Architektas Sigitas Sparnaitis

DSC_2088-S1

1981–1985 m. mokėsi Vilniaus ­statybos technikume (dabar Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) architektūros ­specialybės.

1988–1993 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje architektūrą.

1993–2002 m. dirbo architektu Austrijoje.

Nuo 2002 m. vadovauja kartu su ­architektu Vyteniu Gerliaku įkurtai ­projektavimo firmai „Eventus Pro“.

Nuo 2012 m. dėsto Vilniaus dailės ­akademijos Architektūros katedroje.

 

Ar galite įsivaizduoti austrų pasieniečio veido išraišką, kai jis, Čekijos ir Austrijos pasienyje atidaręs mūsų senutėlio „Fordo“ bagažinę, pamato didelį kažko prigrūstą drobinį maišą. Į griežtą klausimą „Was ist das?“ paslaugiai, stengdamiesi jo neerzinti aiškiname: „Potatoes“ (vokiškai juk tuo metu dar nė bum bum. Pirmą kartą vykdamas į Austriją vokiškai mokėjau skaičiuoti tik iki dešimties, na, ir, be abejo, frazę „Ich liebe dich“). Tenka atrišti maišą, leisti jam pačiupinėti bulvytes iš lietuviško kaimo, paaiškinti, kad vežamės jas sau, valgymui, kol pagaliau sulaukiame sutrikusio žmogaus šypsenos. Ką jis pagalvojo, nežinau, galiu tik įsivaizduoti, bet nepasakė nieko įžeidžiamo ar pajuokiamo. Tai buvo pirmas geras įspūdis, kurį man padarė Austrija.

Štai taip 1993-iaisiais aš pirmą kartą patekau į tikrą, ne „lenkiško tipo“, užsienį. Pilnas baimių dėl vokiečių kalbos nemokėjimo, dėl pinigų stokos (su draugu ir studijų kolega Vyteniu Gerliaku visai kelionei ir šešių mėnesių praktikai turėjome tik po šimtinę dolerių), galiausiai – dėl rytdienos. Juk nežinojome, kaip mus sutiks architektas Erichas Wagneris, kuris po baigiamųjų darbų peržiūros Vilniaus dailės akademijoje (VDA) pakvietė praktikai į Zalcburgą. Reikia nepamiršti, kad apie Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą tuo metu buvo tik atsargiai svarstoma, ir skirtumai (ekonominiai, socialiniai, kultūriniai) tarp mūsų šalių buvo milžiniški.

Mes nebuvome pirmieji lietuvių „desantininkai“, kaip mus vėliau pakrikštijo, berods, „Statybų pilotas“, šioje Alpių šalyje. Tuo metu Zalcburge jau dirbo ne vienas VDA absolventas. Nepaisant to, nerimauti vertė mažai pažįstama aplinka, į kurią papuolėme tiesiai iš perversmų pakeistos, tačiau nuo ilgametės priespaudos dar neatsigavusios posovietinės Lietuvos.

Nesumeluosiu teigdamas, kad į Austriją atvykome su dideliu „bagažu“: tokiu, vaizdžiai tariant, „lagaminu“, kuriame buvo sukrautos ne tiktai bulvės „juodai dienai“, „homo sovietikus“ kompleksai, bet ir begalinis ryžtas dirbti. Dirbti dieną naktį, mokytis, tobulėti ir siekti pripažinimo. Iš esmės, tai mums buvo įprasta. Studijų metais prieš peržiūras buvome pratę dirbti ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis. Savo „keistu“ elgesiu nuo pirmų darbo dienų stebinome vietinius darbo kolegas, kurie, skirtingai nuo mūsų, turėjo nusibrėžę labai aiškią ribą tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo ir pastarajam skirdavo nepalyginamai daugiau dėmesio, nei mes.

