LIETUVOS ARCHITEKTŪROS APŽVALGA

Architektai: INBLUM (Laura Malcaitė, Dmitrij Kudin, Margarita Podagelytė, Ricardo Rodrigues, Renata Mickevičiūtė, Laurynas Liberis)
Plotas: 211 m²
Realizacijos metai: 2023
Vieta: Žvėrynas, Vilnius
Fotografas: Norbert Tukaj

Žvėrynas mena ilgą Vilniaus miesto istoriją, garsėja savo medinių vilų architektūra, o kartais ir aršia savo aplinką aktyviai ginančia gyventojų bendruomene. Naujai iškylantys pastatai šiame rajone paprastai sulaukia nemažai diskusijų, o neretai priimami ne taip ir džiugiai. Visgi nedidelis gyvenamasis namas Traidenio gatvėje, besislepiantis už vienos iš XX a. statytų modernizmo stiliaus vilų, meistriškai papildo šio rajono medinės architektūros kontekstą. Projekto autoriai, architektų studija „Inblum“, juokauja, kad šis projektas – tai tarsi didžiulis preciziškai suprojektuotas baldas, sujungiantis medinės architektūros amatininkystės tradicijas su šiuolaikinėmis technologijomis.

1935 m. sklypo viduryje pastatyta dviejų aukštų medinė vila – užsakovo vaikystės namai. Per visus šiuos dešimtmečius ji išliko autentiška. „Dauguma vertingų pastatų vis tiek vienaip ar kitaip transformuojasi, nesugebama jų išsaugoti. Vis dėlto užsakovo tėvams pavyko vilą išsaugoti nepakitusią, o matydamas tokius pavyzdžius jis norėjo, kad ir naujai projektuojamas namas būtų kontekstualus ir tvarus ne tik ekologine siaurąja, bet ir plačiąja prasme. Kad jis liktų kaip palikimas miestui ir neštų vertybinę žinutę ateities kartoms“, – pasakoja architektė Laura Malcaitė. Viena vertus, tai ir smagus iššūkis, ir didžiulė atsakomybė. „Iškart pradedi galvoti, kokiomis priemonėmis veikti“, – sako architektė.
Šis projektas – tai subtili architektūrinė interpretacija, jungianti istorinį kontekstą ir tvarios statybos technologijas, eksponuojant ir pabrėžiant natūralaus medžio konstruktyvą tiek namo išorėje, tiek viduje, bei panaudojant tas pačias konstrukcines medžiagas vidaus apdailai. „Vienintelė medžiaga, su kuria galima taip kompleksiškai dirbti, – tai klijuoto medžio konstrukcijos“, – pasakoja L. Malcaitė. Būtent todėl objektui realizuoti buvo pasirinkta CLT technologija, kuri leido sukurti vientisą baldą primenantį statinį, kuriame interjeras ir eksterjeras taptų vienas kito dalimi ir būtų nedalomi tiek medžiagiškai, tiek konstrukciškai. „Namas yra visiškai kaip vienas kūnas ne tik vizualiai, bet ir inžineriškai. Nė viena dalis negalėjo funkcionuoti be kitos. Statyba taip pat paremta baldo gamybos procesu, dėl to pats procesas, nors ir varginantis, kartu labai ypatingas, turbūt su jokiu kitu projektu nepatyriau, kaip radikaliai viskas yra susiję“, – pasakoja architektė. Kartu naudodama CLT technologijas sudarė galimybes statybos darbus atlikti sparčiau, švariau ir tyliau, taip ne tik paisant aplinkinių gyventojų poreikių, bet ir statant be atliekų ir reikšmingai sumažinant tradiciniams statybos procesams būdingą triukšmą.
Aplinka šiame projekte atlieka didelį vaidmenį – kamerinė kiemo erdvė tampa vidaus erdvių dalimi. Dideli vitrininiai langai leidžia naikinti ribą tarp lauko ir vidaus, o greta stovinčios vilos sienos tampa vizualine patalpų riba. Kambariai, nors ir nedideli, dėl kruopščiai apgalvotų langų atrodo erdvesni, o kiekvienas langas tarsi įrėmina aplinkos vaizdą. Stoglangiai ne įpjauti stoge, o užpildantys ertmes tarp sienų. Maksimalų erdvės pojūtį išgauti leidžia ir kruopščiai apgalvoti interjero sprendiniai. Visi baldai ir vidaus dizaino elementai yra vientisos struktūros dalis. „Baldai – tai architektūros tęsinys, jie neturėjo niekaip skirtis nuo sienų. Viskas tiesiog chirurgiškai sužiūrėta, kad kiekviena architektūros sujungimo siūlė sueitų su baldų siūle, nes kitaip, jeigu prasilenks, nebeatrodys, kad yra vienas kito dalis. Gali skambėti liguistai, bet juntama, kad ne veltui padirbėta“, – juokauja architektė. Visi inžineriniai pastato elementai taip pat paslėpti balduose už medinių ar plieninių grotelių, kad būtų galima išryškinti medžio konstruktyvą.
Šis projektas, išaugęs iš istorinio medinių vilų architektūros konteksto, atspindi šiuolaikišką požiūrį į paveldą, nemėgdžiojant pseudoistorizmo, bet drąsiai interpretuojant ir ieškant naujų bei tvarių sprendimų. O tokio proceso rezultatas – tai puikus pavyzdys, kaip organiškai sujungti istorinę aplinką, novatorišką statybos technologiją bei architektūrinį vientisumą, kuriant erdvę, kurioje žmonės jaustųsi jaukiai ir harmoningai.

Indrė Saladžinskaitė