Kalbėti apie miestų ateities vizijas ekonomikos pakilimo laikotarpiu yra lengva ir malonu visiems. Politikai gali girtis dar neįgyvendintais infrastruktūros projektais, nekilnojamojo turto vystytojai viešai pūsti savo projektų investicinį potencialą, o architektai mėgautis projektavimu pažadėtoje infrastruktūroje. Šių nuotaikų sunku nepastebėti didžiausiuose šalies miestuose. Didelę projektų dalį į priekį stumia augančios ekonomikos banga, lydima gerėjančio pragyvenimo lygio ir nemažėjančios parduodamo ploto paklausos. Investuodama į toliau nuo miesto centro esančias teritorijas ar didžiausią paklausą turinčių funkcijų pastatus, dalis vystytojų drąsiai žaidžia va banque, kortas statydama ant stabilaus sektoriaus augimo. Praktiškai visiems šiandien vystomiems projektams ir jų aplinkai rinkodaros specialistai piešia šviesios ateities scenarijų. Nepaisant to, miestuose yra teritorijų, kurių raidos vizijos turi gerokai tvirtesnį pamatą: esamą socialinį užsakymą, aktyvias bendruomenes ir oficialią miesto planavimo politiką bei strategiją. Tikėtina, kad tokiose vietose susikoncentruotų statybos sektorius, jei nepažeisdamas cikliškumo taisyklės būtų priverstas mažinti apsukas. Būtent tokia teritorija Vilniuje yra Šnipiškės. Šis rajonas, prasidedantis dešiniajame Neries krante, besidriekiantis į šiaurę iki Ozo gatvės, vakaruose ribojamas Geležinio Vilko, o rytuose – Kalvarijų ir Rinktinės gatvių, apima didelę neišvystytą miesto centrinės dalies teritoriją, pasižyminčią išskirtiniais urbanistiniais kontrastais, milžinišku regeneracijos potencialu, aktyviai veikiančia bendruomene ir unikalia gamtine aplinka. Yra užtektinai priežasčių įdėmiau pažvelgti į esamus ir planuojamus pokyčius šioje Vilniaus miesto dalyje.
NAUJASIS MIESTO CENTRAS
Šiuo metu ryškiausi pokyčiai matomi Konstitucijos prospekto ir Lvovo gatvių aplinkoje, pakrikštytoje Naujuoju miesto centru. Vadovaujantis nustatytomis architektūrinės kalvos ir Konstitucijos pr. perimetro projektavimo gairėmis čia baigiami realizuoti trys projektai. Pirmasis – tai viešbučio „Radisson Blu Hotel Lietuva“ plėtros, naujo pastato projektas (UAB „Forma“, autoriai S. Mikštas, Š. Verbus, A. Zanevičius, G. Mikštienė, O. Tiuliakovas). Projekto autoriai sureagavo į brolių Nasvyčių padiktuotą ir architekto A. Ambraso užfiksuotą kompozicinę ašį, pratęsė Konstitucijos prospekto perimetrinio užstatymo formavimą. Projektas gavo kritikos dėl uždengtų upės panoramų ir abejotino santykio su esamu „Swedbank“ pastatu, tačiau apskritai naujas tūris nesukūrė erdvinės konkurencijos su esamais aukštybiniais pastatais, todėl ir sulaukė sąlyginai nedaug visuomenės reakcijos. Kur kas labiau pastebimas vizualinis poslinkis reprezentacinėje miesto panoramoje, tai „paminklu krizei“ praminto projekto „Arfa“ (autoriai V. Treinys, a. a. D. Ruseckas) atgaivinimas. Pervadintas į projektą „Tower“, šis statinys po dešimtmečio pertraukos pasiekė savo projektinį aukštį ir reikšmingai papildė Architektūrinės kalvos siluetą. Šiaurinį kalvos šlaitą pabrėžė trečiasis komplekso „Vilniaus verslo uostas“ korpusas (autoriai a. a. L. Merkinas, L. Žičkis, P. Čapko, S. Norkevičius, G. Čepokas). Visi šie projektai yra neabejotinai svarbūs reprezentaciniam miesto centrui, tačiau reikšmingumu vargiai gali konkuruoti su viešbučio ir verslo centro komplekso projektu „K18B“.
Baltojo tilto ašyje, populiariausios šiuolaikinio Vilniaus panoramos centre, galimai atsirasiantis pastatas pretenduoja tapti vienu iš miesto simbolių net ir architektūrinės nesėkmės atveju. Ažiotažą visuomenėje sukėlusio konkurso būdu išrinktas „Studio Libeskind“ projektas keletą metų skendėjo politinio neužtikrintumo migloje. 2017 m. birželį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, atsietai nuo projekto architektūros, pripažino, jog pastato teritorijoje egzistuoja „aiškiai deklaruotas viešasis interesas, ypatinga urbanistinė situacija ir išskirtinis pagrindimas“ [1] ir pritarė, kad teritorijoje būtų galima viršyti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nustatytus aukščio ir užstatymo intensyvumo reglamentus. Tuo pačiu sprendimu statytojas buvo įpareigotas atlikti detaliojo plano koregavimą. Viena pagrindinių pasipiktinimo projektu temų – neigiama įtaka Vilniaus senamiesčiui. „Projekto teritorija patenka į nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų ir jų apsaugos zonų teritorijas“, todėl pareikšti nuomonę apie projektą buvo paprašyta patariamosios UNESCO / ICOMOS misijos ekspertų. Šie Vilniuje lankėsi 2017 m. lapkričio 21–22 d. Ekspertai, iš esmės pritardami Architektūrinės kalvos koncepcijai ir „K18B“ projekto reikšmingumui, išreiškė abejonę dėl pastato viršaus silueto krypties, pabrėžė, kad konkursiniame darbe nurodytas aukštis neturėtų būti viršijamas [2]. Tai buvo tam tikras atsakas į projekto detalizavimo metu pateiktą siūlymą pakeisti pastato proporcijas – padidinti aukštų skaičių, bet projektuoti liaunesnį tūrį. Vis dėlto atsižvelgiant į ICOMOS rekomendacijas detaliajame plane užfiksuoti konkursinio projekto parametrai (85 metrai nuo žemės paviršiaus, 22 aukštai). Praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams, šių metų vasaros pradžioje, projektas sulaukė oficialaus miesto valdžios palaiminimo – buvo patvirtinta detaliojo plano korektūra.
Kalbant apie šio projekto svarbą viešajam interesui ne mažiau nei aukštis ir siluetas svarbus klausimas yra pastato parteris ir jo prieigos. Detaliuoju planu nustatytas servitutas, nustatantis, kad „tarp pastato korpusų Baltojo tilto ašies tęsinyje būtų suformuojama 24 val. per parą atvira viešoji erdvė – atriumas, pritaikyta viešiems renginiams. Projekto vystytojai miestui įsipareigojo prisidėti prie viešosios infrastruktūros gerinimo ir už sklypo ribų“. Čia susidurta su ypatingo profesinio sudėtingumo uždaviniu, reikalaujančiu į darnią sistemą sujungti begalę skirtingomis kryptimis ir skirtinguose aukščiuose susikertančių pėsčiųjų ir dviračių srautų. Sprendžiant iš naujausių viešojoje erdvėje randamų „K18B“ projekto brėžinių ir vizualizacijų, pusę šio uždavinio projekto autoriai išsprendė. Kitos pusės, esančios už projekto sklypo ribų, viziją pateikė SĮ „Vilniaus plano“ architektai (autoriai V. Treinys, P. Jonys).
Suprojektuota Baltojo tilto dalies rekonstrukcija įrengiant naują tilto atšaką virš Upės gatvės. Projektuojant tilto išilginį nuolydį jungiamos viršutinė Neries krantinės terasa (Šnipiškių gatvės promenados prieigos prie VCUP), vidurinė terasa (erdvė prie viešbučio) ir žemutinė terasa (Baltojo tilto trasa). Architektūriniai tilto ir aplinkos sprendiniai: trikampės, ekspresyvios formos derinamos prie planuojamo D. Libeskindui būdingo stiliaus pastato. Ambicingi šio architektūrinio-urbanistinio mazgo ateities planai kelia dvejonių dėl įgyvendinimo tempų, bet akivaizdus poreikis sureguliuoti pėsčiųjų srautus ilgainiui turėtų įgauti materialią išraišką.
Su anksčiau aprašytų pastatų iškilimu, taip pat atidarius „Quadrum“ ir „K29“ verslo centrus, regimai pasikeitė miestiečių požiūris į Naująjį miesto centrą. Prieš gerą penkmetį rankų pirštais buvo skaičiuojami nauji pastatai, o dabar – likę laisvi plotai. Du iš jų aptverti tvoromis: pavasarį pradėtos naujos SEB banko būstinės statybos (UAB „AKG“, archit. R. Bimba), o paslaugų paskirties pastatas sklype šalia miesto savivaldybės (autoriai R. Židonis, I. Martinonytė) laukia „žalios šviesos“. Apie atgaivintus plėtros planus paskelbė ir prekybos centras VCUP, tarptautinėje Nekilnojamojo turto parodoje „MIPIM 2018“ Kanuose pristačiusi 26 000 m² administracinio priestato projekto viziją (autoriai S. Pamerneckis, V. Pliadis). Žvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, matyti, kad, be išvardytų projektų, Konstitucijos prospekte naujai statybai lieka vos 5–6 suformuoti sklypai, kelios rekonstrukcijos galimybės ir kelios galimybės formuoti sklypus valstybinėje žemėje. Tai rodo, kad per artimiausią dešimtmetį galime pamatyti galutinai suformuotą naujojo miesto centro reprezentacinės dalies urbanistinę struktūrą.
ISTORINIS ŠNIPIŠKIŲ PRIEMIESTIS
Apleista medinė architektūra, lauko vandentiekis, akmenų grindinio gatvelės, asociali aplinka. Vaizdinys dažniausiai tapatinamas su Šnipiškių pavadinimu. Šiauriau naujojo miesto centro esanti rajono dalis, vadinama Skansenu, – istorinio Šnipiškių priemiesčio fragmentas, įrašytas į kultūros vertybių registrą. Ši teritorija taip pat pastebimai keičia savo charakterį bandydama nusiklijuoti vengtinos miesto zonos etiketę.
Rajone tuo pat metu suaktyvėjusi nekilnojamojo turto plėtotojų ir visuomenininkų veikla sudarė prielaidų stiprėti vietos bendruomenei, kuri vos per keletą metų, sekdama Užupio, Žvėryno, Balsių pavyzdžiu, tapo viena aktyviausiai veikiančių ir pokyčius skatinančių bendruomenių Vilniuje. Natūralu, kad tai ateityje gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių miesto raidos atžvilgiu.
Medinė Skanseno architektūra, siekianti XX a. pradžią, neturi išskirtinai šiai vietai būdingų bruožų, nepasižymi dideliu puošnumu, todėl pati savaime nėra itin vertinga (išskyrus vos kelis sėkmingai autentiškumą išlaikiusius statinius). Šnipiškių senojoje dalyje kultūrinė ir istorinė vertė randasi iš nesudarkytos urbanistinės struktūros: išlikusio gatvių tinklo ir sodybinio užstatymo fragmentų, taip pat gyvenimo būdo, galinčių daug papasakoti apie Vilniaus miesto istoriją. Tačiau ir šie elementai nėra unikalūs, todėl reikia garsiai pripažinti, kad vietos žavesį ir turistinį patrauklumą čia kuria netikėtas ir ryškus urbanistinis kontrastas. Kaip gotikinio mūro fragmentas naujumu tviskančiame Senamiesčio interjere. 23 aukštų dangoraižio statybos pietiniame Skanseno pakraštyje ir 9 aukštų – daugiabučio šiauriniame sukėlė daug vietos gyventojų nepasitenkinimo. Tačiau būtent šie projektai, savo dideliais tūriais iki maksimalios ribos užaštrinę kontrasto įspūdį, vizualiai įrėmino saugomą teritoriją ir išryškino kaimo mieste įvaizdį, taip tik dar labiau sustiprindami vietos identitetą, traukiantį čia užsienio turistus. Kiek smulkesnio mastelio įrėminimą rytinėje ir vakarinėje Skanseno pusėje bandoma programuoti ir naujame bendrajame plane, kuriam derinti su visuomene pateikti sprendiniai, remiantis 2005 m. miesto savivaldybės patvirtinta šios Šnipiškių dalies raidos programa, konversijai skirtose teritorijose numato galimybę statyti pastatus iki 9 aukštų. Kovingai nusiteikusi bendruomenė, skatinama kelių aktyvių visuomenininkų, bando tam priešintis, reikalaudami mažinti leidžiamą pastatų aukštį, idant vietoje urbanistinio kontrasto būtų kuriama tolygiai didėjančių altitudžių buferinė zona. Tokia vizija ne tik prieštarauja kompaktiško ir gyvybingo miesto centro idėjai, bet ir blankina paties Skanseno rinkodarinį paveikslą. Turint omenyje tai, kad dėl saugomos Skanseno teritorijos vertingumo ir ribų jau yra visuotinai sutarta, silpnai argumentuoti disputai su miesto savivaldybe yra vienas iš daugelio liūdnų pavyzdžių, kai prisidengiant bendruomenės ir kultūros paveldo sąvokomis yra ginami asmeniniai pavienių sklypų savininkų interesai. Bendruomenės spaudimas ir aiškaus politinio-urbanistinio sureguliavimo trūkumas centrinėje Šnipiškių rajono dalyje generuoja neigiamas pasekmes. Projektuojami „aukščio bijantys“ pastatai, kurie aukštų trūkumą bando kompensuoti iki braškėjimo spausdami leistinus užstatymo tankumo ir intensyvumo rodiklius. Natūralu, kad tokie projektai turi mažai ką bendro su architektūros ir aplinkos kokybe. Pasirinkta aiški plėtros kryptis šiai teritorijai tarp Kintų, Kernavės ir Linkmenų gatvių yra gyvybiškai svarbi, kad būtų išvengta urbanistinio chaoso ir potencialiai patrauklios miesto dalies sužlugdymo. Naujo bendrojo plano sprendiniai, deja, nebus pakankamai detalūs šiems klausimams suvaldyti, todėl atsakomybę vėl turės dalytis architektai ir miesto plėtros departamentas.
Darniai centrinės Šnipiškių dalies plėtrai reikšmingi numatyti infrastruktūros projektai. Tarp prioritetinių miesto gatvių tinklo plėtros darbų yra Skanseno teritoriją kertančios Giedraičių gatvės rekonstravimas. Šio projekto įgyvendinimas reikšmingas siekiant išryškinti savitą kultūros paveldo teritorijos istorinį charakterį. Gatvėje numatomas vienpusis eismas miesto link, įrengiant platesnį šaligatvį ir magistralinį dviračių taką Šnipiškės–Baltasis tiltas. Į projekto apimtį įeina orinių elektros linijų kabeliavimas, naujo apšvietimo įrengimas, esamų medžių ir krūmų tvarkymas saugant sodybinio apželdinimo charakterį. Kad būtų išsaugoti esamas gatvės įvaizdis, mastelis ir erdvės proporcijos, projektuojamos naujos dekoratyvios tvoros. Plotus iki tvorų ar gyvatvorių (esančius valstybinėje žemėje) siūloma leisti naudoti gyventojams.
Priešingos krypties automobilių srautus ketinama perkelti į lygiagrečią Kernavės gatvę, kur ilgametį duobėtą žvyrkelį ruošiamasi pakeisti šiuolaikinius miesto poreikius tenkinančia gatve, sujungsiančia Žalgirio gatvę ir Konstitucijos prospektą. Šis infrastruktūros projektas bus reikšmingas miesto gatvių tinklo papildymas, o bendrajame plane numatytas gerokai didesnis nei dabar esamas užstatymo intensyvumas, tikėtina, padės sukurti centro charakterį atitinkančią nuotaiką. Tas pat pasakytina ir apie Kalvarijų gatvę, kur jau dabar matoma atsigavimo ženklų. Rekonstruotas Kalvarijų turgus (autoriai – UAB „Unitectus“) stipriai pakeitė savo įvaizdį, greta jo – buvęs policijos komisariatas virto viešbučiu (autoriai K. A. Valentas, V. Kneižienė). O visuomenė supažindinama su vis naujais projektiniais pasiūlymais, vaizduojančiais aukštesnius nei esama pastatus. Taigi apibendrinus galima spėti, kad netolimoje ateityje urbanistiniai kontrastai, kuriais garsėja Šnipiškės, bus dar labiau išryškinti, o aplinkos kokybė ir gyventojų socialinė sudėtis sparčiai keisis į gera.
ŠNIPIŠKIŲ PILKOJI ZONA
Šnipiškių rajono dalis, esanti šiauriau Žalgirio gatvės, už senamiesčio apsaugos zonos ribų, į turistinius maršrutus nepatenka. Net daugeliui miestiečių retai prireikia atsirasti šioje miesto dalyje. Pilna akligatvių, vos išvažiuojamų kelių, aukštų tinklinių tvorų, metalinių garažų ir paslaptingų pramonės pastatų likučių, kuriuose prieglobstį rado beveik vien automobilių servisų įmonės, iš visų keturių pusių ribojama intensyvaus eismo gatvių ši didelė užmiršta dykra ilgam laikui buvo tapusi pilkąja miesto zona. Dabar ji atgimsta kaip viena iš sparčiausiai besikeičiančių Vilniaus dalių. Vienas svarbiausių Vilniaus miesto urbanistinės struktūros tobulinimo tikslų – „siekti, kad urbanizuotos teritorijos įgautų kuo didesnio kompaktiškumo ten, kur tai yra priimtina istoriniu bei gamtiniu aspektais“. [3] Puikiai šį tikslą atitinkantys dideli pramoninių, komunalinių teritorijų sklypai patrauklioje miesto vietoje patraukė stambiausių nekilnojamojo turto vystytojų dėmesį. Turėdami užtektinai apyvartinio kapitalo dideliems sklypams įgyti, jie vienas po kito ėmė vystyti didelės apimties projektus. Vienas pirmųjų pastebimų pokyčių buvo bendrovės „EIKA“ įgyvendintas verslo centro su gyvenamųjų namų kompleksu projektas „135“ (autoriai S. Pamerneckis, M. Trapikas). Pastatas pakeitė nugriautą greitosios medicinos pagalbos stotį, stipriai priartėjo prie gatvės savo tūriu pabrėždamas Linkmenų ir Žalgirio gatvių sankirtos kampą ir suteikė šiai vietai naują, labiau miesto centrui tinkantį charakterį. Kiek giliau kvartalo viduje bendrovė „Realco“ vysto „Linkmenų ežerų“ gyvenvietės projektą (autoriai V. Bogdanovienė, S. Glinskis, M. Orlova, M. Stribys), pirmaisiais dviem statybų etapais jau pastatyti penki penkiaaukščiai gyvenamieji korpusai, o savo eilės laukia dar keturi (autoriai E. Mikelevičius, L. Pasiaura, A. Grikinis). Visai šalia pagal parengtą detalųjį planą bendrovė „Hanner“ ruošiasi statyti penkių korpusų, 5–7 aukštų gyvenamųjų namų kompleksą. Tokiame kontekste seniai šias teritorijas užėmusios statybos įrankių nuomos ir automobilių serviso paslaugas teikiančios įmonės ima atrodyti keistai ir laikinai. Naujame bendrajame plane numatytas patrauklus 1,2 užstatymo intensyvumas ir teritorijos naudojimo tipas rodo, kad tik laiko klausimas, kada jas pakeis nauji gyvenamieji kompleksai. Yra didelė tikimybė, kad prasidėję teigiami pokyčiai bei galimybė patogiai pasiekti miesto centrą pėsčiomis ar dviračiu netolimoje ateityje pavers šiaurinę Šnipiškių dalį mėgstamiausiu naujakurių, norinčių gyventi miesto centre, rajonu.
UNIKALI GAMTINĖ APLINKA
Dėmesys viešosioms erdvėms išskiria Šnipiškių rajoną iš kitų miesto dalių, kuriose taip pat intensyviai vykdomi naujos statybos, rekonstrukcijos ir renovacijos projektai. Šnipiškėse, panaudojant miesto, Europos fondų ir privačių investuotojų lėšas, planuojami arba jau baigti projektuoti bent 5 dideli viešųjų erdvių įrengimo ar atgaivinimo projektai. Tęsiami 2015 m. pradėti Neries krantinių atnaujinimo darbai, kuriais numatyta iš pagrindų atnaujinti teritoriją prie Baltojo tilto, įrengti daugiau ir kokybiškesnių sporto aikštynų ir poilsio zonų, sutvarkyti infrastruktūrą neįgaliesiems, įrengti kavinių.
