„About Architecture“ Dominykas Daunys „Išora x Lozuraitytė“
Autoriai / architektai: Dominykas Daunys, Petras Išora Lozuraitis (PDV), Ivane Ksnelashvili
Inžinieriai / konstruktoriai: „TEC Infrastructure“
Realizacija: salos tilto-aikštės – 2022 m.
Teksto autorė: Monika Liočaitė-Raubickienė
Pėsčiųjų tiltų per Nemuno upę nuo Karaliaus Mindaugo prospekto iki salos ir nuo salos iki Aleksoto: realizacija ir projektas
2016 metais jungtinis architektų kolektyvas KILD architektai, kurį sudaro trijų architektūros studijų bendradarbiavimas – „About Architecture“, „Išora x Lozuraitytė“ ir Dominykas Daunys – susijungė dalyvauti Seulo tilto konkurse. Laimėję pirmąją vietą, tęsė savo bendradarbiavimą ir greta vykdomų architektūrinių praktikų spėjo sužibėti ne viename tiltų konkurse. 2018 metais KILD architektų trio (P. Išora Lozuraitis, D. Daunys, I. Ksnelashvili) su devizu ,,360“ laimėjo pirmąją vietą Kauno miesto savivaldybės skelbtame Pėsčiųjų tiltų per Nemuno upę konkurse. KILD architektai konkursui pasiūlė projektuoti ne tik inžinerinius statinius kaip naujas miesto infrastruktūras, bet ir tomis pačiomis statybų lėšomis suformuoti patrauklias ir įtraukias zonas miestiečiams. Taip praplečiant tiltui keliamus reikalavimus ir viešąją infrastruktūrą paverčiant pridėtinės vertės viešąja erdve. Šiuo metu mažasis tiltas su aikšte jau yra įgyvendintas, didysis – nuo salos iki Aleksoto – ekspertuotas ir vasaros gale gavęs statybos leidimą. Kauno miestas tikisi kitąmet pradėti ir didžiojo tilto statybų darbus. Taip pat norisi pasidžiaugti, kad Nemuno salos tiltas-aikštė buvo nominuotas Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose (NAA) 2023-iaisiais.
Tiltas per Nemuno upę nuo Karaliaus Mindaugo prospekto iki salos, arba mažasis tiltas
Savo kelionę pradėjome susitikimu su KILD architektais Puodžių gatvėje, rodos, atokiai nuo pagrindinio objekto esančioje vietoje, kurioje autoriai pristatė salos tilto gretimybes ir Kauno miesto vystymosi istoriją. KILD architektų trio svarbus esamas ir perspektyvinis kontekstas. Atsižvelgiant į sutekančių gatvių kaip pėsčiųjų kapiliarų tinklą, kuris sutelkia Naujamiesčio ir Senamiesčio ryšius į unikalią sankryžą ties Ugniagesių rūmais (aut. E. A. Frykas, P. Markūnas), architektai šioje vietoje vizualiai pratęsia Ugniagesių rūmų ovalų skverą ir jo perimetrą, suprojektuodami tilto prieigas kaip aikštę. Ateities perspektyvoje, susiaurinus intensyvaus eismo gatvę, architektų sugalvotas scenarijus veiktų dar organiškiau – aikštė su tilto prieigomis taptų charakteringa parko prieigų viešąja erdve su urbanistiniu akcentu – Ugniagesių rūmais.
Tiltas-aikštė sutraukęs srautus ir juos lengvai kilstelėjęs kaip upės vilnis permeta į Nemuno salos parką, kuriame architektai siekė maksimaliai išsaugoti ir išnaudoti esatį kaip salos vertybę. Tad didžioji tilto masės dalis (kietosios dangos, aikštė, prieigos ir pan.) yra urbanizuotoje, kietosios krantinės, Naujamiesčio zonoje. Tilto gelžbetoninė konstrukcija aukščiausiame taške suplonėja ir tarsi banga nusirita šlaitų link, taip žiūrovui leidžiant apžvelgti Kauno panoramas. Salos, žaliame, griežto kontūro neturinčiame šlaite, tilto konstrukcija specialiai buvo įkurdinta atokiau nuo vandens linijos, norint pasiekti natūralių linkių charakterį, kuris organiškai įsilietų į krantus bei ateityje, jei suintensyvėtų laivyba, leistų platinti kanalą. Šis tiltas tarsi jungia dvi skirtis: kieta–minkšta, intensyvu–lėta, tanku–reta, pilka–žalia… Tad architektai siekė kuo minimalesnio intarpo su tilto arka panoramoje bei preciziškai sujungtai ir šlifuotai tilto gelžbetonio konstrukcijai suteikti ne tik bangos lengvumą, bet ir ažūriškumą. Tam buvo pasirinktas aiškaus ritmo neturintis, kelių sluoksnių cinkuoto metalo turėklas, kuris tarsi vėjyje šiurenamos smilgos pritraukė į save ir kitas gamtos struktūras – voratinklius… Dėl žiūrovų patogumo architektai suprojektavo unikalaus profilio, anoduoto aliuminio su paslėptu LED apšvietimu porankį, kuris nakties metu apšviečia kelią ir neblaško papildomomis vertikalėmis bei leidžia ergonomiškai rymoti ne tik žmogui, bet ir paukščių bendruomenei.
