Projekto architektai:
Algirdas Norkūnas
Nijolė Norkūnienė
Lina Šantaraitė
Agnė Makariūnaitė

UAB ,,Vilprojektas“
Realizacija 2005–2013 m.
(2004–2005 m. buvusios spaustuvės ,,Vyturys“ rekonstrukcija, rangovas UAB ,,Avona“; 2009–2013 m. požeminė automobilių saugykla ir jungiamasis korpusas, naujas korpusas, seno korpuso rūsys ir teritorijos sutvarkymas, rangovas UAB ,,Senovė“).

Sklypo plotas 10 628 m².
Sklypo užstatymo tankumas 40 proc.
Sklypo užstatymo intensyvumas 1,27.
Automobilių stovėjimo vietų skaičius: 125 vnt. požeminė saugykla ir 79 vnt. žem. lygyje.).
Bendras plotas 15 834,34 m².

Po dešimtmetį trukusių projektavimo ir statybos darbų renovuotas Užsienio reikalų ministerijos (URM) pastatas nusikratęs pastolių atsivėrė visuomenės apžiūrai. Tiesa, jį apžiūrėti galima tik pro naują mandagiai ažūrinę plieno tvorą. Labai nedidelė visuomenės dalis – specialius leidimus turintys darbuotojai ir diplomatai – gali vertinti pokyčius ir pastato viduje. Siekdama švelninti šią padėtį „Archiforma“ pabandė ministerijos duris praverti plačiau, tiek, kiek leido įsipareigojimai dėl duomenų apsaugos, ir pristatyti šį valstybės įvaizdžiui reikšmingą didelės apimties projektą.

Užsienio reikalų ministerija įsikūrusi Vilniuje, J. Tumo-Vaižganto gatvėje, Lukiškių aikštės pašonėje. Kompleksą sudaro trys tarpusavyje sujungtos dalys. Senasis pastatas, pastatytas 1957 m., buvo skirtas Ministrų Tarybai, 1972 m. prie jo buvo pristatytas kiemo korpusas. Po nepriklausomybės paskelbimo šiame pastate įsikūrė LR Vyriausybė, o jai persikėlus į buvusius Centro Komiteto rūmus pastatas atiteko dabartiniams jo naudotojams. 2000 m. prie ministerijos patalpų buvo prijungti buvusios „Vyturio“ spaustuvės vieno ir trijų aukštų korpusai. Dauguma pokyčių orientuoti į vidinį kiemą, todėl nesunkiai gali likti nepastebėti.

Nepaisant to, kad viena iš pagrindinių priežasčių inicijuoti renovacijos darbus buvo prastas energetinis efektyvumas, prieš dešimtmetį pastatas turėjo ir daugiau funkcionavimo problemų. Intensyvėjant Lietuvos tarptautinei diplomatinei veiklai, kai kuriuose ministerijos departamentuose buvo juntamas naudingo ploto trūkumas. Atitinkamai didėjo ir automobilių aikštelės problema. Du pagrindiniai pastato korpusai tarpusavyje buvo sujungti tik pirmame aukšte, todėl judėjimas iš vieno korpuso į kitą buvo itin nepatogus. Dideli žmonių srautai naudojosi vertikaliaisiais ryšiais, kurie nebeatitiko evakuacinių reikalavimų, nebuvo pritaikyti žmonėms su negalia. UAB „Vilprojektas“ architektų grupė prisiėmė užduotį šias problemas išspręsti.
Renovacijos darbai vyko etapais nuo 2004 metų. Procesą stabdė ir apsunkino tai, kad statybos darbai negalėjo nutraukti kasdienės ministerijos veiklos.
Pirmoji įgyvendinta projekto dalis buvo bankrutavusios „Vyturio“ spaustuvės renovacija. Prie spaustuvės pastato buvo pristatytas antras aukštas, o ant stogo įrengta nedidelė iš dviejų pusių apšviesta posėdžių salė. Greta stovintis siauras spaustuvės korpusas buvo padidintas nuo trijų iki penkių aukštų, spaustuvės patalpos pritaikytos administracinei veiklai ir prijungtos prie esamo URM pastato. Taip ploto trūkumo problema iš dalies buvo išspręsta.
Architektų siūlymas funkcinę jungtį tarp pagrindinių korpusų patobulinti pristatant įstiklintą galeriją buvo sutiktas nepatikliai. Nepaisant to, kai statybos darbai buvo baigti, ministerijos darbuotojai bemat pajuto naujosios galerijos privalumus. Ženkliai pagerėjo pastato funkcionalumas: sujungti 2, 3 ir 4 senojo ir naujojo korpuso lygiai, antrame lygyje prijungta rekonstruotoji „Vyturio“ spaustuvės dalis.
Naujoji erdvė tapo itin mėgstama ir intensyviai naudojama: čia nuolatos rengiamos parodos, vyksta neformalūs susitikimai. Nusukta nuo tiesioginių saulės spindulių galerija neprikaista, o darbuotojai gali mėgautis bendro naudojimo erdve su vaizdais į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią bei „architektūrinę kalvą“ dešiniajame Neries krante.
Pagrindinius korpusus jungiančios dalies aukštis buvo padidintas nuo trijų iki keturių aukštų. Tai, architektų teigimu, buvo gana sudėtinga, nes antstatas projektuotas virš konferencijų salės, kurioje turėjo būti išsaugota pokarinio laikotarpio lubų konstrukcija su lipdiniais. Iš galerijos antrame aukšte patenkama į keturias skirtingų dydžių sales, skirtas konferencijoms, posėdžiams ir kitiems didesnio masto susirinkimams. Žvelgiant nuo Baltojo tilto, lygi tamsaus tonuoto stiklo fasadinė galerijos plokštuma labai sėkmingai tapo fonu, kuris, užuot niveliavęs, paryškina žymų vėlyvojo moderno pastatų kompleksą – Kražių, arba J. Montvilos, koloniją.
Akivaizdūs ir URM kiemo korpuso pokyčiai. Nesant saugotinų elementų ši pastato dalis buvo apšiltinta. Fasadai buvo apdailinti aliuminio kompozicinėmis plokštėmis, išryškinti dekoratyvūs piliastrai pakeitė, pagyvino fasado estetiką. Naudojant lengvas konstrukcijas užstatytas penktas aukštas. Korpuso šiaurės ir pietų fasaduose įrengti struktūriniai, tonuoto stiklo paketų erkeriai save laikančioje aliuminio konstrukcijoje.
Koridorių galų praplėtimuose kiekviename aukšte suprojektuoti akvariuminiai pasitarimų kambariai, kurie, savo ruožtu, sutrumpino ilgus koridorius. Kiemo korpuse pakeistos vidaus laiptinių vietos (išskyrus pirmąjį aukštą): buvusios koridorių centruose demontuotos, o naujos suprojektuotos kraštuose, kad atitiktų evakuacijos ir priešgaisrinius reikalavimus. Buvusias atviras laiptinių angas uždengė storo grūdinto stiklo grindys – taip buvo sukurti visus aukštus jungiantys šviesos tuneliai, stogo plokštumoje prasidedantys masyviais langais. Šviesos tuneliai atgaivino koridorių erdves, suteikė joms atraktyvumo. Dingę laiptai koridoriuose atlaisvino daug ploto, bet periodiškai organizuojamos įvairių menų ekspozicijos atsiradusį erdvės perteklių eliminuoja.
