Pasaulinės architektūros meninės raiškos kryptys Lietuvoje (1960–1990)

Bendrame pasaulinės architektūros stilių ir krypčių raidos kontekste išsiskiria visas XX amžius – tokio dinamiškumo ir kaitos per vieną šimtmetį anksčiau niekada nebuvo. XX a. architektūros gijos negalima priskirti kuriam nors pastato tipui, judėjimui, asmeniui, ji nėra nulemta kurios nors pramonės šakos. Tai – idėjų kaita, dinamika, nuolatinis naujų konceptų srautas, socialinių judėjimų, techninių galimybių ir asmenybių balansas. Visame šiame idėjų katile kai kurios ryškesnės asmenybės formavo naujas raiškos tendencijas, dažnai kelias tuo pat metu. Le Corbusier, Frankas Lloydas Wrightas, Alvaras Aalto ir Miesas van der Rohe sudarė didįjį ketvertą, davusį impulsą vėlesniajai kartai – Louisui Kahnui, Jamesui Stirlingui, Peteriui Eisenmanui ir Frankui Gehry‘ui, kurių kiekvienas turėjo savo įtakos laikotarpius, tačiau cikliškai maždaug kas 10 metų keitė savo kūrybos principus.

Pavyzdžiui, Le Corbusier. Trečiojo dešimtmečio pradžioje jis buvo naujosios architektūros pradininkas, vėliau kryptingai vystė urbanistinius projektus, pokario metais sprendė iškilusias apgyvendinimo problemas, šeštajame dešimtmetyje suprojektavo absoliučiai iracionalią Ronchampo koplyčią ir davė impulsą brutalistinei architektūrai ir apskritai simbolizmui architektūroje, o savo aktyvios kūrybos pabaigoje netgi suprojektavo keletą haiteko architektūrai priskiriamų paviljonų. Visi šie pokyčiai tėra besitęsiančios architektūrinės evoliucijos dalis, architektūrinės kryptys neturi pradžios ir pabaigos, visos jos yra nuolatinio kitimo rezultatas. Bet kuriame XX amžiaus tarpsnyje kuriantis architektas buvo veikiamas trijų ar keturių architektūrinės raiškos krypčių, tuo pat metu reagavo į socialinius, technologinius, kartais ir ideologinius pokyčius, tarp kurių – pasauliniai karai, ekonominės krizės ar net interneto atsiradimas. Kintančios laisvojo pasaulio architektūrinės raiškos atgarsiai pasiekdavo ir Lietuvos architektus, tad užsienio architektūros kryptys vienu ar kitu būdu matomos ir Lietuvos architektūroje.

Stilistinę architektūros raidą laisvajame, demokratiniame pasaulyje koregavo socialiniai santykiai, menininkų idėjos, ekonominiai veiksniai, kai kuriuos sprendimus diktavo korporacijos ar didelės verslo grupės. Sovietų Sąjungoje – išskirtinai politinė santvarka. Apie tai yra daug rašęs sovietmečio architektūros tyrinėtojas V. Petrulis. Jis politinį ir ideologinį veiksnį vertina kaip vieną esminių sovietmečio architektūrinės estetikos formantų¹.

Pavyzdžiui „europietiškasis“ funkcionalizmas prasidėjo nuo filosofijos, meno, muzikos, netgi fizikos mokslo proveržio²;, o sovietinis rėmėsi socialinės plėtros reikalavimais, utilitariniu požiūriu. Premijos (Lenino, Valstybinė, Ministrų Tarybos) buvo skiriamos ne tiek už objektų meninį, architektūrinį lygį, kiek už politinių nuostatų atitikimą³. Politiniai sprendimai, priimti Sovietų Sąjungoje šeštojo dešimtmečio viduryje, smerkiantys pompastiškumą ir dekoratyvumą, lėmė architektūros racionalizavimą pačiomis pigiausiomis ir paprasčiausiomis priemonėmis⁴.

Moderniosios architektūros saikingumas, funkcionalumas ir paprastumas kur kas labiau atitiko sovietmečio dvasią nei socialistinio realizmo dekoratyvumas, na, o dauguma vėlyvojo modernizmo laikotarpiu kurtų hiperbolizuotos meninės raiškos visuomeninių pastatų yra skirti socializmo laimėjimams išaukštinti ir parodyti (neegzistuojantį) santvarkos klestėjimą.

Taigi, unikalus aspektas yra tai, jog tos pačios idėjos Vakarų Europos ir sovietinio bloko šalims reiškė visiškai skirtingus dalykus, nors galutinis rezultatas – architektūrinė forma, to nerodo. V. Petrulio teigimu, „siekiant objektyviau įvertinti sovietmečio architektūros politinės indoktrinacijos lygį, svarbu ne tik atpažinti tiesiogines ar netiesiogines architektūros politizavimo apraiškas, tačiau tuo pat metu suvokti, kad sovietmečio ideologų bandymai sukurti utopinę komunizmo santvarką bei socialistinį miestą betarpiškai siejasi su bendrosiomis XX a. architektūros teorijomis bei ideologijomis“⁵.

Vertinant sociokultūrinius, politinius kontekstus modernistinėje architektūros srovėje reikia atkreipti dėmesį, kad iš principo pats modernizmas yra daugiau socialinis ir kultūrinis projektas, kuris reiškėsi tarpdiscipliniškai, apimdamas visus kultūrinius reiškinius. Nors ir savaime suprantama, jog modernizmas Lietuvoje buvo padiktuotas bendrų vidinių Sovietų Sąjungos procesų, tačiau nebuvo uždaras, o daugiau atspindėjo pasaulines modernizmo tendencijas⁶. Pavyzdžiui, planuojant miestus ir gyvenvietes pradėti plačiai taikyti unifikuoti gyvenviečių užstatymo modeliai. Tai nebuvo Sovietų Sąjungos išradimas, tokie „kaimynystės vienetai“ taikyti ir Vakarų Europoje, ir JAV.

