Architektą Igną Kalinauską kalbino Elena Paleckytė
Kaip sekasi nuotoliniu būdu bendrauti su užsakovais ar kitų dalių vykdytojais?
Problemų beveik niekada nebuvo, dažniausiai viskas gerai. Man asmeniškai nuotolinis bendravimas visai patiko. Šį karantiną nespėjome pajusti pokyčių, dar dirbome studijoje, todėl darbo metodika dar nepasikeitė. Bet per pirmąjį užsidarymą pastebėjome, kad nuotoliniai susitikimai buvo trumpesni. Visi aiškiau pasisakydavo, nenorėdavo ilgai diskutuoti, nes tai tiesiog nebūdavo labai patogu – juk galiausiai žmonės pradeda kalbėti vienas per kitą. Buvo greičiau einama prie reikalo, klausimai būdavo greičiau išsprendžiami. Dar smagu, kad visi šiek tiek pramoko technologijų, suprato, kad galima dirbti iš namų, net kitame mieste būti. Pasirodo, priešingai nei anksčiau galvota, nėra didelės būtinybės visiems visada būti vienoje vietoje.
O kaip sekėsi bendrauti tarpusavyje, su kitais architektais? Ar neatsirado sunkumų diskutuojant idėjas?
Su architektais, aišku, buvo sunkiau. Kūrybiniame procese, kai dar galvoji, ką darysi, būna daug diskusijų, piešimo, eskizavimo. Daug lengviau kurti, kai visi yra kartu vienoje vietoje. Per pirmąjį karantiną pirmas tris savaitės viskas vyko labai sklandžiai, nes buvo aišku, ką daryti, vyko techniniai projektai, tęstiniai darbai, kuriuos buvome aptarę jau anksčiau ir kuriuos reikėjo tik koreguoti. Taip sutapo, kad nereikėjo pradėti projektų nuo nulio. O vėliau jau pasijautė, kad norisi susitikti, darbus darėsi vis sunkiau konstruktyviai aptarti, kadangi prasidėjo kūrybinės projektavimo fazės naujuose projektuose. Išeidavo, kad darbus darydavome individualiai, o tada diskutuodavome. Viena vertus, tai buvo ne taip efektyvu, tačiau tai leido labiau atsiskleisti individualiems žmonių talentams. Kiekvienas galėjo daugiau laiko skirti savo idėjai išgvildenti ir ją pristatyti.
Ar kurdami darote maketus? Jei taip, tai ar atsirado papildomų sunkumų dėl to, kad negalite fiziškai būti prie maketų?
Tiesą sakant, mes beveik nedarome maketų, bet kartais, jei visgi maketo prireikia, jį užsakome. Su šių laikų technologijų tikslumu daug našiau dirbti kompiuterinėmis programomis. Galima patikrinti savo suprojektuotą pastatą iš tolimesnių gatvių perspektyvų, o naudojantis maketu ne visuomet pavyksta tai padaryti. Dauguma atvejų svarbiausias yra žmogaus akių lygio rakursas ir jį pamatyti lengviausia būtent naudojantis kompiuterinėmis programomis..
Kaip jūs pasiskirstote tarpusavyje atsakomybes, projektus? Ar dominuoja kolektyvinis darbas?
Būna įvairiai. Prie daugumos projektų kūrimo prisidedu aš ir mano tėtis Aidas Kalinauskas, kuris ir įkūrė mūsų kompaniją. Tuomet kiekvienas projektas turi savo projekto vadovą, atsakingą už sklandų procesą, komunikaciją su kitomis projekto dalimis, terminus, techninę dokumentaciją. Dirbant su mažesniais projektais, tai būna tas pats žmogus, kuris rengia ir brėžinius. Kai jie didesni, organizuojame komandą, prie projekto vadovo prisideda ir architektas, interjero dizaineris.
Prie kiekvieno projekto iš viso prisiliečiai mažiausiai bent 3-5 žmonės. Mums svarbu, kad studijoje būtų atvira kūrybinė aplinka: kiekvienas gali pasiūlyti idėją, sprendimą, dalyvauti diskusijoje, nesvarbu, kiek patirties būtų sukaupęs. Netgi ir projekte tiesiogiai nedalyvaujantys architektai dažnai bent trumpam įsijungia, komentuoja kitų darbus tarsi kritikai iš šalies. Taip prieiname prie objektyviai pagrįsto, aiškesnio rezultato. Be to, komanda, kuri kūrė pradines idėjas, nebūtinai lieka iki pat projekto galo. Pasiskirstome: kiekvienas turi savo stipriąsias puses, todėl procese bandome į tai atsižvelgti. Pavyzdžiui, vieni puikiai daro technines dalis, dokumentaciją, o kiti geriau valdo statybos procesus.
Ar šiuo metu turite projektų užsienyje, jei taip, tai tikriausiai karantino metu buvo sunkiau?
Nelabai turime. Dabar yra baiginėjamas projektas Latvijoje, bet pastaruoju metu nebuvo poreikio vykti apžiūrėti statybų. Žinoma, būtų sudėtinga, bet, manau, įmanoma ir projektų lankymą vykdyti virtualiai. Gal paaiškėtų, kad ir čia galime optimizuoti procesus.
Kokių matote pandemijos nulemtų pokyčių architektūroje?
Kardinaliai architektūra kol kas nepasikeitė. Visgi man labai patinka, kad žmonės pradeda daugiau praleisti laiko namuose, jiems skirs dar daugiau dėmesio. Tikiu, kad tai gerins žmonių buitį ir architektūros kokybę. Juk, į ką kreipiamas dėmesys, tame ir vyksta teigiamų pokyčių. Galvojant, kad šį pandemija užsitęs ir svarstant apie gyvenamąją architektūrą, spėčiau, jog tikriausiai pirmiausiai didės gyvenamieji plotai ir populiarės namai už miesto. O butuose atsiras erdvės darbui arba kūrybiški sprendimai patalpų skaidymui, multifunkciniam panaudojimui. Gali netgi atsirasti tyliųjų telefoninių darbo pokalbių kambarėlių ar mini spintų, kurios persikeltų iš biuro į gyvenamąją net ir mažo buto aplinką. Beje, apie tokią galimybę planuodamas savo būsimą gyvenamąją erdvę svarstau ir aš.
Kalbant apie biurus, jie tikriausiai keisis labiausiai – atsiras mažesnių darbo erdvių, kurios pakeis didelius atviro plano ofisus. Dar didesnis dėmesys bus skiriamas konferencijų kambarių transformavimo galimybėms, vėdinimui, galbūt dings bendros virtuvės ir poilsio kambariai, o erdvės tikriausiai taps apskritai didesnės. Galiausiai biurų poreikis sumažės. Kai kurios kompanijos jau dabar kaip kompensaciją už darbą namuose darbuotojams pakelia atlyginimą. Ir tai yra visiškai logiškas sprendimas.
O kaip pandemija galėtų keisti miestus?
Nežinau, ar miestas spės pasikeisti fiziškai, nes tikiu, kad pandemija maždaug pavasarį baigsis ir viskas grįš į senas vėžes. Taigi mums nereikės keisti durų rankenų į automatines sistemas, o nuo šviesoforų nedings jungikliai pereiti gatvei. Nors dabar tiesioginio kontakto su miesto naudojimo įrankiais ir vengiame. Man atrodo, kad svarbesnis yra miesto naudojimas, kuriam pandemija daro didesnę įtaką. Kaip mes naudosime erdves? Pastaruoju metu urbanistikoje ir architektūroje stengtasi planuoti kuo daugiau natūraliai žmonių santykius vystytis skatinančių viešųjų erdvių, kuriose norėtųsi būti, burtis. Netgi kavinėje atmosfera geriausia tada, kai žmonės ją visiškai užpildo. Žmonėms beveik liečiant vienas kitą atsiranda žymiai intymesnis ir jaukesnis santykis su vieta ir kitais, atmosfera. O dabar mes prasilenkdami gatvėje įtariai nužvelgiame kiekvieną praeivį, kartais net spėliojame, ar jis nėra mūsų pažįstamas – žmones su kaukėmes sunkiau atpažinti. Tai visiškai keičia emocinę miesto atmosferą. Turėsime sugalvoti, kaip sukurti saugų, tačiau intymų santykį skirtinguose masteliuose – nuo masinių viešų renginių iki elementaraus miesto skvero naudojimo. Bet, tikiuosi, to neprireiks ir pandemija greitai pasibaigs.
Galbūt covid-19 atžvilgiu iš tiesų greitai grįšime į normalias vėžes, tačiau klimato kaita liks. Kaip ji galėtų keisti architektūrą ir miestus?
Miestų savivaldybės kuria geresnes susisiekimo sistemas tam, kad žmonės nesikeltų gyventi į užmiestį, kad vis daugiau jų gyventų mieste, naudotų mažiau automobilių. Manau, vienas svarbiausių dalykų yra, kad viskas tankėtų ir koncentruotųsi miesto centre. Vilnius, pavyzdžiui, šiuo metu vystosi teisinga linkme, yra be galo patogus miestas. Kita vertus per pandemiją kaip tik išpopuliarėjo gyvenimas už miesto, išpirkta daug sklypų prie ežerų, gamtoje.
Kalbant su kitais architektais, jie pasakojo, kad pastaruoju metu išaugo projektinių pasiūlymų svarba. Ar Jums susidarė toks įspūdis, gal pastebėjote kitų pokyčių?
Man atrodo, kad vakarietiškėjame. Galbūt dabar užsakovai architektus dažniau renkasi pagal architektūros kokybę, o ne kainą. Konkursai kelia projektinių pasiūlymų vertę, vis aukštėja kokybė. Tad gal ta prasme projektinių pasiūlymų svarba ir padidėjo – atsiranda vis daugiau konkurencijos, vis dažniau organizuojami privatūs konkursai. Didėjant konkurencijai turi augti ir kokybė. Nebegalima tiesiog projektuoti, kas architektui patinka. Kuriant viskas turi būti daug labiau argumentuota, objektyvu, labiau pasverta. Tame ir yra projektinių pasiūlymų sureikšminimas. Apskritai, manau, Lietuvoje architektūros kokybė labai gera. Lavinasi ne tik architektai, bet ir užsakovai. Patys didžiausi Lietuvos vystytojai projektuoja ir stato tikrai įspūdingus gyvenamuosius kompleksus. Visi suprato, kad tik augant architektūros ir erdvių kokybei žmonės noriai ten kursis.
Kalbant apie techninį projektą, atsiranda vis daugiau įstatymų, griežtėja projektų tikrinimas. Architektui tenka vis daugiau atsakomybių, atsiranda daugiau dokumentacijos, projektai šiek tiek sunkiau derinami. Šitaip irgi artėjame link Vakarų kultūros, kur architektas net ne visuomet privalo būti atestuotas, kad galėtų parengti projektą. Paprasčiausiai projektai turi būti detalūs ir kruopščiai tikrinami, todėl jiems paruošti reikia daugiau žinių, atitikti daugiau reikalavimų. Išduodant statybos leidimą tikrinima kokybė, o ne formalus pažymėjimas.
MŪSŲ PARTNERIAI
