Architektai: A. Trimonio architektų biuras, projekto autorius Alfredas Trimonis, projektą rengiant dalyvavo Rita Kundrotaitė, Rūta Trimonytė, Tumas Kavaliauskas
Vieta: Užupio g. 40, Vilnius
Sklypo plotas: 0,1458 ha
Bendras plotas: 1 540,56 kv. m.
Metai: 2011–2018
Fotografas: Ričardas Čerbulėnas
Vienas iš Vilniaus kultūros židinių – Užupis ne tik nepaliauja stebinti savo unikalia dvasia, bet ir nuolatos augdamas ir keisdamasis apdovanoja sostinę vis nauju perliuku meno ir kultūros gerbėjams. 2018 m. šalia Užupio skvero atidarytas Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, kuriame eksponuojama teisininko ir visuomenės veikėjo Rolando Valiūno meno kūrinių kolekcija, sudaranti per 7 tūkst. Eksponatų, apimančių tiek pagonybės laikų kultūrinį palikimą, tiek šiuolaikinį meną. Čia galima rasti tapybos darbų, skulptūrų, žemėlapių, istorinės grafikos darbų, lituanistinių knygų ir kt. Pažinimo centras įsikūręs ant Vilnelės upės skardžio, kaip tik toje vietoje, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys senamiesčio vaizdai su Gedimino bokštu ir bažnyčių smailėmis. Tiek eksponatai, tiek vidinis kiemelis su atsiveriančiomis panoramomis yra prieinami visuomenei, tačiau architektūros entuziastams ir profesionalams šis objektas turėtų būti įdomus pirmiausia savo architektūriniais sprendimais, seno ir naujo derme bei inovatyviomis praktinėmis idėjomis.
Iki tapdama dar vienu ryškiu kultūrinio sostinės gyvenimo tašku, ši vieta vilniečiams buvo žinoma dėl čia veikusio restorano „Tores“, kurį 2009 m. nuniokojo gaisras. Tuo metu čia stovėjo iš gatvės ir šiandien puikiai atpažįstamas XIX a. geltonų plytų didysis namas, kiek toliau sklypo gilumoje esantis mažesnis istorinis mūrinis pastatas ir kiti menkaverčiai mediniai statiniai. Dėl statybai nepatogaus reljefo sklypas apskritai buvo užstatytas gana vėlai, tik XIX a. pabaigoje. Iki mūsų dienų išlikęs gatvės perimetrą formuojantis dviejų aukštų namas yra priskiriamas plytų stiliui, turi neogotikos bruožų. Vertikaliai fasadą skaido puošnūs piliastrai, sienų plokštumas karūnuoja stilizuotas frizas ir karnizas, o pagrindinį įėjimą dešinėje pabrėžia gausiai dekoruotas rizalitas su arkos formos langu antrajame aukšte. Kaip tipiškas to laikotarpio statinys, atspindintis praėjusio amžiaus pradžios miestietiško gyvenimo architektūrą, šis Užupio g. 40 stovintis pastatas yra įrašytas į kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės. O šiandien vietoj nevertingų medinių statinių kieme šalia mūrinių pastatų iškilo nauji šiuolaikinės architektūros tūriai, kuriuose apsigyveno pats „Tartle“ kolekcininkas. Pažinimo centras įsikūręs pirmajame senojo pastato aukšte ir rūsyje, o antrajame aukšte – Tailando karalystės konsulatas.
Žiūrint nuo gatvės, sklypo architektūra praktiškai nepasikeitė: gatvės perimetrą formuoja tas pats, tik nuvalytas ir parestauruotas XIX a. datuojamas paveldo objektas, yra ir mažesnis mūrinis namas, o naujųjų korpusų praktiškai nesimato. Tai puikus naujos architektūros senamiestyje pavyzdys, kai išsaugoma vertinga gatvės išklotinė, o tai, kas nauja, profesionaliai paslėpta, šiuo atveju kiemo gilumoje. Pati naujų priestatų architektūrinė išraiška – jau kita kalba. Šiuolaikiniai tūriai – vienaaukščiai, negožia senojo korpuso, tačiau pasižymi nebejotinai modernia, kontrasto principu projektuota architektūra, atspindinčia statybos laikotarpį. Priestatai užima nemažą kiemo gabalą, tačiau didesnė dalis neužstatyta, čia įkurtas skulptūrų parkelis, galima apžiūrėti atsiveriančias panoramas į senamiestį, pailsėti ant šlaito link besileidžiančių laiptukų.
Paklaustas dėl architektūrinės naujų priestatų idėjos architektas A. Trominis nedvejoja: „Tai buvo daugiau nei paprasta.“ Šiuo atveju didžiausia vertybe tapo atsiverianti unikali Vilniaus senamiesčio panorama, į kurią ir nukreiptos didžiąją dalį fasado apimančios stiklinės plokštumos. Vidaus erdvė, gyvenamasis kambarys suprojektuotas be kolonų, taip dar labiau išgryninant ryšį tarp pastato vidaus ir išorės. Norėdamas maksimalaus efekto architektas ieškojo langų profilių, keliančių kuo mažesnę vizualinę taršą, žiūrint iš lauko langų rėmai tesiekia 22 mm. Taip pat langai turėjo laisvai stumdytis įmontuoti 15 laipsnių kampu, o tai tiek finansiškai, tiek techniškai iššūkių keliančios ypatybės. Architektas pasakoja, kad tai galbūt vienintelė įgyvendinta tokia langų sistema Rytų Europoje. Didžiulius langus rėmina kiek siauresnėmis nei metras metalinėmis, laiptų įspūdį sudarančiomis plokštėmis dengta fasado konstrukcija.
15 laipsnių pasvirimo kampas naujo priestato fasaduose, pasak A. Trimonio, buvo inspiruotas senojo pastato. Istoriniuose fasaduose plytomis formuoti puošybos elementai kai kur sukurti pasitelkiant gilyn į apačią judančių laiptų motyvą, kuriuo išgaunamas tam tikras kampas tarp pagrindinės sienos plokštumos ir atskirų elementų. Šį motyvą architektas norėjo pernešti į naujo pastato architektūrą, kurioje atsirado sudalijimas ir laiptavimas, sujungiantis tai, kas sena ir modernu. „Tie elementai suteikia naujai architektūrai detalės pojūtį. Ne mėgdžiojančios detalės, o išplaukiančios iš konteksto“, – sako architektas. Senasis pastatas su nauju priestatu sujungtas stikline jungtimi, todėl būnant viduje ir pakėlus galvą į viršų galima apžiūrėti istorinius fasadus, taip kuriamas glaudus ir kartu pagarbus ryšys tarp seno ir naujo.
Istoristinis statinys iki rekonstrukcijos, pasak A. Trimonio, buvo apgailėtinos būklės. Šiandien XIX a. menantys geltonų plytų fasadai tokie švarūs, kad atrodo lyg neseniai sumūryti, tačiau tai ilgo restauratoriaus darbo rezultatas tvarkant pažeistą mūrą ir valant nešvarumus. Kai kur teko nupurkšti smėliu, tačiau didžioji dalis atlikta rankomis saugant vertingą paveldą. Architektas atkreipia dėmesį, kad palangės suformuotos iš plytų nenaudojant skardinių lankstų. Taip išlaikomas vizualinis fasado švarumas.
Pietinėje dalyje virš vienaaukštės senojo pastato dalies į akis krinta vėlyvesnis antstatas. Architektas pasakoja, kad ši dalis buvo ne itin kokybiškai padaryta, todėl ją teko nurinkti ir atstatyti tūrį iš naujo. Norint dar labiau pabrėžti antstato naujumą, jo fasaduose įvestos plytų mūrijimo modifikacijos, sukurtas reljefas, kuris tam tikru kampu šviečiant saulei ir krintant šešėliams, turėtų sukelti intrigą. Panašiu būdu perstatytas ir mažesnis mūrinis namas kiek toliau nuo gatvės. Tik šiuo atveju istorinis, tačiau labai prastos būklės buvęs pastatas atstatytas toks, koks buvo, šiek tiek modifikuojant ir šiuolaikiniams poreikiams pritaikant perdangų aukščius. Ir antstatui, ir šiam mūrinukui naudotos daniškos šiuolaikinės plytos, kurios, architekto teigimu, ir yra pagrindinis statybos laikotarpio indikatorius.
Kaip visuomet, šiandieniams poreikiams pritaikant seną pastatą tenka susidurti su tam tikrais sunkumais. Turėjo būti išsaugotas vertingas vidaus suplanavimas. Taip pat dėl šiluminės izoliacijos reikalavimų istorinis mūrinis namas buvo apšiltintas iš vidaus nuo rūsio iki paskutinio aukšto, taip išsaugant nepaliestą vertingą fasadą. Tam buvo panaudota belgiška šiluminė izoliacija iš skysto pūsto stiklo. Kitas iššūkis įrengiant vidaus patalpas – ribotas kvadratinių metrų kiekis. A. Trimonis pirmiausia įvardija ilgas ir sudėtingas stacionarių eksponatų vietų paieškas. Kiekvienas šiandien matomas paveikslas ar meno kūrinys yra gerai apgalvotoje lokacijoje, su jam pritaikymu apšvietimu. O ir šviesa šio meno pažinimo centro galerijose yra tikrai ne paskutinėje vietoje. Unikalus architekto sprendimas – šviečiančios langinės su įtaisytais ledais, net ir niūrią žiemos dieną leidžiančios viduje jaustis jaukiai ir apsaugančios nuo nepageidaujamų žvilgsnių iš gatvės. Visoje galerijoje sumontuotos modifikuojamo apšvietimo sistemos, specialiai parinktas apšvietimas ir istoristinio stiliaus karnizams, kurie rekonstrukcijos metu daugelyje patalpų buvo atkurti dėl prasto senųjų išlikimo laipsnio. Meno kūrinių galerijoje, kurioje ekspozicija nuolat keičiasi, pasirinktas neutralus pilkšvas šviesą sugeriantis sienų užtrynimas, kuris, pasak architekto, gavęs šviesos pradeda gyventi ir ant jo eksponuojamos vertybės įgauna visai kitą pagrindą.
Galerija tęsiasi ir rūsyje, kuriame galima išvysti išsaugotą XIX a. akermano skliautą. Daug lankytojų dėmesio sulaukia vadinamoji betoninė salė. Šios įdomios idėjos sumanytojas, kolekcininkas R. Valiūnas sėmėsi įkvėpimo iš Venecijoje matytų galerijų. Tik vienos sienos nepavyko išbetonuoti dėl konstruktyvinių sumetimų. Todėl ji buvo dekoruota žaismingais nubėgimų motyvais, kurie lankytojams dažnai sukelia susirūpinimą dėl drėgmės problemų. Tačiau architektas patvirtina, kad dėl drėgmės viskas gerai ir tai yra sąmoningas estetinis pasirinkimas, suteikiantis sienai gyvybingumo ir padedantis prisitaikyti prie konteksto.
A. Trimonis pasakoja, kad nemenkas galvosūkis buvo įrengti įvairių paskirčių patalpas po vienu stogu. Juk vieni reikalavimai taikomi gyvenamosioms patalpoms, kiti – galerijai, o treti ir patys griežčiausi meno kūrinių saugyklai. Įrengiant saugyklą buvo stengtasi išnaudoti funkcinių saugojimo elementų ritmiškumą ir grožį. Pasak architekto: „Tas skydų ritmas yra tiesiog dovana, kurią reikia priimti.“ Meno dirbinių saugykloje būtinas ir atitinkamas mikroklimatas. Apskritai visas objektas pasižymi plačiu išmaniųjų technologijų, padedančių derinti skirtingas funkcijas, naudojimu: įrengta videokamerų, įėjimai atrakinami pirštų antspaudų skenavimu ir panašiai. Išmaniąsias sistemas pastate įmontavo „ThinkLight“ komanda. A. Trimonio nuomone, išmanusis priėjimas tiesiog būtinas tokiame objekte, ženkliai sumažina mygtukų ir reikalingų raktų skaičių norint judėti po pastatą, palengvina sistemų valdymą, o ir papildomai neapkrauna erdvių.
Apibendrinant galima teigti, kad Užupio g. 40 neseniai įsikūręs Lietuvos meno pažinimo centras yra puikus seno pastato pritaikymo naujam gyvenimui derinant su modernia architektūra pavyzdys. Gal tik gali kilti noras ginčytis dėl naujų tūrių, kontrasto principu įkomponuotų jautriame senamiesčio audinyje. Tačiau objektyviai vertinant jie neužgožia paveldo ir nemeluoja apie savo amžių, kas yra itin svarbu projektuojant istorinėje aplinkoje. Taip pat negali nežavėti įvairūs novatoriški technologiniai sprendimai, kuriantys objektui pridėtinę vertę, bei kaip detaliai ir jautriai apgalvota kiekviena kokybiškos architektūros ir jos naudojimo detalė. Todėl norisi teigiamai įvertinti ne tik paveldo restauraciją, bet ir XXI a. priestatus, stiklinėmis akimis plačiai žvelgiančius į sostinę.
Inga Vilkaitytė
MŪSŲ PARTNERIAI
