2014-06-20

1 dalis – Nervas

Jau kuris laikas rengiausi rašyti apie skulptūrą Vilniaus mieste, neišvengiamame jos ryšyje su aplinka, dažniausiai architektūrine.

Nesirengiau pradėti ar apskritai daugiau dėmesio skirti skulptūroms ant Žaliojo tilto, pastaruoju metu vėl užkliūvančioms diletantams, postringaujantiems apie jų meninį lygį. Nesirengiau dėl dviejų priežasčių. Visų pirma negaliu sutikti su profesionalaus meno naikinimu, nors sutinku su R. Pulkinen romano „Tiesa“ herojumi dailininku, teigiančiu, kad „politiką nuo meno reikia atskirti, antraip vienas išsekins kitą. Menas bevaisis, jei jis atskleidžia tik vieną tiesą.“

Bet taip ir buvo, mes gyvenome vienos tiesos režime ir pragyvenome tą istorinį laikotarpį. Ar galima atmesti iš jo tai, kas nepatinka liaudžiai? Liaudžiai ar aktyvistams, kuriuos taikliai apibūdina G. Palachniukas romane „Pasprink“: „Aš visą gyvenimą su kuo nors kovojau, nes per daug bijojau ką nors kurti.“

Baimė pagrįsta. Norint kurti, reikia sugebėti. Kai to nėra, tenka kovoti. Tada reikia mistifikuoti kovotojų gretas, įtraukiant liaudį – nenugalimą hegemoną, kuria įvairiais istoriniais laikotarpiais bandę remtis kovotojai, kartais sukeldami netgi cunamius, dažniau virpesius drumzlinoj balutėj, iškeliančius juos nors trumpam į matomą paviršių. Suprantu, kad tikrai ne kiekvienas kovotojas yra objektyviai pajėgus spręsti apie meninį lygį, nors patys jie to nesupranta.

Žymiausi laikmečio Lietuvos skulptoriai B. Bučas ir P. Vaivada (žemės ūkis), J. Mikėnas ir J. Kėdainis (mokslo jaunimas), N. Petrulis ir B. Vyšniauskas (pramonė ir statyba) ir B. Pundzius (taikos sargyba), sukūrė keturias kompozicijas Žaliajam tiltui. (Iliustracija 1)

Nors jų meninis lygis ir plastinė kalba yra absoliučiai vienodi, kas, beje, liudija apie jų meistriškumą, kurti ansamblį daugiausia kliūva talentingajam, charizmatiškajam B. Pundziui – už kareivius su kontroversišku kiekvienam lietuviui pavadinimu „Taikos sargyboje“.

Tačiau pabandykim patikslinti šio meno, kurio nesuprantame, ideologiją. Ir čia antroji priežastis, dėl kurios geriau būtų nebandyti objektyvizuoti jo vertinimo, dėl kurio gali kilti visai teisėtas pasipiktinimas. Juolab kad tai labai daug priklauso nuo asmeninės patirties ir drastiškai skirtingų išgyvenimų. Esu asmeniškai patyręs, kaip reaguoja į šio laikmečio meną skirtingos patirties žmonės.

Projektuojant naująjį Vilniaus oro uostą teko atnaujinti ir senąjį kokybiškai pastatytą vokiečių belaisvių korpusą. Nesiginčijau, kai nuiminėjo dvi aukščiausias meninės klasės mozaikas, vaizduojančias M. Melnikaitę ir I. Černiachovskį (įdomu, kur jos dabar?) – tai tikrai ne tie „įvadiniai“ piliečiai į Lietuvos sostinę. Tačiau ginčijausi, kai taip pat puikios kokybės gipsatūras ant pakabinamųjų lubų norėta išnaikinti. Tai buvo ąžuolo lapų vainikuose įmontuotos penkiakampės žvaigždės ir pjautuvas su kūju.

Man mūsų „Hight techo“ naujojo korpuso architektūros santykis su „stalinietiško“ dekoro fragmentais atrodė toks ironiškai postmodernistinis. Tai patvirtino ir keli užsienio svečiai architektai. Vienas amerikietis, paplojęs per petį, pasakė, kad tokių oro uostų kaip naujasis terminalas Amerikoje yra kas antrame kaime. Bet tos vietos, kur šiuolaikinės konstrukcijos susiliečia su socialistine pseudoklasicizmo architektūra yra absoliučiai originalios viso pasaulio mastu.

