Architektai: UAB „Senojo miesto architektai“ (Daina ir Jamesas Fergusonai)
Interjero dizaineriai: studija „A Form“ (Aurelija Slapikaitė-Jurkonė)
Užsakovas: VšĮ Vilniaus tarptautinė mokykla
Konstruktoriai: Kęstas Ablačinskas (2018), UAB „Senamiesčio projektai“ (2019)
Rangovas: UAB „Naresta“
Projekto valdymas, techninė priežiūra: RUMA, UAB „Kiwa Inspecta“
Plotas: 2171 m²
Realizacija: 2020 m.
Vieta: Rusų g. 5, Vilnius;
Fotografas: Gedmantas Kropis ir Jamesas Normanas Fergusonas
Teksto autorė: Magdalena Beliavska
Rusų, Latako ir Maironio gatvių sankirta prieš kelis šimtmečius ūžė gyvybe. Čia būta amatininkų dirbtuvių, kavinių ir tavernų, o sovietmečiu kampiniame sklype esančiose patalpose įsikūrė konditerijos fabrikas „Pergalė“. Sausainiais čia nebekvepia jau seniai – nuo paskutinio dvidešimto amžiaus dešimtmečio pastatas nyko tuščias. Neseniai jį į savo rankas perėmė Vilniaus tarptautinės mokyklos iniciatoriai, prieš tai prikėlę antram gyvenimui kitapus gatvės esančius statinius.
Naujas mokyklos korpusas subtiliai įsilieja į istorinį Senamiesčio kontekstą. Praeivį, besileidžiantį Latako gatve, intriguoja akivaizdūs anksčiau nutriušusių fasadų pokyčiai – fasadai restauruoti, papildyti iliuzoriniais langų piešiniais. Buvusią pastato praeitį mini nedidelė Algimanto Kunčiaus nuotraukos reprodukcija: vaikas, suviliotas sausainių kvapo, žvalgosi pro „Pergalės“ cecho langus. Rekonstruotas pastatas pagerbia praeitį ir paklusniai įsiterpia į Rusų ir Latako gatvių išklotinę, o šiuolaikiškus architektūrinius sprendimus demonstruoja vidiniame kieme ir į Maironio gatvę atsukto fasado fragmente.
Architektūrinę raišką diktavo istorija
Projektuojant pastatą Senamiesčio kontekste, projekto autoriai Daina ir Jamesas Fergusonai ypatingai daug dėmesio skyrė istoriniams ir architektūros tyrimams. Architektams svarbu buvo išsaugoti Rusų ir Latako gatvių išklotines ir rekonstruojamo pastato vertingąsias savybes – sienų fragmentus, fasadų angas, karnizą, fasado tinko tipą, kultūrinį sluoksnį.
Paaiškėjo, jog sklypas su jame esančiais statiniais daug kartų keitė savininkus ir paskirtis: archeologiniai tyrimai atskleidė šioje senamiesčio teritorijoje buvusio medinio amatininkų miesto fragmentus, XVI – XVII a. pirmos pusės medinių statinių liekanas. 1609 metais kompleksas priklausė Unitų mitropolito jurizdikai, o 1790 m. čia minimas dalinai medinis, dalinai mūrinis vieno aukšto dvarelis. Po rekonstrukcijos XVIII a. pabaigoje, valdoje jau stovi du vienaaukščiai mūriniai pastatai ir medinis pastatas gatvių kampe, su ūkinės paskirties medinukais kiemo gilumoje. Kiek vėliau, 1816-1817 m., pasikeitus savininkams, įvykdyta rekonstrukcija: abu mūriniai pastatai sujungti mūriniu statiniu, užstatyti antri aukštai; kieme pastatyta mūrinė arklidė. Taigi, pirmieji mūriniai pastatai sklype pastatyti XVIII – XIX amžių sankirtoje, o istorinės sklypo peripetijos atskleidžia tuo metu vykusią medinio Vilniaus metamorfozę į tvirtesnį, mūrinį miestą.
