Gimė 1957 m. Kaune.

Architektūrą baigė 1980 m. VISI.

Į užsienį išvyko 1987 m.

1989 metai, Niujorkas, Soho rajonas. Indų restoranėlis, į kurį galima atsinešti savo alaus. Danius vaišina mane su žmona, iš tolimesnio Naujojo Džersio kampo atvykusius į Niujorką pamatyti „Didžiojo Obuolio“ naktį.

Danius jau dveji metai Amerikoje, dirba pas Edą Babušį, kur po jo dar „pasimankštino“ ir Alvydas Songaila, ir dar vienas kitas lietuvaitis.

Taigi, pavalgę išeinam į naktį. Ją tikėjomės pamatyti tokią, kaip TV ekrane ar atvirukuose, tačiau papuolam į tikrai „mekišką“ naktį – su juodais juodais interjerais, juodais žmonėmis, kur grojamas džiazas, kur prie baro reikia prasibrauti beveik jėga. Danius jaučiasi laisvai, mes – gerokai sumišę, kaip ir dera baltiems provincialams. Taip perėję kelis klubinius barus atsiduriame pas Danių namuose (nakvosime pas jį) – Harvardo universiteto doktorantų bendrabutyje, kur jo miela žmona, šio universiteto doktorantė, su nuostabiu akcentu kalba lietuviškai.

Ryte Danius parodo, kur prasideda Bronksas, ir pats išspaudžia darban. Šiek tiek paklaidžioję atsiduriame Bronkse. Tai buvo viena iš labiausiai įtemptų kelionės dienų. Supratau, kad net proletarinės valstybės SSSR pasas nepadės, jeigu nedingsime iš tamsiaspalvės aplinkos.

Vėliau pasiguodžiau Daniui, kad nesijaučiu komfortiškai tokioje įvairiarasėje kompanijoje, nes tų žmonių elgesys man neatrodė įprastas, kartais – netgi agresyvus.

Danius atsakė, kad neverta gyventi Niujorke, jeigu negali naudotis visais jo teikiamais privalumais, nesvarbu kur – Manhatane, Quince, ar Sohe, nesvarbu kada – dieną ar naktį. Ir aš supratau: Danius pritapo, jis jau niujorkietis.

Tolimesnis jo gyvenimas tai tik paliudijo. Trumpai padirbėjęs San Franciske jis grįžo į savąjį Niujorką ir nuo 1997 metų iki šiol dirba „Building Conservation Associates Inc“. Tai – ne bet kas. Tai firma, bendradarbiaujanti su geriausiomis JAV projektavimo firmomis, kai reikalai sukasi apie pastatų restauravimą ir konservavimą. Įsivaizduoju, kokį malonumą galima jausti dirbant su tūkstantinėmis erdvėmis, jų interjerais, su art deco stiliaus interjerais. „Metropolitan life ­tower“ restauravimas, Šv. Patriko kated­ros, Grand Central Terminalo traukinių stoties, St. John Divine katedros restauravimas… Jo kūrybinėje biografijoje – sąlytis su tokiais modernizmo milžinais kaip Eero Saarinenas su jo „General Motor‘s“ ir Walteris Gopiusas su „Pan AM“ dangoraižiu, iki skausmo žinomu visiems XX amžiaus antros pusės architektams ir liksiančiu tokiu amžinai.

Tas ilgas stambių objektų sąrašas reiškia, kad D. R. Glinskis tapo atsakingu ir reikšmingu architektu savo firmoje, mieste, kurio gatves jis apibūdina: „tai lyg kinas ar teatras, tai visa pasaulio mozaika, kurios nerasi niekur kitur“.

Pats architektas savo statusą darbovietėje apibrėžia labai kukliai: „Šiuo metu esu atsakingas už projektų techninį išleidimą ir priežiūrą. Taip pat atlieku visus pastatų architektūrinių pasikeitimų tyrimus, kuriu įvairias kompiuterines tyrimų sistemas (!). Dalyvauju ekspertams vertinant architektūrinių sprendimų poveikį paminklui… esu daugiau panaudojamas, kai iškyla architektūrinių suderinimų ar kitų architektūrinių sprendimų problemos“.

Tiesą sakant, su mūsų „kūrybiniu“ mentalitetu sunkoka suvokti jo atliekamo darbo specifiką ir apimtį. Reikia pripažinti, kad D. Glinskis žymiai kilsteli profesinio amato kartelę pabrėždamas jo atsakomybę ir reikšmę bendrai architektūrinei sėkmei.

„Kas gi yra senamiestis žvelgiant kūrėjo-amatininko problemos požiūriu? – klausia Danius, kalbėdamas apie Vilniaus senamiestį. – O juk jame daug daugiau kuriai nors epochai artimų tipinių pasatų, sukurtų amatininkų, negu unikalių, kūrėjo vardo vertų kūrinių… O kaip rezultatą turime unikalų Vilniaus senamiestį. Istorinis tipiškumas, dažnai bendras net dideliam kultūriniam regionui, pritaikomas vietinei gamtai, masteliui, iki tol buvusiam palikimui, tuo metu gyvenančių žmonių poreikiams, daugiausia ir sudaro, ir padaro tam tikrą miesto dalį unikalią.“

Štai čia mes galime konstatuoti, kad įvairių kultūrų pažinimas, išsilavinimas leidžia, kaip teigia R. D. Glinskis, aukštai vertinantis savo Alma Mater Lietuvoje, kuri suteikė žinių, pakankamų įsisavinti vietinę projektavimo kultūrą, galiausiai leidžia jam konstatuoti, kad „Lietuvos patyrimo sujungimas su Amerikos pasiekimais padėjo man atrasti unikalią padėtį įstaigoje“.

Ir dar viena R. D. Glinskio įžvalga iš prieš dešimtmetį duoto interviu tai pačiai „Archiformai“. „Iš šalies žiūrint, Lietuva turi gražią architektūrinę ateitį: konservatyvi tauta su kūrybingais architektais, atėjus konkurencijai ir naujoms statybos galimybėms, turėtų išvystyti solidų nevienadienį stilių“.

Gražus palinkėjimas. Tikėkimės, kad jis vis dar realus, nors konservatyvumas vis labiau liberalėja ir atneša nebūdingą elgseną, o „solidus“ stilius kol kas mimikruoja juodo pelno farvateryje.

Ką gi, nuo pirmojo susitikimo Amerikoje prabėgo dvidešimt penkeri metai. Žinau, kad buitinis Daniaus Glinskio šeimos statusas yra radikaliai pakitęs, kad jis išaugino tris vaikus, kad seka bendrakultūrinius reikalus Lietuvoje, stengiasi dalyvauti Santaros-Šviesos suvažiavimuose, bet… bet turime pripažinti, kad šiandien, ir turbūt amžinai, Danius Rimvydas Glinskis lieka lietuviu – Amerikos architektu.

Apmaudu? Šiek tiek. Tačiau smagu žinoti, kad ne bet kur, o viso pasaulio „Didžiajame Obuolyje“ yra nepasimetęs Lietuvos architektas.

Leonardas Vaitys