Lietuvis gi amerikietis architektas Albertas Kerelis, labai draugiškai nusiteikęs mano atžvilgiu, nustebo noru palikti socialistinės praeities ženklus ir mano aiškinimų nepriėmė. Tačiau labiausiai mane paveikė šviesaus atminimo menotyrininko S. Pinkaus, mano besąlyšiškai gerbiamo žmogaus, ašaros akyse, kai su priekaištu pasakė, kad tie ženklai jį persekiojo visą tremtį, o ir vėliau liko pikto sinonimas. Akivaizdu, kad ne jam vienam…

Supratau, kad mano patirtis, nors ir teisingai (man atrodo) istoriškai determinuota, suformuota ne asmeninio dalyvavimo įvykiuose, o literatūros ir meno vaizdinių, negali būti lygiavertė tai tragiškai, betarpiškai patirčiai.

Taip lubose liko tik ąžuolo lapų vainikai.

Man iš tiesų gaila tautų, pergyvenusių panašų lietuviams istorinį periodą, kurių miestuose dar stovi leninai. Tikrai sutinku, kad nusikaltėlių ideologams vieta šiukšlyne arba teisingai apskaičiuotame Grūto parke. Todėl džiaugiuosi ją atradęs tarp bendražygių jau išgarsėjusiame Grūte. Nors skulptūra viena iš pačių meistriškiausių visoje sovietijoje, kaip ir kitas N. Tomskio kūrinys, realistinio meno šedevras, I. Černiachovskio paminklas (Iliustracija 2 ). Be jokios abejonės, ir ši skulptūra privalėjo būti pašalinta iš šios visiškai istoriškai nepagrįstos vietos. Bet gal ji galėjo rasti vietą Antakalnio karių kapinėse. Ar I. Černiachovskis ideologinis piktadarys, ar savo pareigą vykdęs karo vadas, kovojęs su fašizmu? Kare, kuris tęsėsi jau penktus metus, su visa įmanoma bjaurastimi, nepasotinamu kerštu, abipuse neapykanta, pralaužiančia įprastus moralės barjerus, galbūt suvokiamus tiktai kare. Bet kuo gi čia kalti tie B. Pundziaus nulipdyti du karo vargdieniai, nuo kurių vaizdo kai kuriems kovotojams taip „kraujuoja žaizdos“? Juk ne lietuviška XVI-oji divizija išlaisvino nuo nacizmo. Pagrįstai pykstame, kad jie laiku neišėjo? Teisginai pykstame, bet skirtingus savo įtaka Lietuvai įvykius, derėtų atskirti. Įdomu, ar nebūtume jau seniai nukraujavę teritorijose su kur kas kontrastingesniu klimatu, kur lietuvius buvo suplanavę patalpinti naciai. O tai ordnungo publika – pasakyta padaryta.

Ar galima buvo jų nelipdyti? Be abejo. Jeigu buvai pasiryžęs iš tiesų kovoti su režimu, kai jau po partizaninio judėjimo sunaikinimo, iki pat 1990-ųjų, kovojo keliolika, gal keliasdešimt tikrų disidentų, gyvenimą Lietuvoje kaitaliojusių su įvairiomis tremties vietomis. Bet prie jų niekaip nepriskirsi „kraujuojančius kovotojus“ su „normalia“ beveik visos tos kartos piliečiams komjaunuoliška ar partine praeitimi.

„Mes iš tiesų tampame laisvi tik tada, kai priimame tiesą apie save ir išdrįstame ta tiesa gyventi.“ Tai popiežiaus Pranciškaus žodžiai.

Gal iš tiesų turėkime tiek drąsos ir mažiau pasipūtimo priimti savo, kad ir primestą, istoriją. Geriau pasirūpinkime tais realiais didvyriais, kurių požiūrio nepakeitė gerokai sudėtingesni išbandymai. Jeigu vien tik juos, iš tiesų vertus didvyrio vardo, įdėsime į himno tekstą – „tu, didvyrių žeme“, ko gero, ji neatrodys tokia maža kaip dabar, kai „didvyrių“ apstu ir vis daugėja.

Arch. Leonardas Vaitys

Publikuota bernardinai.lt