1933 m. Tarptautiniame moderniosios architektūros kongrese (pranc. Congres Internationaux D‘architecture Moderne (CIAM)) Le Corbusier teigė, jog nebegalima planuoti miestų remiantis estetiniais principais – tik funkcionaliais, nes miestų planavimas turi spręsti pirminius poreikius – apgyvendinimo, darbo ir poilsio. Dėl planinės ekonomikos, dėl privačios nuosavybės nebuvimo, dėl deklaruojamo bendruomeniškumo ir susiklosčiusios socialinės santvarkos Sovietų Sąjungoje šių principų taikymas tapo priimtinas⁷.

Tarptautinis stilius Lietuvos architektūroje

Septintojo dešimtmečio antrosios pusės architektūroje jau maksimaliai atsisakyta estetinių tikslų, jos paskirtis tampa grynai funkcinė, utilitarioji. Šiuo laikotarpiu suprojektuota daugybė tipinių gyvenamųjų namų, darželių, kultūros namų ir kitų pastatų, neturinčių jokios meninės vertės⁸. Vis dėlto šioje tipinių, niekuo neišsiskiriančių pastatų masėje galima aptikti ir keletą išskirtinių, reprezentacinių objektų, atitinkančių tarptautinės architektūros kūrybos principus. Jiems būdingos tuo metu vyravusios išraiškos priemonės: juodos ir baltos spalvos kontrastas, paprastos geometrinės formos, glaudus konstrukcijų ir architektūrinės estetikos ryšys.

Prof. dr. A. Mačiulio teigimu, Sovietų Sąjungos respublikose pokyčiai vyko laipsniškai, tačiau Lietuvoje viskas vyko sparčiau. Svetimos meninės idėjos, propaguojančios socialistinio realizmo dvasios projektavimo principus, nebuvo labai populiarios tarp tuometinių Lietuvos architektų, todėl buvo prisimintos tarpukario racionaliosios architektūros tradicijos⁹. Kad būtų galima peržengti istoristinę architektūrą, reikėjo atsigręžti į praeitį, į tarpukario Lietuvos architektūros stilistiką, kurioje jau tuo metu buvo matyti modernistinių idėjų. V. Petrulis teigia, jog „buvusioje Sovietų Sąjungoje ir jos įtakos zonoje šis procesas gali būti įvardijamas kaip remodernizacija, sugrįžimas prie ikistalininėje epochoje besiformuojančių architektūros idealų. Lietuviškame kontekste šį procesą taip pat iš dalies galime traktuoti kaip tarpukario moderniosios architektūros mokyklos tęstinumą“¹⁰.

Svarbus šio laikotarpio objektas – Miestų statybos projektavimo instituto pastatas Vilniuje (2 pav.), projektuotas Eduardo Chlomausko (1961 m.). Nors komplekse vyrauja simetriška planinė ir tūrinė kompozicija bei sumodernintų istorinių detalių užuominos, aiškių formų lakoniški pastato tūriai nurodo funkcionalios tarptautinio stiliaus architektūros siekius. Ryškesnė tarptautinio stiliaus įtaka matoma buv. Pramoninės statybos projektavimo instituto rūmuose (3 pav.) (dab. verslo centras) Kaune (1959–1965 m., arch. A. Sprindys, V. Stauskas ir kt.). Vertikalioji komplekso dalis sukūrė kompozicinę atsvarą Karo muziejaus bokštui, žemesnieji korpusai įsiliejo į esamą užstatymą, pabrėžė aikštės kontūrą. Nors komplekso architektūros meninėje raiškoje dominuoja tarptautinio stiliaus elementai – aiškiai artikuliuoti tūriai, tamsių stiklo ir baltų tinko plokštumų žaismas fasaduose, galima įžvelgti ir tarpukario Kauno racionaliosios architektūros požymių – langų apvadų ritmika užbaigiama karnizo užuomina.

Chrestomatinė tarptautinio stiliaus estetika būdinga architekto Vytauto Dičiaus darbams. Kauno technologijos universiteto (buv. KPI) studentų miestelio pastatų meninė raiška atitinka visus šio stiliaus bruožus. Laisvąjį planavimą rodo ne tik pastatų funkcinė sandara, bet ir visas studentų miestelio užstatymas. Paprastos geometrinės formos, baltos tinko ir tamsios stiklo spalvos kontrastai, pasikartojantis stiklo ruožų ritmas, sustabdomas didesnėmis stiklo plokštumomis, primena ankstyvąją A. Alto, G. Aino, J. A. Brickmano ir net W. Gropiuso kūrybą. Brandus tarptautinis stilius atsiskleidžia ir daugelio kitų to meto pastatų architektūrinėje raiškoje: tai prekybos ir kultūros centras „Girstutis“ Kaune (arch. V. Dičius, A. Lėckas, 1966–1975 m.), sanatorijos „Pušynas“ ir „Dainava“ Druskininkuose (arch. N. Kėvišas, 1965–1967 m.), Antakalnio ligoninių kompleksai Vilniuje (archit. E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, 1960–1966 m.), Druskininkų sanatorijos „Lietuva“ (arch. V. Balčiūnas ir kt., 1973 m.), „Vilnius“ (archit. R. Šilinskas, 1975 m.), „Nemunas“ (arch. E. Tamoševičius, 1966 m.) ir kt.

