LIETUVOS ARCHITEKTŪROS APŽVALGA

Autorė Elena Paleckytė, prie pietų stalo, pakalbino „Do architects” biuro architektus. Į klausimus atsakė: Gilma Teodora Gylytė, Vaiva Šimoliūnaitė, Rūta Emilija Žeromskaitė, Paulius Paskačimas, Ieva Marija Malinauskaitė, Sabina Daugėlienė, Solveiga Buoželytė

Nuotraukos: „Do architects”

Kaip karantino metu, kuomet teko dirbti iš namų, sekėsi generuoti naujas idėjas ir jas diskutuoti? Ar keitėsi kūrybinio darbo principai? Kokia buvo Jūsų darbo metodika iki karantino, jo metu bei po jo?

Vaiva Šimoliūnaitė: Metodika, aišku, keitėsi. Nėra nieko geriau ir įdomiau už gyvą bendravimą su kolegomis, kuomet diskutuojama tiek formalioje, tiek neformalioje aplinkoje. Karantino metu, kadangi dirbome iš namų, teko naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, įvairiomis programomis, daryti vaizdo konferencijas, skambučius, dalintis ekranu, jame eskizuoti. Tai ir buvo pagrindiniai pokyčiai karantino metu.

Rūta Emilija Žeromskaitė: Atrodo, kad karantino metu mūsų komanda daugiau pabendravo apie ne tik su darbu susijusius dalykus. Fiziškai būdami darbe daugiausiai kalbamės būtent apie darbą, o karantino metu vienas kito dažniau paklausdavome, kaip sekasi, koks jausmas būti uždarytam, kaip ir ar dažnai einame į parduotuvę. Taigi tarpusavio susiskambinimai gal netgi kiek pailgėjo – buvome pasiilgę bendravimo.

Gilma Teodora Gylytė: Nors komandos dirbo atskirai, mes kiekvieną penktadienį, kaip ir prieš karantiną ir dabar, darydavome DO architects pietus. Man tai tam tikra prasme leido geriau pažinti komandą: nuotolinių pietų metu pamačiau, kas ką mėgsta gaminti ar valgyti, kaip gyvena. Bet, aišku, gyvo bendravimo tikrai trūko. Kalbant apie bendravimą ne tik tarpusavyje, o ir su subrangovais, inžinieriais ar užsakovais, tai susitikimai tapo žymiai efektyvesni. Todėl nuotolinius susitikimus darome ir šiandien. Karantino situacija parodė, kad fizinis dalyvavimas nėra būtinas.

Techninis – dokumentų ruošimo, braižymo etapas yra bene daugiausiai laiko užimanti projektavimo dalis. Ar šio etapo eiga nors kiek kito pastaraisiais metais?

Paulius Paskačimas: Verta paminėti, kad per tą Covid-19 laikotarpį atsirado projektų viešinimas nuotoliniu būdu. Tikriausiai tai ir toliau tęsis, kadangi labai pasiteisino. Šitaip žmonės gali daug lengviau pasiekti tokius susitikimus, jiems nereikia kažkur važiuoti.

Ar bendravimas su valstybinėmis institucijomis pandemijos metu keitėsi?

Ieva Marija Malinauskaitė: Smagu, kad valstybinių institucijų pasiekiamumas buvo žymiai geresnis, nes gavome tiesioginius darbuotojų telefonų numerius. Anksčiau susisiekti būdavo tiesiog neįmanoma. Dar labai svarbu, kad karantinas labai suvienijo žmones bendrąja prasme, visi buvo toje pačioje situacijoje. Supratome, kad nesame išskirtiniai, kad visiems sunku, visi turime kažką daryti, žengti papildomų žingsnių, vieni kitiems padėti. Paprastai yra tam tikras pasiskirstymas, kiekvienas rūpinasi savo reikalais, nėra tokios vienybės. karantino metu buvo didžiulis bendrumo jausmas. Galbūt sėdėdami kažkokioje įstaigoje žmonės ir jaučiasi atsakingi kaip įstaiga, o ne kaip asmenys. O būdamas atskirtas nuo tos įstaigos, jautiesi atsakingas asmeniškai. Manau, tai labai pasijautė būtent valstybės įstaigose.

