Autorė Elena Paleckytė kalbina “Arches” biuro architektą, dėstytoją Edgarą Neniškį.
Prasidėjus karantinui dauguma
pokalbių persikėlė į virtualią erdvę. Kaip vyksta konsultacijos su klientais nuotoliniu būdu?
Naujosios technologijos labai palengvino medžiagos perdavimo procesus, dabar daromi projektų 3D modeliai, yra daug mobiliųjų aplikacijų, kurios leidžia sprendinį ištransliuoti užsakovui. Jis, gavęs modelį, pats savo planšetėje ar kompiuteryje pasidaro pjūvį, planus, pasukioja ir iš išorės apžiūri pastato tūrį, palandžioja po jo vidų. Tai jis daro pats, todėl architektui nereikia sėdėti šalimais, jis gali klientui tiesiog komentuoti balsu. Šitaip galima šiek tiek kompensuoti tą gyvo bendravimo trūkumą, bet tai tikrai neišsprendžia problemos 100 procentų. Kūno kalba, buvimas šalia yra labai svarbu, todėl nuotoliniu būdu įtaiga yra silpnesnė. Darydamas prezentaciją gyvai idėjas perteiki subtiliau.
Pavasarį visi turėjome iššūkių, pajautėme, kad viskas išsitempia: anksčiau įprastas susitikimas vykdavo pusvalandį ar valandą, o dabar jo trukmė padvigubėjo. Bendraujant per nuotolį, reikia ilgai formuluoti mintį, vis įvyksta kokių nors nesusišnekėjimų: „patrauk dar į dešinę, dar, dar, ne, dabar į kairę!“. Kai fiziškai būni šalia, gali iš karto parodyti, nupiešti ar perstumdyti makete. Aišku, maketas yra tas dalykas, kuris labai nukenčia, kuomet dirbama per nuotolį. Ypač nukenčia studentai, jie dėl nuotolinio mokymo netenka maketavimo. Jis jau ir taip jiems per prievartą kišamas, karantinas studentams puikus pasiteisinimas, kodėl jie nemaketuoja.
Kaip vyksta pokalbiai su studentais?
„Zoom“ gerai tuo, kad ten galima daryti komentarus ir gyvai piešti ant studentų brėžinių, eskizų. Tai bent iš dalies kompensuoja gyvo bendravimo trūkumą. Bet, kaip sakiau, tai, kas labiausiai nukenčia dėl nuotolio, yra maketavimas. Aišku, patys stropiausi namuose kažką pasimaketuodavo. Maketavimas yra ypatingai svarbus jaunam žmogui, kuris dar patirties neturi, gerai nejaučia mastelio. Tai yra priemonė, padedanti pamatyti klaidas, greičiau susigaudyti, pamatyti sprendinį ir visumą.
Viena yra architektūriniai, kita – didžiuliai urbanistiniai maketai.
Viskas šiek tiek pasikeitė. Kai mokėsi jūsų kursas, darydavote didžiulius individualius maketus, o dabar pereita prie komandinio darbo. Visa grupė daro projektus vienoje didelėje teritorijoje, todėl daromas didelis bendras maketas. Karantinas tampa dideliu iššūkiu ir komandai: kai yra individualus darbas, nuotolis nėra didelis minusas, tačiau dirbant kartu sunkumų kyla daugiau. Aišku, ilgainiui priprastume, prisitaikytume, atsirastų įgūdžiai. Patobulėtų technika, galėtume ne tik eskizuoti ekrane, bet ir kokiu nors manipuliatoriumi ar virtualioje realybėje stumdyti 3D objektus. Anksčiau gyvenome be telefonų, faksų, printerių, galiausiai priprastume ir prie virtualios realybės.