Monumentalios, aklinų sienų ir ištisinių stiklo plokštumų sankirtų architektūrinės raiškos požymių, būdingų Bauhauzo architektūrai, galima pastebėti Algimanto Mačiulio projektuotame Statybininkų namų Vilniuje (1964 m.) horizontaliajame korpuse (4 pav.), taip pat V. Dičiaus projektuotoje baldų parduotuvėje Kaune (1963–1969 m., rekonstrukcija 2005 m., archit. G. Kazakauskas). Ir nors tokio ploto stiklo plokštumų naudojimą stabdė techninės galimybės ir unifikuotų sprendimų nebuvimas, gamybos procesai turėjo būti organizuojami autonomiškai, montavimo brėžinius teko kurti kiekvienam objektui atskirai, vis dėlto tarptautinio stiliaus deklaruojamas „vakarietiškumas“ Lietuvos architektams atrodė svarbesnis nei sudėtingi techniniai sprendimai, kurių pagal šio stiliaus ideologiją apskritai neturėjo būti. Šiek tiek funkcionalesnę, kartu ir grubesnę tarptautinio stiliaus raišką, būdingą Mieso Van der Rohės ir Philipo Johnsono („Seagram“ pastatas Niujorke, JAV, 1958 m.) ar Eero Saarineno projektuotiems verslo centrams bei administraciniams pastatams JAV (5 pav.), galima įžvelgti dabartinės Ūkio ministerijos pastate Vilniuje (arch. E. N. Bučiūtė, 1973 m.), taip pat dabar jau renovuotame „Miestprojekto“ pastate Kaune (arch. A. Sprindys, 1975 m.) (6 pav.), „Lietuvos pašto“ galiniuose fasaduose (archit. V. ir A. Nasvyčiai, 1969 m.). XX a. 6–7 deš. JAV tokia architektūros objektų meninė raiška buvo itin populiari. Ji tarnavo korporacijų įvaizdžiui, dominuojantis aliuminio rėmų ir stiklo plokštumų derinys reiškė solidumą ir, svarbiausia, skaidrumą. Lietuvoje buvo svarbus formos, o ne turinio klausimas.

Regioninio charakterio paieškos moderniojoje Lietuvos architektūroje

Paradoksalu, tačiau savitumą teigiantis kritinis regionalizmas yra globalus reiškinys, apimantis universalius formos kūrimo principus ir adaptuojantis juos pagal bendrus konceptualius parametrus, kurie apibrėžia konkretaus objekto autentiškumą ir unikalias charakteristikas. Kritinį regionalizmą architektūroje visų pirma reikėtų vertinti kaip prieštarą tarptautinio stiliaus meninės raiškos anonimiškumui ir savitumo neigimui. Šios architektūros krypties tikslas – moderni architektūra, tačiau paremta vietinėmis tradicijomis, kultūriniu kontekstu, šiai krypčiai būdinga sąsajų tarp tradicijų ir moderniosios architektūros paieška¹¹.

Kritinis regionalizmas niekada netapo savarankiška, lengvai identifikuojama architektūros kryptimi, turinčia lengvai apibrėžiamus meninės raiškos bruožus. Tai prieštarautų pačiai šios krypties idėjai, kuri akcentuoja ne architektūros kuriamą erdvę, o vietą, ne bendrai suvokiamus architektūrinės formos kūrimo principus, o individualų kūrėjo požiūrį į konkrečią situaciją. Tikriausiai dėl tariamo neapibrėžtumo šis terminas Lietuvos architektūrologijoje vartojamas retai, vietoj to kalbama apie „šiaurietišką charakterį architektūroje“, „suomių modernizmą“ ir pan., nors regionalumas moderniojoje architektūroje jau kurį laiką yra pripažintas ir atpažįstamas reiškinys pasaulinės architektūros tyrinėjimuose.

Pirmieji kritinio regionalizmo bruožai Lietuvos architektūroje pastebimi architektų bandymuose panaudoti vietines medžiagas, prie jų derinant grynas tarptautinio stiliaus formas. Tai apsiribojo fragmentišku plytų mūro ar skaldyto akmens panaudojimu pirmojo aukšto apdailai, paryškinančiai funkcionalią tūrinę kompoziciją. Kaip pavyzdį galima paminėti kartotinį kino teatro projektą Druskininkuose (archit. V. Juršys, 1965 m.) (7 pav.), kurio apdailai naudojamas ne tik plytų mūras, bet ir įvairesnė tinko apdaila (kadangi projektas tipinis, kiekvieną kartą šiek tiek skyrėsi ir architektūrinė raiška). Individualus gyvenamasis namas su dirbtuvėmis Antakalnyje (archit. E. Bergaitė-Burneikienė, 1959 m.) (8 pav.) pasižymi tarptautinio stiliaus architektūrine raiška, matoma ir Le Corbusier vilų įtaka, tačiau skaldyto akmens cokolis, pereinantis į reljefą, šlaitinis stogas suteikia pastatui kontekstualumo. Išskirtine tarptautinio stiliaus funkcine ir erdvine raiška bei formomis dominuoja restoranas „Vasara“ Palangoje (arch. A. Eigirdas 1964–1967 m.). Regionalumo šiam pastatui suteikia gausus, liaudiškais motyvais paremtas dekoras, naudojamas tiek fasaduose, tiek interjeruose, skulptūriški lipdiniai, ornamentika.

Galima įžvelgti ir kritinio regionalizmo principų adaptavimą eksperimentuojant ne tik su medžiagomis, bet ir su tarptautiniam stiliui būdingomis formomis, tūriais, planiniais sprendimais. Vienas iš tokių objektų – Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuoti Kompozitorių namai Vilniuje (1960–1966 m.). Pagrindinio korpuso architektūrinėje raiška, medžiagos ir pastato proporcijos išduoda didelę Suomijos architekto A. Aalto įtaką¹². Kompozitorių namai išsiskiria ypatingu kontekstualumu, pagarba gamtinei situacijai. Pagrindinio pastato tūris medžiagiškai atskirtas, laužtas viršutinis perklausų salės tūris atrodo lengvai uždėtas ant grubaus plytų mūro. Šoninių langų plokštumų vertikalumas pabrėžtas medžio ažūru (panašūs sprendimai panaudoti ir A. Aalto studijos pastate Helsinkyje, Rotušės pastate Saynatsalo mieste, vasaros rezidencijoje Muuratsalo gyvenvietėje Suomijoje ir kituose objektuose¹³. Išorėje dominuojanti skirtingų medžiagų raiška atsispindi ir interjeruose. Panašiu medžiagų panaudojimu vidinėse erdvėse pasižymi ir Vilniaus centrinis paštas (archit. A. ir V. Nasvyčiai, 1969 m.) bei Nacionalinis dramos teatras Vilniuje (archit. A. ir V. Nasvyčiai, 1981 m.).

