Kalbiname architektą, VGTU Architektūros fakulteto profesorių Gintarą Čaikauską.
Autorė: Elena Paleckytė
Fotografai: Ričardas Čerbulėnas, Norbert Tukaj
Straipsnio rėmėjas: Lietuvos kultūros ministerija
Kūrybinis procesas, diskusijos, idėjos bent jau projekto pradžioje yra svarbiausios. Kaip karantino metu, kuomet teko dirbti iš namų, sekėsi generuoti naujas idėjas, diskutuoti?
Mūsų kolektyvo atveju darbo vieta nelabai keičia kūrybos sąlygas, esu įpratęs eskizuoti tiek studijoje, tiek namų darbo kabinete. Architekto darbas iš esmės yra susijęs su proto veikla, taigi aplinka neturi tokios didelės įtakos. Žinoma, labai svarbu, kad ji būtų jauki ir įkvepianti, tai reikšminga. Atsitiktinai sutapo, kad prieš karantiną spėjome persikelti į naujas darbo patalpas Paupyje, čia jaučiamės kaip namuose. Keliems kolegoms izoliavusis namuose, mes su sūnumi Simonu tebevažinėjome iš namų į studiją, kelionė automobiliu leido išvengti nereikalingų kontaktų miesto aplinkoje.
Šiuolaikinės virtualios komunikacijos priemonės suteikė beveik visavertes bendravimo galimybes ir kūrybos procesų esmingai nesutrukdė. Mūsų studijoje yra žmonių, kurie ir šiuo metu dirba iš namų, tačiau atitinkamai pasiskirsčius darbus, jiems dirbant su konkrečiomis užduotimis, kurioms nuolatinis bendravimas nebūtinas, dirbti įmanoma. Žinoma, tiesioginio kontakto tarp žmonių, ypač kūrybos sferose, negali atstoti jokios technologijos. Kaip tik dabar visi kartu kuriame įvairius konkursinius pasiūlymus, būnant atskirai būtų tikrai sudėtingiau. Tai akivaizdžiai patvirtino susiklosčiusios aplinkybės.
Techninis – dokumentų ruošimo, braižymo etapas yra bene daugiausiai laiko užimanti projektavimo dalis. Ar šio etapo eiga pastaraisiais metais kito?
Nėra malonu pripažinti, bet techninis braižymo ir dokumentacijos ruošimo etapas pastaruoju metu didėja ir labai agresyviai plečiasi. O projektavimo kainos dažnai yra tiesiog neadekvačios ir nedidėja dėl perdėtos konkurencijos rinkoje, viešųjų objektų atrankos netobulumo. Projektų sudėties ir detalumo laipsnis auga, randasi vis naujų reikalavimų. Nors viešumoje vis kalbama apie biurokratijos ir popierizmo mažinimą, tačiau realybėje vyksta atvirkšti procesai. Kuo toliau, tuo projektų tvirtinimo procedūros sudėtingesnės, plečiasi projektų sudėties skalė, didėja privalomos informacijos srautas. Statytojai ir rangovai, siekdami kuo mažesnės atsakomybės, ją stengiasi vis labiau permesti ant silpniausių proceso dalyvių – projektuotojų – pečių. Rodos, anksčiau statytojai viską puikiai suprasdavo ir iš mažiau detalių brėžinių, o šiuo metu aukštesnės kvalifikacijos statybos specialistai yra emigravę. Dabar matome naujus procesus, kuomet pas mus važiuoja prastesnės kokybės darbo jėga iš rytų valstybių.
