Kalbino Elena Paleckytė
Fotografas: Norbert Tukaj
Prieš interviu kalbėjome apie Architektūros katedros archyvų skenavimą.
Taip, šiandien kaip tik fakultete žiūrinėjome senesnius darbus, jų turime nuo penkiasdešimtųjų metų. Būtų gerai, jei jie būtų prieinami visiems pasižiūrėti, pamatyti, kaip architektai gyveno prieš, sakykim, septyniasdešimt metų. Ypač įdomūs atlikti ne kompiuteriu, o rankomis. Žinote, kas yra reisfederis? Tai tokia plunksna, į kurią pipete reikia pripilti tušo ir tada sukant ratuką nusistatyti linijos plotį. Tušas dažnai išsiliedavo ir didelę dėmę reikėdavo gremžti peiliukais. Kai aš įstojau mokytis, pasirodė pirmi rapidografai. Aišku, pirmieji buvo labai nedraugiški, draskydavo vatmaną.. Paskui jau kažkas gaudavo iš užsienio geresnių. O devyniasdešimt trečiais metais atsirado AutoCAD, vėliau Revit ir t.t. Darbo įrankiai labai pasikeitė, pasikeitė požiūris, principai, pereita prie kolektyvinio darbo. Iš tikrųjų šiandien individualus darbas yra beveik neįmanomas. Gaila, nes architekto profesija anksčiau asocijavosi su asmenybe, jos estetiniais išgyvenimais, vaizduote, įsivaizdavimu. Juk sunku įsivaizduoti kolektyvinę vaizduotę.
Manau, apie kolektyvinę vaizduotę galima diskutuoti. O dėl asmenybės, tai į galvą iš karto ateina XX a. pradžia, modernizmas, Le Corbusier – laikas, kai architektas buvo labai svarbus. Bet taip buvo ne visada. Kai Hausmannas pertvarkė Paryžių, buvo įgyvendinta jo, o ne architekto sugalvota utopija.
Aš esu labiau praktikas, manau, kad apie pokyčius profesijoje turėtų diskutuoti teoretikai, tyrėjai. Jei grįžtant prie virsmų, jie susiję ne tik su įrankių kaita. XX a. pasibaigė su rapidografu, o paskutiniame dešimtmetyje įvyko kompiuterinis virsmas. Prisimenu Lietuvos architektūrinius konkursus, vykusius XX a. Būdavo tokių architektų, kurie dirbdami ranka vieni parengdavo konkursui du darbus. Komisijos kartais mėgindavo atspėti, kas ką piešė, bet vis tiek kartais išeidavo taip, kad tas pats architektas laimėdavo ir pirmą, ir antrą vietas. Šiandien vienam dirbti galima gal tik prie atskirų temų, mažesnių objektų. Kai objektas didesnis, ten ir problematika didesnė, ji reikalauja daug kolektyvinio darbo ir skirtingų architektų gebėjimų.. Kažkas vienoj srity daugiau gali padaryti, pavyzdžiui, kažkas generuoja koncepcijas, kiti detalizuoja maketuoja ar vizualizuoja. Šiandien architektūrinė kūryba plačiaja prasme yra kolektyvinis darbas. Gal tai ir priskiriama vieno asmens dirbtuvei, bet iš esmės šiandien architektūrinė kūryba nuo pat pradžių yra komandinė.
Jūsų studija pavadinta Jūsų vardu, bet tikriausiai viskas vyksta komandos principu?
Nuo pat įkūrimo 1994 m. tikrai nebuvau aš vienas: pradžioje buvome du architektai – Artūras Jakutis bei aš – ir konstruktorius Algis Sakalauskas. Kaip ir sakiau, pavienis architektas gali užsiimti kokia nors atskira, moksline veikla ar nedidelės apimties interjerų projektavimu, bet sudėtingų didelės apimties tiriamųjų projektų rengimas vienam žmogui yra beveik neįmanomas.
O kiek Jūsų studijoje žmonių?
Įvairiai: kažkada buvo apie dešimt, dabar esame penkiese. Būna praktikantų, jie irgi papildo kolektyvą. Žaviuosi jaunesniais kolegomis, kurie sugeba kurti projektavimo arteles, surinkti kelių dešimčių kolektyvus. Turint didelį kolektyvą reikia turėti ir gerus organizacinius gebėjimus, paskirstyti darbą. Kiek žinau, tos didesnės projektavimo įmonės taip ir dirba: skirstosi į atskirus projektų vadovus, kurie vadovauja mažesnėms architektų grupėms. Vienam architektui aprėpti visą problemų lauką, pastebėti keliasdešimties darbuotojų klaidas yra praktiškai neįmanoma.
Ar didelių studijų kūrimasis yra gerai?
Blogai, manau, todėl, kad, mažesni kolektyvai arba pavieniai architektai yra eliminuojami iš rinkos. Dažnai skelbiami net architektūriniai konkursai atskiriems architektams yra užkardyti per įvairius kvalifikacinius reikalavimus, reikia deklaruoti suprojektuotų ar realizuotų objektų apimtis, viešieji pirkimai viską vertina pinigais ir kvadratais. XX a.,architektūriniai konkursai buvo labiau atviri, labiau buvo pasitikima architektais kaip avangardu. Avangardas reiškia, kad eini priekyje ir siūlai visuomenei naujus kultūrinius kelius, išeitis, matai visuomenės konformizmą ir užsistovėjimą. Deja dabar, XXI a., viskas traktuojama kitaip. Sutinku, kad dabartiniame kontekste jau neužtenka gerai suprojektuoti pastatą, reikia pradžioje skirti daug pastangų reklamai ir viešinimui. Todėl manau ir sociumui sunku susivokti prioritetuose vertinant architekto profesiją.
Kaip sekasi dėliotis laiką dirbant iš namų?
Architektas yra savarankiškai dirbanti asmenybė ir viena iš nedaugelio profesijų, kuri anksčiau dirbo iš namų dirbtuvių.. Taigi precedento nėra. Bet atsiranda naujos sąlygos ir naujų metodų galimybės. Pokyčiai nėra esminiai, atsirado ir privalumai: sumažėjo nereikalingų susirinkimų, į kuriuos reikia važiuoti, stovėti kamščiuose. Pasirodo, kad tie susitikimai gali būti dar ir darbingesni, produktyvesni. Bet akademine prasme, sunku įsivaizduoti, kad visas mokymas gali būti nuotolinis. Mokymuisi pastatai gali būti ir nereikalingi, bet gyvas kontaktas su mokytoju yra sunkiai pakeičiamas, juk Sokratas neturėjo mokyklos pastato, o su mokiniais bendravo vaikščiojo ar po sodelius, ar agoros aikštę.
Užsiminėte apie studentus, apie tai, kad gyvas bendravimas yra labai svarbus. Kaip dabar sekasi universitete, ar išeina kompensuoti maketavimą, kurio mokantis nuotoliniu būdu netenkama?
Iš tikrųjų ir be pandemijos jautėme, kad po truputį prarandame maketavimą. Nors jis ir vyksta, dingo precizinis klijavimas, precizinė linija ir t.t. Dingo precizinis išpildymas, kuris yra labai svarbus. Ne kartą teko matyti urbanistinės situacijos maketą, kuriame nesvarbu, ar namas šlaitinis ar plokščiu stogu, ar jis, ar neatidžiai atkirptas ir nupjautas, ar bet kaip ant reljefo pasviręs. Kai kurios peržiūros dar bandomos organizuoti taip, kad kažkiek matytume maketus, bet nuotoliniu būdu, nuotraukose rodomas maketas tampa beprasmis. Realioje praktikoje įsitvirtino virtualus maketavimas. Geras virtualus maketas turi ir privalumų, galima į objektą pasižiūrėti ne tik iš visų pusių, į jį galima ir įeiti suvokti vidaus erdves ir interjerą.
O ar pats maketuojate?
Anksčiau man labai patiko maketuoti, atsimenu maketus, darytus iš pušies lukšto – medžiaga su kuria dirbi yra svarbi maketavimui. Bet pastaruoju metu dažnai nelieka laiko tradiciniam maketavimui.. Kaip ir minėjau virtualus maketavimas teikia papildomas galimybes. Nesakau, kad tai yra gerai, bet manau, kad tai yra laiko pokyčių ženklas.
O kaip karantino metu pasikeitė pokalbiai, santykiai su užsakovais? Gal turite patirties su užsienio klientais?
Labai sunku vienareikšmiškai vertinti, nes užsakovai taip pat labai įvairūs. Labiausiai tai juntama per kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiui Azijos kontinente užsakovams bendraujant net yra svarbus nuolatinis akių kontaktas.
Lietuvoje matau ir kitų pokyčių: architektų pas mus daugėja. Sudėtingomis konkurencijos sąlygomis, kad išsilaikytų rinkoje jie yra priversti įsiteikti ne tik užsakovui, bet ir kitiems statybos proceso dalyviams. Dėl to matome, kad minties stereotipų sekimas tapo patogia norma. Ypač pastarojo laikotarpio pastatų architektūroje daug pasikartojančių citatų ir štampų. Jeigu didelė konkurencija nevestų prie nuolatinio konformizmo, tai mes turėtume ženkliai daugiau originalios architektūros. Su amžių virsmu atsiradę įvairūs statybos procesų tarpininkai siūlydami savo paslaugas užsakovams save reklamuoja teigdami, kad architektų sprendimai yra brangūs, neekonomiški ir jų dėka galima visa tai suvaldyti. Tai irgi yra laiko ženklas, kuris daro įtaką architekto autoritetui.
O kaip manote, ar per pastaruosius kelerius metus įvyko kažkokių pokyčių būtent projektavimo procese, reikalavimuose, kuriuos reikia įgyvendinti? Girdėjau, padidėjo projektinių pasiūlymų svarba?
Labai norėčiau, kad projektinių pasiūlymų arba konceptualaus projekto svarba būtų įvertinta teisingai. Architektūros kūrimas yra mūsų pagrindinė užduotis, kuri pastaraisiais dešimtmečiais nebuvo tinkamai įvertinta, nors nuo šios stadijos priklauso tolimesnė viso projekto sėkmė.. Kitose ES šalyse parengus architektūrinį projektą išduodamas leidimas statyti. Tai įgyvendinus ir Lietuvoje, iš esmės pasikeistų požiūris į ,,projektinius pasiūlymus”. Tiesą sakant, man išvis nepatinka terminas „projektinis pasiūlymas“, jis reiškia, kad tai tik pasiūlymas, kurio galima ir nepriimti. Bet juk pasiūlymuose jau parengtas architektūrinis projektas, jau sukurta architektūra. Ji galbūt nepastatyta, nerealizuota, bet kūrybinis procesas yra įvykęs. Man atrodo, skiriant daugiau reikšmės būtent šiai stadijai ir vadintis ji turėtų kažkaip kitaip – galbūt konceptualus architektūros projektas arba architektūrinis projektas.
Karantino metu projektų viešinimai vyksta nuotoliniu būdu, todėl daugiau žmonių gali prisijungti. Gal pastebėjote dar kokių nors pandemijos nulemtų pokyčių?
Pastarasis laikotarpis buvo darbas su ankstesniu įdirbiu. Pavasarį prasidėjo vieno objekto statybos, kito objekto techninio projektavimo darbai. Ar kas pasikeitė viešinimo procese, jį vykdant nuotoliniu būdu? Manau, kad nelabai kas pasikeitė. Nors taip, gal karantino metu nuotoliniu būdu visiems suinteresuotiems asmenims yra lengviau dalyvauti aptarimuose.
Gal pastebėjote tipologinių pokyčių: gal dėl pasaulinės pandemijos prekybos centrų plotai permąstomi, gal kiekvienam butui reikės balkono?
. Statybos technologijos tikrai turės stipriai pasikeisti ir tuos pokyčius mes jau matome. Aišku, dar nematome statyboje besisukiojančių 3D printerių, bet tai tik laiko klausimas. Ryškės ir kiti nauji metodai, kai pastatas bus pagaminamas gamykloje ir tik surenkamas sklype. Yra daug tokių statybų privalumų: ekologine prasme, statybos trunka labai trumpai, nekelia triukšmo, yra žymiai švaresnės.
Jeigu kokie nors elementai gaminami gamykloje, tai ir medžiagų naudojimas yra mažesnis, nes viskas daroma tiksliau, efektyviau?
Sakyčiau, čia ne likučių klausimas. Pagrindinis aspektas yra, kad žmogus dirba gamykloje, o ne lauke. Juk žinome, kokiomis sąlygomis žiemą prasideda apdailos darbai. Be to, ir pačiame statomame pastate, kuriame žmonės tiesiogiai dirba, trūksta šviesos. Taigi yra didelis kokybinis skirtumas tarp darbo gamykloje ir statybų aikštelėje.
Užkabinant tvarumo klausimus, kaip klimato kaita keičia architektūrą ir miestus?
Klimato kaita aiškesnė ir apčiuopiamesnė už koronaviruso istoriją, nes mes ilgiau kalbame apie tai. Klimato atšilimas yra sukurtas žmogaus veiklos. Gal reikėtų kalbėti apie tai, kad populiacija neturėtų XX a. aktyviai produkuoti penkias dienas per savaitę? Jeigu darbas pasidarė pakankamai našus ir sparčiai naudojantis planetos resursus, tai gal užtenka keturių darbo dienų? Mes gal IR neišspręstume visų problemų, bet ženkliai sulėtintume neigiamus procesus.. Kita vertus, matome ir labai gerų pokyčių, kai urbanizuotoje aplinkoje kažkas važiuoja su dviračiu, kažkas paspirtuku. Urbanizuota aplinka yra problema, o ypač – intensyviai urbanizuota aplinka. Pasaulis būtų visiškai kitoks, pasak Frank Lloyd Wright, jeigu kiekvienas žmogus gyventų savo devyniuose akruose.
Nemanau, kad tai būtų ekologiškesnis sprendimas, namo kiekvienam pastatymas. Gyvenimas name ir gyvenimas daugiabutyje įvairių išteklių sąnaudomis skiriasi?
Šiame kontekste aš galiu atsakyti žiūrėdamas į praeitas pandemijas. Maras retino miesto gyventojus, populiacija atsinaujindavo iš kaimo vietovių. Jeigu urbanizuota aplinka daliai žmonių tokia svarbi ir mes be jos kitaip neisivaizduojame žaliosios planetos, tai gal galim gyventi tokio tipo miestuose kaip Helsinkis, kuris savo masteliu harminigai kalbasi su gamtine aplinka.
Tad gal reikėtų rasti balansą, kad tankis būtų ne per daug mažas (kad miestas būtų gyvas ir efektyvus), bet ir ne per daug didelis.
Bet siekdami dar labiau intensyvinti urbanizuotą aplinką, mes dažniausiai kuriame naujas problemas.
Tarkim žmogus gyvena priemiestyje, gamtinėje aplinkoje, bet juk jis vis tiek nori dirbti mieste, vaikščioti į teatrą, mokytis. Autobusai ten ne važinėja dažnai. Čia ir atsiranda Jūsų minėtas automobilių srautas, gyvenant kažkur sutankintam mieste tas pats žmogus galėtų dviračiu važiuoti, jam nereikėtų valandą laukti autobuso.
Bet ar šiandiena nėra laikas susimąstyti apie tai, kad gyvename urbanizuotoj aplinkoj vien tam, kad galėtume nuvažiuoti ten, kur iš tiesų jau nebegalime nuvažiuoti: mes negalime šiandien nueit į kultūros renginius, į kavinę. Juk graužikų nešiojančių ligas problema yra ta pati kaip viduramžiais. Istorinių miestų senamiesčiuose jie keliauja iš klozeto į klozetą. Tai yra ne tik centrinės Europos senamiesčiuose, bet ir Vilniuje. Mes gyvename urbanizuotoje aplinkoje, prisijungti prie vieno vamzdžio. Centralizuotos sistemos nėra ekologiškos ar racionalios. Vien dėl centralizuotų vedinimo įrenginių statome penkioliką procentų didesnį pastato tūrį. O juk kiekviena atskira patalpa galėtų turėti savo atskirą mažą įrenginį, kuris sudarytų sąlygas keistis orui. Aš nematau perspektyvos jokiai centralizacijai, jokia centralizuotos aplinkos intensyvinimui. Tuo labiau, kad įpratus dirbti ir bendrauti nuotoliniu būdu, architektai galės gyventi ir kurti gamtoje kurią įgyvendino dar praeitame šimtmetyje Alvaro Alto. Jis gyveno ir dirbo šimto kilometrų atstumu nuo Helsinkio.
Anksčiau žmonės rinkdavosi butus, o dabar labiau linkstama gyvenamosios vietos ieškoti už miesto?
Bet pasižiūrėkime pasiūlą. Kodėl nekilnojamas turtas vystomas tik didžiuosiuose miestuose? Yra lyg ir urbanistinė didžiųjų miestų intensyvinimo politika, daug kalbų apie kokybišką kompaktišką gyvenamąją aplinką ir infrastruktūrą, bet šalia yra ir verslininkų tikslas mažiau investuoti ir gauti didesnius pelnus už parduodamą nekilnojamąjį turtą. Kas yra pelningiau vystyti decentralizuotas struktūras ar daugiaaukštį kvartalą su labai mažais butais?:) Manau, kad situacija į kurią mes patekome pandemijos metu ateityje keis ne tik mūsų gyvenimą urbanizuotoje aplinkoje, bet ir požiūrį į intensyvius urbanizacijos procesus.
MŪSŲ PARTNERIAI