Gausu biurų, kurie turi šimtus darbuotojų, skyrius visame pasaulyje. Natūralu, kad jie nesėdi prie stalo viename kambaryje, dirbama per nuotolį. Aišku, susitikimai vyksta, bet ne kiekvieną dieną. Sakyčiau, tas dabartinis iššūkis tiesiog išmušė mus iš įprastos kasdienybės, tiesiog reikia išmokti kitaip ir viskas. Gali sakyti, kad vien akligatviai, bet atsiveria ir galimybių. Kas greičiau išmoks, geriau prisitaikys, tas nugalės. Reikia išmokti galvoti, kokie pliusai, o ne kokie minusai. Pusiau juokaudamas sau visada sakau: jei yra du keliai, visada rinkis trečią. Ir tai uždega, pasirodo, kad ieškant tikrai galima rasti išeičių.
Paminėjote dideles užsienio kompanijas. O gal ir patys vykdote projektų užsienyje? Ar dabar, kai keliauti itin sudėtinga, visa tai kažkaip pasikeitė?
Taip, šiuo metu vykdome projektą Ispanijoje. Bet, tiesą sakant, ten prasideda kiti dalykai, medžiagų pasirinkimo klausimai ir panašiai. Nuvažiavimas nėra taip svarbu. Dirbdamas su užsieniu, didžiąją laiko dalį vis tiek dirbi iš nuotolio, vis tiek negali daug važinėti. Anksčiau nuvažiuodavai kas kelis mėnesius, o dabar pusę metų negali nuvažiuoti, nėra didelio skirtumo.
O kaip dėl to pirmo apsilankymo? Juk prieš projektuojant reikėtų nuvažiuoti apžiūrėti teritorijos.
Taip. Čia ir prasideda aukštojo meistriškumo niuansai. Kaip ir sporte, kažkokioje kitoje veikloje pradėjęs nuo nulio, iš karto pajauti, kaip progresuoji. Bet pasiekęs tam tikrą profesionalumo laipsnį, turi varžytis šimtosiomis sekundės dalimis, kaip automobilių sporte. Nėra labai sunku, kad mašina įsibėgėtų iki 100 km/h per 4 sekundes. O kad ji pagreitėtų per 3.9 sekundes, jos variklis turi būti ne viena arklio galia, bet gal dvigubai galingesnis, kainuoti gal trigubai brangiau. Už vieną dešimtąją sekundės dalį. Prasideda neproporcingos pastangos dėl minimalių skirtumų. Tai tokiame profesionaliame lygmenyje smulkmenos, tobulas vietos pajautimas yra labai svarbu. Padaryti gerą projektą nepabuvus vietoje yra loterija. Mūsų biuras turi sinergetinės architektūros viziją, kur yra svarbus maksimalus kiekis dirgiklių. Jei jų nepajuntame, tai suprantame, kad ne visai išauginame pastatą, kompleksą, teritoriją iš konteksto. Nuvažiavimas į vietą yra kaip tos tūkstantosios sekundės dalys, kurios teikia pranašumą.
Kaip to mokote studentus?
Turime universitete kursą „Architektūra ir kontekstai“. Studentai važiuoja į pasirinktą užsienio šalį ir ištyrinėja situaciją, pasidaro analizę, susipažįsta su vietiniais. Tuomet grįžta į Lietuvą ir daro toje teritorijoje darbą. Pernai darėme projektus Šefilde, studentai per 6 dienas bandė pajusti britų darbininkų miesto kultūrą ir tai perkelti į savo darbą. O šiais metais projektai vykdomi Malmėje. Deja, dėl pandemijos nepavyko ten nuvažiuoti ir matau, kad „Street view“ ir „Google maps“ įgytas pažinimas neužkuria žmonių, jiems trūksta tų dirgiklių. Dar svarbu, kad išvažiavimas sukuria ir komandos jausmą. Prieš kelerius metus teisėjauti, atrodo, konkursui „Žvilgsnis į save“, buvo atvažiavęs estas kolega Hannes Praks iš EKA, anksčiau ten buvęs Architektūros fakulteto dekanu. Jis pasakojo, kaip skatina savo studentų kūrybiškumą, jo kursas yra tarsi išlikimas. Hannes turi kažkokį tvartą, kluoną vidury miškų, jis ten nusivežė pirmakursius. Savaitę nebuvo jokios architektūros, jie tiesiog gyveno. Jokio maisto, nieko, jiems patiems reikėjo pasirūpinti maistu, šiluma, susikurti kokius nors guolius. Kita šio dėstytojo išvyka buvo į Londoną: jokių pinigų, o reikia išgyventi. Tai pirmą dieną studentai pasikankino, o paskui prisitaikė. Kas pradėjo piešti gatvėse, kas šokti, dainuoti. Pradėjo rinkti pinigus, per draugus susirado nakvynės vietas. Bet, sakė, tragedija įvyko Rio de Janeiro, nes ten tokių kaip tu yra pilna – dainuok, šok, kiek nori, nieko nepasieksi. Ten teko įsikišti, nes studentai nesusitvarkė. Tai va kūrybiškumo skatinimas. O kai jau būsi kūrybingas išspręsti nestandartinę situaciją, tai bus galima eiti ir prie architektūrinės kūrybos. Kiekvienas projektas, covid-19 yra kaip Rio de Janeiro.