Gaila, bet mes labai atsiliekame nuo Europos tradicijų ir darbo metodų, ten šioje sferoje viskas vyksta žymiai paprasčiau ir racionaliau. Kartais atrodo, kad projekto kokybė mažai kam rūpi, svarbu tik kuo tvarkingesni palydintys dokumentai. Stebina nuostata, kad aukščiausią juridinę galią turi aiškinamasis raštas, po jo seka techninės specifikacijos ir tik trečioje vietoje yra brėžinių reikšmė. Gal tai vis dar vyraujantis sovietinio nepasitikėjimo žmonėmis sindromas, projektinė dokumentacija orientuojama juristų vertinimui. Svarbiuose valstybiniuose užsakymuose vyrauja dažniausiai vienintelis – pigiausio projekto kriterijus. Sunkiai suvokiama logika, ignoruojanti kokybės esminę reikšmę. Kartais atrodo, kad kūrybos elementas, ypač žvelgiant investuotojų akimis, atrodo toks mažas ir, santykinai „nereikšmingas“, palyginus su juridinės dalies ir techninės medžiagos kalnu. Ne visi supranta, kad patarlė „gera pradžia – pusė darbo“ architektūros srityje yra esminis kūrybos principas. Turiu galvoje projektinių pasiūlymų lemiamą reikšmę. Juk klaidinga pirminė koncepcija gali visą milžinišką ateities veiklą negrįžtamai nukreipti kreiva vaga.
Kaip pasiskirstote darbus ir atsakomybes? Ar Jūsų biure svarbus komandinis darbas ar dažniau išsidalinate individualias užduotis?
Mūsų biure vyrauja patys įvairiausi darbo metodai, viskas priklauso nuo vykdomo užsakymo. Juk objektai būna labai skirtingo dydžio, nevienodo sudėtingumo. Didesniuose projektuose dalyvauja net keli bendraautoriai, o smulkesniuose – susitvarko ir vienas architektas. Posakis – „neturiu ką veikti“, mūsuose neegzistuoja. Žinoma, prieš bet kokį naują darbą vyksta karšta bendra diskusija, kurioje savo nuomones ir pasiūlymus lygiomis teisėmis, atvirai gali teikti visi kolektyvo nariai. Gyvenimo realijos išgrynina sprendinius, natūraliai viską sudėlioja į savo vietas. Aš asmeniškai labai aukštai vertinu kolektyvinį darbą, jis ne tik padeda generuoti daugiau naujų idėjų, bet ir tiesiog katalizuoja, pagreitina proceso raidą. Žinoma, kūrybos sferoje neįmanoma išvengti individualaus, asmeniško, subjektyvaus faktoriaus, tačiau architektūra yra taikomasis menas, kuris turi funkcionuoti ir atlikti savo paskirtį, taigi sprendimai turi būti profesionalūs, objektyviai motyvuoti, adekvatūs statytojo skirtam biudžetui ir realiai įgyvendinami.
Gal galite trumpai apžvelgti kaip dirbate su skirtingomis projekto dalimis?
Per ilgus veiklos dešimtmečius susiformavo veiklos metodas, kad mūsų kolektyve dirba tik architektai, o kitų projekto dalių specialistai bendradarbiauja sutartiniais pagrindais. Dažniausiai iš šalies kviečiame net projekto vadovą, mums patiems norisi kuo mažiau laiko skirti administraciniam darbui ir kuo daugiau – kūrybai. Plėtrą vykdome gana atsargiai, esant daugiau užsakymų, kooperuojamės su kolegomis architektais, kasdienybėje dirbančiais kitose įmonėse. Dažniausiai jie būna išaugę bei subrendę mūsų aplinkoje: buvę mano studentai, diplomantai, kartais – bendradarbiai, tokie kaip Linas Naujokaitis ir panašiai. Tai palengvina žmogiškąjį bendravimą, sutaupome laiko tarpusavio santykių „šlifavimo“ procesuose. Toks veiklos modelis padidina įmonės manevringumą nedidelėje mūsų šalies rinkoje, palengvina finansinį ir psichologinį išgyvenimą krizių laikotarpių metu. Teko praeiti įvairius raidos etapus, mums šis darbo metodas pasiteisino labiausiai.
Nemažai architektų dirba su maketais. Ar Jūsų biure tai svarbi kūrybinio proceso dalis? Ar per karantiną negalint drauge prisėsti prie maketų, buvo sunkiau?