Salos parko pusėje KILD architektai pasidalijo savo sukaupta medžiaga, kurią rengė kartu su istoriku Gediminu Kasperavičiumi. Joje užfiksuota, kaip kito Nemuno salos krantų linija 1944–2018 metų laikotarpiu. Šioje studijoje aiškiai fiksuojama, kad mažiausiai žmogaus veiklos pokyčių patyrusi yra Nemuno salos smailė ir buvusi marina. Tad architektai, pasitarę su gretimų projektų autoriais, nusprendė brėžti nematomą STOP liniją ir taip išsaugoti šią salos erdvę nuo šiuo metu vykstančios urbanizacijos bangos pėdsakų ateities kartoms. Būnant saloje būtinai norisi palįsti po tiltu, kur Nemunas pagelbėjo architektams sukurti unikalias dvi zonas. Pirmoji urbanizuotoje pusėje, po aikšte atsiverianti erdvė unikali savo akustinėmis savybėmis ir vaizdo projekcijomis, kurias natūraliai kuria upės vilnys ir saulės žaismas. Taip pat čia pereina dviračių tako atkarpa bei turėtų atsiverti rekonstruojamos požeminės perėjos – tunelio atšaka, kas šią vietą darys ganėtinai aktyvią. Antroji zona – meditacijai tinkama oazė. Tai galimybė pajusti vandenį. Sėdėti ant akmenų, sumerkus kojas į jį ar tiesiog stebėti kitapus vykstantį saulės ir vandens dialogą, klausytis garsų, kurie tarsi susimaišo: nuo mašinų ūžesio pereina į paukščių giesmes, upės kartkartėmis plaunamą akmenį, medžių šiurenimą…
Tiltas per Nemuno upę nuo salos iki Aleksoto, arba didysis tiltas
Persikėlus į salą architektai dalijosi vizija, kur turi prasidėti, atsiremti ir baigtis naujasis tiltas. Kaip savo pėdsakų vietoje jis suformuos viešąsias zonas, kurios turės ne vieną panaudojimo funkciją. Salos pusėje tiltas kuo natūraliau įleidžiamas, tarsi įsodinamas į šlaitą, kad nesukeltų didesnių lygių perkritimų ir sklandžiai įsilietų į naujai projektuojamus salos-parko pėsčiųjų ir dviratininkų takus bei trikampės formos skverą, kurį architektai atskiria žaliosios zonos intarpu ir taip sukuria saugesnę ir ramesnę erdvę pėstiesiems. Prieigų sprendiniai glaudžiai derinami su ,,Mokslo salos“ projektu (arch.: Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai, „SMAR Architecture Studio PTY LTD“), kad būtų pasiekta darni jungtis kaip vienovė. Įsodinto tilto metalinių santvarų banga atsiremia marinoje, kur gelžbetonio konstrukcija kuria aplink save rekreacijai tinkamą erdvę. Šioje natūraliai upės potvynių ir atoslūgių veikiamoje, kas sezoną besimainančioje vietoje architektai projektuoja sėdėti tinkamas atramas, leidžiančias nutūpti ir skirtingais sezonais pasigrožėti Kauno senamiesčio panorama. Palikusi žemėje ergonomišką pėdsaką, aplink jį įkūrus viešąją erdvę, tilto metalinė arka pakyla virš Nemuno ir neliesdama vandens nusileidžia kitame upės krante, buvusios bunos vietoje, bei darydama dar vieną bangą tvirtai atsiremia į Aleksoto krantą.
Persikėlus, kol kas į žaliuojančių pievų apsuptį, kurių fone architektai pasakoja apie daugiaplanį tilto jungčių projektą ir čia jaučiamus pokyčius, negalima nepaminėti, kad tilto funkcija yra jungtis: jungti krantus, žmones, gyvenimus, šiuo atveju, jungti ir projektus, kad visi sprendiniai darniai, dar projektavimo stadijoje, išvengiant ateityje klaidų ir nuostolių, galėtų bendradarbiauti ir funkcionuoti tarpusavyje. Tad naujasis KILD architektų suprojektuotas tiltas atliepia į greta esančių statybų stadijoje „Nemunaičių“ kvartalo I etapo sprendinius (arch.: UAB „Paleko archstudija“). Taip pat atokiau, tačiau itin šiam krantui svarbaus objekto Kauno M. K. Čiurlionio koncertų centro (arch.: UAB „Paleko archstudija“) ir būsimų H. ir O. Minkovskių gatvės rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus. Architektų devizas – viešoji infrastruktūra kuria viešąją erdvę – tęsiamas ir čia. Tilto gelžbetonio konstrukcijai atsirėmus į žemę, aplink ją sukuriama gyvybei ir veiksmui tinkama erdvė. Tad tilto viešąsias zonas galima skaidyti į tris lygius-terasas, kurioms architektai numato spalvingą scenarijų. Viršutinė terasa tarsi kryžkelė, išskaidanti arba sutraukianti skirtingus srautus, judančius nuo H. ir O. Minkovskių g., Nemunaičių ir koncertų centro pusių. Tiltas šioje vietoje virsta viešąja erdve-aikšte. Architektai viršutinėje terasoje formuoja stačiakampę, pailgą aikštę, būdingą Kauno centro erdvių masteliui, pavyzdžiui, aikštės plotis identiškas S. Daukanto pėsčiųjų gatvės pločiui, kuria judame prie S. Daukanto tilto į Nemuno salą. Tarkime, apatinės terasos ovali erdvė savo proporcijomis pririšta prie Ugniagesių rūmų aikštės, bet savo laiptuotu charakteriu panaši į Kauno paveikslų galerijos skverą, ir pan. Tarpinė terasa turi susisiekimą ar išsiliejimą į Nemunaičių būsimą bulvarą. Trečioji terasa-patiltės aikštė, kurios dalis, esanti krante, formuojama kaip amfiteatras. Tai – erdvė po tiltu, kurio konstrukcija funkcionuos kaip stogas ir reikiamos įrangos taškas, kad šią vietą miestiečiai galėtų atrasti kaip įvairių renginių zoną. Architektai urbanizuotos, kietosios medžiagos kontūrą baigia būtent ties riba, kur seniau buvo viena iš Nemuno bunų, tad vizualiai patiltės aikštė tarsi sunykusi buna… Nors architektai ketvirtosios terasos neišskiria, nes čia jau vanduo, tai vėl kitokia emocija ir materija, kuri dėl Nemuno potvynių ir atoslūgių nutols arba priartės prie žmogaus. Upės potvynio metu dalis trečiosios terasos turėtų atsirasti po vandeniu ir taip sukurti iš aikštės įlanką ir artimesnį kontaktą su neramaus būdo upe.
KILD architektai dalijasi, kad nors tiltų medžiagiškumas skirtingas – pirmam naudota gelžbetonio, antram – metalo santvarinė konstrukcija, abu tiltai vizualiai atrodo lengvi, ažūriški, minimaliai brėžiantys arkas horizonte. „TEC Infrastructure“ patikslina, kad tai pirmasis Kaune tiltas, kuris neturės atramų upėje, nesukurdamas papildomų iššūkių vystyti laivybą. Abu tiltus vienija koloritas, natūralus medžiagiškumas, tapatus turėklų ažūras, grindinio danga ir lenkta upės vilnį atkartojanti arka. Abu tiltai pritaikyti laivybai, farvaterio zonoje maksimaliai išlenkti ir suploninti. Tiltai yra skirti ne tik pėsčiųjų ir dviračių eismui, bet esant ypatingiems atvejams pritaikyti pagalbos tarnybų transportui.
Galiausiai norisi pasiūlyti KILD architektų numatytą Kauno perspektyvą, kurios metu ne tik būtų susiaurintas Karaliaus Mindaugo prospektas, bet ir sujungtos (galbūt požemine perėja) Kurpių ir Puodžių gatvės, pratęsiančios istorinę, tačiau sunykusią pėsčiųjų jungtį su Rotušės aikšte. Atsirastų požeminis tunelis ties senuoju tiltuku ir taip sutelktų srautus iš Muzikinio teatro sodelio salos prie antžeminės perėjos prieš Kanto gatvę. Tokio scenarijaus sukūrimas leistų Ugniagesių rūmams su aikšte tarsi priartėti prie tilto-aikštės sudarant vieną mazgą, į kurį suteka Naujamiesčio ir Senamiesčio pėsčiųjų arterijos.
MŪSŲ PARTNERIAI