Kaip apskritai sekėsi/sekasi dirbti nuotoliniu būdu?
Pastebėjau, kad gyvenime nesu tiek dirbęs kaip per karantiną. Taip ilgai, intensyviai, 12-14 per dieną. Po tokio mėnesio, per kurį realiai pradirbi du su puse mėnesio, buvo didelis išsikrovimas. Taigi karantinas ne vien tiktai pliusai. Klausiau vieno profesoriaus iš Amerikos įžvalgas, kad jis išsigando, kaip lengvai universitetai perėjo į nuotolinį mokymą. Studentai visa tai labai lengvai perėmė ir viskas vyksta be problemų. Jis bijo, kad žmonės pradės galvoti, kad kam reikia pastatų? Gal tam tikrų mokslų universitetas gali būti eteryje? Jis sakė, kad baisu, ar nebus ilgalaikių pasekmių – ar universitetas nebus graži iškaba ir administracijos salė, kur ateisi diplomų pasiimti.
Ar koronavirusas keičia architektūrą? O gal tai per trumpas impulsas, kad kažkas pasikeistų?
Panašu, kad čia pasireiškia „wow“ efektas, visi socialinių tinklų architektūriniai influenceriai yra įpareigoti kažkaip reaguoti. Neseniai Norman Foster pasakė, kad niekas nesikeis, kad tai laikina. Bet kas gali žinoti, kaip bus? Čia kaip prieš rinkimus – pagal apklausas atrodo, kad bus vienaip, bet būna kitaip. Architektūroje, urbanistikoje vis dar gyva tradicija daryti sprendimus remiantis praeities analize, projektuoti ateitį remiantis praeitimi. Bet mokslininkai sako, kad greit neliks 80% mums žinomų specialybių. Reiškią į tą vietą ateis 80% mums nežinomų profesijų. Kaip mes galime nuspėti, ko tiems žmonėms reikės?
Dėl pandemijos suprasta, kad namuose privalu turėti virtuvę, o anksčiau sakyta, kad nebūtina visko turėti bute, gali turėti aplinkoje, valgyti kavinėse. Bet dabar vėl viskas į namus grįžta – rodos, ten reikėtų turėti ir treniruoklių salę, ir baseiną – savo kokoną. O gal nieko nereikia, gal užtenka šalmo ir geros tabletės? Per karantiną išlošė tie, kurie turi individualius namus, kiemelius. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, individualus namas yra nusikaltimas prieš gamtą, prieš žmoniją. Dėl pandemijos kyla klausimai apie balkonų, dviračių takų buvimą arba nebuvimą.
Minite dviračių takus. Tad kaip dėl pandemijos keičiasi miestai?
Anksčiau viešasis transportas laikytas panacėja, o dabar tampa galvos skausmu. Tad gal vietoj autobusų juostų atsiras dviračių takai? Automobilis vėl tampa karaliumi, nes jame gali būti vienas ir dėl to saugus. Čia daug retrogradinių dalykų. Mums tarsi reikia grįžti į olas, vieniems kitų nematyti. Bet negalime juk visi maugliais tapti. Tokių pandemijų didėjant tankiui daugės. Architektūros ar miesto istorijos tyrinėtojai mato, kad pandemijos bene stipriausiai keičia miestus. Galima prisiminti XIX amžių, radikalius barono Haussmanno Paryžiaus perplanavimus, kurių viena priežasčių buvo antihigieninės sąlygos, kėlusios pandemijas. Viduramžiais miestai keitėsi dėl maro. Taip pat yra ir su gaisrais, potvyniais, karais. Vyksta sudėtingas procesas, tokio masto pandemijos mes dar nesame turėję ir todėl sunku pasakyti vienareikšmiškai, kokie bus pokyčiai. Bet patirtis rodo – vos tik atleidus karantino pančius, visi pradėjo gyventi tą patį ankstesnį gyvenimą. Dabar vėl visi tik ir laukia, kada vėl galės į nieką nekreipti dėmesio. Tad gal sulauksim vakcinos, gausim indulgenciją, ir važiuosim toliau? Bet jei vakcina ilgai nepasirodys, mums teks išmokti gyventi kitaip, atsiras šio šokio įgūdžiai, galės atsirasti mąstymo slinktys. Neseniai skaičiau elektrinio „Audi“ ir „Tesla“ palyginimą. Viena iš išvadų buvo ta, kad „Audi“ automobilis buvo perdarytas, kai į standartinį, teršiantį automobilį buvo įdėtas elektrovariklis, o „Tesla“ buvo iš pat pradžių daromas kaip elektromobilis. Todėl charakteristikos yra tiesiog kitokios. Miestą staiga norime padaryti pritaikytą pandemijos valdymui, bet tai bus kaip į seną automobilį įdėti elektrovariklį. Va, pripaišė prekybos centruose linijų, nuo to namo forma nepasikeitė. Bet aš nedrąsiai galvoju, kad visgi bus pokyčių, tam tikrų pamokų, įžvalgų atsiras, pasekmės matysis ir biuruose, ir miesto erdvėse. Tam tikri dalykai išsikristalizuos.
O kokių dar tipologinių pokyčių galima pastebėti? Pavyzdžiui, prekybos centrų poreikis vis mažėja, nes koronavirusas paskatino labai didelius kiekius žmonių galiausiai pereiti prie apsipirkimo internetu.
Tai vyksta jau kokie 5 metai, koronavirusas tik katalizatorius. Kai kuriose vakarų šalyse kuriasi ideologija, kad pastatai turi būti maksimaliai universalūs, su galimybe adaptuotis prie pokyčių. Vieną dieną prekybos centras, antrą dieną coworking’o erdvė, trečią – daugiabučiai. Mes mokėmės, kad forma seka funkciją, bet dabar pradedame mokyti visai kitų dalykų. Tai, kas sakėme, kad įvyks po 10-15 metų, tiesiog atėjo greičiau. Bet, kita vertus, mes vis tiek socialios būtybės esame. Dubajuje patvirtintas elektroninės prekybos centro projektas, ten bus galima ateiti atsiimti užsakytų prekių. Didžiuliai holai, gražios žalios erdvės, kad ateitum atsiimti savo užsakytų prekių, pasisocializuoti. Kur kitur užsidėsi savo prabangų laikrodį ar drabužius?
Nemanau, kad staiga įvyks radikalus pasikeitimas, nes viskas vyksta evoliuciniu keliu, turi rastis kritiniai mąstymo pasikeitimai, susidaryti ekonominės prielaidos. Pasąmonėje kirba, kad tereikia palaukti vakcinos ir galėsime vėl gyventi kaip anksčiau, o tai veikia kaip stabdis kažką radikaliai keisti. Be to, gal pabėgsime nuo covid-19, bet užšoksime ant širdies ar psichinių ligų, gal visi iš proto išeis ar visi nutuks, nes mažai judės? Tai nenuspėjama.
O kaip dėl klimato kaitos? Ji tikrai nepasitrauks.
Klimato kaita atspindi ir Lietuvos bendrajame plane, rengtame vadovaujantis Europos sąjungos bendru susitarimu. Žmogus prisidirbęs ir ribotus resursus turime naudoti tikslingiau. Jau minėjau paradoksus: saugantis nuo viruso reikia daugiau erdvės, bet kaip jos gauti? Tam reikia resursų, plytų, betono, tą plotą reikia šildyti, vėdinti. Aišku, galima statyti iš atsinaujinančių medžiagų, naudoti energetines sistemas. Tai yra kryptis, kuria mums reikia judėti iš dalies dėl normų, iš dalies dėl atsakomybės už ateinančias kartas. Tas atsakomybės jausmas turi mus įpareigoti. Reikalingas gebėjimas suderinti kūrybiškumą, meniškumą su tvarumu.
Natūralu, kad ir estetikos pokyčiai įvyks, mokysimės priimti sprendinius, kurie kitaip reaguoja į aplinkos dirgiklius. Bet čia vėl paradoksas tų naujųjų technologijų – apsimetimas tuo, kuo nesi. Bet kurią medžiagą galima imituoti, gali būti apgautas. Nešioji kailinius, bet jie ne kailiniai, grindys medinės, bet lentos ne iš medžio, turi betoninį namą, bet jis ne iš betono. Kas yra tikra ir ar tai yra svarbu? Ar taip jau būtinai reikia tikrų medžiagų? Taip, aš vis dar iš to archajiško įsitikinimo, kad tai patikrinti dalykai, jie sensta tauriai, yra aišku, kaip jie atrodys po 100 metų. O tie naujadarai – nežinia, kaip jie atrodys. Bet ar tie kūriniai po tiek laiko dar stovės? Žiūrint į miestų vystymąsi, kaita bus didžiulė. Įtariu, kad mes būsime vis mobilesni, kad amžinų, vos ne piramidinių struktūrų mažės.
Kaip keičiasi projektavimo eiga? Gal keičiasi reikalavimai?
Vyksta normali kaita, teisingas perėjimas prie aplinkiniuose kraštuose išbandytos ir gerai veikiančios sistemos, kai statybų leidimas yra gaunamas projektinių pasiūlymų stadijoje. Tai leidžia investavus sąlyginai nedaug pinigų į gana nebrangų projektavimą, gauti statybos leidimą, su juo – finansavimą, ir tada, turint pinigų, pasidarius rimtą projektą, jį realizuoti. Latvijoje, Belgijoje, Norvegijoje sistema jau seniai tokia. Projektinių pasiūlymų svarba padidėja ir, manau, mums tai svarbu, reikia pereiti į tokią struktūrą. Nes dabar suprojektuoji, nueini derintis ir išgirsti, kad nebus derinama dėl kokios nors neįvertintos smulkmenėlės. Dabartinė sistema neskatina kūrybiškumo, skatina investuotojus ir statytojus imtis patikrintų sprendinių, nes dėl eksperimentavimo, gręsia nesusipratimai, didėja rizika negauti statybos leidimo. Tada natūralu, kad prasideda šabloniniai projektai, besiskiriantys tik spalvomis, visi ieško optimizacijos, bando greičiau.
Tad tuos pasikeitimus, kaitą aš priimu labai sveikai. Kyla kartelė projektų parengimo detalumui, bet ne iš valdžios institucijų, o iš vystytojų, statybininkų pusės. Detalumas mažina klaidos tikimybę, gerina bendrą sprendinių, ne tik architektūrinių, bet ir urbanistinių, lygį. Tai galėjo dar anksčiau įvykti, greičiau gaunami dokumentai leistų ir architektams, ir visuomenei greičiau keistis. Greitis tampa vienu iš svarbiausių dalykų šiuolaikiniame gyvenime. Naujų technologijų turėjimas ir pandemijoje labai gelbėja.
Aišku, gaila, kad dėl to, jog ant architekto, projektuotojo pečių pakabinamos didelės atsakomybės, mažėja profesijos patrauklumas. Tapdamas projektų vadovu, tu tampi atsakingas už tikrai didelius dalykus, o tavo honoraras nepalyginamas su rizikomis, reikalavimais. Čia reikėtų diskusijos apie specialistus, apie atsakomybes, matosi, kad atsiranda projektų vadovo kaip institucijos poreikis.
Kokie pokyčiai dar svarbūs Lietuvos architektūros lauke?
Architektūros politika (angl. šiuo atveju tai būtų policy) yra dalykas, kurio tikrai reikia, kurio tikrai trūksta, kurio buvimas mums leistų daug ką kontroliuoti, lengviau susitarti, turėtume aiškesnę kriterijų sistemą. Atsakytume sau, kokia linkme einame. Dabar turime architektūros įstatymą, turime įvairias ekspertų tarybas, bet tai tik bendriniai administraciniai dalykai, apie vertybes ten nekalbama. Architektūros politiką turi beveik visos Europos valstybės, keliose iš jų ji veikia labai gerai. Pas mus vadovaujamasi valstybinio lygmens ekspertais, bet kokiais kriterijais vadovaujasi jie? Mes nežinome. Kiekvienas ekspertas pats sprendžia, kas yra urbanistinis integralumas, būdami iš skirtingų mokyklų ir įvairių požiūrių, jie mato skirtingai. O jeigu būtų valstybinė architektūros politika, kur būtų sutarta dėl artimiausių metų vertybių arba siekiamybių, tada atsirastų tam tikra „liniuotė“, kuria tuos projektus galėtume „matuoti“. Po 5-7 metų jau būtų kitokia „liniuotė“, gal ji būtų ilgio, gal matuotų kampus, gal būtų kitos formos. Ekspertai ir toliau turėtų savo nuomones, bet jie turėtų į ką orientuotis.
Kas turėtų surašyti tas normas?
Architektų sąjungos suvažiavimuose ir bandome atgaivinti šį klausimą. Su primininke Rūta Leitanaite inicijavome kreipimąsi į institucijas, ragindami grįžti prie architektūros politikos sprendimo. Tai turėtų būti tarpdisciplininis dalykas. Aišku, kriterijus turėtų išdiskutuoti architektūrinė bendruomenė kartu su akademine architektūros benduomene, o paskui ir su kitomis sritimis, susijusiomis su žmogaus gyvenamąja aplinka. Pastaruosius kelis tūkstančius metų architektūra buvo statybos menas, o 1980 metais susirinko ICOMOS kongresas ir nusprendė, kad architektūrą laikys žmogaus gyvenamosios aplinkos kūrimo menu. Tad viskas, kas yra žmogaus gyvenamoji aplinka, yra architektūra – miestas, kosmosas, parkas, jachta, tuneliai, takeliai, viešieji tualetai. Dėl to architektūros politika ir turi būti tarpdisciplininė – žmogaus gyvenamajai aplinkai įtaką daro daug institucijų: Vidaus reikalų, Susisiekimo, Kultūros ministerijos.
Kas yra architektūros politika?
Tai vertybių sistema, susitarimas, atsakomybių ir prioritetų apibrėžimas. Tarkime, įstatyme yra 10 įsakymų, bet kas turi sekti, jie būtų įgyvendinti? Tai architektūros politikoje turi būti aiškiai įvardinta, turint tokį dokumentą, galima sukoncentruoti resursus ir nesiblaškyti. Gyvenime visko reikia: ir gražių mokyklų, ir gražių gatvių, ir gražių namų. Reikia susitarti, pavyzdžiui, kad 7 ateinančius metus rūpinsimės tik tvarumu, kad bus koncentracija šiems dalykams, o paskui tie tikslai galės keistis. Tai mažai šaliai yra vienintelis būdas, reikia sukoncentruoti resursus. Čia kaip perlaužti šluotą – reikia laužti po atskirą šapelį. Architektūros politikos memorandumą jau perdavėme institucijoms. Žinoma, dabar visiems svarbu kiti dalykai, pandemija, bet gyvenimas juk nesustojo. Architektūros politika ne dviračio išradinėjimas: danai, olandai, prancūzai turi stiprias tradicijas, vokiečiai iš viso turi baukultur. Turime ir idėją siūlyti valstybės architekto poziciją. Miestas savęs neįsivaizduoja be vyriausiojo architekto, kuris audituoja, organizuoja, kontroliuoja lygį, kokybę, o valstybiniu mastu to nėra. Ar Kaunas su Vilniumi vertybių prasme neturėtų eiti viena linkme?
MŪSŲ PARTNERIAI