Nenuostabu, jog mums neprireikė daug laiko tam, kad išsiskirtume tarp vietinių bendradarbių. Čia mūsų „keisti“ įpročiai tapo savotišku koziriu. Mes nebuvome „kietesni“ – mes, visų pirma, daugiau dirbome. Daug daugiau. Netrukus pastebėjome, kad mūsų profesiniai įgūdžiai jau mažai kuo nusileidžia vietinių kolegų sugebėjimams, o kai kuriose srityse galbūt net lenkia. Be abejo, mus stabdė kalbos, vietinių statybos normų, įstatymų ir panašių specifinių dalykų nežinojimas, bet aš pakankamai anksti supratau, kad visa tai yra išmokstami dalykai, todėl netrukus baimė, nepasitikėjimas ir kiti „gastarbaiterio“ kompleksai, nors ir iš lėto, ėmė slūgti. Tuos nemalonius jausmus pradėjo keisti smalsumas, noras suprasti, kaip gi gyvena, kuo kvėpuoja „tikri užsieniečiai“, kokios sąlygos padeda jiems įgyvendinti aukšto lygio architektūrinius projektus. Neabejojau, kad norėdamas tikrai suprasti, kas čia vyksta, turi integruotis, pasinerti į tą aplinką, susilieti su ja. Ko gero, būtent dėl to ryžausi užtrukti Austrijoje ilgėliau. Jau po pusmečio į Zalcburgą atvažiavo mano žmona, čia vaikystę buvo lemta praleisti mano vaikams. Ir visa tai neplanuotai išsitęsė į devynerius „praktikos“ metus Austrijoje, kurių man prireikė, kad išsiaiškinčiau ne tik „žaliojo“ („Gruner Veltliner“, austriškas vynas) gamybos bei vartojimo subtilybes, bet ir kitus, daugiau su mano tiesiogine specialybe susijusius klausimus.

 

Manau, per tuos metus man pavyko suprasti, kodėl austrai, analizuojant jų architektūrą plačiąja prasme, sugeba sukurti ir įgyvendinti palyginti daug aukštos meninės kokybės architektūrinių objektų. Trumpai ir vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą sunku. Tai, be abejo, susiję ir su šalies istorijos raida, per amžius formuotu skonio jausmu, mentalitetu ir panašiais dalykais. Bet per tą „praktikos“ laiką pavyko surasti ir kitus, gan paprastus, bet fundamentalius aspektus, kurie, mano nuomone, ir sukuria tą palankią terpę, kurioje gimsta verti dėmesio kūriniai.

Pirmiausia tai pagarba architekto specialybei, amato profesionalui. Būtų klaidinga teigti, kad vidutiniam austrų užsakovui nereikia „kvadratų“, „maksimalaus leistino intensyvumo“ ir visokių kitokių mūsų srities specialistui gerai pažįstamų „privalumų“. Dažniausiai reikia. Verslas visame pasaulyje vadovaujasi panašiomis taisyklėmis. Tačiau architekto vaid­muo yra suvokiamas kiek kitaip nei pas mus. Architektas, projekto autorius, yra autoritetas, jis kainuoja, į jo pasiūlymus įsiklausoma, nes jis projektavimo procesą mato plačiau, jis tam daug metų ruošėsi, ir tai yra vertinama. Architektas yra labai svarbaus proceso, vadinamo projektu, dirigentas.

Taip yra, be kitų priežasčių, dar ir dėl to, kad austrai daugelyje gyvenimo sričių pagrįstai sureikšmina projekto svarbą. Tai mentaliteto klausimas, liečiantis ne tik architektūrą. Tai persmelkia visas gyvenimo sritis, susijusias su planavimu. Austras žino, kad, jei nori pasiekti gerą rezultatą, turi planavimui skirti apie 10 procentų energijos nuo visos energijos, kurios prireiks vienam ar kitam veiksmui atlikti. Na, čia tokia, jų žodžiais tariant, „nykščio taisyklė“, kurios mokoma nuo mažens. Tai parodo, kiek dėmesio tauta skiria planavimui, kaip vertina šį procesą. Ir architektūra – ne išimtis. Na, sakysit, pas mus irgi kai kas žino šią taisyklę. Bet eikim toliau. Austras žino: kas nieko nekainuoja, yra nieko vertas. Jiems itin retai kyla mintis, kad galima gerai suplanuoti ir mažai sumokėti. Mažai – turima omenyje, sumokėti nesivadovaujant aukščiau minėta „nykščio taisykle“. Na, tarkim, du tris procentus nuo visos planuojamos investicijos į projektą, kaip tai vyksta mūsų tėvynėje. Ir tai natūralu, nes jie „perėjo daug ilgesnę mokyklą“, jie jau seniai suprato, kaip funkcionuoja tam tikri dėsniai, o mes, palyginti neseniai įpuolę į rinkos ekonomiką, dar turim kiek palaipioti ant to paties grėblio. Nežinia, kiek metų tai dar truks, nes pastarųjų dvidešimties, atrodo, neužteko. Todėl ir mūsų „cecho brolio“ niekas per daug negerbia, nes – juk už ką? Jis bend­roj sumoj beveik nieko nekainuoja. Ir jie, ko gero, teisūs. Juk šios pagarbos ir austrų architektams niekas „ant sidab­rinio padėkliuko“ nepristatė.