Nuosaikių formų kompozicija, įkvėpta A. Aalto kūrybos (9 pav.), adaptuota Vilniaus senamiesčio kontekstui, matoma Šiuolaikinio meno centro architektūrinėje raiškoje (archit. V. E. Čekanauskas, 1965 m.). Pagarba istoriniam užstatymui nulėmė pastato tūrinius ir planinius sprendimus, buvo stengiamasi išsaugoti senovinius rūsius, kurie buvo atidengti tik 2003 m., taip pat siekiama neužgožti Visų Šventųjų bažnyčios varpinės žiūrint nuo Didžiosios g. Masyvus pastatas skaidomas į smulkesnius tūrius, kurie, savo ruožtu, dalijami langų ir tamsaus tinko plokštumomis – taip parodų kompleksas įgauna aplinkiniam užstatymui būdingų proporcijų.

Panašios meninės raiškos priemonių panaudojimo pavyzdys architektūroje, reaguojant į istorinę aplinką, galėtų būti architekto G. Baravyko suprojektuotas „Helios“ kino teatras (1966 m., rekonstruotas 2003 m., archit. L. Merkinas). Dėl itin jautraus konteksto šis objektas atspindi kritinio regionalizmo principus faktūrų ir spalvų santykiu. Čerpiniai stogai, plytų faktūra, tinko ir stiklo santykis taikėsi prie aplinkinio užstatymo, o tūrinė ir erdvinė kompozicija jau atspindėjo vėlyvojo modernizmo principus. Nors šis objektas ir buvo kolegų kritikuojamas dėl „pataikavimo istorizmui“, šiandien jis yra suvokiamas kaip saikinga praeities architektūros interpretacija¹⁴.

Kontekstualus požiūris į aplinką atsiskleidžia ir Lazdynų mikrorajono projekte (arch. V. Brėdikis, V. E. Čekanauskas, 1964–1967 m.). Projekto autoriai neslepia, jog didelę įtaką šio projekto sėkmei turėjo jų kelionė į Suomiją, o įkvėpė Le Mirailo gyvenamųjų namų rajonas Tulūzoje, Prancūzijoje (arch. G. Candillis, A. Josic, S. Woods, 1964–1974 m.¹⁵). Humaniškas požiūris į gamtą, organiškumas, optimalaus mastelio paieška buvo priešprieša tuo metu vyravusiai tipinei architektūrai. V. E. Čekanausko pastangomis buvo išsaugota dalis planuotų sunaikinti žaliųjų plotų, tipiniai stambiablokiai, nepaslankūs transformacijoms gyvenamieji namai įsiliejo į susiklosčiusį gamtinį karkasą, o aukštuminis užstatymas pabrėžė reljefo aukštėjimą¹⁶. Lazdynuose akivaizdžiai pasiteisino architektų siekis išvengti stereotipinių, mikrorajonams būdingų uždarų erdvinių-tūrinių kompozicijų, buvo vengiama laikytis kokio nors susikurto piešinio, matomo ir jaučiamo tik planuose ar žiūrint iš paukščio skrydžio. Lazdynų mikrorajone svarbiausia – einant ar važiuojant atsiveriančios daugiaplanės perspektyvos, žmogiškasis mastelis.

Kontekstualaus kritinio regionalizmo pavyzdys, jau turintis ir vėlyvajam modernizmui būdingo plastiškumo, yra J. Šeiboko suprojektuotas Ryšių ministerijos pastatų kompleksas (dabar Sveikatos apsaugos ministerija) Vilniaus g. Vilniuje (1979 m.) (10 pav.). Pastatas surinktas iš tipinių elementų, tačiau siekiant kontekstualumo istorinėje aplinkoje fasadų meninė raiška išspręsta skirtingomis kompozicinėmis priemonėmis, kai kur matomos dekoratyvumo tendencijos. Pastatas atkartoja senamiesčio posesijas savotiškai interpretuodamas vidinį kiemą, kuris į Vilniaus g. pusę yra pusiau atviras. Panašiu „vidinio kiemo“ principu ir dekoratyvia fasadų raiška pasižymi ir Seimo rūmų kompleksas (arch. A. ir V. Nasvyčiai, 1981 m.), kuriame pasirinktas monumentalus, griežtas fasadų raiškos būdas. Apie moderniosios Lietuvos architektūros dekoratyvėjimą yra rašę R. Buivydas¹⁷, A. Mačiulis¹⁸, V. Petrulis¹⁹ ir kt. Dekoratyvi, fasadiška architektūrinė raiška atspindėjo kritinį regionalizmą kontekstualumo ir interpretacijos aspektu. Pavyzdžiui, Vyriausybės rūmų pastate (arch. V. E. Čekanauskas, 1976–1982 m.) dekoratyvia, laužyta fasadų plastika siekta sumažinti naujo pastato tūrį istorinėje aplinkoje. Panašūs sprendimai pastebimi Seimo rūmų II korpuse (arch. A. Gudaitis, 1978 m.) ir III korpuse (arch. Č. Mazūras, 1979 m.).

