Autoriai: UAB „Archinova“; Aušra Gvildienė, Aleksandras Gvildys
Plotas 439 m2
Realizacija 2014 m.
2014-ųjų vasarą baigti restauravimo darbai vienoje svarbiausių Vilniaus vertikalių dominančių – Katedros varpinės bokšte. Tai reiškia, kad nuo šiol bokštas tampa atviras visuomenei – viduje veikia turizmo informacijos centras su nedidele konferencijų sale, eksponuojamos ir eksploatuojamos unikalios medinės varpinės konstrukcijos.
Panaši funkcija bokštui buvo numatyta ir prieš pusę amžiaus, kai po rekonstrukcijos (arch. Sigitas Lasavickas, 1961–1965 m.) čia veikė Vilniaus kelionių ir ekskursijų biuras. Tiesa, per penkiasdešimt metų istorinių statinių restauravimo suvokimas kiek pakito. Tuomet, septintajame dešimtmetyje, bokšto vidinėje erdvėje buvusios medinės konstrukcijos dar tęsėsi nuo viršaus iki pat Katedros aikštės lygio, o laikrodžio mechanizmo svarmens lynas su akmeniniu svarmeniu taip pat kabojo nuo viršaus iki apačios. Sovietmečiu, atliekant pritaikymo ekskursijų biurui darbus, apatinės apvaliosios dalies galerijų konstrukcijos buvo nuardytos, o įrengtos rąstinės perdangos sudalijo buvusį tūrį į penkis aukštus vietoj atvirų galerijų, taip pat buvo perdaryta dalis šaudymo angų – jose įstatyti langai. Nutrupėjusį mūrą bandyta atstatyti to meto medžiagomis, pvz., skylėtomis plytomis. Taigi, naujojo projekto autoriams A. Gvildienei ir A. Gvildžiui teko spręsti skirtingų epochų sąveikos problemas statinyje, kurio istorijos pradžia siekia net XIII–XIV a.
Po XX a. antro pusės rekonstrukcijos statinys buvo padalytas į dvi dalis – šiltą ir šaltą, ta pati struktūra išlaikyta ir dabar. Keturi „šilti“ antžeminiai aukštai (išorėje – apvalioji dalis) faktiškai žymi Žemutinės pilies gynybinio bokšto liekanas. Virš jų (išorėje – aštuoniasienė dalis) jau atvira, vėjo prapučiama varpinė. Į pastatą iš Katedros aikštės, kaip ir prieš penkiasdešimt metų, patenkama per antrąjį aukštą.
Pasak architekto Aleksandro Gvildžio, pagrindinis autorių darbo principas buvęs eiti konservavimo, autentikos išsaugojimo ir sutvirtinimo keliu. Nuo autentiškų plytų buvo nuvalyti sovietmečiu primūryti sluoksniai – mūras eksponuojamas ištrupėjęs ir apdegęs, toks, koks pasiekė mūsų dienas. Nuardžius sovietmečiu suręstą stogą virš „šiltosios“ statinio dalies buvo atrasta dalis nefiksuotų autentiškų medinių konstrukcijų – jos buvo išsaugotos ir inkorporuotos į jau pradėtą vykdyti projektą. Minėtas medinis skarda dengtas stogas virš gelžbetoninės konstrukcijos, skyręs „šiltąją“ dalį nuo „lauko“, buvo nuardytas. Kaip pasakoja architektai, vienas didžiausių projekto iššūkių buvo varpinės medinių konstrukcijų restauravimo darbai. Dalis konstrukcijų buvo sunykusios arba prarastos, todėl jas teko pakeistos naujomis – analogiškų gabaritų rąstais, tačiau jau šiuolaikiškai supjautais. Didžioji dalis geriau išsilaikiusių autentiškų rąstų palikti, o problemiškos, išpuvusios vietos protezuotos. Reikia pažymėti, kad iki prasidedant darbams didelė dalis autentiškų medinių konstrukcijų buvo apkaltos XX a. pabaigos dailylentėmis su metalinėmis konstrukcijomis (elektros skydinės, laikrodžio svarmenys su lynais). Šios nevertingos konstrukcijos buvo metodiškai (žingsnis po žingsnio) nuardytos ir atidengtas autentas.
Informacijos centrui, veikiančiam „šiltojoje“ bokšto dalyje, parinkta moderni interjero stilistika, kaip teigia autoriai, nesistengianti imituoti, tačiau ir neveikianti kontrasto principu. Pagrindinės naudotos naujos medžiagos buvo plytų mūras ir mediena, t. y. esminės autentiško konstruktyvo medžiagos. Naujiems funkciniams elementams (šulinys ir kt.) naudota cinko skarda, taip pat sutinkama istoriniuose pastatuose. Architekto S. Lasavicko projektuotos rąstinės perdangos, atitikusios XX a. antros pusės restauravimo sampratą, išsaugotos ir uždengtos lygiomis medinių lentų lubomis ir grindimis. Plytinės grindys ties šaudymo angomis atkurtos naudojant rankų darbo plytas, užsakytas vienoje Lenkijos gamykloje. Beje, į apatinės, „šiltosios“ dalies šaudymo angas, kurios autentiškame bokšte, be abejo, nebuvo įstiklintos, norint, kad turizmo centras funkcionuotų, teko įdėti langus. Jie suprojektuoti specialiai šiam objektui, be rankenų, o langų profiliai, žiūrint nuo aikštės, beveik nematomi. Kaip teigia architektai, stengtasi kiek įmanoma paslėpti visas inžinerinių komunikacijų tinklų detales, kad pirmame plane liktų autentas. Taigi, apšvietimas formuojamas tik integruotais šviestuvais, visi šildymo prietaisai įleisti į grindis.
Architektas A. Gvildys pasakoja, kad nuo pat pradžių pagrindinis projekto akcentas buvo bokštas su autentiškomis konstrukcijomis. Todėl šulinys, kuris šiuo metu kerta tik vieną bokšto perdangą, pagal pirminį sumanymą turėjo kirsti net tris aukštus ir nusileisti iki informacijos centro pagrindinės patalpos antrame aukšte lubų – taip kiekvienas lankytojas, pažvelgęs aukštyn kaip pro žiūroną iškart galėtų matyti viršuje esančias konstrukcijas. Deja, dėl antrame ir trečiame aukšte užsakovo pageidautų ekspozicijų erdvių funkcijos šis konceptualus sumanymas nebuvo iki galo įgyvendintas. Dabar šulinys, kuriame įdėtas vientisas 2,38 m skersmens stiklas, veikia kaip žiūronas į varpinės konstrukcijas šaltuoju metų laiku, taip pat iš viršaus apšviečia ir ketvirtąjį aukštą.
Arkikatedros varpinės bokštas – jau antrasis (po Jonų bažnyčios bokšto) per kelerius metus, leidžiantis apžvelgti Vilniaus panoramas, eksponuojantis istorinę architektūrą. Nepaisant to kad konceptuali žiūrono idėja buvo paaukota švietėjiškos funkcijos vardan – įdomu sulaukti ekspozijų erdvių eksponatų – šią rekonstrukciją tikrai galima vadinti pavykusia. Tokia kuri neina imitacijos ar laisvų interpretacijų keliu, tokia kuri šiuolaikinei ir istorinei architektūrai leidžia darniai egzistuoti greta viena kitos ir vienai kitą papildyti.
Aistė Galaunytė
SUMMARY
Šią vasarą baigti restauravimo darbai vienoje svarbiausių Vilniaus vertikalių dominančių – Katedros varpinės bokšte. Tai reiškia, kad nuo šiol bokštas tampa atviras visuomenei – viduje veikia turizmo informacijos centras su nedidele konferencijų sale, eksponuojamos ir eksploatuojamos unikalios medinės varpinės konstrukcijos. Pasak architekto Aleksandro Gvildžio, pagrindinis autorių darbo principas buvęs eiti konservacijos, autento išsaugojimo/sutvirtinimo keliu. Vienas didžiausių projekto iššūkių buvę varpinės medinių konstrukcijų restauravimo darbai. Dalis konstrukcijų buvo sunykusios arba prarastos, todėl jas tęko pakeistos naujomis, analogiškų gabaritų rąstais, tačiau jau šiuolaikiškai supjautais. Didžioji dalis geriau išsilaikiusių autentiškų rąstų palikti, protezuojant problematiškas, išpuvusias vietas. Informacijos centrui, veikiančiam „šiltojoje“ bokšto dalyje, parinkta moderni interjero stilistika, – kaip teigia autoriai, nesistengianti įmituoti, tačiau ir neveikianti kontrasto principu. Bokšte taip pat sukonstruotas šulinys, kuriame įdėtas vientisas, 2, 38 m skersmens stiklas. Jis kaip žiūronas į varpinės konstrukcijas šaltuoju metų laiku, o taip pat iš viršaus apšviečia ir ketvirtąjį aukštą.
MŪSŲ PARTNERIAI
