinius reikalus Lietuvoje? Jeigu taip, tai iš kokių šaltinių?
Artimesnius ryšius su Lietuva palaikau tik pastaruoju metu. Anksčiau – tik per internetą. Su Mama ir broliu Tomu, taip pat architektu, ryšys buvo visada.
Architektui labai lengva pastebėti pasikeitimus, juo labiau mieste, kuriame gimei ir augai. Vilnius nėra didelis, ir jo mastelis labai jautrus ir trapus, taigi kiekvienas naujas pastatas, ypač nevykęs, iškart „šoka į akis“. Pokyčiai dideli, tiesa, pastaruoju metu sulėtėję, tendencijos labai aiškios, uždaviniai tokie pat, kaip ir visur. Galbūt Lietuvoje kol kas mažiau dėmesio bendro naudojimo visuomeninėms erdvėms, nėra vietos moderniems menams, tačiau, esu tikras, visa tai bus ateityje. Miestas gyvas tik tada, kai jame vyksta statybos. Reikia naujų ir drąsių idėjų, sprendimų ir jų realizavimo, kitaip miestas tampa muziejumi, kaip kad nutiko su Roma – šis miestas skirtas turistams. Vilniuje erdvės naujovėms dar yra labai daug, svarbu, kad miesto galutinai neužvaldytų vien tik pelno siekiantys nekilnojamojo turto rykliai. Patiko ir Klaipėda, miestas, kuris mane visada traukė savo kitoniškumu. Man atrodė, kad Klaipėda – labiausiai vakarietiškas iš visų Lietuvos miestų, tačiau ten dar stipresnis „savigynos“ instinktas.
Prisipažinsiu, man buvo netikėtai keistas ir malonus „Archiformos“ pasiūlymas pasidalyti mintimis, atsakyti į klausimus. Vadinasi, kažkoks ryšys su Lietuva vis dėlto dar buvo ir tebėra, ir, tikiuosi, stiprės.