Architektai: „4plius“ (Elvina ir Skirmantas Varnauskai)
Metai: 2013
Konstruktorius: Nerijus Sakalauskas, UAB „Konstruktorių cechas“
Buvęs plotas: 280 m²
Plotas po rekonstrukcijos: 417 m²
Naujuoju Vilniaus centru vadinama dešiniojo Neries kranto Konstitucijos prospekto atkarpa po truputį formuoja savo veidą. Architektūrinės kalvos ansamblį ruošiamasi papildyti naujais išskirtiniais pastatais, jau senokai rengiami architektūriniai konkursai. Ties Nacionaline dailės galerija ligi šiol pasibaigę traukos objektai bei viešosios erdvės pagaliau turės tąsą – Konstitucijos prospektą vainikuos verslo kompleksas „K29“, projektuotas studijos „Archinova“ kartu su „PLH arkitekter“.
Pastaruoju metu dažnai permąstoma bibliotekos institucija: iš knygų saugyklos įvaizdžio po truputį pereinama į daugiafunkcinę kultūrinę-kūrybinę erdvę visuomenei. Ankstesnis bibliotekos scenarijus nebeatitinka šių dienų žmogaus poreikių, apibūdinamas kaip pilkas ir nuobodus, tokios bibliotekos praranda lankytojus, tampa nepatrauklia vieta. Dėl to bibliotekoms tenka keistis, prisitaikyti prie įvairialypės visuomenės. Mažuose miesteliuose ypač svarbu kurti patrauklią kultūrinę erdvę ir taip telkti bendruomenę – sukurti naują kokybę visam miesto gyvenimui. A2SM architektai Bauskės miesto centrinės bibliotekos konkurso projekte atskleidė biblioteką kaip mažo miesto visuomeninę erdvę – susitikimų vietą. Skaityti toliau…
Lietuvos architekto sukurtam Baltų kultūros parkui Kinijoje – aukštas tarptautinis pripažinimas
Romas Marčius
2013 metų lapkričio pabaigoje Lietuvos vardas nuskambėjo visame pasaulyje – Šiaurės Kinijos Jinzhou miesto apylinkėse Klaipėdos universiteto mokslininko architektūros daktaro Petro Grecevičiaus su kolegomis sukurta Baltų kultūros parko erdvė buvo pripažinta viena geriausių ir laimėjo bronzos medalį.
Baltų kultūrą reprezentuojanti 0,5 ha salelė suformuota per porą metų kinų investuotojų lėšomis šalia kitų įspūdingų erdvių, sukurtų kraštovaizdžio architektų iš visų pasaulio. Tokio pobūdžio konkursą pirmą kartą organizavo Pasaulinė kraštovaizdžio architektų organizacija IFLA (angl. International Federation of Landscape Architecture) kartu su Jinzhou miesto Vyriausybe.
Kada gimėte, kur?
Gimiau 1963 metais gruodžio 8-ąją Vilniuje.
Kokią aukštojo mokslo įstaigą baigėte?
1990 m. baigiau Vilniaus dailės akademiją, gavau architekto dailininko diplomą, magistro laipsnį.
Kada išvykote į užsienį? Kodėl?
Išskridome 1997 m. rugsėjo 5-ąją per Helsinkį į Niujorką. Negalėjau neišvykti. Man, užaugusiam Tarybų Sąjungoje, Amerika buvo mitas: ten viskas kitaip, ten tikra muzika, ten Manhatanas, ten Sal Paradise’as su Deanu Moriarty’u važiavo iš Niujorko į San Franciską, ten Kurtas Vonegutas, iš ten skrido Darius ir Girėnas, ten Charlesas Bronsonas… Žodžiu, ten buvo tiek daug, ir viską norėjosi pamatyti, pagyventi ten ir pajausti savo kailiu tai, kas mums visą gyvenimą buvo draudžiama arba sakoma, kad ten viskas negerai.
Taip pat, atsimenu, buvau pavargęs nuo savivaldybės ir seniūnijų, kuriose tekdavo derinti projektus, nuo pilkų, tarsi kankinių, derintojų veidų. Būdavo koktu, kai koks buvęs nevykėlis, tapęs savivaldybės tarnautoju, po kelių mėnesių jau vairuodavo „Volvo“. Tokie ramiai ir oriai žygiuodavo koridoriais teliūškuodami viskio ar šiaip „vodkės“ buteliu, ką tik gautu dovanų. Smulkių ir ne visai smulkių projektų derinimai buvo tarsi smulkus biurokratinis chuliganizmas, į kurį niekas nekreipdavo dėmesio. Visa laimė, tose įstaigose dirbdavo viena kita tikrai graži ir gera dama, jos tarsi švietė tose niūriose ir drumzlinose kontorose.
Taigi, atsiradus galimybei, žmonai laimėjus žaliąją kortą, mes ir išvykom.
Autoriai: UAB „Archinova“; Aušra Gvildienė, Aleksandras Gvildys
Plotas 439 m2
Realizacija 2014 m.
