Gimė 1977 m. Kaune.
Architektūrą baigė 2001 m. VGTU.
Į užsienį išvyko 2001 m.

Nežinau kodėl buvau skeptiškas menininkų dinastijoms. Kas kita teisinėje srityje, ten giminiška komanda gali tapti galingu monstru. O jaunieji jos nariai jau nuo pat pradžių gauna vertingas pamokas, kam, kiek ir už ką.
Menininkų šeimos man vis asocijuodavosi su tėvų noriu priversti vaikus siekti jų neišsipildžiusių svajonių. Tiesą sakant, žinau tokių pavyzdžių. Nemanau, kad nuo tų pastangų beviltiškumo kas nors iš šeimos tapo laimingesni.
O abiem atvejais, „tėvų“ vaikai stodami į aukštąsias mokyklas, galimai užkirsdavo kelius gabesniems, bet stokojantiems pirminės profesinės patirties, mažiau užtampytiems piešimo ar kompozicijos pamokėlių jaunuoliams.
Vienok, pastaruoju metu vis labiau keičiu šį savo nusistatymą dinastijų palankumo link. Iš tiesų, vis daugiau pastebimų, gabių jaunų architektų atsiranda su žinomų architektų pavardėmis. Charakteringa, kad nebūtinai architektūrinėje terpėje, bet būtinai meninėje.

Pristatomos architektės Dalios Likšaitės atvejis – vienas iš tų sėkmingų, kai abu tėvai – Irena ir neseniai mus apleidęs meniškasis Gintautas Likšos, savo kasdienį gyvenimą ir aplinką buvo pavertę kategoriška tarnavimo menui egzistencija.
Matyt, todėl ir architektės Dalios sesuo tekstilininkė Inga, atėjo į Lietuvos meną su naujoviška technika ir savo elegantiškomis linijomis, kuria įdomius, mūsuose, o gal ir kitur nematytus opusus.
Tiesą sakant, gerai pažinodamas abu šeimos senjorus, visiškai nesistebiu jaunosios kartos pasirinkimu. Joms paprasčiausiai nebuvo kur dėtis. Tai pripažįsta ir pati Dalia: „Po mokyklos, kai reikėjo rinktis ką studijuoti (nestudijuoti net nešovė į galvą) daug negalvojau, tiesiog žinojau, kad tai bus Architektūra. Mano tėvelis visada sakydavo, kad Architektūra – tai gyvenimo būdas. Ir man tai tapo vieninteliu dalyku, kurį galėjau įsivaizduoti, nes aš su ja užaugau. Bet, kol baigiau studijas ir pradėjau pati dirbti, architekto/ės profesijos apibrėžimas iš vienos pusės labai išsiplėtė, o iš kitos labai nutolo nuo to idealizuoto įsivaizdavimo mano galvoje“.
Deja, šiandieną – abi ne Lietuvoje. Vis dėl to manau, kad laisvąja rinka grįstas mūsų aukštasis mokslas – neatsakingas. Mes ruošiame gabius savo piliečius egziliui. Neblogai profesionaliai paruošti jie čia dūsta nuo skurdžios ir mažos rinkos.
Ką gi, džiaukimės, kad jie yra apskritai, ir, kad nepasimeta didžiajame pasaulyje, o geriausiais atvejais – garsina savo Tėvynę.
Taigi, Dalia Likšaitė anketoje teigdama, kad 2001metais išvyko į užsienį – Vokietiją dėl šeimyninių aplinkybių, praktiškai iškarto po VGTU baigimo, turi vyrą lietuvį ir du vaikus, tarsi patvirtina mano hipotezę dėl galimybių lietuviškoje rinkoje stokos.
Dalia po papildomų studijų Potsdamo universitete, atlikusi praktiką prof. Klaus Theo Brener biure, iškarto papuolė į aukštąją architektūrinę visuomenę – tarptautinę kompaniją, kurios vadovas seras David Chipperfield, su biurais Londone, Berlyne, Šanchajuje ir Milane.
Dalia:“ Taip aš išvažiavau gyventi į Berlyną ir čia supratau, kad, norint įsitvirtinti, man reikia išmokti ir pasiūlyti daugiau negu architektės iš buvusios Tarybų Sąjungos diplomą. Kurti vizualizacijas kompiuteriu tuo metu buvo dar pakankamai naujas dalykas, kurio universitete nemokė. Man tai buvo labai įdomu, todėl mokiausi to savarankiškai ir kaip jauna architektė su šia specializacija patekau į „David Chipperfield Architects“ biurą Berlyne. Tai buvo didžiulis išbandymas, man reikėjo sutelkti visą savo energiją ir žinias, išmokti daugybę naujų dalykų, bet darbas buvo labai įdomus. Aš mokiausi dirbti su naujomis kompiuterinėmis programomis, dirbti komandoje, mokiausi architektūros, grafinio dizaino, tapybos ir svarbiausia – bekompromisinės kokybės kasdieniniame darbe.“
Nenuostabu, kad šios firmos periodiškai leidžiamos metinės kūrybos ataskaitos, atrodo, kaip Lietuvos architekto viso gyvenimo bagažą reprezentuojantis leidinys.
Žinia, tokioje „machinoje“ – vien Berlyne dirba 200 žmonių, be tam tikros mašinerijos neapsieisi – taip gimsta specializacijos. Dalia Likšaitė firmoje atsakinga už architektūrines vizualizacijas. Kas ypatingai svarbu pradinėje projektavimo stadijoje, siekiant profesionaliai ir efektingai pristatyti būsimą objektą užsakovui, dažnai nemokančiam skaityti ortagonalinių brėžinių ir neapdovanotiems erdvine vaizduote. Čia vizualizacija – išgelbėjimas.
Dalia: „Man labai pasisekė, nes aš praktiškai gavau galimybę sukurti visai naują padalinį didelio biuro struktūroje. Dabar mes turime 3-4 žmonių grupę, kuri turi galimybę prisidėti prie visų Berlyno biure atliekamų projektų. Kartais prie vieno projekto dirbu dvi dienas, kartais mėnesį ar daugiau. Tai yra patys įvairiausi projektai pačiose įvairiausiose stadijose. Su vienais projektų vadovais dirbam nuo pirmų projekto eskizų, dalyvaujam projekto atsiradime, kitiems vizualizacijos reikalingos tik vėlesnėse stadijose, kai projektą jau reikia pateikti klientui. Architektūroje labai svarbu yra erdvinis mąstymas, projekto idėju patikrinimas skirtinguose masteliuose. Kai to nėra, atsiranda „tapetinė” architektūra, kai pastatai atrodo kaip tapetais apklijuotos dėžutės, tūrinę kompoziciją nustato tik detalus planas , o erdvinės kompozicijos kokybę lemia pakabinti šviestuvai. Kaip gera architektūra nėra plokščia, taip ir gera vizualizacija nėra tik plokščias vaizdas. Pirma kuriamas projekto maketas, šlifuojama architektūrinė idėja. Vėliau ieškoma pozicijų, iš kurių ta idėja geriausiai atsiskleidžia. Atsiranda medžiagiškumas, svarbių detalių išryškinimas. Kuriama nuotaika, geriausiai atitinkanti projekto koncepciją. Visas šis procesas yra labai kūrybiškas, kartu ir techniškas, ir meniškas.
O biuro atmosfera turbūt yra veikiama tiek ir rimtos vokiškos darbo disciplinos, tiek ir britiško polėkio. Mūsų biuras Berlyno centre, galerijų ir kavinių kvartale, mūsų kasmetiniai Vasaros ir Kalėdų vakarėliai yra žinomi už biuro ribų, turime savo restoraną, kurį nuo stalo įrankių iki pastato suprojektavo DCA.“
Neblogai. Reikės užsukti.

Leonardas Vaitys