Ties tuo pokyčiai nesibaigė – teritorijoje esančios posesijos buvo perduotos stačiatikių dvasinei seminarijai, tarpukariu pastatai rekonstruoti, pritaikant šokolado fabrikui, o ankstyvaus sovietmečio laikais pastatai iš esmės rekonstruoti, gretimo sklypo sąskaita išplėstos posesijos ribos, paskirtis tapo išskirtinai industrinė. 1953-1956 m fabrikas plėtėsi, sklype atsirado naujų priestatų, kiemo korpusams užstatyti antri aukštai, praplėstas įvažiavimas, pastatyta lenkta mūrinė tvora, atskirianti sklypą nuo Maironio gatvės, o viduje įsibėgėjo „Pergalės“ tešlainių produkcija. Deja, darbai buvo vykdomi neatsižvelgiant į istorinius pastato ypatumus: formuojant gamybines erdves buvo pažeistas tiek konstruktyvas, tiek architektūrinė raiška. Tai buvo labiausiai žalojantis pastato gyvavimo etapas. Ši sovietmečio rekonstrukcija buvo utilitari, nepasižymėjo jokiomis vertingomis savybėmis, pertvarkymai pastate vyko pagal kasdienius technologinius poreikius.
Naujame mokyklos korpuse užkoduota žinutė ateities kartoms: praeitis – daugiasluoksnė, ant jos pamatų laikosi šiandienos miestas. Nuorodos į Vilniaus perėjimą į mūrinį amžių užkoduotos rekonstruotos mokyklos interjere. Pirmame mokyklos aukšte eksponuojamos pirmo mūrinio pastato šiame sklype liekanos, vietomis atidengti seno mūro fragmentai. Estetiškai stiprų, autentišką įspūdį kuria besikeičiantis plytų raštas, skirtingas jų dydis ir kryptis. Interjere pernaudota ir sena, pažeista mediena, išimta iš originalios, avarinės būklės stogo konstrukcijos. Užsakovai iš geriausiai išsilaikiusios medienos pasigamino suolus, banketes, recepcijos stalą. Dešimtmečius ir šimtmečius menančios medžiagos gyvena antrą gyvenymą jaunose erdvėse.
Iš konditerijos fabriko į mokyklą: pastato konversijos iššūkiai
Architektai Daina ir Jamesas Fergusonai, kaip ir visa prie projekto realizacijos prisidėjusi specialistų komanda, susidūrė su trigubai sudėtinga užduotimi: prastos būklės istoriniu pastatu, jautriu Vilniaus Senamiesčio kontekstu bei ypatingo požiūrio reikalaujančia būsima statinio paskirtimi. Pasak architektės, tai, kad pastatuose ankstesnių rekonstrukcijų metu buvo išgriautos vidinės sienos, palengvino pastato pritaikymą mokyklos paskirčiai: tuščiose erdvėse buvo paprasčiau planuoti klases, koridorius, sanitarines patalpas.
Pradedant statybas iššūkį kėlė silpnas piltinis durpinis gruntas su aukštu vandens lygiu. Ilgą laiką apleisto ir neprižiūrimo pastato konstrukcijų būklė apsunkino ir projektavimo, ir statybos darbus. Avarinės būklės požymius turėjo ir mūras – aptikti kiauriniai plyšiai sienose, einantys visomis kryptimis nuo angų, mūrinių atramų laikančių santvaras, sijas bei sąramas, nuskilimai ir supleišėjimai, lokaliniai gilūs mūro suirimai. Dauguma sienų daug kartų remontuotos, angos užmūrytos įvairiais laikotarpiais ir įvairaus tipo mūru, kai kurios vietos užmonolitintos, daugelyje vietų po perdangomis įvesti monolitiniai žiedai sijų atrėmimui.