2014-ųjų vasarą baigti restauravimo darbai vienoje svarbiausių Vilniaus vertikalių dominančių – Katedros varpinės bokšte. Tai reiškia, kad nuo šiol bokštas tampa atviras visuomenei – viduje veikia turizmo informacijos centras su nedidele konferencijų sale, eksponuojamos ir eksploatuojamos unikalios medinės varpinės konstrukcijos.
Gimė 1957 m. Plungėje.
Architektūrą baigė 1981 m. VISI.
Į užsienį išvyko 1998 m.
- Trimonis visiems puikiai žinomas kaip kokybiškos architektūros kūrėjas. Architektas spėja dirbti tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje ir drąsiai gali pasigirti objektų skaičiumi.
- Trimonis, baigęs Vilniaus inžinerinio statybos instituto architektūros studijas, kurį laiką dirbo Lietuvoje. Sukaupęs pakankamą žinių ir praktikos bagažą 1998 m. išvyko į Vokietiją. Pakeitęs tik vieną darbovietę, toje pačioje įmonėje dirba iki šiol.
Architektas Sigitas Sparnaitis
1981–1985 m. mokėsi Vilniaus statybos technikume (dabar Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) architektūros specialybės.
1988–1993 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje architektūrą.
1993–2002 m. dirbo architektu Austrijoje.
Nuo 2002 m. vadovauja kartu su architektu Vyteniu Gerliaku įkurtai projektavimo firmai „Eventus Pro“.
Nuo 2012 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedroje.
Ar galite įsivaizduoti austrų pasieniečio veido išraišką, kai jis, Čekijos ir Austrijos pasienyje atidaręs mūsų senutėlio „Fordo“ bagažinę, pamato didelį kažko prigrūstą drobinį maišą. Į griežtą klausimą „Was ist das?“ paslaugiai, stengdamiesi jo neerzinti aiškiname: „Potatoes“ (vokiškai juk tuo metu dar nė bum bum. Pirmą kartą vykdamas į Austriją vokiškai mokėjau skaičiuoti tik iki dešimties, na, ir, be abejo, frazę „Ich liebe dich“). Tenka atrišti maišą, leisti jam pačiupinėti bulvytes iš lietuviško kaimo, paaiškinti, kad vežamės jas sau, valgymui, kol pagaliau sulaukiame sutrikusio žmogaus šypsenos. Ką jis pagalvojo, nežinau, galiu tik įsivaizduoti, bet nepasakė nieko įžeidžiamo ar pajuokiamo. Tai buvo pirmas geras įspūdis, kurį man padarė Austrija. Skaityti toliau…
XX amžius Lietuvos istorijoje, tikėtina, išliks kaip vienas reikšmingiausių ir dinamiškiausių architektūros raidos laikotarpių. Du pasauliniai karai, carinė ir sovietinė okupacija bei su tuo susijusios kultūrinės, politinės ir ekonominės permainos lėmė nacionalinės architektūros mokyklos raidos pertrūkius. XIX a. Vilniaus universitete buvo uždrausta rengti architektus, ir šitai, kartu su draudimais statyti bažnyčias bei Rusijos architektų protegavimu, lėmė, kad XX a. pradžioje dauguma svarbiausių Lietuvos valstybinių objektų buvo patikėti projektuoti atvykusiems stačiatikiams, o dauguma privačių – Vokietijos ir Šiaurės šalių architektams.
Ne veltui taip apibrėžiau temą – mūsiškiai. Istorija byloja, kad nuo pat LDK laikų mes dažnai nesugebėdavom pristatyti savo valstybės piliečio kaip lietuvio, todėl gan daug istoriškai iškilių asmenybių „pasisavino“ apsukresni kaimynai.
Nenorėčiau, kad taip nutiktų ir ateityje. Dabar nemažas skaičius architektų, Lietuvos mokyklų auklėtinių, gyvena ir kuria užsienyje, ir tai daro jau pakankamai apčiuopiamą laiko tarpą. Drįstu teigti, kad dirbti į užsienį išvyksta tikrai ne prasčiausi studentai, gal ir atvirkščiai, bent jau didesni avantiūristai – o tai juk kūrybiškas būdo bruožas.
Nemažai jų, įsitvirtinę kitose šalyse, savęs nebelabai sieja su Tėvyne, ir kuo toliau, tuo šis ryšys silpnės. Vargu ar mūsų priekaištai gali turėti įtakos kolegoms, susidūrusiems su dviejų pasaulių realybėmis: išprususio ir mužikiško kapitalizmo. Ir dar nežinia, ar tas didžiulis skirtumas tarp minėtųjų to paties kapitalizmo kraštinių mažės, todėl jų darbas (o mūsiškiai moka dirbti su mazochistine ištverme) pelno pagarbų vertinimą prognozuojamoje visuomenėje. Skaityti toliau…
MŪSŲ PARTNERIAI