Tikrai taip, priklausau tai kartai architektų, kurie maketams ir betarpiškam darbui su erdvių modeliavimu skiria išskirtinį dėmesį. Pirmuosiuose kūrybos etapuose tai – nepakeičiama ir nepranokstama fizinė darbo priemonė. Juk tik taip savo rankomis, tiesiog daiktiškai gali apčiuopti formas, emociškai pajusti erdvių poveikį. Tiesiog viskas vyksta mažesniame mastelyje. Manau, kad jokia virtuali erdvė artimiausiu metu dar nepakeis to realybės pojūčio kūrybos stadijose. Kad ir dabar – su studija dalyvaujame architektūriniame konkurse, idėjas pradedame vystyti nuo maketo. Kadangi dėstau universitete, stengiuosi maketavimą perteikti ir savo studentams, jaunimas dažnai praleidžia šį etapą skuba pradėti darbą kompiuteriu.
Žinoma, karantino sąlygos labai trukdė šiems procesams, bet stengėmės laviruoti. Aukštai vertinu ir naujųjų technologijų teikiamas vizualizacijų galimybes, tačiau jas matau tik kaip puikias sprendinių pasitikrinimo priemones, patogius įrankius perteikiant architektų kūrybos mintis užsakovams vėlyvesnėse projektavimo stadijose.
Ar pasikeitė santykis bei darbo procesas su užsakovais bei kitų projekto dalių vadovais? Galbūt dalis sutikimų persikėlė į virtualią erdvę?
Naujosios komunikacijų technologijos tikrai atskleidė savo galimybes būtent sprendžiant susitikimų ir pokalbių problemą. Darbiniai projektavimo ar statybų klausimai, kurie tradiciškai būdavo nagrinėjami ilgai trunkančių protokoluojamų posėdžių metu, visai sėkmingai persikėlė į virtualią erdvę. Tai savotiškai pasiteisino taupant laiką kelionėms, stovėjimui kamščiuose, išvengiant užkrato rizikos, apsaugos priemonių naudojimo ir panašiai, tačiau iš esmės nekeičiant žmogiškojo faktoriaus įtakos bei projektavimo darbų poveikio technologiniam statybos procesui. Dalis tokių virtualių susitikimų tebevyksta ir dabar, pasibaigus karantinui. Nuotolinis bendravimas nėra parankus kūrybos darbams, bet palengvina ir racionalizuoja techninių klausimų sprendimus. Gal ši tradicija natūraliai išliks, nes ji tikrai turi ir nemažai privalumų, gali būti naudojama kaip prasminga alternatyva.
Kartais architektai nesiima darbų užsienyje, nes mato, kad nesant galimybių aplankyti teritoriją, nepajaučiant konteksto projektuoti žymiai sunkiau. Ar šiuo metu vykdote projektų užsienyje? Jei taip, ar kažkaip pasikeitė darbo specifika dabar, kai keliauti yra itin sudėtinga?
Šiuo metu projektų, realizuojamų užsienyje, neturime, tačiau dėl potencialių tokio darbo galimybių pokalbiai ir susirašinėjimai tebevyksta elektroninių priemonių pagalba. Ateitis parodys, kokios susiklostys gyvenimo aplinkybės, pagal tai ir bus sudaromas veiksmų planas. Žinoma, kelionės pasidarė sudėtingesnės, svarstant tarptautinio bendradarbiavimo galimybes, į tai negalima neatsižvelgti.
Kita vertus, mes ir anksčiau esame turėję ilgo atstumo bendradarbiavimų. Pavyzdžiui, dabar vyksta Agilos centro Nidoje statybos, ten mes dirbame kartu su klaipėdiečiais, nes visgi fiziškai būti šalia yra svarbu – į Nidą iš Vilniaus neprivažinėsi, dar iki karantino tai buvo natūralus nuotolinis bendradarbiavimas. Taip pat jau nuo pat studijos įkūrimo turime glaudų ryšį su Suomija, kur būdamas jaunas architektas praleidau daugiau nei metus, dirbau ir mokiausi iš suomių. O, pavyzdžiui, statant VU Gyvybės mokslų centrą bendradarbiauta su vokiečių konstruktoriais.
