Architektą Algimantą Pliučą kalbina Elena Paleckytė

Nuotraukos: „VAS”

Kaip karantino metu, kuomet teko dirbti iš namų, sekėsi generuoti naujas mintis ir jas diskutuoti? Ar keitėsi kūrybinio darbo principai?

Manau, kad labai didelių pasikeitimų nebuvo, savo esme kūrybinis procesas buvo panašus. Jis visą laiką susideda iš tokių elementų kaip situacijos analizė, diskusijos, komandos darbas, eskizavimas, keitimasis idėjomis. Aišku, karantinas apribojo bendravimą akis į akį, trūko susėdimo už vieno stalo. Bet mes labai greitai naują darbo specifiką perpratome ir persikėlėme į internetinę erdvę. Galima sakyti, kad dėl karantino netgi atradome įrankių, kurių seniau nenaudodavome. Pradėjome piešti vienas kito kompiuterių ekranuose, tuos piešinius galima iš karto išsaugoti ir jais pasidalinti, toliau idėjas vystyti. Apskritai, buvo mažiau administracinio darbo ir tai padėjo susikoncentruoti kūrybai. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo darbo aplinkos. Vieni išsikėlė galbūt į nelabai patogią aplinką, kiti galbūt kaip tik į labai įkvepiančią – sodybą.

Aišku, buvo ir šiek tiek įtampos, spaudė nežinia, kas bus. Galvodami apie savo projektus, klausėme, ar iš viso to reikia, gal viską reikia daryti visai kitaip. Pradėjome ir klientus truputį provokuoti – galbūt mes ne tą darome, galbūt reikia iš pagrindų viską pergalvoti. Klausėme, kodėl butai tokie maži, gal reikia didesnių, nes reikės dirbti namuose. Gal reikia ir didesnių terasų, darbo kambario? Biuruose galbūt irgi reikia daugiau uždarų, o ne atvirų erdvių? Kai kurie dalykai ar klausimai visai nėra naujiena, bet galbūt tas poreikis anksčiau neišryškėjo. Virusas galbūt inspiravo, suaktyvino.Taigi jungėme užsakovus į video pokalbius ir diskutavome.

Minite, kad provokavote užsakovus permąstyti patalpų dydžius. Ar dėl pandemijos architektūra pasikeitė? Kaip manote, ar tie pokyčiai ilgalaikiai?

Aš galvoju, kad gal tų pokyčių ir nespėjo įvykti. Projektavimas, statyba yra inertiški ir gana ilgi procesai.  Per kelis mėnesius didelių revoliucijų neįvyko ir neįvyks. Pokyčiams reikia ilgesnio laiko ar didesnio sukrėtimo, net ir kalbant apie tų pačių butų permąstymą. Daug kas priklauso ir nuo ekonominių aspektų, jei pirkėjų perkamoji galia nesikeičia, nebus ir žymių pokyčių butų plotuose. O juk per pandemiją ekonominė situacija dar ir pablogėjo. Kita vertus, net jei ir sutarsi projektuoti ir statyti kokį nors pastatą, nebūtinai jam atsiras pirkėjų ar galimybių pirkti. Galbūt visoje visuomenėje kažkas turi pasikeisti. Gal, kalbant apie butus, ir nereikia jų projektuoti planuojant, kad juos nupirks, gal reikia kažkokios visuotinės nuomos, gal atsiras didesni fondai, kurie valdys tą gyvenamąjį plotą, jį nuomos. Gal įmonės vietoj to, kad investuotų į didelius biurus, kurs pusiau gyvenamus, pusiau administracinius kompleksus, o iš to išaugs naujas produktas.

Dėl karantino buvo prisimintos kai kurios nebūtinai naujos technologijos. Kad ir automatinės durys. Dabar visi stengiasi nesiliesti prie paviršių, todėl durys projektuojamos atsidarančios savaime. Net einant į sanitarinį mazgą biurų pastate – viskas atsidaro savaime, liftas pats atvažiuoja, atpažįsta naudotoją.

Ar jaučiate pokyčių statybų srityje? Gal matomas tam tikros tipologijos statybų stagnacija ar atvirkščiai – išaugimas?

Nors minima, kad viešbučiai patiria didžiausią pandemijos įtaką, manau, kad tie nuostoliai labai priklauso nuo to, kokiame etape projektas yra. Jei statybos etape, jei būsimi nuomininkai konkretūs, tai tie projektai galbūt ir sustojo. Nes galbūt yra sutarimai su klientu, kuris gali pasakyti, kad pastato  2021 metais visgi dar nereikės, galima nukelti atidarymą į 2022 metus. Tad projektą galima ir stabdyti.

