LIETUVOS ARCHITEKTŪROS APŽVALGA

Kaip sekasi karantino metu bendrauti per nuotolį? Gal ir anksčiau su tuo susidūrėte, pavyzdžiui, bendraudami su užsienio klientais?

Bendrauti per „Zoomą“ jau tampa įprasta, nors anksčiau tokių pokalbių būdavo žymiai mažiau. Turime daug užsienio klientų, kurie savo projektus vysto Lietuvoje. Visos užsienio kompanijos, kurioms projektuojame, turi žmones, kurie yra Lietuvoje atsakingi už tuos objektus. Bet karts nuo karto dėl tam tikrų svarbesnių sprendimų jau ir anksčiau pasidarydavome tų konferencinių skambučių su pačiais užsienio klientais. Taigi tam tikro bendravimo per nuotolį būdavo visada. Seniau tokių nuotolinių pokalbių buvo į mėnesį pora, o dabar jie vyksta ne tik su užsieniečiais, bet ir pačioje Lietuvoje.

Ar dabar turite projektų užsienyje?

Ne, pastaruoju metu ne Lietuvoje jų neturėjome. Dabar kaip tik kalbame apie vieną projektą užsienyje, bet kol kas esame tik kalbų stadijoje. Taigi pandemijos metu dirbti užsienyje neteko. Nemanau, kad, kol situacija nesinormalizavo, užsieniečiai kviestų naujai vystyti kokį projektą. Kovą visi kaip tik stabdė projektus, užsidarė sienos. Tiesą pasakius, buvo skirtumas tarp 2008 metų krizės, kai visi stabdė projektus, ir šių metų. Šiais metais vykstantys projektai nebuvo stabdomi. Bet buvo nežinia, kaip bus su naujais projektais, nes pavasarį visi atsargiai žiūrėjo. Projektai nesustojo, bet buvo kiek neramu, kad jie baigsis, o naujų nebus, nes visi galbūt bus išsigandę. Tačiau vasarą pradėjo rastis naujų užklausų. 

Gal pastebėjote tipologijų pokyčių, gal kažkokių pastatų paklausa sumažėjo, gal kokią tendenciją pamatėte?

Galbūt praėjo per mažas laiko tarpas, kad galėtume įvertinti, bet labai kardinalių pokyčių nebuvo. Aš manau, kad labiausiai turėjo nukentėti viešbučiai, dabar yra persvarstoma, ar pradėti naujus projektus, kai kurie yra stabdomi. Įdomiausia, kad nestandartinio tipo viešbutis atsirado mūsų dienotvarkėje būtent pavasarį. Dar šnekama apie biurus, bet kol kas sakyti, kad kažkas labai drastiškai keičiasi, negaliu. Žmonės išmoksta naudotis nuotolinėmis darbo priemonėmis, dirbti iš namų, bet biurai lieka reikalingi. Dėl pandemijos atstumai didesni, atsiranda saugumo reikalavimų, bet sakyti, kad nebereikalingi ofisai, negalima, Aišku, dar nežinome kaip visa tai baigsis, kiek užtruks. Visi tikisi, kad vakcina padės ir šita problema nesitęs artimiausius penkiasdešimt metų. Bet jei virusas mutuos, vakcinos bus mažiau veiksmingos, aišku, tada viso to poveikis bus ženklesnis.

Smalsu, koks tas naujo tipo viešbutis?

Tai Tech spa Druskininkuose, kur bus darbo erdvės ir viešbutis. Ten galės komanda ar biuras atvažiuoti, turėti kambarius, darbo vietas, bus vadinamasis ,,workation”. Kadangi dabar jau išmokta, kad galima dirbti nuotoliniu būdu, tai visa ar dalis komandos galės važiuoti tenai ir dirbti prie kokio nors naujai gimstančio projekto ir drauge pailsėti, gal ir neformaliai pabendrauti. Tech parkas turi savo bendruomenę ir jaučia, kad yra nemažas susidomėjimas tokia idėja. Dabar Lietuvoje nelabai yra tokios tipologijos, nors užsieny tokių dalykų yra. Atrodė, kad tokie projektai kaip tik turėjo sustoti dėl pandemijos, bet visgi statybos nesustojo.

Atrodo kaip įdomus būdas paįvairinti darbą kartu. O kaip Jūsų studijai sekasi tarpusavyje dirbti karantino metu? Iš namų dirbate, bendraujate per nuotolį, tad ar sunkiau vystyti idėjas?

Aišku, yra tam tikrų iššūkių, reikia prisitaikyti prie situacijos. Bet galiausiai pripranti taip dirbti. Kai vystomos pradinės projektų idėjos, reikalingas darbas studijoje: kai tik renkiesi, kurį kelią pasirinkti, kaip projektuoti. Galbūt tie konferenciniai pokalbiai, kai diskutuojamas konkrečių problemų sprendimas ir gerai veikia. Bet, kai reikia pradinėj stadijoj neformalaus bendravimo, tai gyvas bendravimas yra veiksmingesnis. Todėl, kai reikia, susitinkam pasišnekam,  pasižiūrim, pasieskizuojam. Pavasarį gan rimtai užsidarėm, dabar irgi aišku stengiames saugotis, bet, kai yra poreikis, visgi susitinkam gyvai pabendrauti. 

O kaip jūs pasiskirstote atsakomybes?

Skirtingos komandos dirba prie skirtingų projektų. Dirbdami per nuotolį iš pradžių naudojome „Messenger“ grupes, dabar „Slack“. Bet principas lieka tas pats, kaip ir iki karantino. Atskirų projektų grupės dirba prie projektų. Bendravimas per nuotolį puikiai veikia, kai darbas yra techninis, bet kūrybiniam darbui gyvas bendravimas yra tinkamesnis. Be to, dar gyvas bendravimas reikalingas statybose, kai jas prižiūri. Nors ir su užsakovais galima susiskambinti, bet į statybas vis tiek turi gyvai važiuot, žiūrėt ir stebėti, rašyti pastabas, vertinti.

Ar eskizavimo procese jūs naudojate maketus ir jei taip tai vis tiek reikėtų gyvai biure būti?

Mūsų biure projektuojama daug interjerų, juose maketai yra naudojami mažiau. Aišku, maketus mėgstam, bet nėra tai mūsų kasdienybė. Be to, kai prasidėjo pandemija, daugelis stambiausių darbų buvo įsivažiavę, o naujų darbų tuo metu nebuvo. Pavasarinis didžiausias iššūkis buvo, kad sumažėjo eskizavimo.

Projektų viešinimai dabar vyksta nuotoliniu būdu. Ar pastebėjote projektavimo procese dar kokių nors pasikeitimų?

Manau didžiausias pasikeitimas, kad žmonės suprato, kad į tuos kasdienius techninius susitikimus važiuoti nebūtina. Turime užsakovus, kurie darydavo savaitinius susitikimus ir dar plius į savaitę po du papildomus, reikėdavo važiuot pas juos į biurą ar į statybas. Na, o dabar būna paskirtas laikas kassavaitinis ir visi susirenka, pasišneka, tuos klausimus „Zoome“  išsprendžia. Visi suprato, kad tikrai neverta visiems važiuoti susitikti, sutaupai laiką, taigi tai yra privalumas. Ūkinius, kasdienius, techninius klausimus galima išspręsti ir sėdint namie, nebūtinai einant į gyvą susitikimą.

O kokie pagrindiniai bendravimo per nuotolį minusai?

Tam tikrus techninius darbus padaryti iš namų galime, bet neformalus bendravimas, kavos ar alaus išgėrimas, socializavimasis su žmonėm nėra įmanomas. „Zoom’e“ bendraujama formaliai, tad ten ir kūrybiškumo mažiau. Iš to pašnekėjimų į šoną ir gimsta idėjos. Tai turbūt yra didžiausias kliuvinys: to dabar netenka žmonės ir ilgisi, girdžiu žmonių kelionių ir neformalaus bendravimo poreikį. Formalus bendravimas pandemijoje įmanomas, bet neformalus ir jo trūkumas yra didesnioji problema, kurios poveikis yra didesnis.

Dėl sumažėjusio poreikio judėti, buvo sumažėjusi tarša. Kaip manote, ar architektūra reaguoja į klimato kaitą?

Architektūra reaguoja į naujas technologijas, medžiagas. Visą laiką ieškoma naujų sprendimų. Atsiranda tam tikri reikalavimai, kad namas būtų A++ klasės, nauji inžineriniai sprendimai, kurie taupo energiją, tam tikros ekologiškesnės medžiagos. Klimato kaita keičia techninius sprendimus, mąstymą, bet pati architektūros, iš tos klasikinės pusės žiūrint, esmė nesikeičia. Namas, pastatytas prieš šimtą metų ar dabar, yra arba geros architektūros, arba blogos. Geras proporcijas galima pasiekti ir taikant, ir netaikant šiuolaikinių techninių sprendimų.

O kaip su miestais?

Miestai yra visiškai kitas klausimas. Atsiranda dalinimasis automobiliais (angli. carsharing), keičiasi kuras, atsiranda elektrinis transportas. Ypač Vilniuje populiarūs elektriniai paspirtukai. Aš manau, kad tų elektrinių priemonių mieste daugės, keisis transportavimas, supratimas. Miesto gyvenimui įtaką daro ir nauji, į klimato kaitą reaguojantys, inžineriniai sprendimai. Lietuvoj vis šiltesnės žiemos, gyvenimas gatvėse vyksta, taip miestui įtaką daro klimato kaita, bet ne pačiai architektūrai. Kita vertus, miestas daro įtaką architektūrai, tad gal čia filosofinis klausimas. Galbūt atsiranda naujos tipologijos, naujų gyvenimo būdo, techninių sprendimų. Ir prieš šimtą metų atsirasdavo naujų dalykų, pavyzdžiui, garo varikliai, o tai darydavo įtaką ir miestams.