Gilma: Tai legitimizavo buvimą valstybės tarnautoju, labai suvienijo. Noras padėti išliko ir toms ypatingoms sąlygoms, karantinui pasibaigus. Ateina suvokimas, kad savo veiksmais gali daryti įtaką, gali kitą arba užkrėsti, arba apsaugoti. Tai pereina ir į kitas gyvenimo sferas: pradedi jausti savo atsakomybę, ne tik per karantiną, tai irgi labai svarbu.

Karantino pradžioje jūs savanoriškai projektavote ligonines ekstremalioms situacijoms?

Gilma: Taip. Per savanorių grupę „Gedimino legionas“ įsitraukėme į savanorystę. Iš pradžių kartu su 2L architects pabandėme vieną mokyklą pritaikyti gydymo funkcijoms, žmonių karantinavimui. Paskui visa tai išsivystė į laikinų ligoninių projektavimą bendradarbiaujant su sveikatos ministerija, kariuomene, BaltCap, kurie padėjo skaičiuoti sąmatas, apgalvojo priežiūros sistemas. Tai buvo natūrali pagalba miestui, asmeninė pilietinė iniciatyva, darėme tai po darbo, neatlygintinai. Bet juk lygiai taip pat naktimis po darbo dirbo ir miesto savivaldybės, Sveikatos ministerijos darbuotojai. Dienos metu sprendėme su savais projektais susijusius klausimus. O naktimis skaičiavome lovas, svarstėme, kur blogiausiu atveju būtų dedami žmonių kūnai. Buvo apgalvoti scenarijai A, B, C, na ir tas scenarijus C buvo tikrai blogas. Visam tam reikėjo pasiruošti, apgalvoti. Juk Lietuvos, Švedijos ar Ispanijos atvejai visiškai skirtingi ir buvo nežinia, kaip viskas susiklostys. Kiti žmonės padėjo atsiskraidinti apsauginių kaukių ar kitaip gelbėjo, o mes darėme, ką mes galėjome. Kiekvienas prisidėjo savo kompetencijomis.

Ar dėl pandemijos architektūra pasikeitė? Kaip manote, ar tie pokyčiai ilgalaikiai?

Paulius: Aš manau, kad prekybos centrų plotai gali mažėti. Materialus vaikščiojimas po parduotuves po truputį tampa nepatrauklus, žmonės pradeda to vengti. Tai dažniausiai nėra maloni patirtis, žmonėms daug lengviau viską užsisakyti internetu. Karantinas tikrai galėjo paskatinti greičiau ir masiškiau pereiti prie elektroninės prekybos.

Ieva Marija Malinauskaitė: Po karantino kaip po gana svarbaus įvykio, niekas nežino, kaip viskas pasikeis, bet kažką permąsto. Ar ateina į internetinę prekybą, ar persvarsto, kaip restoranuose sėdės žmonės. Visgi ateitis yra gana neaiški.

Ar jaučiate pokyčių statybų srityje? Galbūt sumažėjo/ padaugėjo užsakymų? Gal jaučiasi tam tikros tipologijos statybų stagnacija ar atvirkščiai – išaugimas?