Ar jaučiate pokyčių statybų srityje? Galbūt sumažėjo/ padaugėjo užsakymų? Gal jaučiasi tam tikros tipologijos statybų stagnacija ar atvirkščiai – išaugimas?
Pokyčius statybų srityje jaučiame labai ryškiai, nors projektavimo srityje tai, bent jau mūsų atveju, kol kas atsispindėjo tik dalinai. Daugybė didesnės apimties objektų (daugiausiai – administracinės paskirties), kuriems dar iki pandemijos pradžios buvo gauti statybų leidimai, yra sustabdyti net nepradėjus realizacijos, nerengiami ir jų darbo projektai. Dar nė vienas užsakovas neatsisakė savo planų juos realizuoti, tiesiog atidėjo vėlesniam laikui, kurį, be abejo, padiktuos bendrosios pasaulinės ekonomikos tendencijos.
Gyvenamosios paskirties objektai pradėti statyti net ir šio periodo metu, matyt, racionaliai vertinant potencialiai galimus mažesnius statybų kaštus. Sveikatos apsaugos reikalavimų keliami pokyčiai galimai paveiks visuomeninės, žiūrovinės, administracinės, mokymo paskirties objektų tipologiją (tai – nauja, aktuali sfera moksliniams tyrimams), tačiau gyvenamasis būstas iš esmės visada išliks aktualus.
Objektai, kurie jau buvo anksčiau pradėti statyti ar bent projektuoti, tebėra tęsiami. Atsiranda ir nauji projektavimo darbų užsakymai, jaučiamas konkursinės veiklos pagyvėjimas. Objektyviai kalbant, ši krizė, kol kas, projektavimo srities rinką paveikė skirtingai, negu tai vyko 2007 metų finansinės katastrofos metu. Žinoma, sunku prognozuoti situacijos dinamiką, nes šiuo atveju, sprendžiamos ne tik finansinės, kaip vyko tuomet, bet ir sveikatos problemos. O tai yra žymiai sudėtingesni, sunkiai prognozuojami klausimai.
Ar dėl pandemijos architektūra kažkaip pasikeitė? Kaip manote, ar tie pokyčiai ilgalaikiai?
Nemanau, kad šio laikotarpio aktualijos esmingai atsispindės meninėje architektūros kūrybos raiškoje. Ji, kaip ir anksčiau, išliks subjektyvaus pasaulio suvokimo individualiu atspindžiu, nebent tai įkvėps naujų idėjų, atsiras netikėtų autorinių inspiracijų. Kita vertus, gali keistis (ir tai jau dalinai vyksta), pastatų tipologijos interpretacijos, jų vidaus planavimo principai. Šiuo metu užsakovų formuluojamose užduotyse vis dažniau skamba sveikatos apsaugos sferas tiesiogiai liečiantys klausimai. Vienu atveju, prašoma ryškiai didinti atskiros darbo vietos plotus, kitu – aktualizuojami baldų išdėstymo klausimai. Vis dažniau mažinama atviro plano darbo vietų, patalpos planuojamos universaliau, numatant galimybę, esant poreikiui, nesunkiai suformuoti atskirus darbo kabinetus ir panašiai. Rimtai aktualizuojamas patalpų klimato komfortas, oro apykaita, valymas ir kiti, tiesiogiai su įvairiausių užkratų plitimo prevencija susiję projektavimo klausimai.
Man asmeniškai atrodo, kad dar nepakankamai vertinami civilinės saugos klausimai, kurie buvo gana reikšmingi netolimoje praeityje. Ekonominis pragmatizmas, į antrą planą nustūmęs atskiro individo reikšmę, perdėtai sureikšmino objektų tiesioginę finansinę naudą. Naikinant tuomet pastatytas, gal ir nepakankamai technologiškai įrengtas, neprižiūrėtas slėptuves, pasikeitus sklypų savininkams, visuomenė nejučiomis paliekama pavojuje. Šalia pandemijos infekcinės grėsmės visą laiką tebeegzistuoja būtinosios ginties, atominio užterštumo ir panašūs pavojai. Jie pastaruoju metu tik didėja, apie tai daug kalbama. Skandinavijos šalyse tai nuosekliai sprendžiama statomuose objektuose privalomai įrengiant specialias slėptuvių patalpas, galinčias reikšmingai prisidėti prie visuomenės saugos kritiniais atvejais. Tablečių dalybos yra svarbios, tačiau jos toli gražu neišspręstų potencialiai galimų rimtų avarijų sukeltų fatališkų padarinių. Juk mūsų karta tai jau patyrusi Černobylio atveju. Intuicija sako, kad šie klausimai išliks aktualūs dar ilgai. Vokietija iškėlė inciatyvą ir deda visas pastangas artimiausiu metu visai atsisakyti atominės energetikos, o mūsų pašonėje, dar tik atidaroma tradicinių technologijų branduolinė jėgainė, kurios iniciatorių veiksmai kol kas yra neprognozuojami. Civilizacijos raida vyksta kylančia spirale, tai yra negrįžtamas procesas. Nuolat iškylančios aktualijos ne paneigia viena kitas, bet sluoksniuojasi, formuodamos vis naujus iššūkius.
O kaip dėl klimato kaitos – kas keičiasi architektūroje, kaip keičiatės jūs?
Šie klausimai tikrai daro reikšmingą įtaką šių dienų architektūros ir statybos sprendiniams. Pastatų energetinio efektyvumo vertinimas tapo neatsiejama projektavimo proceso sudėtine dalimi. Tai negali neatsispindėti tūrių, fasadų išraiškos sprendimuose. Skaičiuojami ir vertinami ne tik būsimai eksploatacijai reikalingos energijos poreikiai. Labai svarbiu pasirinkimo kriterijumi tapo pertvarų šilumos varža. Šie reikalavimai betarpiškai veikia būsimų įstiklinimų plotus, kiekius, konkrečių sistemų būsimo technologinio lygmens galimybes. Šiuolaikinė projektavimo užduočių juridinė bazė jau savaime iškelia sąlygas, reikalaujančias privalomai mažinanti šilumos emisijas, gerinant patalpų klimatą ir darbo sąlygas. Tobulėja ir naujų gaminių kokybė, plečiasi statybinių medžiagų pasirinkimo skalė, jos tampa ekonomiškesnėmis, efektyvesnėmis. Veikiant konkurencijos dėsniams, rinkoje atsiranda vis racionalesnių sprendimų taikymo galimybės.
Atskira, plati tema – energijos resursų naudojimo klausimai. Siekiant įvairių tarptautinį objektų pripažinimą liudijančių sertifikatų, privalomai taikomi atsinaujinančios energijos šaltiniai, vis plačiau integruojamos saulės elementų sistemos ir pan. Sprendžiami lietaus, geriamo vandens nuotekų antrinio panaudojimo, šiukšlių rūšiavimo klausimai. Judumo galimybės, alternatyvaus transporto priemonės jau tapo įprastomis projektavimo aktualijomis. Naujovės į kasdienybę ateina sunkiai, dažnai jų diegimas kainuoja dar daugiau nei įprasti, tradiciniai sprendimai. Ambicingiems tikslams pasiekti reikalingos valstybinės dotacijos, paremtos politiniais sprendimais, tačiau gyvenimo realijos nuosekliai verčia tai daryti. Norint išlikti rinkoje, neatsilikti nuo gyvenimo tempo, privalu keistis ir patiems specialistams, tiesiogiai sprendžiantiems šiuos klausimus. Tiesiog nėra kito pasirinkimo, tai vyksta natūraliai ir nuosekliai, bet neišvengiamai.