Šiuos svarbius aspektus papildo teisingai sureguliuoti architektūrinių konkursų rengimo įstatymai, teigiamus rezultatus duodanti nepriklausomų (iš užsienio kviečiamų) architektūros ekspertų tarybų veikla, ir, kas labai svarbu, įstatymai, reikalaujantys iš užsakovų laikytis tam tikrų taisyklių. Trumpai tas taisykles galima apibūdinti taip: visiems svarbesniems objektams privalomi architektūriniai konkursai; visiems stambesniems objektams privalomas architektūros ekspertų pritarimas (tai, iš dalies, funkcionuoja ir pas mus); o svarbiausia – konkursą laimėjęs projektas turi būti realizuotas nenukrypstant nuo konkurse pateikto darbo. Žodžiu, tam tikri įstatymai sudaro tam tikras sąlygas, pozicionuojančias architektą truputį kitaip nei pas mus. To svarbaus „trupučio“ austrams pakanka, kad urbanistinė aplinka vystytųsi ne vien stimuliuojama verslo struktūrų, kurias, ir tai visai natūralu, domina tik maksimaliai įmanomas pelnas.

 

Man buvo įdomu suprasti, ar, greta tam tikrų žmonių (kuriuos minėsiu vėliau) altruizmo, buvo dar kokių nors priežasčių, kurios padėjo mūsų „desantui“ toje aplinkoje išlikti, integruotis ir jaustis tik­rai reikalingiems?

Iš laiko perspektyvos drįstu atsargiai teigti: ko gero, mus vis dėlto gerai paruošė. Taip, gal kam nors ir pasirodys keista, bet studijudamas VDA gana kritiškai žiūrėjau į mūsų Alma mater studijų sistemą. Buvau jaunas maksimalistas, man atrodė, kad studijų užduotys turėtų būti įdomesnės, paskaitos – novatoriškesnės, dėstytojai ir profesūra turėtų skirti mums daugiau dėmesio ir t. t. ir pan.

Bet kai papuolėme į svetimą aplinką ir pirmus mėnesius galėjome vadovautis tik „iš namų atsivežtais“ įgūdžiais, pradėjome suprasti, kad „tame lagaminėlyje“, be darbštumo, yra dar ir kitų naudingų „įrankių“, tokių kaip stropumas, kruopštumas, atidumas, dėmesys detalei. Kitais žodžiais tariant, „įrankių“, vertinamų beveik visose kultūrose ir civilizacijose.

Profesorius Rimantas Buivydas VDA pirmame kurse dėstė kompozicijos ir projektavimo pagrindus. Niekuomet nepamiršiu, kaip žavėjausi jo teorinėmis paskaitomis ir kaip anuomet nekenčiau ir nesupratau, kam reikia tą patį motyvą, architektūrinės detalės fragmento nuotrauką, kopijuoti trimis skirtingomis technikomis: liejant juodai baltai akvarele, brėžiant skirtingais atstumais ploniausias linijas tušu ir (kas buvo man baisiausia) taškuojant rapidografu. Nors niekada nepamiršau mane sužavėjusios prof. Buivydo frazės: „Viskas prasideda nuo taško“, praeis dar daug metų, kol suprasiu, kad tas mazochistinis, valandų valandas besitęsiantis juodai balto vaizdo taškavimas buvo puiki meditacinė priemonė, mokanti mane šiai profesijai būtinos kantrybės, gebėjimo susikaupti, skiepijanti pagarbą darbo įrankiui ir baltam popieriaus lapui. Tarpais, kai naktimis baksnodavau rapidografu jau ne vieną valandą, pasijusdavau lyg itin lėto veikimo fotoaparatas, kuris lyg pikselį po pikselio dėlioja mikroskopinius juodus taškučius ant balto vatmano lapo skirtingais atstumais tam, kad tuščiose vietose susidarytų balti taškai ir vėliau iš šių juodų ir baltų taškų jūros gimtų nespalvotas architektūrinės detalės motyvas, kuris iš poros metrų atstumo tapdavo sunkiai atskiriamas nuo fotonuotraukos. Mano temperamentui tai buvo tiesiog „peilis“. Tuomet nesuvokiau, koks reikalingas „įrankis“ man buvo sprauste įspraustas į rankas.