Gilma: Faktas, kad yra permąstoma, kaip toliau dirbsime. Man atrodo, kad Covid-19 išryškino jau seniai visų nešiotą mintį, kad dideli biurai, atviro plano erdvės neveikia. Bet tai jau tvyrojo ore, o virusas tik užtvirtino. Ir tai yra gerai, nes šimtai žmonių vienoje erdvėje yra nei jauku, nei produktyvu. Covid-19 padėjo tašką diskusijoms šiuo klausimu ir nuo to tikrai bus geriau. Dar, man atrodo, ką gera padarė virusas, tai kad bendravimui vis dažniau renkamasi viešąsias erdves. Noras socializuotis išliko, poreikis būti su žmonėmis lieka, bet juk nesinori leisti šeštadienio Akropolyje. Norisi eiti į jaukią vietą mieste, lauke, bare, kavinėje. Įvyko didelis vertybinis pasikeitimas. Virusas privertė išeiti į miestą, juo naudotis. Dėl to miestas absoliučiai kitoks, atsigavęs, mes susigrąžiname miestietiškus įpročius, jaukias erdves, renkamės jas pagal veiklas, pagal kokybę, pagal turinį. Bus skiriama daugiau dėmesio viešosioms erdvėms, tai yra didelis pliusas.

Kaip tik prieš keletą savaičių pristatėte savo nedidelių intervencijų į Vilniaus viešąsias erdves, gal galėtumėte šiek tiek apie tai papasakoti?

Gilma: Žinoma! Viskas gražiai persilieja. Kadangi gyvename mieste, tikime juo, judame miestietiškais būdais, tai džiaugsmas miesto erdvėmis ir gyvenimu yra labai didžiulis. Norime parodyti, kaip dar labiau mėgautis gatve kaip saugia, džiaugsminga, įdomia viešąja erdve. Mūsų projektas Naugarduko gatvėje atsirado tobulu metu ir iš karto tapo labai mylimas, aptarinėjamas bendruomenių. Atkarpa tarp Švitrigailos ir Vytenio gatvės rodo, kaip gali atrodyti visa gatvė ir visas Naujamiestis. Kad gatvė taptų parku, reikalingi ne tik medžiai, reikalingos veiklos, jų koncentracija, vejos, rampos vaikams, karstynės, suoliukai… Dabar į tą kvartalą įsikėlė Vinted biuras, atsirado naujų želdynų, buvo sukabintos lemputės. Atidarymo renginio metu viena gatvės atkarpa buvo uždaryta, stovėjo 20 metrų ilgio stalas, atvažiavo maisto furgonėliai, didžėjus, stovėjo mūsų kurti kiemeliai… Vaikai tuos kiemelius buvo tiesiog aplipę!Labai geras jausmas, kai kaimynystės jungiasi, bendrauja, draugauja. Kad Naujamiesčio vidurys tampa viešąja erdve, nauju centru sostinės masteliu irgi yra nauja. Vilniečio žemėlapyje atsiranda naujas taškas, kur jis gali nuveikti kažką įdomaus. Ši viešoji erdvė yra visai kitokia nei Vingio parkas ar bet kuri kita erdvė. Ir tai puiku – randasi daugiau pasirinkimo, to ir siekiame. Gatvė, atrodytų, suprojektuota tik automobiliui, tačiau iš tiesų gatvė skirta žmogui ir tik po jo viskam kitam. Atsiranda perversmas mąstyme. Kaip per atidarymą sakė meras, tas gatvės triukšmas nėra nemalonus, kai jautiesi saugiai jis – romantiškas. Todėl mašinos netgi gali suteikti tam tikro jaukumo, o ne vien triukšmą užterštumą. Reikia mąstyti, kaip sugyventi tarpusavyje.

Rūta Emilija Žeromskaitė: Man irgi labai patiko, ten buvo tikrai maloni atmosfera, vaikai bėgiojo, ko šiaip toje gatvėje nepamatysi, įprastai ten pravažiuodavo sunkvežimiai, o stotelėje į autobusą ar troleibusą ten sulipdavo neaiškūs žmonės. O būtent tą savaitgalį, buvo nerealu, ten buvo šeimos su vaikais, su šuniukais, muzika grojo. Atrodo, apskritai Naujamiestis kurį laiką buvo primirštas.

Ar šiuo metu vykdote projektų užsienyje? Jei taip, ar kažkaip pasikeitė darbo specifika dabar, kai keliauti yra itin sudėtinga?