Saugant autentiškumą, vertingas architektūrines dalis, pirmiausiai pastatui reikėjo sugrąžinti prarastas fizines technines pastato savybes, užtikrinti jo stabilumą, sandarumą ir gerą mikroklimatą, tuo pačiu išryškinti bei atskleisti kultūrinę vertę. Esamus, istorinius pamatus reikėjo sustiprinti, o senas, naudoti netinkančias monolitines perdangas ir kitus betoninius paviršius – pašalinti. Tyrimų atskleista informacija buvo perkelta į projektinius sprendinius – monolitinių perdangų vieta grąžinta į buvusių autentiškų medinių sijų aukštį, Rusų ir Latako g. kampinėje dalyje atvertas buvęs užmūrytas langas, durų ir balkono angos, buvusio įvažiavimo į kiemą angoje įrengti nauji vartai, pakeista neautentiška avarinės būklės stogų konstrukcija, įrengtos galerijos, nugriauti nevertingi utilitarūs vėlyvi priestatai, pietinis kiemo korpusas perstatytas, jame įrengta sporto salė, meno studija.
Dalyse, kurių užstatymo struktūra pakitusi, praradusi autentiškumo požymius – atlikti tvarkomieji statybos darbai – rekonstravimo, menkaverčių statinių griovimo, išlaikant sklypo perimetrinį reguliarų užstatymo morfotipą, susiklosčiusią urbanistinę struktūrą. Išlaikant užstatymo aukštį ir aukštingumą, stogo formą ir čerpių dangą, mastelį, projekte buvo įgyvendintas noras aiškiai atskirti senąsias pastato dalis nuo naujai projektuojamų: kiemo korpuso apdailai naudojamos molio spalvos keramikinės bagetės, kurios vizualiai atkartoja Vilniaus stogų raudonumą, kuria išskirtinį, bet nedisonuojantį naujumo charakterį.
Kūrybinis inkubatorius
Jauno žmogaus kultūrinį pagrindą ir estetinį skonį visų pirma formuoja jį supanti aplinka – tai, kad mokyklos pastatas yra Vilniaus senamiestyje, kultūros paveldo objekte, aplinkoje turinčioje unikalią istoriją ir vietos dvasią, skatina moksleivius domėtis savo miesto istorija ir vertinti autentiškumą, iškelia aukštesnę siekių kartelę.
Projektuojant svarbu turėti tvirtą konceptualią idėją ir išsamią projektavimo užduotį: architektai glaudžiai bendravo su mokyklos atstovu, projekto vykdytoju Vygandu Jūru. Mokyklos noras buvo sukurti aplinką, skatinančią tiek formalų, tiek neformalų mokinių ir mokytojų bendravimą už tradicinės klasės ribų. Mokyklos bendruomenė turi atvirą, kūrybiškumą skatinantį akademinį ir praktinį tarpusavio ryšį, tad projekto autoriai pasiūlė kūrybinio inkubatoriaus koncepciją, artimą vyraujančiai atmosferai ir mokyklos programai. Atvirumas ir bendruomeniškumas, kaip svarbios mokyklos vertybės, atskleidžiamos planinėje struktūroje: pavyko išvengti ilgų ir aklų koridorių – tipinių, pagal kartotinį projektą statytų įstaigų atributo. Bendro naudojimo erdvės sukasi aplink atrijų, leisdamos laisvai judėti moksleivių srautams visomis kryptimis. Svarbu buvo sudaryti vizualinius ryšius tarp skirtinguose lygiuose esančių erdvių: galerijų ir tik fragmentiškai uždarų koridorių derinys leidžia kiekvienam su visais tą ryšį palaikyti.
Neginčijamai, svarbiausia erdvė yra atrijus: pagrindinio architektūrinio sprendimo ir mokyklos veiklos koncepcijos ašis. Tai atvira, šviesi erdvė, savotiškas forumas – demokratiškas mokyklos gyvenimo centras, kuriame vyksta kasdienė ir šventinė veikla. Perdengus buvusį vidinį kiemelį aliuminio ir stiklo kontrukcija, atriumas tapo sudėtingiausiu pastato konstrukcijų elementu. Mansardiniame aukšte, kur susitinka 4-rių korpusų, skirtingų kampų ir nuolydžių čerpiniai stogai, naujos konstrukcijos įrengimui prireikė specialistų rengtų 3D modelių ir konstrukcinių mazgų sprendinių. Architektas Jamesas sako, kad nepaisant iššūkių, atrijų projektuoti buvo smagiausia. Reikėjo pasukti galvą, kad jis būtų ir estetiškas, ir turėtų geras akustines savybes. Architektas į užduotį pažvelgė rimtai: ieškodamas tinkamo sprendimo nuvyko į Švediją, Saint-Gobein akustinių medžiagų gamyklą. Jo parinkti akustiniai sprendiniai Ecophone panaudoti klasėse, koridoriuose, sporto salėje ir atrijuje.
Bene sunkiausia buvo pasiekti natūralaus apšvietimo normas senajame pastate, kur fasadai su mažomis langų angomis saugomi, – atrijus tapo papildomu dienos šviesos šaltiniu, į kurį atsidaro ir galerijos, ir kai kurios klasės, ir mansardiniame aukšte įrengta biblioteka. Šiuolaikiškoje ir interaktyvioje mokykloje pasirinkti tradiciniai bibliotekos sprendimai, tokios privatesnės ir ramesnės erdvės pageidavo patys moksleiviai, kurie ypač noriai leidžia čia laiką ilsėdamiesi ir ruošdami pamokas. Bibliotekoje įrengta ir mediateka, mokykla įdiegė pažangiausią audio sistemą, lankytojų apskaitos ir klasių rezervavimo sistemas – mokytojai gali rinktis patalpą, kuri geriausiai pritaikyta pamokos užsiėmimams.
Jaunimo kūrybiškumui skatinti pritaikyta meno klasė labiau primena profesionalių menininkų dirbtuves: aukštos lubos, pro langus atsiveriantis vaizdas į Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soborą ir patogios darbo vietos. Kūrybos vaisiai eksponuojami jaukioje mokyklos galerijoje. Kita svarbi moksleivių raidai erdvė, sporto salė, įrengta cokoliniame aukšte ir pilnai pritaikyta įvairiems sportams: krepšinius, tinkliniui, gimnastikai ir šokiams.
Interjero dizainerės Aurelijos Šlapikaitės dekoruota mokyklos kavinė gali konkuruoti su miesto kavinėmis: jaukus, šiuolaikiškas dizainas kuria ir intymias vietas mažesnėms grupelėms prisėsti, ir vietą didesniam susibūrimui. Parinktos spalvos, medžiagiškumas, smulkios interjero detalės kuria artimą, beveik naminę atsmosferą. Atidengtos mūrinės sienos pasakoja apie rekonstruoto pastato istorinius sluoksnius.
Būtent praeities sugrąžinimu ir istorinio konteksto paryškinimu pastato architektai yra patenkinti labiausiai. Viduje tai įgyvendinta per medžiagiškumą, originalių angų sugrąžinimą, santūrų šiuolaikiškumo ir tradicijų santykį. Pastato išorė džiugina kontekstualia kiemo korpuso, įvažiavimo vartų ir stiklinio stogelio molinių bagečių apdaila. Ypatingas atradimas – statybos darbų metu pastebėtas polichrominis dekoras Rusų gatvės fasade. Pasikvietus polichromijos tyrėją Eleną Kazlauskaitę, Latako gatvės fasade atrasti 6 iliuzoriniai polichromiškai nutapyti langai ir pastato kampus fiksuojantys rustai, kurių restauravimo darbus atliko Rasa Kutkaitė. Sugrąžintas dar vieno senamiesčio namo dekoras, žymintis klasicistinę fasado tradiciją.
Naujo tarptautinės mokyklos korpuso atsiradimą Vilniaus audinyje galima iššifruoti simboliškai: išeinant iš tipinių, nuobodžių ir nepatogių švietimo įstaigų sienų, jaunoms kartoms suteikiamos galimybes mokslą patirti kaip individualumą skatinantį, stipriąsias savybes lavinantį procesą. Jautriai įgyvendinta rekonstrukcija pabrėžia ir istorinio pagrindo svarbą – Vilniaus senamiesčio tapatybė mokyklos bendruomenei sukūria stiprų vietos konteksto pojūtį, aktualų globalizacijos amžiuje.
MŪSŲ PARTNERIAI
