(apie architektų Romaldo ir Aušros Šilinskų kūrybą)

Mokslo ir technikos ekspansija, jų racionalūs ir tikslūs metodai skverbiasi į visas žmogaus veiklos sritis ir keičia gyvenimo bei mąstymo pobūdį. Nuo šio galingo proceso neatskiriama taip pat ir architektūra – visų monumentaliausias, erdvę ir žmogaus aplinką formuojantis mernas ir mokslas. Vis dėlto nuolat patiriame, kad ta erdvė, kuri formuojama remiantis vien tik grynais logikos dėsniais, stokoja vienos esminės savybės – ji atsako racionaliems poreikiams, bet neįstengia sukelti mums visiems taip reikalingos jausminės, estetinės reakcijos. Ji lieka šalta ir indiferentiška. Jai stinga tos paslaptingos kibirkšties, kuri įskelia žmogaus širdį šildančią ugnį. Iš to kyla taip aktuali mūsų dirbtinės aplinkos humanizacijos problema.

Tam, kad galėtume įkvėpti erdvei, pastatui ar visam kompleksui žmogiškos šilumos ir gyvybingumo, reikia sugebėti rasti sunkiai apibrėžiamą, optimalų racionalaus ir emocinio prado santykį. Čia neįmanoma apsieiti be kūrėjo talento, kuris sugebėtų atskleisti ne tik struktūrinę ir konstrukcinę logiką, bet ir kai ką daugiau – išraiškingą meninę formą, gilesnę mintį, emocingą idėją. Šia prasme Lietuvoje itin daug yra pasidarbavę labai darbštūs ir talentingi architektai Romaldas (1934– 1995) ir Aušra(193 – 2014)Šilinskai.

Romaldas Šilinskas, gimęs ir augęs Utenoje, baigęs gimnaziją įstojo į Vilniaus dailės instituto Architektūros fakultetą, kur 1961m. įgijęs dailininko architekto specialybę, ėmė dirbti „Komprojekte“ Vilniuje. Jame daugiausia projektavo pastatų interjerus. Iš to laiko pažymėtinas žinomas, sudėtingomis sovietinių nepriteklių ir normatyvų sąlygomis estetiškai sukurtas, tuometu dar retų šiuolaikinių, modernistinių, santūrių formų „Palangos“ restoranas Vilniuje (1965m., kartu su dail. archit.Algimantu Zaviša;2000m. nugriautas). Po to Romaldas Šilinskas su žmona Aušra perėjo dirbti į sąjunginį Kurortų projektavimo institutą, Lietuvos skyrių. Toji projektavimo įstaiga specializavosi kurdama rekreacinės paskirties atskirus ir kompleksinius objektus. Tai buvo atskira projektinė sritis,kuri, skirtingai nuo pilkos ir beveidės tipinės industrinės statybos, masiškai užplūdusios ir vizualiai niveliavusios, nuasmeninančios sovietinius miestus ir žmones, turėjo daugiau kūrybinių lengvatų, labiau atsižvelgė į vietos sąlygas, pajūrinę, kurortinę, poilsinę, rekreacinę specifiką, galėjo kurti aukštesnio kokybinio lygio individualizuotą architektūrą.

•    Čia, kiek tomis sąlygomis buvo įmanoma, atsiskleidė architektų R. ir A.Šilinskų kūrybinis veržlumas ir talentas. Jie suprojektavo keletą naujoviškų, architektūriškai reikšmingų rekreacinių statinių Palangoje: “Gintaro” poilsio namus, “Neringos” poilsio namų klubą ir valgyklą. Pastarasis sukėlė ypač didelį visuomenės ir architektų susidomėjimą ir buvo gana prieštaringai vertinamas, nes netikėtai atgaivino seniai primirštas istorines gotikines ir renesansines formas. Tuo metu Vakarų architektūroje kaip tiktai skleidėsi originalus postmodernistinis retrostilizmas, savaip, dažnasi ironiškai ir groteskiškai perkuriantis ir tyčia iššaukiančiai interpretuojantis praeities stilius. Tuo tarpu sovietinėje aplinkoje tai buvo vieni pačių pirmųjų, pajudinusių sustingusią rutininę architektūrą,kūrinių, bet, aišku, jis nebuvo šiai dirvai natūraliai, nei socialiai,nei psichologiškai pribrendęs.
•    Tačiau pačią didžiausią visuomeninę ir specialistų reakciją ir nuostabą iššaukė R.ir A.Šilinskų sukurtas fizioterapijos gydyklos kompleksas ir “Pušyno” sanatorijos korpusas Druskininkuose. Miesto centre iškilęs , kiekvienam atvykusiam krentantis į akis, didžiulis, neįprastų formų, su stačiakampiais pastatais nieko bendra neturintis kompleksas stebino originalumu ir naujoviškumu. Abu architektai,dirbdami statybos vietoje kartu su išradingais statybininkais, jį atsidavusiai ir neįprastai operatyviai kūrė ištisus penkerius metus. Panaudodami pažangų, ant žemės suformuotų , o paskui aukštyn pakeliamų monolitinių gelžbetoninių perdangų ir plokščių montavimo principą, jie galėjo kurti laisvos formos ir piešinio elementus, ir iš jų sudaryti visiškai originalius architektūrinius plastinius ir erdvinius derinius.
•    Originalumas prasideda jau pačios 200 vonių komplekso – didžiausio tuometinėje SSSR – vietos parinkimu. Jis yra pagrindinis centrinę miesto aikštę formuojantis elementas, be tiesioginės kurortinio gydymo paskirties, prisiimantis ir nemažiau atsakingą visuomeninę idėjinę, miesto įvaizdžio funkciją. Tai buvo beprecedentinis atvejis Lietuvos naujojoje architektūroje, kai tokią funkciją paprastai turėdavo tik administraciniai, kultūros, švietimo ar panašaus statuso pastatai. Gydyklos planas yra labai kompaktiškas,simetriškas, –trys pasagos formos korpusai, kuriuos vienija erdvus vestibiulis, o toliau apskritas plaukimo baseinas ir vandentiekio bokštas. Ypatingas kompozicinis originalumas prasideda tada, kai iš plano lenktos linijos išbėga į erdvinę struktūrą, betonines fasadų plokštumas, ima jas raityti į ritinius, vargonų triūbas, raukšles ir klostes, suplėvesuoja nesulaikomomis juostomis, susigarankščiuoja interjeruose, ištykšta įvairių detalių purslais,tarsi barokinėmis atbrailų liepsnomis. Prasideda neregėtas betono plastikos fejerverkas, iš pagrindų sudrumstęs iki tol gana ramų, ne vien tik Druskininikų, architektūrinį peizažą.
•    Kurdami Druskininkų gydyklą architektai ypač rizikavo, sąmoningai provokavo ugnį į save, parodė nepaprastą darbštumą, pasiaukojantį atkaklumą, išreiškė savitą kūrybinį credo,žymiai praturtino architektūros meninės išraiškos galimybes, programiškai sukūrė aukštesnio kultūrologinio lygio vertybes. Tą pačią kūrybinę liniją jie sėkmingai tęsė kurdami “Pušyną”Druskininkuose ir “Eglės” sanatoriją (neužbaigta) Birštone. Jų kūryba tapo plačiai žinoma ir buvo labai aukštai įvertinta – SSSR Ministrų tarybos premija, liudijančia lietuviškosios architektūros išradingumą ir intelektualinio sąmoningumo pranašumus.
•      Atskirą ir labai reikšmingą Romaldo Šilinsko kūrybos dalį sudaro grynasis menas – tapyba. Čia architektas atsiskleidžia kaip labai energingas profesionalaus lygio dailininkas, turintis begalę kūrybinių idėjų ir didžiulį kūrybinį žanrinį diapozoną – nuo intymaus kamerinio naturmorto iki peizažo ir plačiausio miestovaizdžio, nuo portreto iki erotinių ir net religinių motyvų , lietuviško folkloro ir istorinio, patriotinio, visuomeninio pobūdžio kūrinių. Jie pažymėti eksperimentinių ieškojimų aistros, kiaurai persunkti ekspresyvaus emocionalumo, vidinės dinamikos ir sunkiai pasiduoda racionaliai verbalizacijai.
•      Juose galima rasti visokių Vakarų Europos moderniojo meno srovių atšvaitų – nuo renesansinių aspiracijų ir vangogiško postimpresionizmo iki Dali siurrealizmo,modiljaniško lyrizmo, abstrakcionizmo ir Leže, Arpo bei Pikaso avangardizmo. Būdinga, kad Romaldas Šilinskas ypač meistriškai, laisva ranka, akcentuoja savą, lietuvišką tematiką, Vilniaus senamiesčio ir kitų Lietuvos vietovių istorinius architektūrinius objektus, išradingai įriša juos į šiuolaikinių meninių krypčių audinį (Palūšės bažnyčia),bando metaforiškai susieti kai kuriuos rodos sunkiai suderinamus motyvus (Nukryžiuotojo ir moters akto deriniai).
•      Romaldo ir Aušros Šilinskų kūryba, nors ir varžoma įvairių savo laikmečio varžtų, pažymėta nenuilstančiu naujų meninių vertybių ieškojimu, pasaulinio ir tautinio kultūrinio paveldo aktualizacija . Ji ypač reikšmingai praturtino šiuolaikinės Lietuvos architektūros vertybių aruodą, įnešdama į jį savitą, originalų ir neužmirštamą indėlį.

Prof. Jonas Minkevičius