Gilma: Kol kas apie kelis projektus užsienyje dar svarstome, tad negaliu plačiau pakomentuoti. Tačiau vėlgi – pandemija parodė: „Think global, act local“. Mes tą globalumą atsivedame į Lietuvą ir ją keičiame. Na, pavyzdžiui, neseniai baigėme Senatorių pasažo projektą. Atėję žmonės sakė, kad čia ne kaip Vilniuje. O mes sakome – čia yra Vilnius, tiesiog tokio jo jūs dar nematėte. Jau nebegalima sakyti, kad čia kaip Kopenhagoje. Ne – čia kaip Vilniuje. Tik prie tokio Vilniaus reikia priprasti, jis gali būti labai įvairus.

Grįžtant prie mažesnio mastelio: nemažai architektų dirba ir su maketais. Ar Jūsų biure tai svarbi kūrybinio proceso dalis? Ar negalint drauge prisėsti prie maketų, buvo sunkiau? O gal tiesiog pasitikrinate idėjas darydami vizualizacijas?

Paulius: Kadangi projektavimas dabar daugiausiai vyksta trimatėje erdvėje, automatiškai labai lengvėja sprendimų priėmimas bei demonstravimas. Tai vyksta jau seniai ir nėra nauja. galbūt tiems, kurie dar nėra perėję prie BIM, bus proga suprasti, kad reikia judėti į priekį. Be to, juk norint greitai perteikti idėją, paaiškinti ją kolegoms ir sau, kilus įkvėpimui, norimą formą ar maketą gali išpjauti iš to, kas būna po ranka – kad ir iš sūrio.

Kaip pasiskirstote darbus ir atsakomybes? Ar Jūsų biure svarbus komandinis darbas ar dažniau propaguojate individualių užduočių išdalinimą?

Paulius: Taip, dominuoja komandinis darbas. Kai vyksta brainstorminimas, visi stengiasi pasireikšti, visų nuomonė svarbi. Bet kiekvienoje komandoje pasidaliname atsakomybes: kažkas labiau su sklypo planu dirba, kažkas labiau su fasadais, kažkas sprendžia vidaus išdėstymo problemas. Įtaką daro ir žmonių asmeniniai pomėgiai – pavyzdžiui, kažkam gal labai patinka dirbti su sklypu, landšaftu, apželdinimu. Tad automatiškai susidėlioja, kad tie žmonės su tomis projektinėmis dalimis daugiausiai ir dirba. Juk, kai myli, ką darai, visai su kita energija ir kuri. O po to darome susitikimus, bendraujame tarpusavyje, sprendžiame problemas bendriau, žiūrime kaip sklypo planas veikia interjerą. Kai projektuoji pastatą, veikia visuma, tai yra kompleksinis dalykas.

Gal galite trumpai apžvelgti kaip dirbate su skirtingomis projekto dalimis?

Sabina Daugėlienė: Kalbant apie skirtingus projekto etapus, tai pirminiame etape dėliojame programą, pagrindinius principus, tiek kompozicinius, tiek kaip tai veikia, kaip tai atrodo, kokią įtaką tai daro miestui, aplinkinėms erdvėms, koks vyksta dialogas su aplinkiniais pastatais. Bet iš tiesų nuolat esi toje stadijoje, tik žiūri vis detaliau ir detaliau, vis grįžti pasižiūrėti, kaip visa tai veikia, apie ką yra esmė. Nuolatos reikia klausti, ar visuma vis dar veikia. Projektuojant tiesiog atsiranda vis nauji sluoksniai: reglamentų ar normų tikrinimas (kaip išsaugoti idėją, bet ir pritaikyti ją naudojimui?), atsiranda inžinieriai ir konstruktoriai, statybų technologijos. Vyksta ir nenumatytų dalykų – kad ir Covid-19, todėl  kinta statybos terminai. Dirbdami su skirtingais projekto etapais stengiamės išlaikyti tas pačias vertybes.

