Šiais laikais rimtai žiūrima į tarptautines parodas kaip į savo šalies prekės ženklo įtvirtinimą, tegu ir ribotomis architektūrinėmis priemonėmis. Antra vertus, paviljono architektūrai ir ekspozicijai keliami dideli reikalavimai – sudominti milžiniškos parodos lankytoją ir sulaikyti jo dėmesį.

Modernizacijos procesas, suniveliavęs kultūrinius skirtumus ir statybines bei konstrukcines ypatybes, paliko vienintelį būdą išsiskirti – simbolių kūrimą. Šiuolaikinėje architektūroje įteisintas fikcijų ir naratyvų kūrimo mechanizmas pasaulinių parodų atveju įrodo, kad gyvename ženkliškumo laikais, kai dažnas projektas absoliučiai atitinka savo devizą. Pastatų-metaforų, pastatų-diagramų ir pastatų-simbolių sankaupa virsta ženkliškumo, tiksliausiai atspindinčio šalies identitetą ir parodos temą, varžybomis. Akivaizdu ir tai, kad daug ikoniškų pastatų sudėjus į vieną krūvą ekstravagantiškame kontekste išskirtinumas dingsta. Todėl „Expo“ pa­ro­dose vis dažniau pastebimos ir santūrumo, racionalumo, net minimalizmo tendencijos.
2015 m. Milane įvyksiančios pasaulinės parodos tema „Pamaitinti planetą, energija gyvenimui“, o jos centre – maisto išteklių apsauga ir tvari plėtra. Lietuvos paviljono vertinimo kriterijai, greta to, kad turi atitikti bendrą parodos temą, tradiciškai visuomet buvo ekspozicijos originalumas ir funkcionalumas. Nauju kriterijumi galima būtų įvardyti sąlygose keliamą reikalavimą numatyti statinio demontavimo principus. Turbūt pasimokyta iš 2000-ųjų „Expo“ parodos geltonojo Lietuvos paviljono, iki šiol tebestovinčio laukuose prie Hanoverio. Todėl gautuose pasiūlymuose buvo siūloma perdirbti ne tik panaudotas medžiagas, bet ir visą statinį – nuo jo išardymo moduliais iki permontavimo Lietuvoje laikinoms keliaujančioms ekspozicijoms. Visgi akivaizdu, kad esminis vertinimo kriterijus buvo tinkamai parinktas ženklas, įvaizdis, simbolis, atitinkantis inovatyvios ir dinamiškos šalies įvaizdį.
Konkursui pateikti 27 pasiūlymai, kuriuos, prisiminus postmodernizmo pamėgtą architektūros palyginimą su kalba, galima vadinti metaforomis. Jos skleidėsi tarp gana abstrakčių, ne iš karto perskaitomų ir sofistikuotų (biosfera, balansas, chromosoma, siekis) iki labiau apčiuopiamų, „daiktiškesnių“, siekiančių papirkti savo taiklumu (grūdų džiovykla, piliakalnis, miškas, rugių laukas). Formuojant ekspoziciją ir derinantis prie parodos temos dažnai kartojosi raktiniai žodžiai „stalas“, „staltiesė“, „indas“. Prie „daiktiškesnių“ metaforų galima priskirti darbus „Piliakalnis“ (Lietuvos ir Suomijos UAB „Architektūros linija“) ir „Grūdų džiovykla“ (UAB „Milimetras“), reprezentavusius turinį per aiškiai atpažįstamą formą. Nepaisant galimo metaforos akivaizdumo (šiuos darbus turbūt galima įsivaizduoti jau vien iš pavadinimo, nepridedant jokių iliustracijų), juose netrūko inovatyvių interjero ekspozicijos sprendinių. Bet gal pritrūko paslapties, anot Ch. Jenckso, reikalingos ženkliškiems pastatams?..
Konkurso organizatorės – Aplinkos ministerijos – organizuotose viešose diskusijose Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje architektai ekspertai išskyrė kelis galimus lyderius. Tarp jų buvo „Un Tavolo Grande“ („Salto AB“ OU, M. Kask, R. Looke, K. Luik, H. Kukk, M. Tamm), pasiūlę skulptūriškai išraiškingą paviljoną-staltiesę, slepiančią arba „apvyniojančią“ ekspoziciją viduje. „Fields of Gold“ (UAB 314 ­ARCHITEKTAI jungtinės veiklos sutarties pagrindu su UAB „Descon“) patį statinį „ištirpino“ hiperbolizuotai išdidintame rugių lauke, kur lankytojas įtraukiamas ir garsu – transliuojamomis sutartinėmis.
Kiek galima spręsti pagal galutinę žiuri sudarytą projektų eilę, rimčiausiai į pirmąją vietą pretendavo keturi projektai, kurių bendras vardiklis galėtų būti pakankamai lakoniškos (kaip pasakytų skeptikai, „dėžinės“) formos, pripildytos gana skirtingo idėjinio turinio. Ekspertų pastebėtas darbas, kurio devizas „Taste of forest / Miško skonis“ (VšĮ PVZ LT jungtinės veiklos sutarties pagrindu su MB „Ponama“), pasirinko miško erdvės koncepciją: paviljono tūrį kuria organiškas medžio kamienų ritmas, stogą sudaro sofistikuotas medinių konstrukcijų nėrinys. Javų lauko įvaizdis pasirinktas pasiūlyme „Sveiks, svieteli margs!“ (arch. S. Gecas, G. Chiaretti, V. Rinkūnaitė, dail. R. Bartkus), kuriame kontrastiškai derinamas tamsus ir žemas pirmasis bei atviras ir šviesus antrasis aukštai; pastarojo sienas siūloma dekoruoti charakteringu javų atvaizdu. Darbas „LT Lithuanian Table“ (UAB „Mart Pro“, M. Kolodzeiskis ir V. Tamošiūnas) priklauso grupei pasiūlymų, naudojusių stalo metaforą. Ilgas stalas – interaktyvi ekspozicija kaip siūlomo paviljono erdvinis akcentas – veda lankytoją iš lauko į statinio vidų; paties paviljono išorinė erdvinė konstrukcija primena tautinės juostos ornamentą.
Pirmąją premiją laimėjo darbas „Balansas“ (UAB JAS), pasiūlęs dualistinę dviejų tūrių, simbolizuojančių inovacijas ir tradicijas, kompoziciją, sujungtą pandusų ir tiltų keliu. Pirmajame numatoma interaktyvi ekspozicija, kurioje į išdėstytus molinius dubenėlius projektuojami senųjų maisto gaminimo tradicijų vaizdai. Inovacijas simbolizuojančiame tūryje eksponuojamos naujosios technologijos ir jų pritaikymas. Ant kolonų pakeltas statinys sudarytų ne tik tam tikrą „sklendimo ore“ įspūdį, bet ir natūralų pavėsį bei, autorių teigimu, padėtų išvengti žmonių spūsčių. Bendrame konkurso darbų kontekste pasiūlymas pakankamai subtilus, jo forma santūri, o metafora ne pažodinė.
Organizatoriams neviešinant (o gal paprasčiausiai nerašant) konkurso vertinimo protokolo sunku vienareikšmiškai įvardyti laimėjusio darbo privalumus. Juolab kad publikuotoje galutinėje dalyvių vertinimo eilėje keturi minėtieji darbai gavo labai panašų balų skaičių. Tai greičiausia liudija, kad pirmąją vietą nulėmė niuansai, o nugalėjo pasiūlymas, kuris nebuvo aiškus vykusių viešų aptarimų favoritas, bet išlaikė pusiausvyrą tarp idėjos ir neutralumo, žaismės ir santūrumo.

Martynas Mankus