Šių metų žurnalo tema – modernusis paveldas. Tai vis plačiau nagrinėjama tema, kuria diskutuojama ne vienus metus. Modernusis paveldas – provokuojanti tema, kelianti gana svarbų klausimą: kas yra paveldas ir ar modernūs pastatai patenka į šį apibrėžimą? Iki šiol galiojusi taisyklė, jog paveldu gali tapti senesni nei 50-ies metų objektai, nėra iki galo apibrėžta ir išvystyta. Dažnai pastatai, kurie tikrai yra vertingi, tačiau jiems nesuteikta apsauga, tampa apleisti, neprižiūrėti, o galiausiai nugriaunami taip ir nesulaukus 50-ties metų. Pasitelkę straipsnių ciklą nagrinėsime vertingąsias savybės, kuriomis apibrėžiami modernūs ir vertingi pastatai, jų išskirtinumas.
Galbūt analizuojant ir senesnius objektus būtų galima išskirti, ar seni objektai į kultūros paveldo registrą patenka tik dėl amžiaus, ar ir dėl savo išskirtinumo. Į šią sritį vis labiau pradeda gilintis ir pati Kultūros ministerija, sugriežtinusi ekspertų ir vertintojų atranką. Šia tema siekiama kelti diskusiją ir tarpdisciplininiu lygmeniu, klausiant, ar tai, kas sena, išties yra vertinga ir, atvirkščiai – ar visi nauji (nesiekiantys 50 metų ribos) pastatai neturi jokios išliekamosios vertės?
2012 m. šią temą pasirinko nagrinėti ir Architektūros fondo kuratoriai L. Rekevičius bei M. Drėmaitė. Tiesa, tema skambėjo vos kitaip „Modernieji paveldai“. Šią temą minėti kuratoriai palietė gana įdomiomis perspektyvomis, ciklo apibūdinimas tapo gana inspiruojantis ir šiųmetinę temą: „Nors sąvokos „modernumas“ ir „paveldas“ turi kardinaliai priešingas reikšmes: pirmoji veržliai žvelgia pirmyn, o antroji siekia sustabdyti praeities akimirkas, šiandienėje visuomenėje jos paradoksaliai egzistuoja drauge, nes paveldas nuolat jaunėja, o jo samprata kasdien grėsmingai plečiasi. Mūsų dienomis tapo sunkiau pasakyti, ne kas paveldas yra, bet kas jis nėra, bei nuspręsti, kaip elgtis su moderniųjų laikų palikimu.“
Šią temą itin įdomiai, kompleksiškai nagrinėja Dalia Traškinaitė: „Modernusis paveldas dažnai išprovokuoja diskusijas ne tik tarp paveldo srities profesionalų, architektų, bet ir plačiojoje visuomenėje. Nejučiomis kyla klausimas, ar šio laiko objektai, laikotarpio ženklai tikrai verti paveldo apsaugos statuso, suteikiant jiems galimybę būti matomiems ateities kartoms? Apie moderniųjų pastatų, nesulaukusių 50 metų, vertės sampratos problemas kalbamės su architekte, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiste-eksperte, istorijos ir archeologijos mokslų daktare, Kultūros infrastruktūros centro prevencinės paveldo objektų priežiūros projekto „Fixus“ vadove, Valstybinės kultūros paveldo komisijos nare, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektore Vilte Janušauskaite.“
Taip pat temą papildo ir dr. Liutauras Nekrošius. Jo straipsnyje Lietuvos sostinės Vilniaus pavyzdžiu nagrinėjamas pokomunistinės visuomenės santykis su Sovietų Sąjungos valdymo laikotarpiu įgyvendinta miesto aplinka – architektūra, viešosiomis erdvėmis, miesto planavimo rezultatais. Straipsnyje siekiama atskleisti, su kokia intencija objektai pastatyti ir kaip jie vertinti specialistų (architektų, sociologų, vėliau istorikų), suvokti vietos bendruomenių, visuomenės. Kaip ir kokios vertės buvo viešai komunikuojamos pastatymo metu. Kaip keitėsi bendruomenių ir visuomenės santykis su šiais objektais 1990 m., nacionalinio išsivadavimo metu ir dabar, praėjus trims dešimtmečiams nuo šalies nepriklausomybės atkūrimo ir pusei amžiaus nuo objektų bei erdvių įgyvendinimo. Sociumo santykiui su okupacinio laikotarpio architektūra atskleisti pasitelkti raiškiausi daugiasluoksniai pavyzdžiai, kurie sąlyginai grupuojami į kelias tipologines grupes: ideologiniai ženklai miesto viešosiose erdvėse; valdžios institucijų, visuomeninių pastatų architektūra ir masinio apgyvendinimo zonos.
Žinoma ir toliau tęsiame itin sėkmingą projektą, pristatydami Lietuvos architektų sąjungos veiklą. Būtent šiame numeryje pristatome itin daug LAS organizuotų konkursų, kurių gausa galime pasidžiaugti. Tai, kad užtikrinamas vis didesnis visuomeninių ar didesnių gyvenamųjų kompleksų architektūrinių projektų konkursinis atrinkimas, leidžia pakankamai nemažai architektų bendruomenei sąžiningiau konkuruoti.
Tęsiamos ir kitos, nuo pat žurnalo atsiradimo sukurtos temos: itin gausiai pristatomas apžvalgos skyrius, Įvykiai bei Leidiniai. Apžvalgoje rasite pakankamai įvairios tipologijos objektų, kurie rodo vis kylantį architektūros kokybės lygį Lietuvoje. Jaunųjų architektų skiltyje pristatome „1Plano“ architektus, o Fotografo skiltyje Austės Parulytės kūrybą.
Rudens numerį planuojame pristatyti gruodžio mėnesį. Tęsime jau šiek tiek nagrinėtą moderniojo paveldo temą.
Kaip visada linkime įdomaus ir turiningo skaitymo.
MŪSŲ PARTNERIAI