Tuo pat metu vyko gan nuobodžiai atrodžiusios profesoriaus Vytauto Kaušinio šrifto pamokos, kurios stačiai kankindavo savo begalinėmis šviesotamsos, tarpusavio santykio bei teisingo komponavimo paieškomis. Gerokai vėliau atėjo supratimas, kad be šių pamokų, ko gero, sunkiai būčiau suvokęs šrifto vietą ir svarbą architektūroje.

Ko gero, aštriausiai į atmintį įsirėžė paskutiniųjų kursų profesoriaus Vytauto Čekanausko projektavimo paskaitos. Jis buvo griežtas ir dažnai iki skausmo atsakingai žiūrėjo į savo pareigą dirbti su mumis. Į mūsų projektavimo darbų konsultacijas eidavo nepraleisdamas nei vienos paskaitos. Kartais prisėdęs prie milžiniško, metras iš metro vatmanu aptempto medinio planšeto, pasakydavo tik kelis žodžius ir kietu pieštuku taip brūkšteldavo per tavo brėžinį, kad vatmanas vos išlaikydavo neplyšęs… Ir dažnai tik jam išėjus iš auditorijos, tu nesuprasdavai, bet kažkaip pajusdavai, ką jis norėjo pasakyti, kur ta esminė projekto klaida.

O kai prieš ketverius metus profesorius paliko mus visiems laikams, mane aplankė keistas jausmas, kad galbūt būtent tie keli žodžiai ir ta kieta linija kažkokiu mistiniu būdu mane ir atvedė tenai, kur aš esu šiandien.

 

Pirmasis mano, dar studijuojančio Aka­de­mi­joje, darbdavys buvo Leonardas Vaitys, kuris mane dar prieš išvykstant į Austriją jam vienam žinomu būdu pastebėjo ir pakvietė dirbti į savo projektavimo įmonę. Jam esu dėkingas už palaikymą sunkiais ir dažnai alkanais studijų metais, už suteiktą galimybę dirbti besimokant ir, be abejo, už toleranciją ir supratimą, kai tik pabaigus mokslus, tiesiai po diplominio darbo gynimo mane į tolimą užsienį pakvietė kitas architektų cecho kolega Erichas Wagneris. Puikiai atsimenu Leonardo žodžius: „…blogai, Sigitai, labai blogai, bet važiuok, aišku, būtinai važiuok…“ Tuo metu nelabai supratau, kas gi čia blogo? Tik šeši mėnesiai praktikos – bent jau taip skambėjo kvietimas.

Šiandien suprantu: Leonardas iš savo gyvenimiškos patirties ir pažindamas mane nesunkiai suprato, kad mano greito grįžimo galimybė nėra be galo didelė. Labai gerai įsiminė diena, kai išvykau iš Lietuvos. Kaip tik tą dieną į Vilnių turėjo atvykti popiežius Jonas Paulius II. Dalyvauti šventėje nebeturėjau galimybės, nes tą pačią dieną turėjau išvažiuoti į Austriją, todėl išvakarėse atėjau į Kated­ros aikštę apžiūrėti paties pirmojo savo realizuoto projekto, kurį buvau nubraižęs L. Vaičio biure. Tai buvo pandusas tiesiai prieš centrinį įėjimą į Katedrą (kelios pakopos šalia varpinės būtų trukdžiusios papamobiliui privažiuoti prie pat Katedros durų). Popiežius atvyko, užvažiavo mano projektuotu pandusu, na, o aš štai po tokio „kieto debiuto“ palikau Lietuvą ilgiems metams.

 

Kartais susimąstau, kokią įtaką žmonių likimams gali padaryti vienas žmogus. Jau vykdamas į Austriją žinojau, kad visi architektai, atvykę ir dirbę, o kai kurie ir iki šiol tebedirbantys Austrijoje, vienaip ar kitaip atsidūrė čia būtent architekto Ericho Wagnerio dėka. Didžiąją dalį iš jų Wagneris pakvietė asmeniškai, kai kuriuos įdarbino savo projektavimo firmoje, kitus protegavo savo kolegoms kituose Zalcburgo biuruose.

Sunku pervertinti šio žmogaus reikšmę ir mano gyvenime. Jis, pradžioje buvęs globėju ir mokytoju, vėliau tapo draugu ir kelionių po tolimas šalis bendrakeleiviu. Iš jo mokiausi ne tik vietinės architektūros niuansų, bet sėmiausi gyvenimiškos patirties, kuria jis su manimi dosniai dalijosi. Mūsų draugystė, man grįžus į Lietuvą, nepaisant to, kad matomės gerokai rečiau, tik dar labiau sustiprėjo.

Ericho Wagnerio veikla neapsiribojo vien lietuvių architektų kvietimu į Austriją. Be savo tiesioginio darbo jis reguliariai rūpinosi ir tebesirūpina įvairiais kultūros mainų bei labdaros projektais. Architektūros biuras „Atelier 14“, kuriame dirbome Zalcburge, buvo ir Lietuvos Respublikos konsulatas, kuriam patalpas buvo suteikęs Wagneris, o jis pats buvo vienas iš Lietuvos-Zalcburgo draugijos steigėjų, ilgametis jos prezidentas.

Didžiausią ir esminį architekto patyrimą aš įgavau būtent Austrijoje, Ericho Wagnerio architekūros biure, todėl turiu pripažinti, kad ten galutinai susiformavau kaip architektas. Čia nuo pirmų darbo dienų prasidėjo dalyvavimas architektūriniuose konkursuose, įvairiapusės diskusijos su kolegomis, ir tai padėjo man įsilieti į platesnius architektūrinio gyvenimo vandenis.

Dirbant šiame biure gimė pirmieji mano realūs projektai ir jų realizacijos dalyvavome įvairiausiuose konkursuose ne tik Austrijoje, bet ir Lietuvoje. Ir apskritai, galima sakyti, mums pasisekė, nes Wag­nerio biuras neturėjo konkrečios projektavimo specializacijos, todėl užsakymų buvo pačių įvairiausių: biurų pastatai, viešbučiai, daugiabučiai, rekonstrukcijos senamiestyje, gydymo įstaigos ir t. t. Prieš projektuojant naują objektą puldavau tyrinėti, analizuoti kitų aust­rų architektų panašaus pobūdžio statinius. Tai buvo puikus laikas, suteikęs man galimybę susipažinti su pripažintų ir populiarių austrų architektų kūryba gyvai. Erikas Wagneris reguliariai organizuodavo biuro išvykas po įvairius Austrijos regionus siekdamas supažindinti mus su įdomiausiais naujai įgyvendintais arba tuo metu statomais objektais. Buvo nuostabu „pačiupinėti“ tokių nuo studijų laikų žinomų architektų kaip Giunterio Domenigo, Hanso Holleino, Raimundo Abrahamo, W. D. Prixo ir H. Swiczinskio darbus, bet ne mažiau įdomu buvo atrasti ir Lietuvoje tuo metu mažai kam girdėtus Austrijoje kūrusius architektus, tokius kaip Borisas Podrecca ir ypač Walteris Pichleris. Beje, negaliu nepaminėti, kokį didelį įspūdį man paliko asmeninis susitikimas su Giunteriu Domenigu, iš kurio 1997 metų vasarą „Archiformos“ žurnalo pavedimu ėmiau interviu. Taip jau atsitiko, kad ilgiau nei iki vidurnakčio užsitęsęs mūsų pokalbis pareikalavo ne vieno butelio vyno. Įsiminė nedidelė ekskursija po jo nuosavą namą „Steinhaus“ („Namas-akmuo“), tuo metu dar vis statomą, Štirijos regione. Be abejo, mane stebino ekspresyvus „žvaigždžių karų“ dizaino estetiką primenančių formų statinys, preciziškai atliktos to paties stiliaus architektūrinės detalės. Netgi jo paties suprojektuoto stalo konstrukciją sudarančių briaunų kampai buvo ne statmeni, o tiksliai atitinkantys iškreipto stalo geometrijos formą, kuri, savo ruožtu, preciziškai atkartojo „kreivų“ namo sienų geometriją.

Toks buvo Giunteris Domenigas, architektūros fantastas, maniakiškai preciziškas architektas. Jo netenkino vien tik tarnavimas užsakovų įgeidžiams, todėl jis ir nusprendė savo lėšomis statyti „Steinhausą“, kuriame galėtų realizuoti visas savo – būtent savo – idėjas. Tarp kitko, paklaustas, kada jis ruošiasi pabaigti šio unikalaus namo statybą, Domenigas atsakė: „Žinai, aš neskubu, labai neskubu, nes esu įsitikinęs, kad kai jį baigsiu – mirsiu.“ Man jis paliko genialaus kūrėjo, griežto, dažnai radikalaus charakterio ir, tiksliai nepasakysiu kodėl, labai vienišo žmogaus įspūdį. Giunteris Domenigas mirė 2012 metų vasarą Grace. Iki šiol nežinau, ar jis baigė „Steinhauso“ statybą.

 

Buvimas ten iš dalies keitė mano požiūrį į daugelį dalykų, susijusių su pagrindiniu darbu, laisvalaikiu, bendravimu su žmonėmis ir pan. Buvo nepaprastai įdomu Austrijoje stebėti aplinkinius žmones ir aiškintis, kuo jie kitokie, ką ir kodėl daro kitaip, nei mes.

Netrukus pastebėjau, kad jie, nors tokie pat perfekcionistai kaip vokiečiai, yra atlaidesni klaidoms, truputį tingesni, negu jų kaimynai vokiečiai, ir dėl to šiek tiek panašūs į mus. Jie patys tai aiškina iš dalies savo geografiniu artumui Italijai bei Vengrijai. Jie laiko vokiečius „kietais“, bet nuobodžiais (tariant Giunterio Domenigo žodžiais). Austrus, matyt, pozityviai paveikė pietinių kaimynų polinkis į hedonizmą. Nepaisant to, šitai nesutrukdė tautai išsivystyti iki tokios pilietiškai atsakingos visuomenės lygio.

Tarkim, yra toks, rodos, paprastas dalykas Austrijos darbdavio ir dirbančiojo santykiuose: jei pradedant ar atliekant bet kurį darbą dėl ko nors susitariama, arba jei vadovas, na, tarkim, projekto vadovas, nubrėžia tam tikras projekto vystymo gaires, tai, o stebukle, visi dalyviai taip ir daro ar bent jau nuoširdžiai deda visas pastangas, kad vykdytų susitarimus. Rodos, kaip paprasta.

Geras mano pažįstamas austras, nuo 2000-ųjų vystęs verslą Lietuvoje, negalėdavo atsistebėti, kodėl su kai kuriais lietuviais ką nors susitaręs, negali būti tikras, kad taip ir bus. Turi būti pasirengęs kartoti žmonėms po kelis kartus, tik­­rinti, ar jie tai padaro, kol galiausiai jie pripranta prie naujų žaidimo taisyklių, išmoksta ir pradeda, kaip austrai sako, „tiksėti“ teisingai. Įdomu. Prisiminęs savo austrišką patirtį ir lygindamas ją su mūsų projektuotojų, statytojų, statybininkų tarpusavio bendravimo problemomis, galiu tik patvirtinti jo žodžius. Tam tikra dalis lietuvių vis dar „tiksi“ kitaip, nors pažanga neabejotinai pastebima, ir aš esu vienas tų optimistų, įsitikinusių, jog Lietuvos laukia puiki ateitis. Čia gyvena darbštūs, mokytis ir tobulėti trokštantys žmonės. Jie siekia tapti tokiais darbščiais kaip austrai, vokiečiai ar šveicarai, bet kartu nori džiaugtis gyvenimu kaip prancūzai ar italai. Ir nepaisant to, kad ši siekiamybė kai kam atrodo sunkiai pasiekiama, visuomenėje aiškiai matyti tam tikros tendencijos, vedančios mus šio tikslo link. Ir tai, kad dabar, Lietuvai įsiliejus į Europos Sąjungą, jaunimui yra atviros visos galimybės studijuoti, tobulintis ar dirbti bet kurioje išsivysčiusioje pasaulio šalyje, teikia labai daug vilčių, kad kita karta bus jau visai kitokia – morališkai tvirtesnė, savimi pasitikinti ir aiškiai suvokianti, kad „tiksėti“ teisingai – verta.