Didžioji dalis ministerijos tarnautojų transporto „pasislėpė“ kieme įrengtoje trijų aukštų požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Kelių aukštų prireikė neišvengiamai, siekiant atitikti normatyvinius automobilių aikštelės vietų skaičiaus reikalavimus.
Esamų pastatų pamatinės laikančiosios konstrukcijos negalėjo būti liečiamos ar keičiamos, tai sumažino erdvę galimiems sprendimams. Tarp požeminio garažo ir URM pastato įrengtas inžinerinių tinklų kolektorius. Iš požeminių aukštų liftu ar laiptais patenkama tiesiai į šviesią galerijos erdvę.
Renovacijos darbai kol kas nepalietė tik seniausiojo J. Tumo-Vaižganto gatvės korpuso, tačiau netrukus ir pastarasis neišvengs tam tikrų pokyčių. Tiesa, jie bus susieti su vidine pastato struktūra, kadangi tūrio ir fasadų pokyčius varžo paveldosauginiai apribojimai. Čia taip pat numatoma pakeisti liftus, laiptines. Mansardiniame aukšte, nekeičiant pastato tūrio, planuojama įrengti darbo patalpas.
Pastatas neišsiskiria unikaliais planiniais sprendimais: pritaikyta tipinė simetriška koridorinio plano schema su abipus išdėstytais darbo kabinetais. Tiesa, architektai pasakoja, kad detalus kabinetų projektavimas buvo pakankamai keblus, nes per ilgą rekonstrukcijos laiką ne kartą augo ir keitėsi ministerijos struktūra (pavyzdžiui, po įstojimo į NATO), o kartu keitėsi ir kabinetų kiekio, išdėstymo poreikiai, todėl planus teko keisti ne vieną kartą. Apibūdinant trumpai, gatvės korpusas daugiau skirtas interesantams aptarnauti, įrengtos erdvės spaudos konferencijoms, pagrindinis vestibiulis, konsulinės patalpos. Kiemo korpusas skirtas ministerijos darbuotojams. Čia iki paradinio įėjimo privežami ir čia pat pasitinkami garbingi svečiai. Juos nuo kritulių saugojęs masyvus gelžbetoninis stogas buvo demontuotas ir pakeistas ne mažesniu skaidrios konstrukcijos stogu.
Pastato interjerams architektai taip pat nepamiršo skirti deramo dėmesio. Be anksčiau aprašytų sprendinių, susijusių su natūralios šviesos įleidimu, galima išskirti rūsyje suprojektuotos kavinės-restorano interjerą. Apdailą padiktavo esamos konstrukcijos: grubios gelžbetonio kolonos buvo uždengtos žalsvu matiniu iš vidaus apšviečiamu stiklu. Sprendimas aiškiai atskyrė kavinės funkcines zonas, suteikė erdvei jaukumo. 2009 metais kavinės-valgyklos interjeras buvo įvertintas „Auksinės paletės“ apdovanojimu geriausio visuomeninio interjero kategorijoje. Korpusus jungiančioje dalyje esančių salių interjerai renovuojant buvo perprojektuoti, tik didžiosios reprezentacinės salės estetiką numatyta išlaikyti kaip tipišką 1950 m. interjero pavyzdį. Apskritai pastato interjere gausiai naudotas medis, derintas su pilkais ir baltais sienų bei lubų paviršiais. Panaudota gana daug paslėpto apšvietimo tiek pakabinamose lubose, tiek pridengiant senas ir estetinio patrauklumo stokojančias konstrukcijas. Santūrus, skoningas natūralių medžiagų: medžio, stiklo, akmens panaudojimas interjere kuria teisingą solidžios valstybinės įstaigos charakterį.
Į vidinę kvartalo erdvę orientuotiems istorinio konteksto pastatams įprastai nebūna didelių suvaržymų dėl formos, spalvos ar medžiagos, tačiau šiuo atveju pasirinkta griežta, lakoniška forma ir pilkų tonų paletė pastato eksterjere dera prie valstybinės įstaigos įvaizdžio ir nekelia klausimų. Išskirtinai pilkas ir niūrus šiaurinės Vilniaus Naujamiesčio dalies kontekstas priima įgyvendintą URM renovacijos projektą nė kiek nesipriešindamas.

Mantas Trapikas