LIETUVOS ARCHITEKTŪROS APŽVALGA

Algimantas Kančas: vieta nulemia kūrinio pobūdį

Kol kūrybinio darbo žmogus nesulaukia bent pirmojo apvalesnio jubiliejaus, piešti jo detalų portretą “visu ūgiu” lyg ir ankstoka. Bet kai palaipsniui susikaupia nemaža krūva autoriaus darbų, jie tarytum patys savaime pradeda tapyti kūrėjo atvaizdą. Tegu ir neišbaigtą, eskizinį, bet jau turintį pakankamai suvokiamus portreto kontūrus, darbo charakterio bruožus. Kaip tiktai tokį savo adekvačiam vaizdui reikalingą kūrybinį kraitį, nuolat papildydamas naujais darbais, kraunasi kaunietis architektas Algimantas Kančas.

Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje į Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialą plūstelėjo nauja VISI absolventų banga. Savo jaunu entuziazmu ji gerokai sujudino iki tol nusistovėjusį, aprimusį, prisitaikiusį prie tipinio normatyvinio projektavimo architektų gyvenimą. Vedami naujų, tuo metu pasaulyje sparčiai plintančių kūrybinių idėjų, kurios, tiesą sakant, tuometinėje Sovietijoje ir, žinoma, Lietuvoje oficialiųjų sluoksnių buvo sunkiai suvokiamos ir dar sunkiau taikomos, jaunieji architektai vis dėlto sugebėjo išplėsti kūrybos horizontą ir pasiekti apčiuopiamų rezultatų.
Kaip tik šiuo savotiško pakilimo laikotarpiu Kaune ir pradėjo savo architektūrinį kelią Algimantas Kančas. Greta patyrusių kolegų ir jaunų bendradarbių jis atsidūrė 1978 metais, baigęs Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetą.

Grįžęs į gimtąjį miestą, dirbo architektu Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale. Ten ir nuėjo netrumpą profesinio brendimo kelią iki sektoriaus viršininko ir projektų vyriausiojo architekto pareigų. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, iš esmės kintant darbo sąlygoms ir krypčiai, 1991 metais tapo individualios projektavimo studijos vadovu. Prasidėjo naujas savarankiškos kūrybos etapas, kur būta ir neišvengiamų abejonių, ieškojimų, ir pagaliau – konkrečių rezultatų.

Pirmieji projektai padaryti MSPI Kauno filiale. Suprojektuotas pirmasis individualus gyvenamasis namas Žemaitijos miestelyje Plateliuose, savo nestandartiškai naujoviška išvaizda atkreipęs specialistų ir platesnės visuomenės dėmesį. Buvo įvairių, nevienareikšmių vertinimų, nes tas pastatas gana ryškiai demonstravo paieškas tuo metu Vakarų pasaulyje madingos postmodernizmo krypties formų, nuspalvintų modernizmui neįprastais erdvių ir elementų deriniais, kurie anaiptol ne visus įtikino. Tačiau ant kalno stovintis Platelių namas nebuvo kokia nors tiesioginė užsienio žurnalinių pavyzdžių kopija. Jau tuomet jaunas projekto autorius, suvokdamas vietos konteksto reikšmę, siekė rasti lokalinių statybos tradicijų atramas ir jų optimalų, nors ir nelengvai pasiekiamą, santykį su naujovėmis, kurios sovietinės tikrovės sąlygomis turėjo didesnę nei vien profesinę architektūrinę reikšmę. Vienas iš ryškiausių to namo kompozicijos bruožų buvo sienų akmens apdaila. ji atsirado neatsitiktinai ir turėjo savo prasmę – siekta išreikšti senojo vietos dvaro akmeninių pastatų vizualų ir emocinį ryšį su liaudiškosios statybų tradicijos neatsisakančia dabartimi.

Namas Plateliuose. 1979 m. Pirmasis projektas. 1984 m. sąjunginėje apžiūroje Maskvoje apdovanotas bronzos medaliu.

Kauno dramos teatro konkursinis projektas. Maketas

Po to buvo kitas reikšmingas, net, galima sakyti, etapinis autoriaus darbas – senelių namai Panemunėje, Kaune (dabar globojami Maltos ordino). Ramus užmiesčio rajonas, viršutinė Nemuno terasa, miškas, neužstatyta vieta siūlyte siūlė sukurti kiek įmanoma mažiau priklausomą nuo kokių formalių ribojimų, senatvės poilsiui optimaliausiai tinkantį statinį. Architektas, atsižvelgęs į sąlygas, pasirinko tokį sprendimą, kuris leido susieti gamtinę aplinką su statinio plano struktūra, kartu išlaikyti paskirčiai reikalingą uždarumą, jaukią vidinę izoliaciją. Raudonų plytų triaukštis pastatas yra lenkto pasagos formos plano, kurio vienas galas ties įvažiavimu j kiemą akcentuojamas vertikaliu tūriu – keturkampiu laiptinės bokštu. Vienos ir dviejų vietų kambariai su balkonais į apželdinto vidinio kiemo pusę, žiedinė patalpų jungtis, visa santūrių, kartu proporcingų ir funkcionalių formų pastato architektūra sudarė darnią vienovę su aplinkiniu peizažu. Buvo jautriai atsižvelgta į gamtą, nebuvo nukirstas nė vienas medis. Šis statinys – vienas iš tuomet retų pagal individualų projektą realizuotų objektų, savo originalumu nusipelnęs ne tik Lietuvos architektų, bet ir tuometinės Sąjungos specialistų dėmesio. Maskvos Architektų sąjungos namuose įvykusioje 1987 metų apžiūroje jis buvo apdovanotas diplomu, taip drauge keldamas Lietuvos naujosios architektūrinės kultūros prestižą.

Dailininko A. Šato galerija Savanorių pr. Kaune

Maltos ordino senelių globos namai Panemunės šile, Kaune. 1985 m. 1987 m. apdovanoti aukso medaliu sąjunginėje apžiūroje Maskvoje.

Pagarba gamtai, aplinkai, urbanistiniam kontekstui – visa būdinga Algimanto Kančo kūrybai iki šiol. To jis mokėsi iš didžiųjų šiuolaikinės pasaulinės architektūros meistrų, domėdamasis profesine literatūra ir, kai atsivėrė galimybės, lankydamasis kitose šalyse. “Vieta nulemia architektūrą. Urbanistinė situacija, jeigu tik j ją įsigilini, pati pasako, kokia toje vietoje galėtų tikti architektūra”, – sako architektas. Jam iki šiol imponuoja garsiojo Šiaurės šalių meistro Aivaro Aalto darbai, kurie turi ypatingą dvasinę dimensiją, nušviečiančią visą materialiąją architektūros plotmę. Santūrių, bet neba
nalių formų, vidinės šilumos žmogui ir pagarbos gamtai kupinos architektūros samprata atėjo daugiausia per Aivarą Aalto’ą visai Lietuvos architektų kartai. Algimantui Kančui taip pat artimas JAV architektas L. Kahnas, kurio stipriai struktūriškai suręstos formos ir erdvės organiškai, savitai siejasi su amžinomis dieviškosios geometrijos tiesomis, keldamos netikėtas jausmines reakcijas. Galima tik apgailestauti, kad dabartinė JAV architektūra, lyginant su kai kurių Europos valstybių, ypač Skandinavijos architektų darbais, praranda buvusias pozicijas ir teigiamas savybes. Gerą įspūdį jam daro Ispanijos architektūra, kuriai būdingas kūrybiškas gyvybingumas, saikas ir aukšti estetiniai standartai. O postmodernistiniai eksperimentai, kuriais kai kas ir pas mus žavėjosi, nustojo savo patrauklumo, tiesiog išsigimė ir, anot A. Kančo, tapo nebeįdomūs ir nebeaktualūs.

Apsukę ratą vėl sugrįžta turbūt ir nebuvę pamiršti modernizmo principai, kurie, pasipildę vietos konteksto kodais, įgyja naujų bruožų. Jų poveikis architektų sąmonei ne visuomet reiškiasi tiesmukai, bet tokią įtaką galima pastebėti ir A. Kančo projektuose, kurie išeina už lietuviško kultūrinio vietos identiteto ribų ir deklaruoja naują gyvenimo ir architektūros kokybę. Mūsų kasdienos sunkioje dabartyje tai gali atrodyti kaip atskilę nuo kontinento salos, kaip iššūkis dorai sąžinei, bet čia kalbama apie milijonus kainuojančias statybas, paliekant nuošaliai moralinį architektūros aspektą.

“Credit reform” bendrovės pastatas Leipcige. 1994 m. Konkursas. Interjeras. Bendraautoriai A. Haberbeckas ir V. Čaplikas

Namas Vičiūnuose. 1997 m. Vaizdas nuo Nemuno

Namas Vičiūnuose. Interjero fragmentas. (Šviestuvo dizaineris E. Stackas)

Šv. Kazimiero bažnyčia Aleksote. Statyta 1992-1997 m.
Šv. Kazimiero bažnyčia Aleksote. Vidaus erdvės fragmentas. Konstruktorius S. Byla

Projektuojant kai kuriuos individualius gyvenamuosius namus, aplinkybės buvo tiek palankios, kad architektui skersai kelio nestojo jokios įprastinės kliūtys – nevaržė nei šeimininkų finansinės galimybės, nei jų valia, nei kokia kietai susiformavusi miesto aplinka. Architekto rankos buvo laisvos išreikšti savo požiūrį, žinoma, kartu su atsakomybe. Du tokių galimybių rezultatai kaimyniniai namai stovi Panemunėje, Vičiūnuose, ant nuolaidaus Nemuno kranto, pušyno pakraštyje. Platūs, sutvarkyti kaip parteriai, žemais šviestuvais apšviesti sklypai juos skiria vieną nuo kito. Jie erdvūs, bet visai neatrodo dideli. Namai turi stačiakampių struktūrų, bet labai griežtai jų nerėminami – čia yra ir stačiakampių, ir trapecinių vidaus erdvių, perstumtų vienas kito atžvilgiu tūrių. Jie sąmoningai glaudžiami prie žemės, stogai – ne įprasti dvišlaičiai, o įstrižais kampais išdėstytos plačios ir savitai lenktos plokštumos, padengtos tamsios spalvos metalinėmis čerpėmis. Viename iš tų namų gausiai įkomponuotos medinių sienojų sienos, sujungtos su plytų mūru.

Ne tik šių, bet ir kitų A. Kančo suprojektuotų individualių gyvenamųjų namų struktūroje galima įžvelgti daug bendrybių: daug dėmesio aplinkai, laisvumas, pagrindinių patalpų – vestibiulių, bendrųjų kambarių, sporto salių, plaukymo baseinų (kurie optiškai siejami su išorine žaluma) – erdves organizuoja pagrindinė plano ašis – vestibiulis arba išplėstas koridorius, pereinantis į bendrąjį kambarį. Ši ašis paprastai skiria patalpas į dvi nesimetriškas dalis, kurios antrojo aukšto lygyje jungiamos tilteliu, arba lenktais galiniais laiptais, tampančiais ne tik funkciniu, bet ir estetiniu erdvės akcentu, dar sustiprinamu dailės kūriniais. Blizgantys metaliniai paviršiai demonstruoja ir atvirą techninį estetizmą. Vidaus erdvėse vyrauja šviesios, ramios, vienur kitur paįvairintos kontrastais spalvos, natūralios medžiagos – betonas su lentų atspaudais, medžio parketas, keramika, lengva veik nepastebima apšvietimo armatūra. Naudojami lietuviški aukštos kokybės, ypač Kauno “Litvaistos” individualios gamybos baldai. Visur interjerus stengiamasi kuo glaudžiau susieti su išorės aplinka, atverti vaizdus į želdinius.

Ypač didelis efektas pasiektas naujame parapijos namų name Ąžuolų kalne. Prie sudėtingo reljefo priderintas kelių lygių pastato tūris, išorės kompozicijoje – savotiškas raudonų plytų mūro ir nedažytų medžio rąstų derinys, platūs langų ekranai, terasos ir balkonai. Pereinančias viena į kitą vidaus erdves puošia šiuolaikinės lietuvių dailės kūriniai, tarp jų – A. Vaitkūno abstraktūs paveikslai, R. Antinio bronziniai laiptų turėklai, dekoratyvios skulptūros. Visas pastatas kartu su sklypo aplinka – nuo medinėmis lentomis dailiai perpintos tvoros iki akmeninių atraminių sienelių ir apšviestų takų – kalba apie siekį tarnauti vienam pagrindiniam tikslui – grožiui, jaukumui, teigiamoms emocijoms kelti.

Naujausias, dar tebesantis ant projektavimo stalo, bet iš esmės jau aprobuotas kūrinys yra Gerojo Ganytojo bažnyčia Kauno Dainavos parapijoje, prie Taikos prospekto (kartu su architektais M. Preisu ir L. Kazakevičiūte). Jos formą ir siluetą taip pat daugiausia nulėmė urbanistinė padėtis, sklypo vieta, nors sakralinės paskirties statiniams taikomi ne vien fiziškai matuojami materialiniai parametrai, bet ir kur kas subtilesni metafizinio lygmens kriterijai. Bažnyčia ties Taikos prospekto posūkiu uždaro gatvės perspektyvą, todėl labai svarbi jos forma. Autorius pasirinko asimetriško dvilypio tūrio plano ir erdvės struktūrą, skiriamą vidurinės rekreacinės dalies. Didesniąją statinio dalį sudarys bažnyčios erdvė, o priešais esančią – parapijos salė ir jaunimo kultūros klubo patalpos. Bažnyčios tūris panašus į netaisyklingą piramidę, kurios smailė – 25 m aukščio varpinė. Prie jos priderintas klubo patalpų blokas nuolaidžiais šonais. Visa šio komplekso architektūra grindžiama monumentalaus iškilmingumo siekiu, kuriam nereikalinga smulkmenų. Tai būdinga neomodernizmui. Apsiribojama lakoniškomis stiklo ir raudonų plytų mūro plokštumomis, galinčiomis turėti įtaigų ir toli skleidžiamą emocinį poveikį.
Laikas įveikiamas darbu. Architektas Algimantas Kančas gerbia laiką. Vien per kelerius pastaruosius metus dalyvavo “Credit Reform” bendrovės pastato Leipcige konkurse, kur su grupe laimėjo antrąją premiją; rekonstruoja rašytojo Nobelio premijos laureato Czesłavo Miłoszo gimtosios sodybos Šateiniuose, Kėdainių rajone, kompleksą; Laisvės alėjoje Kaune suprojektavo (kartu su M. Preisu) restoraną “Miesto sodas” su naktiniu klubu “Siena”, šalia jų įrengiant modernų miesto tualetą; rengia pirminius projekto siūlymus didžiuliam kompleksui “Kauno audinių” fabriko vietoje prie Karmelitų bažnyčios; neatsisako perduoti savo patirtį ir Kauno dailės instituto architektūros specialybės studentams. Dirbti ir kurti Kaune – garbinga, bet ir itin atsakinga. Juk aplinkui – chrestomatiniai architektūros pavyzdžiai, kurie šiais kultūrinio etinio regreso laikais egzaminuoja naujausiąją architektūrą. Tačiau kaip ir iš A. Kančo darbų, nuo istorijos pamokų nebėgama.

Visuomeninio prekybos centro “Kauno audiniai” projektas. Maketas. Bendraautoriai K. Karlsson (Švedija) ir R. Labutis. 1999 m.

“Kauno audinių” centro perspektyva

Namas Ąžuolų kalne. 1998 m.

Svarbiausieji projektai ir realizuoti darbai

Individualūs gyvenamieji namai: Platelių gyvenvietėje, Plungėje, Jurbarke, Klaipėdoje, Vilniuje; Kaune – Radvilėnų plente, Vičiūnuose, Pane¬munėje, Ąžuolų kalne.
Poilsio namai Šventojoje.
Sportininku viešbutis prie Kauno marių.
Dailininko V.K. Jonyno studija – galerija Druskininkuose.
A. Šato galerija Savanorių pr., Kaune.
Maltos ordino senelių namai Panemunės šile, Kaune.
Vaikų globos namai “Atžalynas” Partizanų g., Kaune.
UAB “Korys” administracijos pastatas A. Juozapavičiaus pr., Kaune. Rekonstrukcija.
Šv. Kazimiero bažnyčia Aleksote, Kaune.
Gerojo Ganytojo bažnyčia Kaune (kartu su M. Preisu ir L. Kazakevičiūte). Projektas.
Rašytojo Czesłavo Miłoszo sodyba Šateiniuose, Kėdainių r. Rekonstrukcijos projektas; realizuojama.
Restoranas “Siena” Kaune (kartu su M. Preisu ir L. Ka-zakevičiūte). Interjeras; realizuojama.
Visuomeninis prekybos centras “Kauno audiniai”.
Projektas (kartu su K. Karlsson (Švedija) ir R. Labučiu).

Svarbesnieji konkursiniai projektai

Kultūros namai, Vitebskas, Rusija (kartu su A. Kaušpėdu).
Petro Vileišio aikštės detalusis planas, Kaunas (kartu su V. Juozaičiu).
Mykolo Žilinsko dailės galerija, Kaunas (kartu su A. Kauš-pėdu).
Dramos teatras, Kaunas.
Nacionalinė galerija, Vilnius (kartu su E. Miliūnu).
Centro detalusis planas, Rusė, Bulgarija (kartu su V.Treiniu, R. Steponaičiu, A. Žaliu).
Tete Defaus kultūros ir visuomeninis centras, Paryžius, Prancūzija (kartu su E. Miliūnu, S. Juškiu, A. Kaušpėdu).
Moderniojo meno muziejus, Helsinkis, Suomija (kartu su V. Vaksmanu).
Šiuolaikinio meno galerija, Leipcigas, Vokietija (kartu su A. Haberbeck ir V. Čapliku).
“Credit Reform” bendrovė, Leipcigas, Vokietija (kartu su A. Haberbeck ir V. Čapliku).

Namas Vičiūnuose 1997 m. Pagrindinis fasadas

Namas Vičiūnuose. Interjero fragmentas

1998 m. A. Kančas buvo pripažintas geriausiu Kauno krašto metų architektu.

Jonas Minkevičius

______________________________________________________________________________________

The article presents creative biography of architect A. Kančas starting with the graduation from Vilnius Engineering Construction Institute in 1978 up to nowadays. The architect works in Kaunas. While developing projects he especially takes into account the urban situation of the place, natural environment and according to him that situation predetermines the character of the project. Original residential houses in Plateliai settlement, the studio – gallery of V.K. Jonynas in Druskininkai, old people-asylum of the Maltese Order in Panemunė, St. Kazimieras Church in Aleksotas and many others are the most famous projects of the architect. At present such projects as the Church of Pastor the Kind in Kaunas, and reconstruction of Cz. Miloszas home farmstead in Šateiniai, Kėdainiai region are under the implementation.
Translated by G.L.