 

Visus mano darbus ir konkursus Austrijoje vainikavo vienas, ko gero, lemiamas ir svarbiausias projektas – Austrijos Respublikos ambasada Vilniuje („Archiformos“ 2000 m. premija). Lemiamas visų pirma dėl to, kad projektavimo ir statybų laikotarpiu teko itin dažnai lankytis gimtajame Vilniuje, stebėti, kaip viskas pozityviai keičiasi, ir galiausiai apsispręsti bei pasiryžti svarbiam mano gyvenimo žingsniui – grįžimui į Lietuvą. Įdomu, kad Erichas, išgirdęs apie mano ketinimus, reagavo labai panašiai, kaip kadaise Leonardas Vaitys. Šia prasme man labai sekėsi. Gyvenime dirbau su reikliais, bet suprantančiais, tolerantiškais, palaikančiais mane žmonėmis. Negalėčiau sakyti, jog šis žingsnis man buvo lengvas. Austrijoje tuo metu jaučiausi tvirtai, buitis buvo sutvarkyta, pasitikėjimas manimi buvo tiek išaugęs, kad paskutiniais metais sulaukiau Wagnerio pasiūlymo galimai partnerystei. Kitaip sakant, buvau prie radikalaus apsisprendimo slenksčio: likti Austrijoje, šalyje, kurioje buvo viskas aišku, perspektyvu ir stabilu, likti, kaip sakoma, visam laikui, ar grįžti į Lietuvą, kur, atvirkščiai, be abstrakčių ateities galimybių daugiau niekas manęs nelaukė.

Šiandien galiu tik padėkoti likimui, kad viskas įvyko laiku ir vietoj. 2000-aisiais baigtas įgyvendinti ir aukštai visuomenės bei žiniasklaidos įvertintas Austrijos ambasados projektas, be abejo, pasitarnavo savotišku tramplinu grįžtant į aplinką, kurioje manęs nebuvo daug metų. Be to, nors ir negalėjau to iš anksto numatyti, nuo 2000-ųjų Lietuvoje pradėjęs sparčiai vystytis statybų sektorius sudarė itin palankias sąlygas pradėti nuosavą verslą.

Manęs vis dar dažnai klausia, kodėl aš grįžau į Lietuvą iš šalies, kurioje buvau jau kaip reikiant „apšilęs kojas“, kurioje pragyvenimo lygis daug aukštesnis nei mano tėvynėje. Vietoj atsakymo papasakoju tokį savo sapną, kurį kartais sap­nuodavau. Sėdžiu aš vaizdingame Alpių fone ant lietuviškų bulvyčių maišo, aplinkui nuostabus peizažas, paukšteliai čiulba, aš dėviu tokį Alpių regiono tradicinį veltos vilnos švarkelį kaulinėmis sagomis, tokią tradicinę skrybėlę su plunksna… Sapne vis bijau pasilenkti ir pasižiūrėti, ar dėviu ir tam nuostabiam kraštui būdingas odines trumpikes su pet­nešomis… ir dažniausiai nebespėju pasilenkti, nes pabundu išpiltas šalto prakaito… Po tokio mano paaiškinimo daugiau klausimų paprastai nebegaunu. Galbūt tai baimė prarasti ryšį su savo šaknimis, priimti kitą, neprigimtinį identitetą. Savo ruožtu, galiu pasakyti tiktai tiek, jog man reikėjo pragyventi mažiausiai šešerius ar septynerius metus be Lietuvos, kad suvokčiau, jog be jos tiesiog negaliu, kad pagaliau suprasčiau, ką reiškia iki tol banaliai skambėjęs žodis nostalgija.

Nors lygiai taip pat galiu pasakyti, kad Austrija ir ten sutikti žmonės mano gyvenime suvaidino ne mažesnį vaidmenį, nei Čekanausko „lemiamas brūkšnys“.

Sigitas Sparnaitis

 

00 (4)0 (1)

1

8

9

Austrijos ambasada

DSC_2088-S1

erich wagner1

error: