r.buivydas

 
Redaktoriaus žodis
1996/1 Archiforma
Rimantas Buivydas

Ne visada koks nors būtinas atlikti darbas yra originalios idėjos, naujų impulsų ar aktualijų inspiruotas dalykas. Juk kiek įvairiausio pobūdžio norų, kalbų ir pažadų apie reprezentacinį leidinį architektams teko mano kartos ir vyresniems kolegoms girdėti praeityje. Nemažai jų išėjo Anapilin taip ir nesulaukę šios dienos, o likusiai daugumai šiandien tai greičiau asocijuojasi su įkyriu miražu. Tačiau mūsų atvejis dar kartą patvirtina, kad ir labai senos svajonės galų gale gali būti įgyvendintos.

Tik likimas lėmė, kad žurnalas „Archiforma“ pasirodo būtent šiuo metu. Jau todėl pats faktas nėra nei geras, nei blogas. Vis dėlto viena iš bendriausių mūsų žurnalo atsiradimo priežasčių, kad šiandien kartu su mūsų architektūra gyvename tikrai įdomiu ir komplikuotu laiku, kuriam, gerai tai ar ne, vis vien neišvengiamai lemta keistis. Kur link ir kaip? Išgyvename totalinių pasikeitimų periodą, architektūroje lemiantį naujos situacijos, naujų orientyrų, naujų užsakovų, naujų galimybių ir dar daugelio kitų naujumų būtį. Nevienareikšmiški jausmai apima galvojant ir apie tai, kad nėra aiški mūsų architektūros vieta platesniame kontekste, nelabai suvokiama ir jos tikroji „sveikatos“ būklė, stinga laikotarpiui dvasią atitinkančių kūrybinių koncepcijų. Be to, distrofija vis dar kamuoja bendrąją architektūrinę mintį, daugumą mūsų kolegų skaudžiai žeidžia vis didesni materialiniai rūpesčiai, nerimą kelia tarpusavio santykius vis dažniau kaustantis šaltukas. Tai tik dalis tų problemų bei temų, kurias aptarti ir yra viena iš „Archiformos“ autorių priedermių.
Daugelis jaučiamės tarsi po stiprių pagirių atsidūrę savotiškoje kryžkelėje. Deja, pasirodo, kad kelių čia esti gerokai daugiau nei keturi. O gal mums tik dvejinasi ar trejinasi akyse? Tiek to, nes svarbiausia čia būtinybė judėti pirmyn. O kur gi kryptis yra „pirmyn“? Gal tikroji pažadėtoji ir geriausia yra ta, kuria jau senokai traukia didžioji minia? Bet ar nebus tai chrestomatinės istorijos apie aklojo vedamą akląjį architektūrinis variantas? Gal taip, o gal ir ne. Besidairant, besirenkant, besibaiminant dėl to, kurio iš architektūrinės kryžkelės kelių mums eiti toliau, galimi ir užmaršumo recidyvai, nesusivokiant, iš kur į šią vietą buvo ateita. Ir šia prasme didžiausias „Archiformos“ prasmingumo pasireiškimas būtų pozityvus dalyvavimas konsoliduojant mūsų visų profesinę ir bendražmogiškąją sąmonę, valią bei kūrybingumą, įveikiant dabartinę situaciją ir tiesiant naują lietuviškos architektūros KELIĄ.
Esame įsisąmoninę, kaip mums visiems, dalyvaujantiems architektūros ir statybos procese, gyvybiškai svarbu architektūros problematiką nuolatos plačiai, populiariai ir kartu įtaigiai pateikti mūsų darbo vaisių naudotojams, mūsų užsakovams. Bet kad būtume verti pasitikėjimo, pagarbos ir teisės būti viso proceso vedliais, turime patys kur kas aktyviau, intelektualiau veikti save, savo profesijos „vidų“. Todėl tikiu, kad dabar, kai Lietuvoje neliko didžiųjų architektų „kaupyklų“ – projektavimo institutų bei didelių biurų, kai juntamas tam tikras diskomfortas dėl dar vis neįprasto išsiskirstymo į architektūrinius „vienkiemius“ – privačius biurus, panašių specialių leidinių mūsų „cechui“ itin reikia.
Stengdamiesi nepervertinti savo svarbos ir vietos, viliamės suprantą, kad Lietuvos architektūrinė praktika yra svarbiausias mus siejantis ir įpareigojantis OBJEKTAS. Tačiau ir Šventajame Rašte daugel kartų pabrėžta būtinybė kiekvieną DARBĄ grįsti MINTIMI, kuri privalo turėti sąsają su būties visuma. Žinoma, kad viena iš minties išraiškos priemonių yra ŽODIS, o jį kaip savotišką bendraties virsmą mes įprasminame žurnalu „Archiforma“. Mūsų tikslas, kad jis taptų tikrai reikalinga ir patikima Lietuvos architektūros NAMO statybos medžiaga.

RIMANTAS BUIVYDAS
Žurnalo Archiforma koncepcijos autorius (g. 1945, Vilniuje). Žurnale dirbo nuo 1996 metų. Profesorius, menotyros mokslų daktaras, buvęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas, Architektūros pagrindų ir teorijos katedros vedėjas, VGTU Senato ir kolegijos narys, Lietuvos Architektų sąjungos narys, mokslo žurnalo „Urbanistika ir architektūra“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, KVAD mokslo ir architektūros ekspertų tarybų narys.
Vilniaus kurortų projektavimo institute – vyresnysis architektas (1969 – 1971); VDI – vyresnysis dėstytojas (1971-1985); VDI – docentas (1985-1989); VDI – mokslo prorektorius (1986-1988); VGTU – docentas (1989-2000); VGTU – profesorius (nuo 2000). „Jo buvę studentai iki šiol laiko jį neeiliniu, išskirtiniu pedagogu, davusiu didžiulę naudą ne tik būsimai profesinei veiklai, bet ir ženkliai įtakojusiu jų etinę ir estetinę pasaulėžiūrą, pagarbą architektūros tradicijai, ankstesniųjų epochų kultūros paveldui bei gilų domėjimąsi Vilniaus miesto istorija ir kultūriniu savitumu“.
Mokslinė veikla: Paskelbė 81 straipsnį Lietuvos ir užsienio leidiniuose; skaitė pranešimus 29 mokslinėse konferencijose; parašė ir išleido 3 knygas – „Architektas Gediminas Baravykas. Kūrybos pulsas“ (2000); „Architektas Algimantas Zaviša. Gyvenimo aidai“ (2002); „Ezoterinis simbolių žodynas“ (1995); sudarė 3 mokslinių straipsnių rinkinius; stažavosi Maskvoje (1975); Helsinkyje (1982); už straipsnius gautos Lietuvos Architektų sąjungos ir Lietuvos Kultūros ministerijos premijos. Rimanto Buivydo „architektūros ir dailės sąveikos tema iki šiol tebėra vertingas mokslo darbas, o tyrinėta tematika sulaukė jaunesnių kolegų dėmesio“.
Yra 35 projektų architektūrinės dalies autorius arba bendraautoris; laimėjęs 8 premijas Lietuvos ir užsienio konkursuose. Architekto talentas ypatingai ryškus dekoratyvinių paminklų ir monumentų projektuose.
Svarbesni darbai: 250 vietų poilsio namai „Guboja“ Šventojoje (1976); 2 gyvenamieji namai Molėtuose (1978); bažnyčia Pociūnų kaime (nerealizuota, projektas – 1995); daugiabutis gyvenamasis namas Vilniuje (1997); aikštė ir skulptūra „Neringa“ Klaipėdoje (kartu su skulptore D. Matulaite, 1984); paminklas kalbininkui Stanislovui Rapalioniui Šalčininkų raj. (kartu architektu J. Balkevičiumi ir skulptoriumi K. Bogdanu, 1985); skveras ir paminklas pedagogui Kaziui Klimavičiui Alytuje (kartu su skulptoriumi L. Pivoriūnu, 1990); paminklas Lietuvos pareigūnams, nužudytiems Medininkų pasienio poste 1991 metais (kartu su A. Šarausku, 1993); paminklas rašytojai Lazdynų Pelėdai Vilniuje (kartu su skulptore D. Matulaite ir architektu J. Balkevičiumi, 1995); paminklas rašytojui Vladui Raščiauskui Panevėžyje (kartu su skulptoriumi V. Bubelevičiumi, 1997); aikštė ir paminklas „Aušra” Šiauliuose (kartu su skulptore D. Matulaite ir arch. J. Balkevičiumi, 2003); paminklas Lietuvos kariams žuvusiems kovoje su lenkų legionieriams 1920 m. Berznikuose, Lenkija (kartu su skulptore D. Matulaite ir archit. J. Balkevičiumi, 2005).

error: