Architektas: Vilhelmas Neimanis
Rekonstrukcijos autoriai: „Processoffice“ architektai: V. Biekša, R. Kilčiauskas, M. Kanevičius, G. Špogis, J. Stankevič, A. Kuliešiūtė, M. Nainytė, G. Datenytė, M. Petraitis, S. Dumčiūtė, P. Marozas, S. Šlepikaitė; „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai: A. Skiezgelas, G. T. Gylytė, R. Mizaraitė
Vieta: Krišjāņa Valdemāra iela 10a, Ryga, Latvija
Rekonstrukcijos realizacija: 2016 m.
Aikštės plotas: 2 500 kv. m
Pastato plotas: 8 250 kv. m
Fotografas: Norbert Tukaj
Pastatas, kurio rekonstrukcijos projektą sukūrė „Processoffice“ ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai, pastatytas 1905 m. Tai pirmasis meno muziejaus pastatas Baltijos šalyse, statytas tikslingai muziejaus reikmėms. Architekto Vilhelmo Neimanio sukurtas statinys yra vienas svarbiausių Latvijos architektūros paminklų. 2010 m. paskelbtame rekonstrukcijos konkurse dalyvavo daugiau nei 90 architektūrinių komandų, tad konkurencija buvo tikrai didelė. Pasak konkurso komisijos, „Processoffice“ ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai pademonstravo unikalų ir jautrų požiūrį: projekte senasis pastatas traktuojamas kaip vertybė, jame kiekvienam kvadratiniam metrui skiriama labai daug dėmesio. Nacionalinis Latvijos meno muziejus po rekonstrukcijos duris atvėrė gegužės 4 d., minint Latvijos nepriklausomybės dieną.
Pagrindinė architektų idėja buvo naujai projektuojamą muziejaus priestatą paslėpti po žeme, pabrėžiant jį tik stikliniu stogu, per kurį lankytojai gali matyti muziejaus archyvus, restauracijos dirbtuves bei pagalbines patalpas. Taip išlaikomas ryšys tarp abiejų pastato dalių, naujos ir senos, bei skirtingų funkcijų – pagalbinės ir ekspozicijų.
Architektai savo projekte pažymėjo ir tai, kad nacionaliniu architektūros monumentu laikomas muziejus turėtų būti maksimaliai restauruotas. Buvo siekiama išsaugoti funkcinius pastato elementus, panaudojant modernias technologijas, o originalius dekoro elementus išsaugoti beveik nepaliestus.
Pakankamai sudėtinga buvo ekspozicinių erdvių trūkumo problematika. Architektai numatė ne tik išplėsti patį muziejų, bet ir pritaikyti nenaudojamas esamo pastato patalpas. Papildomos muziejaus funkcijos sukoncentruojamos žemės lygyje suprojektuotame naujame priestate. Kadangi naujai projektuojamas pastatas yra žemės lygyje, jis nekonkuruoja su jau esančiu, išskirtiniu ir itin dekoratyviu muziejaus pastatu. Šiuo sprendiniu architektai maksimaliai išsaugojo esamo pastato ženkliškumą. Taip pat buvo suplanuota tvarkyti ir muziejaus aplinką. Iškilusi ta pati problema dėl vizualinio konkuravimo su esamu muziejaus pastatu architektus paskatino sukurti lakoniškų formų lauke. Suprojektuota neutrali betoninė aikštelė su nedideliu amfiteatru.
Nors esamas muziejaus pastatas ir buvo projektuojamas kaip ekspozicijoms skirtas objektas, šiuolaikinių reikalavimų jis jau nebeatitiko, tad architektai nemažai pastangų skyrė efektyviam erdvių išnaudojimui. Spręsdami muziejaus modernizavimo klausimą architektai koncentravosi į funkcinės strategijos sukūrimą. Pagrindinis siekis buvo į pirmą planą iškelti tiek esamų, tiek naujai projektuojamų patalpų loginį perskirstymą bei užtikrinti patogius funkcinius ryšius tarp patalpų. Į šį sau iškeltą uždavinį architektai suprojektavo puikias ir funkcionalias erdves.
Visų pirma, architektai norėjo išsaugoti ne tik esamą pastatą, bet ir jo aplinką, tad visi naujai projektuojami tūriai buvo įrengti žemės lygyje. Juose suprojektuoti archyvai su restauravimo dirbtuvėmis ir pagalbinėmis patalpomis. Virš naujo korpuso suprojektuota aikštė. Kaip patys architektai ją įvardijo: „stilizuota socialinė erdvė, skirta lauko kavinei, vaizdo projekcijoms po atviru dangumi ir kitiems renginiams.“ Šios aikštės viduryje formuojamas amfiteatras, o per jo viduryje esančią 10 x 10 metrų stiklinę plokštumą galima matyti kasdienį muziejaus gyvenimą. Šia stikline plokštuma užtikrinamas ir natūralus darbo patalpų apšvietimas.
Esamas pirmas muziejaus aukštas, vietoj buvusių sandėlių ir dirbtuvių, pritaikomas naujoms funkcijoms – muziejaus administracijai bei viešajai. Suprojektuoti kabinetai, restoranas, konferencijų salės. Taip pat numatytos ir mokymo klasės vaikams, į kurias galima patekti tiesiai iš šalia esančios gatvės ar parko pusės.
Muziejaus ekspozicines erdvės nekeičiamos, tik papildomos nauja didele 970 kv. m erdve. Ši nauja salė įrengiama esamo pastato palėpėje, taip sukuriama netradicinė įdomi erdvė su medinėmis konstrukcijomis. Architektai taip pat numatė stogo šlaitą nuoKr. Valdemāra gatvės veidrodžio principu simetriškai suvienodinti su iš Esplanade pusės esančiu šlaitu.
Šis architektų darbas sulaukė tiek Lietuvos architektų, tiek Latvijos kolegų pripažinimo. Nors objektas realizuotas Latvijoje, tai puikus pavyzdys ir Lietuvos architektams. Šis projektas atskleidžia ne tik puikius modernios architektūros sprendinius, bet ir išlaikomą pagarbą istorinei architektūrai.
Greta Trapikienė
[Archifoma 2016 / 1-2 [62-63], p. 54-57]
MŪSŲ PARTNERIAI
