Vilniuje pastarąjį dešimtmetį ryškėja urbanistinių mastelių įvairovė. Dešiniame Neries krante gimstančiame naujajame miesto centre slepiasi kuklus kaimelis mieste – apleistas, neprižiūrimas, bet visiems labai svarbus [0 pav.]. Tai išlikęs istorinis Šnipiškių priemiestis, kuris ribojasi su kitais Vilniaus miesto mikrorajonais: vakaruose su Žvėrynu, šiaurės vakaruose su Šeškine, rytuose su Žirmūnais, o pietinėje Šnipiškių mikrorajono dalyje rekreacinį potencialą suteikia tekanti Neries upė. Tačiau didžiausią nerimą (ir viltį tuo pačiu) vietos bendruomenei, atsakingam verslui ir
visuomeniškai nusiteikusiems gyventojams kelia centrinėje Šnipiškių dalyje esanti teritorija. Čia jau kurį laiką nebuvo randama atsakymo kas vertinga o kas ne, ką vertėtų saugoti ir ką griauti [3 schema], po pasikartojančių tyrimų ir diskusijų apsaugos reglamentai įteisina “rezervatą” suformuotame nedideliame lopinėlyje. Šis “rezervatas” tęsiasi nuo Daugėliškio iki Krokuvos gatvių apimdamas Giedraičių gatvės išklotinės abi puses ir tęsiasi penkis šimtus metrų, kontekstui nenustatant urbanistinių bei kokybinių architektūros parametrų. Nors teritorijai specialiojo plano apsaugos reglamente nustatyta apsaugos zona, tačiau nauji elementai, atrodo, neturi nieko bendro su Šnipiškių istorine architektūra. Tokiomis architektūrinės raiškos priemonėmis, kaip užstatymo morfotipai, mastelis, medžiagiškumas neieškoma darnos su Šnipiškių kontekstu. Ar tikrai ribos tarp saugomo “rezervato” ir nesaugomos teritorijos turi būti tokios ryškios? Kokios funkcijos reikalingos, kad šis rajonas taptų gyvybingas? Kaip tą įgyvendinti investiciniu požiūriu – juk pats rajonas neatsinaujins? Atrodo reikia tiek nedaug – vieningos strategijos ir “kitokių”, įdomesnių architektūrinių sprendinių!
Tekste apžvelgsime ir atkreipsime dėmesį į alternatyvius požiūrius paveldo saugojime ir jo
integracijoje naujam gyvenimui – pabandysime surasti tarpinę poziciją tarp “šiukštu neliesti” ir
“griauti, nes nevertinga” ar “perkelti šias trobeles už miesto”. Nagrinėsime urbanistinę raidą – ar tai
savaiminis procesas ar apgalvota ir turinti aiškią kryptį plėtra. Ieškosime bendro vardiklio tarp naujų
architektūrinių intarpų saugomų Šnipiškių kontekste. Ieškosime algoritmų kaip to pasiekti –
aktualizuosime bendruomenių vaidmenį miesto kūrimo procesuose.
Visą straipsnį skaitykite Archiforma 2017, 113-123psl.
MŪSŲ PARTNERIAI