O projekto pradžioje, jeigu yra sklypas, tarkime, viešbučiui, o jo operatorius dar nenumatytas, tai covid-19 dar nelabai turi įtakos. Kol praeina visi viešinimai, derinimai, projektavimas, praeina daug laiko ir niekas nežino, kokia situacija bus ateityje. Todėl daug užsakovų projektų nestabdo ir sako, susiprojektuojam, pasiruošiam ir tada jau startuosim su jau paruoštu projektu. Juo labiau, kad projektavimas yra sąlyginai nebrangi viso proceso dalis. Taigi tokį žingsnį vystytojai dar pasirengę žengti.

Žiūrint iš kitos pusės, buvo tokių projektų, kurie iš seniau dėl kitų priežasčių buvo užšaldyti ar neaktualūs, laukė geresnių laikų. Dabar, pasikeitus situacijai, kai deklaruojama, kad galbūt statybos kainos kris (nors realiai jos neturi priežasčių kristi), tie projektai išsitraukiami iš stalčių. Jiems ieškoma rangovų, bandoma suprasti, kokia būtų kaina, ar ji geresnė ar blogesnė negu buvo anksčiau.

Kai kurie architektai svarsto, kad biurų pastatų segmentas kiek apmirs, dabar daug žmonių dirba iš namų, o ir šiaip, atviro plano biurų pastatai susilaukia daug kritikos. Kokia būtų jūsų nuomonė?

Aš manau, kad žmonės biurų pastatuose visgi dirbs ir ši situacija tėra laikina. Biuras yra erdvė, kur susitinkama, keičiamasi mintimis. Nepriklausomai nuo darbo specifikos, biure vis tiek gimsta pagrindinės idėjos, komandinis darbas. Tad nors galbūt nuotolinio darbo įrankiai ir liks, jie padės komunikuoti, pavyzdžiui, su kitais biurais, su užsienio komandomis. Tikiu, kad daugumą šių įrankių ir taip daugelis naudoja, pandemija tik paspartino tą techninės pusės plėtojimą. Po visuotinio karantino grįžę į biurus, keliame klausimus dėl susitikimų. Kokie jie, kokiu klausimu, ar tikrai verta į jį važiuoti? Gal geriau susitikti internetu ir aptarti rūpimus klausimus nuotoliniu būdu?

Ar šiuo metu vykdote projektų užsienyje? Jei taip, ar kažkaip pasikeitė darbo specifika dabar, kai keliauti yra itin sudėtinga?

Taip susiklostė, kad šiuo metu dirbame būtent Lietuvos rinkoje. Vietinių darbų padaugėjo, be to architektūra, projektavimas yra labiau lokalūs dalykai. Svarbu gerai pažinoti vietą, įsijausti į aplinką. Architektas į bendrą piešinį turi supinti ir socialinius, ir ekonominius aspektus, atsižvelgti į papročius, o tą geriausiai galima padaryti būtent savoje aplinkoje. Prieš maždaug dešimtmetį kūrėme drauge su vienu Belgijos architektų biuru, darėme projektą Rygoje, paskui ir pas juos – Belgijoje. Iš tos ankstesnės patirties galiu pasakyti, kad tada buvo labai svarbūs gyvi susitikimai. Mes skrisdavome savaitei pas juos, o jie – pas mus. Nuo ryto iki vakaro sėdėdavome ir kartu kurdavome. Manau, kad tai per nuotolinio bendravimo programas būtų sunku įgyvendinti. Juk labai svarbus ir gyvas bendravimas: su belgais kartu pietaudavome, vakare žaisdavome krepšinį tarp konstruktorių ir architektų. Tas neformalus bendravimas ir pati nuotaika yra svarbios darbo dalys.

O ar svarbus fizinis maketavimas?  Ar Jūsų biure tai svarbi kūrybinio proceso dalis? Ar karantino metu, negalint drauge prisėsti prie maketų, buvo sunkiau? O gal tiesiog pasitikrinate idėjas darydami vizualizacijas?

Maketavimas yra nepakeičiamas. Kai kurie architektai yra perėję į vizualizacijų kūrimą, bet aš manau, kad fizinis maketas svarbu. Karantino metu kolegos persinešė visą maketavimo įrangą į namus, ten ir pjaustė maketus, o kai kurie architektai dėl to ateidavo į studiją. Apskritai maketavimas iš architekto darbo niekur nedingo. Jis svarbus norint pasitikrinti pastato dydį, tūrį, proporcijas, pamatyti daugiau projekto variantų. Maketai yra kūrybinio darbo dalis, todėl jie darbiniai, nors kartais ir naudojami pristatymuose. Kai yra reprezentatyvaus maketo poreikis, jį užsakome kur nors specialiai.

O ar kitose architektūros srityse pereinama į skaitmenizaciją?.