Unikaliu aptariamam laikotarpiui medžiagiškumu, kartu ir skulptūrinėmis interjero detalėmis bei dekoratyviais elementais fasaduose išsiskiria Operos ir baleto teatras Vilniuje (arch. E. N. Bučiūtė, 1974 m.). Pastato erdviniai sprendimai artimi tarptautinio stiliaus funkcionalumui, tačiau vietinį charakterį atspindi skulptūriškas medinių interjero balkonų sprendimas (matomas ir iš išorės), masyvus karnizas, skulptūrinė fasadų plastika.

Kritinis regionalizmas Lietuvos architektūroje, veikiamas modernizmo ir vėlyvojo modernizmo stilių, išlaikė tris pagrindinius šios krypties meninės raiškos bruožus, matomus ir užsienio architektūroje:

– vietinei architektūrai būdingų medžiagų naudojimas;

– kontekstualumas;

– vietinės architektūros interpretacija.

Perėmęs visus funkcionalizmo projektavimo principus kritinis regionalizmas praturtino tarptautinio stiliaus meninę raišką vietinėmis medžiagomis, pagarba kontekstui ir vietinės architektūros formoms, taip pat pasiūlė įvairesnių formų kompozicijas. Visą paskutinį XX a. dešimtmetį kritinis regionalizmas buvo užleidęs vietą postmodernistinei architektūros raiškai, tačiau šiuolaikinėje architektūroje vėl pastebimos šios krypties tendencijos. Regioninis charakteris funkcionalumo principais paremtoje architektūroje atsispindi sąsajų su kontekstu paieškose (gyv. namų kvartalas Nugalėtojų g. Vilniuje, arch. R. Palekas, 2001 m. (12 pav.); daugiabučių kvartalas Krivių g. Vilniuje, arch. T. Balčiūnas ir kt., 2008 m. (11 pav.) ir pan.), taip pat naudojant vietinei architektūrai būdingas medžiagas (gyv. namų kvartalas Vilniuje, archit. „Eventuspro“, 2005 m.; gyv. namas Mildos g. Vilniuje, arch. R. Palekas, 2005 m. (13 pav.); Metelių regioninio parko infocentras, archit. G. Natkevičius, 2000 m. (14 pav.) ir kt.).

Plastiškumo ir ekspresyvumo paieškos vėlyvojo modernizmo laikotarpiu

Penktojo dešimtmečio viduryje pasaulinėje architektūroje prasidėjusi tarptautinio stiliaus krizė lėmė įmantresnę modernistinės tradicijos meninę raišką, hiperbolizuotas erdvinių struktūrų interpretacijas. Visų pirma kritikuotas tarptautinio stiliaus nepaslankumas, negebėjimas reaguoti į kontekstą, taip pat individualumo trūkumas. Meninės raiškos požiūriu, išsamiausią vėlyvojo modernizmo laikotarpio apžvalgą ir analizę atliko Charlesas Jencksas²⁰. Siekdamas atskirti postmodernizmą nuo modernizmo jis apibrėžė vėlyvojo modernizmo sąvoką ir nurodė pagrindinius šio stiliaus meninės raiškos bruožus. Ch. Jenckso teigimu, vėlyvajam modernizmui būdinga tūrių ir funkcijos hiperbolizacija siekiant įdomesnės architektūrinės raiškos, norint išvengti monotonijos. Ne visi Ch. Jenckso išvardyti vėlyvojo modernizmo bruožai būdingi sovietmečio Lietuvos architektūrai, pavyzdžiui, techninė estetika (su keliomis išimtimis) pasireiškė jau tik nepriklausomybės laikotarpiu, tačiau kai kurie jų yra aiškiai pastebimi:

– plastiškų formų naudojimas;

– geometrinių formų ekspresija;

– artikuliuoti pasikartojimai.

Plastiškų formų naudojimas visų pirma matomas brutalistinėje estetikoje. Reyneris Banhamas naująją skulptūrinę architektūrinę raišką pirmą kartą (1955 m.) apibūdina kaip „naująjį brutalizmą“, kurio ženklų aptinka P. ir A. Smithsono projektuotoje Hunstantono mokykloje Norfolke, Anglijoje (1949–1954 m.) ir Jeilio universiteto meno galerijoje Naujajame Havene, JAV (1951–1953 m.), projektuotoje L. Kahno, taip pat vėlyvuosiuose Le Corbusier darbuose. Svarbūs R. Banhamo apibrėžti pagrindiniai brutalistinės architektūros principai:

– įsimintina, dominuojanti forma;

– konstrukcinės sąrangos eksponavimas pastato architektūrinėje raiškoje;

– medžiagų natūralumas, apdailos nebuvimas.

Įsimintina ir dominuojanti forma veikia emocijas, struktūros eksponavimas rodo santykį tarp pastato dalių, pabrėžia proporcijas, o medžiagų natūralumas atskleidžia konkretaus laikotarpio technines galimybes²¹. Brutalizmo architektūros tūrinė išraiška galėjo būti pati įvairiausia – nuo plastinių gelžbetonio formų iki griežtų, statmenai susikertančių tūrių. Didžiausią vaidmenį, kaip ir visuose vėlyvojo modernizmo objektuose, atliko formų hiperbolizacija. Paulo Rudopho projektuotas Jeilio universiteto Meno ir architektūros fakulteto pastatas Naujajame Havene JAV (1963 m.) (15 pav.) yra vienas pirmųjų objektų, kuriame matoma hiperbolizuota skulptūrinė forma, pasak Ch. Jenckso, primenanti De Stijlo menininkų erdvines improvizacijas ir vėlyvuosius Le Corbusier darbus²².

Architekto Algimanto Mačiulio projektuotas VRM kultūros rūmų pastatas Vilniuje (1982 m.) pasižymi tvirta proporcine struktūra, brutalizmo estetika, griežtesniais, apibendrintais tūriais, tačiau išreiškia panašią hiperbolizuotą skulptūrinę formą. Horizontalus betoninis tūris tarsi įstrigęs tarp vertikalių laikančiųjų atramų, tamsi langų linija ir dekoratyvus fasado skaidymas sukuria šviesos ir šešėlių žaismą. Tamsios skardos intarpai ir viršuje ištrauktas koncertinės salės tūris pabrėžia pastato daugiaplaniškumą. Nors laiko skirtumas tarp šių objektų – beveik 20 metų, aiškiai matomi panašūs architektūrinės formos kūrimo principai (17 pav.).

Algimanto Lėcko projektuotą „Žilvino“ poilsio namų kompleksą Palangoje (1969 m.) (18 pav.) taip pat galima priskirti brutalistinei vėlyvojo modernizmo krypčiai. Čia hiperbolizuojama Le Corbusier „pakelto namo“ idėja²³. Šis objektas išsiskiria sudėtingais konstruktyviniais sprendimais, dėl kurių antrasis ir trečiasis pastato aukštai tarsi pakabinti ant dviejų atramų, paliekant laisvą erdvę apačioje. Estetiniais tikslais palikta betono klojinių faktūra pabrėžia pastato struktūrą bei formuoja įsimenančią betono estetiką, raudono plytų mūro atramos kontrastuoja su šviesiu pakabintu tūriu ir tarsi išnyksta pušyno fone.

Tarptautinio stiliaus tūrinės kompozicijos ir architektūrinių elementų hiperbolizacijos matomos buvusio alaus restorano „Tauro ragas“ (archit. A. Mačiulis, E. Gūzas, 1974 m.) projekte (1 pav.). Funkcionaliai išdėstytos erdvės suskirstytos pusiau atviromis pertvaromis, tarp kurių atsirandantys stiklo intarpai pabrėžia laisvo planavimo principus. Pirminiame architekto eskize išdėstytos pagrindinės proporcijos būdingos brandžiajam tarptautiniam stiliui, tačiau galutinis projekto variantas – formų hiperbolizacija. Horizontali, tačiau jau masyvesnė ir plastiškesnė stogo plokštuma su lenktomis sienomis sukuria šviesos ir šešėlių žaismą. Grubios faktūros betonas ir tamsus stogas sustiprina kontrastą, išryškina skirtingų pastato elementų funkcijas. Šis objektas – vienas ryškesnių Lietuvos brutalistinės architektūros pavyzdžių (16 pav.).

Ekspresyvi, skulptūriška brutalizmo estetika matoma Vilniaus koncertų ir sporto rūmų (archit E. Chlomauskas, J. Kriukelis, Z. Liandzbergis, 1971 m.) (19 pav.) architektūroje. Pastato stogo konstruktyvinis sprendimas atspindėjo tuometines sporto kompleksų statybos tendencijas Sovietų Sąjungos valstybėse (analogiško principo konstrukcija panaudota Minsko ir Biškeko sporto rūmuose), tačiau architektūrinės raiškos vientisumas rodo pasaulinių brutalizmo tendencijų įtaką. Įdomus galinio pastato fasado architektūrinis sprendimas. Tarsi kompozicinė atsvara pagrindiniam lenktam fasadui formuojamas dekoratyvus skulptūrinis elementas, pabrėžiantis horizontalumą ir taip išryškinantis vertikalius laikančiuosius elementus. Panašumų galima įžvelgti administracinio pastato Čandigare (Indija) fasade, projektuotame Le Corbusier (1955 m.) (20 pav.).

Pasaulinės brutalizmo tendencijos svariai prisidėjo prie plastiškų formų naudojimo proveržio Lietuvos architektūroje. Gediminui Baravykui suprojektavus Santuokų rūmus Vilniuje (1974 m.), Lietuvos architektūroje pradėjo ryškėti iracionalumo bei ekspresyvumo tendencijos, nutolusios nuo brutalistinės estetikos, tačiau vis dar įmantriai hiperbolizuojančios modernistinius planinius ir tūrinius sprendimus. Plastiškomis skulptūrinėmis formomis ir artikuliuota planine struktūra pasižymi Žemės ūkio ekonomikos institutas Vilniuje (archit. V. E. Čekanauskas, 1970 m.), turintis aliuzijų į struktūralistinę architektūrą, taip pat kultūros rūmai Perekšliuose (archit. H. Šilgalis, 1972 m.) ir kt. Hiperbolizuota skulptūrinė forma priartėjo prie dekoratyvumo architektų Aušros ir Romualdo Šilinskų suprojektuotame Fizioterapijos gydyklų komplekse Druskininkuose (1981 m.) ir viename iš „Sūručio“ sanatorijos korpusų (1982 m.). Brutalizmo estetinę raišką galima įžvelgti ir pavieniuose dabartiniuose objektuose, dažniausiai ten, kur naudojama atviro betono estetika, tačiau tai greičiau šiuolaikinių Japonijos architektų įtaka, o ne architektūrinės-konstrukcinės sąrangos hiperbolizacijos.

Geometrinę ekspresiją architektūrinėje raiškoje galima kildinti iš brutalistinės ir ekspresionistinės XX a. architektūros. Ekspresyvios geometrinės raiškos tikslas vėlyvojo modernizmo architektūroje – hiperbolizuoti pirminių geometrinių formų naudojimą pastato erdvinėje struktūroje, sukurti įtampą, nuostabą, konfliktą. Pagrindiniai geometrinės ekspresijos bruožai, remiantis Ch. Jencksu²⁴:

– griežti, ryškūs kontūrai;

– pirminės geometrinės formos arba jų kompozicijos;

– ekspresyvi raiška;

– formų priešprieša;

– hiperbolizacija (kaip ir visoje vėlyvojo modernizmo architektūroje).

Solidžios, aiškių geometrinių formų kompozicijos pasaulinėje architektūroje dažniau pastebimos verslo korporacijų pastatuose. Tokia architektūra atspindėjo pastarųjų filosofiją, padėjo kurti pageidaujamą reprezentatyvų, monumentalų įvaizdį visuomenėje. Geometrinė ekspresija davė pradžią monumentaliai slick-tech paviršių raiškai, kuri Lietuvos architektūroje pasirodė tik XX a. pab. ir yra aktuali iki šių dienų.

Ekspresyvia pirminių formų estetika pasižymintis muziejus Teksaso valstijoje JAV (archit. Ph. Johnsonas, 1972 m.) (21 pav.) stebina beveik siurrealia precizika. Formų grynumas pabrėžiamas baltos spalvos tinko apdaila, nėra jokio skaidymo, jokių langų, o ir įėjimas tėra tarp formų atsiradusi ertmė. Panašūs architektūriniai sprendimai pastebimi ir architekto I. M. Pei darbuose, pavyzdžiui Nacionalinės meno galerijos Rytų korpuse Vašingtone (1978 m.) (22 pav.) arba J. F. Kenedžio bibliotekos pastate Bostone, JAV (1979 m.).

Vienas ryškesnių geometrinės ekspresijos pavyzdžių Lietuvos architektūroje – Nacionalinės dailės galerijos pastatas (archit. G. Baravykas, V. Vielius, 1980 m., rekonstrukcija 2009 m., archit. A. Bučas, G. Kuginys ir kt.) (24 pav.), pasižymintis monumentalia, tačiau kartu ir veržlia architektūrine estetika. Ant ilgos vieno aukšto platformos išdėstyti ritmingai kylantys kubai – pirminės geometrinės formos. Stiklo plokštumos įgilintos, apdaila vientisa, todėl fasado raiškoje dominuoja baltų formų ir šešėlių žaismas. Panašia architektūrine raiška pasižymi ir Kauno paveikslų galerijos pastatas (archit. L. Gedgaudienė, J. Navakas, 1978 m.), KTU dizaino ir technologijų fakulteto auditorijų korpusai (archit. D. Petkelienė, 1984 m.), Anykščių kultūros rūmai (archit. R. Šileika, 1968 m.), parodų rūmai Klaipėdoje (archit. V. ir N. Zubovai, 1983 m.) ir kt.

Laužytomis formomis, ekspresyvia planine struktūra ir kompleksiškai sudėtingesnėmis formomis geometrinę ekspresiją atspindi Ritualinių paslaugų rūmų komplekso Vilniuje pirmasis korpusas (archit. Č. Mazūras, 1975–1987 m.) (23 pav.). Smailūs geometriniai pastato tūriai formuoja pozityvo ir negatyvo konfliktą, medinių dailylenčių apdaila užbaigiama langų juosta, pabrėžiančia geometrinių formų ekspresyvumą, dominuojantį pastato charakterį gamtinėje aplinkoje. Savita geometrinės ekspresijos apraiškos forma galima laikyti Lietuvos mokslų akademijos poilsio namus (dab. „Pilkasis Garnys“) Palangoje (archit. V. Dičius, L. Ziberkas, 1982 m.) (25 pav.). Funkcinė pastato sąranga hiperbolizuota panaudojant įvairių formų trapecijų tūrius, sukuriant daugiaplanę monumentalių formų skulptūrą. Artikuliuoti tūriai akivaizdžiai prieštarauja nuosaikiai planinei koncepcijai, daugybė susikirtimų formuoja intrigą ir kuria ekspresyvią, žaismingą pastato meninę raišką.

Geometrinių formų ekspresija geriausiai atsiskleidžia, kai pastato architektūrinėje raiškoje atsiranda priešingų formų sankirtos, arba formų priešprieša (angl. juxtaposition). Tokio pobūdžio geometrinių formų ekspresija gali pasireikšti tiek tūrinėje, tiek planinėje struktūroje. Tikslas – išryškinti pirminių formų skirtumus arba išskirti ir akcentuoti vieną iš susikertančių formų. Vienas išraiškingesnių tokio pobūdžio geometrinės ekspresijos pavyzdžių Lietuvos architektūroje yra buvęs Vilniaus kelių policijos pastatas (archit. G. Ramunis, K. Pempė ir kt., 1982 m.) (26 pav.). Nuosaikiai į esamą reljefą įkomponuotas plastiškas salės korpusas pabrėžia administracinio korpuso geometriškumą, kurį dar labiau sustiprina artikuliuotas langų ritmas. Pastate galima įžvelgti vėlyvojo modernizmo bruožų (mastelinio tinklo naudojimas, kuriantis racionalumo įspūdį) ir postmodernizmo bruožų (tūrio laiptavimas, turintis simbolistinių užuominų).

Pasikartojančių formų ritmika pastato meninėje raiškoje vėlyvojo modernizmo laikotarpiu sietina su struktūralizmo tendencijomis pasaulinėje architektūroje, taip pat su artikuliuota geometrinių formų raiška ir dažnai erdvinės ir (arba) konstruktyvinės sąrangos hiperbolizacija²⁵. Lietuvoje struktūralistinei architektūrai plėtotis buvo palanki terpė dėl tuo metu vyravusių statybos tendencijų. Moduliai, sekcijos, tipiniai segmentai – visa tai struktūralistinei filosofijai yra labai priimtina. Išraiškinga modulinių geometrinių formų estetika aptinkama gėlių parduotuvės Vilniuje tūriniame sprendime (archit. N. M. Vaičiūnienė,
1968 m.).

Kituose žymiuose struktūralizmo architektūros pavyzdžiuose panaudoti sudėtingesni erdviniai-tūriniai sprendimai. Architekto Algimanto Lėcko suprojektuotas „Žilvinėlio“ pensionas Palangoje (1970 m.) (30 pav.) pasižymi trijų sluoksnių kompoziciniu tinklu, kuriame moduliai išdėstomi skirtinguose lygiuose. Statinio konstrukcinis sprendimas (baltas gelžbetonio karkasas ir raudonų plytų mūras) matomas fasaduose, kadangi papildoma apdaila nenaudojama. Tokiu būdu pabrėžiamas konstrukcijos dualumas, o kartu ir pastato kontekstualumas. Išryškintas karkasas turi sąsajų su pajūrio kraštui būdinga fachverko architektūra²⁶.

Panašia stilistine raiška pasižymi ir architekto R. Buivydo suprojektuoti poilsio namai „Guboja“ Šventojoje (1976 m.). Šiuo atveju atviros konstrukcijos išryškinimas tarnauja pagrindinei pastato koncepcijai – vėjų išsklaidytų kopų įspūdžiui sustiprinti (27 pav.).

Meninės raiškos skirtumai tarp struktūralistinių Lietuvos ir užsienio architektūros objektų pasireiškė neužbaigtų, tęstinių struktūrų projektuose. Konstrukciškai įgyvendinamoje, tačiau sudėtingoje koncepcijoje, kurią R. Buivydas siūlo vadinti „erdvinių blokų“ koncepcija,27 lietuviškų pavyzdžių atrasti sudėtinga. Tam turėjo įtakos šios koncepcijos specifika, ypatingas reprezentatyvumas, statybos kaštai. Struktūralizmas apsiribojo atvirų formų kūrimu, deja, japonų metabolistų ateities architektūros paieškų nepasiekė. Šiuolaikinėje architektūroje struktūralizmo atgimimas matomas daugiabučių, kotedžų kompleksuose, taip pat iš modulių sudarytose architektūrinėse kompozicijose (Fredos gyvenamųjų namų kvartalas Kaune, archit. A. Kančas, 2005 m.; Mokslo technologijų parkas Vilniuje, archit. „Vilniaus architektūros studija“, 2007 m. (28 pav.); Svencelės sporto kompleksas, archit. A. Baldišiūtė ir kt., 2010 m. (29 pav.) ir pan.).

Apibendrinimai

XX a. antrojoje pusėje Lietuvos funkcionalioji architektūra atspindėjo tarptautinio stiliaus tendencijas. Šios krypties meninė raiška atitiko politines nuostatas, socialinius pokyčius (ypač dėl gyvenamojo būsto ir kitų svarbių objektų trūkumo), tiko ir dėl lengvai pritaikomų konstrukcinių sprendimų skirtingoms vietovės charakteristikoms, dėl unifikuotos statybos.

Ši architektūros kryptis suteikė meninių ir techninių priemonių įvairioms urbanistinėms koncepcijoms, kurios Lietuvos architektų dėka tapo išskirtinės meninės vertės gyvenamaisiais rajonais. Įvairios paskirties kompleksuose matomas tarptautinis stilius Lietuvoje mažai kuo skyrėsi nuo pasaulinio, kadangi rėmėsi panašiomis meninės raiškos priemonėmis. Lietuvos architektai adaptavo tarptautinio stiliaus formas, funkcionalią estetiką pritaikė vietiniam kontekstui. Tarptautinis stilius, užsienio architektūroje tarnavęs korporacijoms, masinei statybai, Lietuvoje įgavo dvasinę dimensiją, atsiradusią kaip prieštara vyravusiam retrospektyviniam istorizmui.

Regioninio charakterio paieškos moderniojoje Lietuvos architektūroje sietinos su dėkingai susiklosčiusiomis politinėmis aplinkybėmis. Po Lietuvos architektų apsilankymų Suomijoje pradedama jausti šios šalies moderniosios architektūros įtaka. V. E. Čekanausko darbuose matomas dėmesys vietinėms medžiagoms, kontekstui, skiriama daugiau dėmesio įdomesnių formų ir tūrinių kompozicijų paieškai. Netrukus ši tendencija išryškėja ir kitų architektų darbuose, masinėje statyboje (Alytaus eksperimentinių namų statyba). Regioninio savitumo paieškos moderniojoje Lietuvos architektūroje reiškėsi plačiu objektų spektru – nuo gyvenamųjų iki sporto kompleksų, visuomeninių pastatų, ligoninių ir mokyklų. Greta kritinio regionalizmo ryški ir tautinės architektūros linija, apimanti pajūrio kurortų, provincijos miestų architektūrą.

Vėlyvasis modernizmas Lietuvos architektūroje, kaip ir pasaulinėje, ryškiausiai identifikuojamas reprezentacinių objektų, poilsio ir sporto kompleksų statyboje. Geometrinių ir plastinių formų brutalistinė estetika, patraukli masyviomis, monumentaliomis formomis, Lietuvoje tapo dominuojančia kryptimi 8-ajame dešimtmetyje. Skulptūrinė plastika palaipsniui dekoratyvėjo, peraugo į manieringą, aplikacinį fasadiškumą, kurio pikas buvo pasiektas A. ir R. Šilinskų projektuotuose gydyklų ir sanatorijų kompleksuose Druskininkuose. Vėlyvojo modernizmo geometrinių formų ekspresija išliko viena iš dominuojančių meninės raiškos krypčių iki pat 1990-ųjų. Vietom ji pasižymėjo struktūralistinei architektūrai būdingais bruožais, kitais atvejais adaptavo dekoratyvias postmodernistines formas. Pasaulinėje architektūroje vykę pokyčiai iki nepriklausomybės atgavimo dažnai pasikartodavo ir Lietuvos architektūroje, tik kitame sociokultūriniame kontekste. XX a. antrosios pusės architektūros teorijų lankstumas, meninės raiškos priemonių gausa leido joms lygiavertiškai reikštis skirtingose politinėse ir kultūrinėse santvarkose. Moderniosios architektūros universalumas įvairiuose kontekstuose įgalino spręsti skirtingas užduotis, kartu suteikė teigiamų impulsų šiuolaikinės architektūros kryptims, pasižyminčioms universalumu, transformacijomis, pritaikymo ir prisitaikymo galimybėmis.