O kaip dėl klimato kaitos – kas keičiasi architektūroje, kaip jūs keičiatės?

Sabina: Kaip jau minėjo, „Think global, act local“. Stengiamės matyti visumą, stebėti aplinką ir gyventi miestu, jame būti ir judėti aktyviai. Svarbu turėti kokybiškas viešąsias erdves šalia namų, kad jose norėtųsi būti, nereikėtų važiuoti į kokius nors Druskininkus, kur tau tiesiog prie namų būtų gera pabūti, paskaityti knygą. Reikia, kad būtų patogu eiti pėsčiomis, važiuoti viešuoju transportu ar dviračiu. Matome, kad miestas deda į tokius judėjimo būdus pastangų, mes ir patys stengiamės tai daryti. Kuo mažiau judi, tuo mažiau išmetamųjų dujų. Tam mums reikia tankių miestų.

Rūta Emilija Žeromskaitė: Svarbu ir kad dviračiu važiuoti ar eiti pėsčiomis būtų saugu. Kad ir tame pačiame mūsų projektuotame Ogmios miestelyje, pėsčiųjų perėjos ne gatvės lygyje, o iškeltos į šaligatvio lygį – taip traktuojant, kad pirmenybė yra suteikiama pėsčiajam ir dviračiui, o ne automobiliui..

Solveiga Buoželytė: Labai svarbus ir visuomenės edukavimo aspektas. Žmonės dažnai taip pripratę prie kasdienių dalykų, kad net nepagalvoja, kad tam tikrais atvejais galima elgtis kitaip. Svarbu pavyzdžiais rodyti, kad tvariai ir kokybiškai gyventi galima ir mieste – kurti aplinką kuria kasdien patogu ir malonu vykti į darbą ekologišku transportu ar pėsčiomis, o ilsėtis čia pat prie namų esančiose jaukiose viešosiose erdvėse. Matant kaip teigiamai keičiasi miestas ir jo erdvės pokyčių norisi ir pačių gyventojų įpročiams.

Paulius: Kita vertus, aš manau, kad tos problemos niekada nebus iki galo išspręstos. Jos kinta, atsiranda vis naujų, todėl prie jų tiesiog adaptuojamasi. Tai yra procesas, neturintis pabaigos. Dabar sumažintas automobilių kiekis senamiestyje ir ten tikrai maloniau būti. Daromi eksperimentai, kai kurie pavyksta, kai kurie ne. Tai natūralu, atsiranda patobulinimų, viskas yra procese. Žmonių įpročiai keičiasi, daug kas rūšiuoja atliekas. Viskas eina į gera.

Kaip dėl klimato kaitos keičiasi užsakovai?

Sabina: Žiūrima į medžiagas, iš kurių statoma, kaip elgiasi jų gamintojai. Klausiama, ar jų produkcija perdirbama, kaip jie tvako savo šiukšles, atliekas. Tai turi tapti nuolatine higiena. Neseniai atidarėme Vinted biurą, ten yra naudojama labai daug senų baldų. Kur tik įmanoma, medžiagos buvo paliktos tokios, kokios yra. Pavyzdžiui, laiptinės ar lubos nedažytos, nes joms funkcionuoti dažų sluoksnis nėra būtinas, jo tiesiog nereikia, jis nieko nepadaro. Labai daug kompanijų dabar jau supranta, kad įsigijus naujus baldus naujos kokybės neatsiras. Tai ne tik taupymo, bet ir vertybių nuostata ne išmesti, o vėl panaudoti. Taip pat peržiūrimi darbo plotai, galvojama, kad nebūtų daugiau patalpų negu reikia, kombinuojamas darbą iš namų, kurį išmokome per pandemiją. Dabar statome kokybiškiau, švariau. Tikiu, kad auga vaikas kažkur, kuris sugalvos, kaip su klimato kaita susijusias problemas išspręsti.