Senoji Šnipiškių dalis kol kas neturi patrauklių viešųjų erdvių. Vienintelė neužstatyta pieva, esanti ties Giedraičių ir Krokuvos gatvių sankryža, gyventojų iniciatyva buvo pritaikyta bendruomenės reikmėms. Šiuo metu ji tarnauja kaip vienintelė vieta, kurioje yra galimybė organizuoti bendras kūrybines veiklas, šventes ir renginius; čia įrengta vaikų žaidimų, poilsio aikštelių, rajono skelbimų lenta. Praminta Drakono pieva, ši vieta urbanistiniu požiūriu yra visiškai netinkama tokiai funkcijai. Tačiau triukšminga, tarši ir nesaugi gatvių sankirtos erdvė, daugiaaukščio garažo kaimynystė, ryšių su rajono erdvėmis trūkumas nesutrukdė Šnipiškių bendruomenei įforminti Drakono pievą kaip oficialią miesto viešąją erdvę. O SĮ „Vilniaus plano“ architektai, bendradarbiaudami su gyventojais, jau parengė projektinių pasiūlymų pievai sutvarkyti. Teritoriją siūloma skaidyti zonomis. Šiaurinėje dalyje, atokiau nuo gatvės, bus suformuota aktyvi zona su vaikų žaidimų, krepšinio ir treniruoklių aikštelėmis. Pietinė dalis skirta įėjimams į skverą ir nedidelei pievai. Rytinė dalis po senomis liepomis taps ramiąja skvero dalimi su suoliukais ir sena vandens pompa kaip charakteringu vietos elementu.
Nepaisant sėkmingos Drakono pievos istorijos, miesto planuotojams pavyko rasti ir alternatyvią, kur kas patrauklesnę, saugesnę ir labiau viešajai funkcijai tinkančią erdvę senosios rajono dalies centre. Kelis dešimtmečius valstybinėje žemėje be nuomos sutarčių stovėję metaliniai garažai buvo iškeldinti, o jų vietoje, maždaug 80 arų erdvėje tarp Giedraičių ir Kintų gatvių, planuojama įrengti aikštę su 18 metrų aukščio apžvalgos bokštu-laikrodžiu. Bokšto, kuris leistų iš viršaus apžvelgti valstybės saugomą Skanseno teritoriją, idėją pasiūlė bendruomenės atstovai. Aikštėje taip pat planuojama įrengti prekybai skirtų paviljonų, treniruoklių, vaikų žaidimų aikštelę. Parengti projektiniai pasiūlymai pristatyti visuomenei, o projektą tikimasi įgyvendinti iki 2021 m.
Ties Lvovo ir Geležinio Vilko gatvių sankirta Šnipiškėse esanti 5 hektarų nenaudojama teritorija jau šiais metais turėtų pradėti virsti į Japoniško stiliaus sodą. Projektas įdomus tuo, kad jo koncepciją parengė garsūs Japonijos kraštovaizdžio architektai tėvas ir sūnus Shiro Nakane ir Yukihiro Nakane. Japonai teigiamai įvertino vietos atitikimą klasikinio Japoniško sodo dvasiai ne tik dėl esančio ramaus vandens telkinio, bet ir dėl fone matomų Ozo geomorfologinio draustinio šlaitų, kurie Lietuvos sąlygomis atstoja japonišką kalną. Japonų koncepcijos adaptavimu ir techninio projekto rengimu rūpinasi lietuvių architektė R. Sanderson ir projekto vadovas T. Karosas. Jų pastangomis sodas bus įrengtas pagal visus tradicinio Japoniško sodo reikalavimus su visais jam būdingais atributais. Bus suformuotas reljefas, sutvarkyti tvenkinio krantai, įrengtos požeminės komunikacijos, takai, poilsio ir apžvalgos aikštelės, pasodinti augalai. Taip pat šiame sode bus sukurta vidinė infrastruktūra: tilteliai, vandens krioklys, pavėsinės, skulptūros, vaikų žaidimų aikštelė. Sodo įkūrimą iš dalies finansuos ES struktūriniai fondai ir valstybės biudžetas. Miesto savivaldybė iškėlė sąlygą sodui išsilaikyti pačiam, todėl jo lankymas bus mokamas, o papildomos lėšos renkamos iš įvairių organizuojamų renginių.
Nors tiesiogiai nesijungia (dalina Žalgirio gatvė), Japoniškas sodas bus gerokai didesnės miesto viešųjų erdvių struktūros dalis. Reliktinių glaciokarstinių ežerėlių virtinė, išsidėsčiusi išilgai Geležinio Vilko gatvės, formuoja Šnipiškių želdynų sistemą urbanizuotoje Neries senvagės dalyje. Ši ledynmečio suformuota gamtinė struktūra dėl istoriškai susiklosčiusio miesto funkcinio zonavimo, apsupta pramonės teritorijų, ilgą laiką buvo apmaudžiai palikta užmarštyje. Tai, kad pavyko „atrasti“ šią vietą, yra reikšmingas žingsnis miesto tapatumui stiprinti. Senąją Neries upės vagą menantys ežerėliai, eksponuojami ir suprantami kaip bendros struktūros elementai (kartu su Japoniško sodo ir Ozo parko tvenkiniais), taps neatskiriama gamtos paminklo – Šeškinės ozo dalimi, bylojančia 16–18 tūkstančių metų senumo Vilniaus priešistorę. Tad, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, kartu su Japonišku sodu tai yra bene pats įdomiausias viešųjų erdvių projektas Vilniaus mieste. Tvarkomas teritorijos plotas – beveik 10 hektarų. Pagrindinis Neries senvagės ežerėlių parko tikslas – pritaikyti Neries senvagės slėnį rekreacijai ir aktyviam poilsiui, didinti vietovės patrauklumą verslo plėtrai bei naujų darbo vietų kūrimui, mažinti vietos gyventojų socialinę atskirtį. Projekto įgyvendinimo metu bus suformuotas reljefas ir sutvarkyti želdiniai, įrengta pėsčiųjų ir dviračių takų, suremontuota gatvės atkarpa, įrengti laiptai ir medinės terasos ant vandens telkinių, aktyvaus laisvalaikio zonos, vaikų žaidimo aikštelės. Įrengus Neries senvagės rekreacinę infrastruktūrą, atsiras erdvė aktyviam gyventojų laisvalaikiui. Dviračių takas sujungs Neries pievą, Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, Japonišką sodą, senvagės ežerėlius ir Ozo parką. Tokia gausa savivaldybės inicijuojamų viešosios infrastruktūros atnaujinimo projektų stipriai pakels Šnipiškių rajono patrauklumą, tikimasi, kad tai dar labiau suaktyvins šios miesto dalies plėtrą.
APIBENDRINIMAS
Dėl tokio plataus prognozuojamų pokyčių ir besikertančių interesų spektro bus įdomu stebėti, kaip plėtojamas Šnipiškių rajonas. Dabartiniai plėtros tempai, racionaliai nepanaudotų teritorijų potencialas, naujame bendrajame plane įtvirtinami tikslai ir galimybės, dėmesys viešosioms erdvėms ir nedidelis atstumas iki istorinio miesto centro leidžia manyti, kad Šnipiškės netrukus taps daugiausia pokyčių patirsiančiu Vilniaus miesto rajonu. Jei bus sėkmingai įgyvendinti, šie pokyčiai turėtų iš esmės pakeisti Vilniaus miesto centro ribų suvokimą.
INFORMACIJOS ŠALTINIAI:
[1] Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas 2017 m. birželio 28 d. Nr. 1- 1032 http://www.vilnius.lt/vaktai2011/default.aspx?Id=3&DocId=30295466&KlasId=9
[2] http://www.vsaa.lt/naujas/wp-content/uploads/2018/02/misionieriai_misija_santrauka_lietuviuk1.pdf
[3] Bendrojo plano esama būklė, Miesto vidaus struktūra, VP 16-23, p. 3;
[Tekstas publikuotas žurnale Archifoma 2018 / 1-2 (68-69)]
[Naudota Vilniaus miesto savivaldybės bei SĮ „Vilniaus planas“ parengta grafinė medžiaga]
MŪSŲ PARTNERIAI