Pati visuomenė, aišku, pereina į skaitmenizaciją, projektų derinimai vyksta internetu. Derinimų yra daug, kiekviena institucija turi savo sistemą. Jos tarpusavyje nesikalba, todėl architektai netgi yra šiek tiek tų skaitmeninių sistemų vergai. Mes bandome visa tai įsisavinti ir kartais pajuokaujam, kad galbūt kartais taip darom dėl to, kad tas dirbtinis intelektas ir ta įranga jau mus užvaldė. Mes tarnaujame jai, kad ji galėtų patobulėti. Gal po kelerių metų viskas bus tobula, tereikės pagalvoti apie situaciją ir programa pati sukurs projektą. Tuo labiau, kad yra bandymų, kai dirbtinis intelektas vos ne automatiškai kuria ir urbanistinius objektus, ir pastatų išplanavimus. Gal tas ir reikalinga, bet nemanau, kad tai tiesiogiai mus pasieks. Manau, kad gal tai bus aktualu kokiame nors Marse, kur prieš įsikeliant žmonėms bus galima išsiųsti įrangą, kuri viską pastatys, įrengs dar atsikeliant naujakuriams.

Techninis – dokumentų ruošimo, braižymo etapas yra bene daugiausiai laiko užimanti projektavimo dalis. Ar šio etapo eiga nors kiek kito pastaraisiais metais? Gal atsirado naujų reikalavimų?

Taip, daug kas keičiasi. Jeigu seniau projektavimas užtrukdavo kokius keturis mėnesius, tai dabar su visais procesais, papildomais biurokratiniais reikalavimais, gali užtrukti ir dvejus metus. Kai klientas klausia, ar tikrai projektavimas tiek ilgai užtrunka, ką mes čia tiek laiko veiksime, pateikiame du grafikus. Vienas – kiek iš tikrųjų dirbsime, projektuosime, o kitas – kaip procesai eis vienas paskui kitą, kaip jie bus tikrinami.

Teigiama, kad tų procesų mažėja, beliko tik vienas langelis, kurį reikia užpildyti ir tada jau ir gauni leidimą statybai. Yra priešingai. Reikalavimai didėja, plečiasi, didėja sistemų skaičius. Vienur įkeli, praeina 20 dienų, kitur norėtum kelti, bet, kad ten įkeltum, reikia dar kito patvirtinimo… Kai galiausiai viskas sudeda, viskas labai ir prasitęsia. Atrodo, tikrintojai dirba taip, kad atsakomybė būtų nusimesta, kad būtų apsidrausta, kažkas neleista. Vis reikia iš kažko gauti papildomų patvirtinimų, išaiškinimų. Žodžiu, viskas aplimpa visokiomis papildomomis nereikalingomis komisijomis, protokolais, ir kol visus tuos popieriukus susidėlioji, viskas labai išsiplečia.

Ar turite omeny, kad yra prikuriama daugybė saugiklių tam, kad, jei kartais atsirastų kokių nors klaidų, tai būtų būtent projektuotojo kaltė?

Įdomiausia, kad vis tiek už viską yra atsakingas architektas. Tie, kurie tikrina, už nieką neatsako, jų darbas yra tik tikrinti. Aš manau, kad dėl to kartais įvyksta paklydimų, nesusikalbėjimų, kartais jie nežino, ką reikia tikrinti. Juk autorius ir kūrėjas yra tikriausiai labiausiai įsigilinęs į situaciją, su tuo projektu dirbęs jau ne vieną mėnesį, visokių variantų išdiskutavęs. O kartais būna, kad pateiki projektą per tuos sisteminius langelius, bet net neturi galimybės jį pristatyti, apginti. Tada jį perima atsitiktinis specialistas, perskaito, supranta pagal savo turimą patirtį, kuri vienų didesnė, kitų – mažesnė. Jis ir pristatinėja tą projektą toliau, vertina, pateikia kažkokias išvadas. Po visų tų procesų architektas gauna atsakymą, kuris galbūt visiškai prieštarauja ar funkcijai, architektūrinei idėjai, situacijai. Tai yra didžiulė klaida. Per daug pasitikima technologijomis, procesais, suteikiama didelė reikšmė biurokratijai – ar teisingai įkelti dokumentai, ar teisingi popieriai prisegti. Bet visiškai užmirštami kūrybiniai niuansai, o juk jie ir svarbiausi.

Keli architektai minėjo, kad dabar vykstantys projektų viešinimai vyksta nuotoliniu būdu ir kad tai yra labai gerai tuo, kad gali prisijungti daugiau žmonių, dalyvauja tie, kurie įprastu būdu neatvyktų.

Tapi, iš dalies yra tam tikro patogumo. Aišku, galbūt tokiu būdu nesudalyvauja tie, kurie technologijomis mažiau naudojasi. Bet iš kitos pusės patogu, jei nereikia fiziškai vykti ir švaistyti laiko kelionei. Be to, tokiu būdu viešinimą galima vesti kiek kultūringiau. Kai viešinimai vyksta gyvai, susirenka įvairūs žmonės, vieni per kitus bando pasisakyti. Atsiranda daug nereikalingo triukšmo, neįsiklausoma vieni į kitus. Po tokių viešinimų net ir neprisimeni, kas ką sakė, galima net nesuprasti, kokia buvo toji bendroji nuomonė. O nuotolinių viešinimų procesas aiškesnis.

Kaip pasiskirstote darbus ir atsakomybes? Ar Jūsų biure svarbus komandinis darbas ar dažniau propaguojate individualių užduočių išdalinimą?

Manau, svarbu paminėti, kad mūsų įkūrėjai buvo keli architektai, kurie turėjo mintį, kad tai nebus personalinė vieno architekto studija. Ar dviejų, trijų architektų, kai studijos pavadinime atsiranda vardų pirmųjų raidžių kombinacijos. Tada jau tampa neaišku, kas būtų, jei bus 8 architektai, ar teks pavadinimą keisti? Taigi visada dirbome su idėja, kad tai yra kūrybinė studija, kurioje ir jaunesni, ir vyresni turi galimybes dirbti kartu, dalintis savo patirtimi, kūrybinėmis idėjomis. Ir aš pats taip pradėjau – po studijų prisidėjau tai prie vieno, prie kito projekto. Žinoma, labai priklauso nuo paties architekto, kiek atsakomybių jis prisiima.

Mūsų studijoje projektavimas, kūryba vyksta įvairiai, nėra vieno recepto. Aišku, ir objekto specifika nulemia daug, gal kas patirtį turi didesnę toje srityje, gal klientas nori su kažkuo konkrečiu dirbti. Darome vidinius konkursus – idėjų pasikeitimą, atsirenkame geriausias ir tada, logiška, kad tos atrinktos idėjos komanda ją ir vysto, tęsia darbą. Bet vėlgi – gal ta komanda dar nebaigė kito jau vykstančio darbo, projekto, tada vystymą perima kiti. Taigi, iš principo, tai visiems architektams atvira studija, nėra, kad vienas ar keli būtų idėjų generatoriai ar vadovaujantys. Čia kiekvienas turi galimybę pasireikšti ir kolegų yra tikslas padėti, papildyti, patarti, palaikyti vienas kitą.

O kaip dėl klimato kaitos – kas keičiasi architektūroje, kaip jūs keičiatės?

Šis klausimas yra aktualus visą laiką. Aišku, architektas turi domėtis viskuo, kas vyksta aplinkui. Jis turi bandyti pritaikyti projektus prie šios klimato kaitos situacijos. Ar bent jau, jei nepavyksta, bandyti palaikyti tas mintis, skatinti, pratinti klientus prie to.

Gaila, kad kai kuriems dalykams, kuriems jau praminti keliai kitose šalyse, sunkiau įsitvirtinti Lietuvoje. Pavyzdžiui, kad ir klijuoto medžio (cross laminated timber, CLT) technologijai. Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje iš tokių medžio gaminių stato dangoraižius, aukštus pastatus, o Lietuvoje ir dviejų aukštų pastatą sunku pastatyti. Taip yra dėl gaisrinių reikalavimų, ugnis pas mus greičiausiai yra karštesnė nei kitose šalyse. Taigi inovacijos apsipina visokiais sertifikavimo procesais. Nors mes Europos Sąjungoje, kažkodėl bendri sertifikatai negalioja, reikia atskirai tikrinti medžiagas ir čia, o tai stabdo procesus. Kalbant apie statybas, stengiamasi kuo daugiau pastato elementų tiesiai iš gamyklos atvežti, sumontuoti, nes taip pasiekiama aukštesnė kokybė, tikslumas, būna mažiau statybinių atliekų, viskas racionaliau.

Svarbus energijos taupymas. Aišku, nuo kiekvieno projekto atskirai priklauso, bet taupymas nebūtinai reiškia, kad reikia milžiniško apšiltinimo sluoksnio, padaryti mažus langus ir labai džiaugtis, kad taupai energiją. Urbanistikoje reikia atsižvelgti, kad žmonės kuo mažiau judėtų iš vienos miesto dalies į kitą, išnaudoti turimas vietas, o ne kurti naujas, naudoti esamas gatves, transporto infrastruktūrą, šiukšlių išvežimą, o ne nuolatos plėstis. Tas plėtimasis  didina ir transporto, ir aptarnavimo išlaidas. Į kai kuriuos klausimus geriausiai atsako visi tie sertifikavimai (BREAM, LEED), jų pateikiamose gairėse labai pažodžiui galima ir pasitikrinti, ar atitinkami tam tikri parametrai, ar priešingai esama labai toli nuo jų.

error: