Architektūros biuro bendrakūrius, architektus Gintarę Kabalinę, Andrių Serapiną, Andrių Pakulį ir Vitalijų Rudoką kalbina Dalia Traškinaitė.
Kaip kilo mintis sukurti savo biurą, kaip susibūrėte į komandą?
Gintarė: visi mokėmės Vilniaus Gedimino technikos universitete, o jį baigę dirbome skirtinguose biuruose, kaupėme patirtį, praktiką, kol galiausiai po penkerių metų sugalvojome susiburti ir dalyvauti tarptautiniame konkurse, kuriame mums pasisekė ir konkursinis darbas gavo atskirą paminėjimą (honorable mention). Buvome laimingi šiuo pasiekimu ir tai paskatino pagalvoti apie tai, kad drauge galime padaryti daugiau negu tik vieną konkursą, nes turėjome energijos, kūrybinio potencialo, kurį reikėjo paversti į ką nors apčiuopiamo, gyvo.
Andrius S.: mes ir po studijų vis pasikalbėdavome, kad gal kada reikėtų susiburti į komandą.
Vitalijus: pakalbėdavome, turėdavę mintį, kad reikėtų sukurti savo architektų biurą, bet nežinojome, kas su kuo ir kaip.
Andrius S.: dirbome skirtinguose biuruose, skirtinguose miestuose. Mes su Vitalijumi – Vilniuje, Gintarė su Andriumi – Klaipėdoje. Konkursas buvo tik toks mini testas, kuris mus galiausiai ir sutelkė.
Gintarė: buvome kurso draugai, pažinojome ir turėjome susidarę nuomonę vienas apie kitą.
Kaip kaupėte praktiką prieš įkurdami savo biurą?
Andrius S.: kaip Gintarė sakė, kiekvienas iš mūsų po universiteto ar praktikos Lietuvoje ar užsienyje (aš su Gintare – Danijoje, Vitalijus – Olandijoje praktiką atliko) dirbome įvairiuose lietuviškuose biuruose.
Gintarė: turėjome tikrai nemažai praktikos sukaupę dirbdami Lietuvos architektūros biuruose, bet tos išvykos svetur dar labiau praplėtė akiratį.
Kaip pasidalijate atsakomybėmis? Kokia jūsų vidinė darbo struktūra? Viena jūsų biuro dalis Vilniuje, kita – Klaipėdoje, kaip sekasi suvaldyti procesus tarp dviejų biuro lokacijų?
Andrius P.: viena iš mūsų biuro stiprybių ir išskirtinumų ta, kad esame dviejose vietose – Vilniuje ir Klaipėdoje.
Gintarė: mes visi keturi esame biuro įkūrėjai, galbūt tai atrodo kiek chaotiškas reikalas, bet mums pavyksta puikiai pasidalyti darbais ir atsakomybėmis, kiekvienas turime savus departamentus, kuriuos kuruojame ir kuriems atstovaujame. Kadangi dirbame dviejuose miestuose, tikrai turime nemažai nuotolinių diskusijų, idėjų pristatymų, kad išgrynintume reikiamus projektų niuansus. Visi žinome bendrą lygį ir pagalba vienas kitam iš skirtingų specifinių sričių, kuriose esame stipriausi, mums labai padeda sustiprinti projektą ir pasiekti geriausių rezultatų.
Andrius S.: rengdami projektą pasiskirstome taip, kad vienas iš mūsų būtų projekto vedantysis, o kitas – pagalbinis. Tik projekto koncepcijos kūrimo metu stengiamės dviese kurti, galvoti kartu, o pristatydami idėją visiems stengiamės įsiklausyti ir į kitų kolegų komentarus, kurie padeda pagerinti projektą.
Andrius P.: nors iš pradžių idėją plėtoja vienas ar du komandos nariai, toliau į tai įsijungia bendras kūrybinis protas. Diskutuojant projektas pakoreguojamas tikslingiau, nes vienam užsibuvus prie jo gali nebepastebėti reikšmingų dalykų, kuriuos lengvai pastebi tie, kurie pažiūri šviežia akimi. Tai padeda priimti sprendimą ar išgryninti idėją.
Gintarė: pastabos vieni kitiems mus pačius tobulina, ugdome skirtingas kompetencijas.
Andrius S.: kalbant apie projektų koncepcijų kūrimą, pastebiu, kad tada, kai asmeniškai nesiseka, kažkas įšoka į bendrą procesą ir su šviežiu požiūriu padeda iš naujo į viską pažiūrėti. Mes visi stengiamės, kad kiekvienas nors kokį indėlį į projektą įdėtų, bent intelektualiai pasižiūrėtų iš šalies.
Kokiomis priemonėmis dirbate komandoje, kuriate idėjas?
Gintarė: dar prieš pradedant eskizuoti idėją, labai svarbus momentas – pokalbis su užsakovu, jo poreikių bei norų išgirdimas, bendra diskusija ir iš esmės susipažinimas su juo, žinojimas, kam tu projektuoji, nes galutinis rezultatas atiteks būtent jam.
Andrius P.: mes, kaip sąlyginai jauna įmonė, renkame patirtis iš tų įstaigų, kuriose prieš tai dirbome, todėl ir savo įmonėje bandome įdiegti tam tikrus būdus, pavyzdžiui, ir apklausas. Techninė užduotis arba klausimynas yra svarbu, nes tada, kai tai darai nebe pirmą kartą, puikiai žinai, kokie klausimai padės aiškinantis užduotį, kad užklausus bus lengviau dėlioti projektinį pasiūlymą, formuluoti techninę pradžią.
Gintarė: taip pat vienas iš proceso įrankių koncepcijos kūrime – prezentacijos, kurioms atiduodame daug savęs, norėdami, kad jos būtų aiškios užsakovui, estetiškos ir taptų projekto atspirties tašku.
Vitalijus: labai palengvina procesą, kai užsakovas būna pats pasiruošęs: pasirinkęs analogų, pavyzdžių.
O tai daugiau padeda ar vis dėlto gali net ir pakenkti?
Andrius P.: kalbant apie privačių gyvenamųjų namų projektavimą, smagu, kai užsakovas ateina žinodamas kokias nors abstrakčias detales, kokio stiliaus objekto nori, bet neateina su pareiškimu, kad nori būtent šitokio pastato.
Vitalijus: oi, apie tokius radikalius klientus nė negalvojau sakydamas.
Gintarė: kartais, bendraudamas su užsakovais, gali labai apsirikti, spręsti pagal jų asmenybes galvojant, kad labai gerai juos pažįsti, kad jiems reikės būtent tokios gyvenamosios aplinkos, o pasirodo, kad jų poreikiai priešingi. Kartais tie analogai gali tikrai pagelbėti ir atskleisti užsakovų norus.
Klausimynas – pati pradžia, o kas toliau?
Andrius P.: kiekvienas dirbame individualiai, asmeniškai mano pirminiai eskizai gimsta išanalizavus urbanistinę situaciją, o kalbant apie architektūrinių sprendinių paiešką, jau seniai ranka eskizavau. Dabar turint technologinius įrankius, kaip senais laikais kokių fasadų paieškai viską išbraižant ranka skirti tiek laiko, atrodo, beprasmiška: mėgstu eskizuoti 3D programomis ir prisidaryti galybę variantų, tada iš jų ir išsirinkti.
Vitalijus: kartais tiek koncepcijos variantų prisidarome su įvairiomis formos variacijomis, kad man primena knygą „Thousands shapes“ (red. Kokia tiksliai knyga), kurioje pristatytos beveik visos įmanomos tūrių kompozicijos. Tų galimų sukurti variantų pilnas laukas sutelktas viename faile, kuriuos apžiūri ir renkiesi tinkamiausią.
Gintarė: tada turi argumentą užsakovui, kuris sako, o ar bandėte tokį variantą, o tu gali ramiai atsakyti, kad bandėme.
Kaip vertinate pas jus į komandą ateinančius jaunus architektus? Ar Lietuvos aukštosios mokyklos tinkamai rengia architektus? Ar atėję jauni žmonės pateisina jūsų lūkesčius? Kokia jūsų patirtis dirbant su jais?
Gintarė: na, mes kaip jauna įmonė dar tiek daug praktikos su jaunais, studijuojančiais architektais neturime, bet susidurti jų profesinės praktikos metu teko, tačiau to susidaryti platesniam vaizdui dar neužtenka.
Andrius P.: Klaipėdoje ir Vilniuje turėjome po praktikantę, vieną paskui priėmėme į darbą, įspūdis tikrai geras, abi labai šaunios.
Gintarė: tikrai, tie jauni žmonės labai imlūs naujovėms, supranta užduotis kuo puikiausiai.
Andrius S.: jaučia poreikį mokytis, nori išmokti ką nors naujo, gilinasi į problemas, klausia, jei ko nors nežino, nesėdi užsidarę ir bijo, nes čia kažkas viršesnio, direktorius kažką blogo pasakys. Universitetas parengia mąstyti konceptualiai, kad turėtum pajautimą, ten praktikuojiesi teoriškai, o čia ateini pasimokyti rimtų dalykų.
Andrius P.: na, universitete studentai taip pat sprendžia rimtus kompozicinius, architektūrinius klausimus, bet tas nuobodusis, techninis darbas įgyjamas praktikoje. Kaip ir sukomplektuoti bylą, universitete to mokytis nėra tikslo. Mes irgi, tik atėję į darbo rinką prieš 10 metų, turėjome savo kūrybinį bagažą, o darbdavys išmokė tų pagrindinių principų, kuriais galėjome pradėti dirbti ne tik braižydami projektinių pasiūlymų lygio brėžinius, bet ir daugiau prisidėti prie platesnio lygmens architektūros darbo. Dabar tą patirtį galime perduoti ir jaunajai kartai, ateinančiai dirbti pas mus.
Gintarė: mane maloniai nustebino praktikančių pasakojimai, kaip šiandienis universitetas studentams organizuoja išvykas į užsienį. Anksčiau man tai atrodė kaip svajonė, o dabar jie realiai važiuoja su savo grupe, tyrinėja miestą ir paskui parengia kursinį projektą. Kai turi galimybę važiuoti su dėstytoju, kuris tau rekomenduoja analizavimo metodiką, pasako, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, kai tu matai ne tik vieną savo miestą, bet gali panagrinėti platesnį tarptautinį kontekstą, man tai atrodo tikrai puikus edukacinis žingsnis.
Andrius P.: ir jie tikrai drąsesni, nebijo klausti, o padarę klausia, ką daryti toliau, reikalui esant nori pasikonsultuoti, nelaukia, kol kažkas prieis ir paklaus, – imasi iniciatyvos ir klausia.
Gintarė: aiškiai komunikuoja, kas jiems aišku, o kas ne, nori labai aiškių užduočių, nes sako, kad universitete viskas platu, o čia konkreti užduotis, kurią gali suprasti ir nesunkiai įvykdyti. Aišku, reikia dar palaukti ir pamatyti, kaip tie žmonės po penkerių metų su tomis situacijomis tvarkysis patys.
Turbūt dirbdami ankstesnėse įmonėse mokėtės ir iš jų klaidų, kurių dabar nedarote bendraudami įmonės viduje?
Andrius P.: žinoma, remdamasis ta ankstesne savo praktika, dabar to stengiesi nedaryti.
Gintarė: normalu, kad mąstai, kaip tu nori komunikuoti su savo darbuotojais, bendradarbiais ar tik praktikantais, nes ir pastarieji tuo metu yra tavo bendros aplinkos žmonės.
Vitalijus: bet kartu, žinau, kad yra tokių biurų, kur vis dar ryškus hierarchiškumas, gausu įsakmaus bendravimo ir bendro atmosferos šaltumo, todėl, pasiklausius tokiose vietose dirbančių žmonių pasidalijimų, labai liūdna pasidaro.
Andrius S.: vienas iš man asmeninių tikslų – užauginti savo biure gerą specialistą, kuris matytų potencialą mokytis iš mūsų ir negalvotų eiti kitur, galvodamas, kad ten jis įgis geresnės patirties, informacijos. Stengiesi maloniai su juo elgtis, būti draugiškas, lygus su juo, nestatydamas savęs į aukštesnę poziciją, nes mes visi iš esmės esame lygūs.
Gintarė: ir tas žmogiškumas darbe yra būtinas, kitu atveju prarandi darbuotoją ir tai jau kalba ne apie pačią architektūrą, o apie darbo kultūrą.
Kaip manote, koks yra architekto vaidmuo visuomenėje ir kokios jo, kaip formuojančio miesto ir žmonių gyvenimą, atsakomybės?
Andrius P.: na, kaip ir sakai, dirbame tą darbą, kuris formuoja miestą, ir tie sprendimai nėra laikini, jie turės įtakos ir po 50 metų, todėl turi atsakyti. Asmeniniu požiūriu, pirmiausia kaip architektas tu teiki projektavimo paslaugą, nes pas tave ateina užsakovas – fizinis ar juridinis asmuo ar savivaldybė, – ir pirminė tavo pareiga atliepti užsakovo sumanymą, išpildyti jo norus, kiek tai koreliuoja su teisės aktais ir pan. Šiame procese turi atsižvelgti ir į profesinę etiką bei į sociumą, o tai tampa labai plačia tema. Architektūros bei urbanistikos interesų laukas yra labai platus, o tu bandai visame šiame kontekste laviruoti, kad ir užsakovas būtų patenkintas, išpildyti reikalavimai, rodikliai ir kartu visuomenė skeptiškai nereaguotų į tavo kūrinį. Na, sakyčiau dabartinės viešinimo procedūros prisideda prie interesų laukų suderinimo, kai turi galimybę įsiklausyti į visuomenės keliamus klausimus bei pasiūlymus, juos argumentuotai apsvarstyti ar priimti, nepriimti, koreguojant projektinius pasiūlymus. Ir šiaip, nežinau, ar architekto atsakomybė yra projektuoti tik gražius pastatus. Tie pastatai turi būti ir funkciškai teisingi, ir prieinami, bet ne tik gražūs.
Gintarė: pastatus kuri, paskui, juos realizavus, formuoji tendencijas ir esi atsakingas už savo kūrybą. Taip pat architektas yra atsakingas už švietimą, kuris atsiskleidžia ne tik viešinant projektą, bet ir supažindinant visuomenę su sukurto pastato verte. Kuo daugiau kalbi apie tai, tuo lengviau jai suprasti ir pamatyti to pastato vertę, o tai gali sumažinti riziką iškilti konfliktui.
Andrius P.: taip, prie švietėjiškos veiklos prisideda ir Architektūros fondo projektai: „Open House Vilnius“, „Pastatai kalba“, „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“, nes jie padeda parodyti miestui tą architektūros vertę.
Gintarė: kaip ir „Archiformos“ žurnalas, nes jis taip pat atlieka tą šviečiamąją misiją ne tik architektų bendruomenėje, bet ir bendrai visuomenėje.
Tai architektas yra kaip mediatorius tarp įvairiausių sričių projektavimo procese?
Andrius S.: taip, architektas tampa psichologu, sociologu, filosofu, statybininku, turi laviruoti tarp daug sudedamųjų proceso dalių ir pasiekti miestui geriausią rezultatą, kad visi būtų kiek įmanoma patenkinti. Jei tas pastatas funkcionuoja, nėra apleistas, vadinasi, įvykdei savo tikslą.
Sprendžiant iš tvarumo klausimų plėtojimo, atrodytų, kad pastatų rekonstravimas turėtų būti viena iš esmingesnių gyvybingo miesto kūrimo krypčių. Kaip matote miesto ateitį šiuo aspektu?
Andrius S.: aš manyčiau, pastato rekonstravimas, kai panaudoji esamas konstrukcijas, pridedi kažką naujo ir sukuri pridėtinę vertę esamam pastatui, žiūrint į užstatymą, yra vienintelis kelias.
Andrius P.: svarbus ir ekonominis įsivertinimas, jei tau pigiau nugriauti pastatą ir tam tu mažiau išteklių išnaudoji. Aišku, priklauso nuo situacijos.
Andrius S.: matai, tas pigiau gali būti dvejopai matomas: gal žiūrint lauke bus pigiau, bet pradėsi griauti ir nebebus pigiau. Būtent tvarumo perspektyvoje žiūrint į ateitį neišvengiamai ateina sprendimas prikelti esamus pastatus.
Andrius P.: esu nemažai dirbęs prie rekonstravimo projektų. Na, pavyzdžiui, „Memelio miesto“ projekte buvo sandėlių, nebepritaikomų naujai funkcijai, nes nelabai buvo galima juos tipologiškai pritaikyti, tada pasirenkamas kvartalo konversijos kelias, kur tvarumo klausimai kitaip sprendžiami ir nebūtinai išsaugojant esamas konstrukcijas.
Andrius S.: svarbu ir tai, kaip miestas priims tą teritoriją, šiuo atveju teritorija yra prabangi ir ją reikia konvertuoti į didelio intensyvumo teritoriją. Aišku, kad nuo pastato priklauso šie pasirinkimo keliai.
Kokias šiuolaikinio miesto problemas, iššūkius projektuodami įžvelgiate? Galbūt ne tik lokalias, bet ir globalias?
Andrius P.: mano suvokimu, ši tema yra be galo plati. Na, vienas tų klausimų – didesnis Lietuvos miestų intensyvumas ir tankumas. Iš to susikuria infrastruktūros, transporto, socialinės infrastruktūros problemos, nes trūksta darželių, mokyklų, tada prasideda projektavimas ne žmonėms, o automobiliams. Žmonės, gyvenantys užmiestyje, siekdami patenkinti socialinius poreikius vyksta į miesto centrą. Ten ir pramogos, ir darbas, o vykstant automobiliu iškyla automobilio pastatymo klausimai ir pan. Manau, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti miesto pocentrių formavimui, aišku, taip pat tankinti bei intensyvinti miesto užstatymą ir tai daryti apgalvotai, pagrįstai. Kalbant apie pastatą, pereinant nuo miesto urbanistinės struktūros, kvartalo, taip pat svarbu jo daugiafunkciškumas. Su šiuo klausimu susiduriame ir mes patys, ypač projektuodami pastatus ar visą kvartalą. Pastato daugiafunkciškumas suteikia jam ne tik papildomų funkcijų, bet ir verčių, kartu ir kvartalui, urbanistinei struktūrai – daugiau gyvybingumo. Pavyzdžiui, Klaipėdoje, „Memelio miesto“ projekte, numatomi ne tik gyvenamieji, prekybos, administraciniai pastatai, viešbučiai ir pan. Nors čia vienas kvartalas, jame telpa gausybė funkcijų, taip pat ir Vilniaus Paupyje. Toje teritorijoje gali ir dirbti, ir gyventi. Jei gyveni miegamajame rajone, savo aplinkoje matai tik savo miegamąją vietą.
Andrius S.: bet ta teritorija tampa negyva 8–17 val., o kita – gyva tuo pačiu metu, o paskui jos apsikeičia vietomis. Kalbėdami apie daugiafunkciškumą norime pasakyti, kad tas rajonas, kvartalas ar pastatas turi būti gyvas visą dieną vienokiu ar kitokiu lygiu, ką dabar pasaulio architektai akcentuoja. Pastatas ar kvartalas neturi būti vienos paskirties, nes jis netampa funkcionaliu. Žiūrint į geras praktikas, greičiausiai tai senamiesčiai, kurie susiformavo natūraliai ir pamažu, kur funkcijos neatribojamos, o sujungiamos. Pavyzdžiui, Vilniaus atveju, projektuojant daugiabutį, siekiant didesnio jo gyvybingumo, leidžiamas didesnis intensyvumas. Matosi ir tos geros tendencijos miesto plėtrai, skatinančios atsisakyti monofunkciškumo gyvenamuosiuose rajonuose. Man atrodo, kad ir pasaulyje yra tų pačių problemų, kai modernizmo eroje daug dėmesio skirta automobilių aikštelių projektavimui, bet kartu yra ir gerųjų praktikų kaip Kopenhaga, Amsterdamas, kurie rodo, kad galima ir kitaip, atsisakant automobilių, ir tai veikia, nes žmonės tuo patenkinti. Šia linkme minėti miestai pradėjo judėti jau prieš 30 metų, tad mums juos dar reikia laiko pasivyti. Matome, kad miestų administracijos tokius procesus jau pradėjusios daryti, tad rezultatus pamatysime ir mes. Tas miestų daugiacentriškumas – labai svarbus, nes jeigu žmonės galėtų leisti ne tik viename miesto centre, bet ir savo centriukuose, atsirastų nauja tų teritorijų kokybė.
Andrius P.: o žvelgiant į Vilniaus urbanistinę struktūrą, yra potencialo tokiems pocentriams atsirasti ir tai buvo pradėta formuoti, bet ar investicijos nepasiekia tų vietų, ar kitos bėdos. Sveikintina, kad tas, kas projektuoja tose vietose, pagalvoja apie kitas funkcijas, pavyzdžiui, komercines ar viešosios paskirties. Bibliotekoje gali sutilpti ne tik pagrindinė jos paskirtis, bet ir bendruomenės centras, kultūros erdvė ar kt. Kitas dalykas, kurį galima įvardyti kaip problemą, nors ji daugiau socialinė, bet architektai gali turėti žodį sprendime – getų kūrimasis, segregacijos klausimas, kurio Lietuvoje nėra kaip kituose Europos miestuose, bet tai gali atsirasti po 10 metų. Galbūt tas antplūdis nebus iš Afrikos, bet iš Rytų Europos, Kazachstano ir kt.
O kokias lokalesnes problemas matote patys kurdami?
Andrius P.: kaip kažkada gerai įvardijo Gintarė, žinai, kad tas projektas nebus įgyvendintas nesusidūrus su problemomis.
Gintarė: kalbant apie procesą, neįmanoma išvengti problemų, kurias priimu kaip normalų proceso dėmenį, kaip ir džiugias akimirkas, taip ir bėdas, keliančias didelį galvos skausmą. Tai tik vienas iš projekto etapų. Taip pat galvoju ir apie kitą niuansą – kai gauni užsakymą projektuoti už miesto ir plėsti jį, nors pati puikiai suvoki, kad derėtų intensyvumą kelti centre, bet žinai, kad profesinė konkurencija irgi egzistuoja.
Kokius savo projektus laikytumėte reikšmingiausiais?
Gintarė: kiekvienam iš mūsų skirtingas projektas gali būti svarbiausias, bet vienas toks, kurį tikrai verta paminėti, – revitalizacijos (atgaivinimo) projektas Palangoje – „Palangos ašis“. Pastatų komplekso, krizės laikotarpiu 2008 metais pastatyto ir uždaryto (o tai turbūt skausmingiausia padėtis pastatui, esančiam miesto centre), kurį tik po dešimtmečio, atsiradus ambicingam vystytojui, nuspręsta prikelti. Siekiant atgaivinti šį kompleksą, visai mūsų komandai teko sutelkti jėgas, nes jis išsiskyrė iš kitų mūsų projektų savo apimtimi nuo sklypo sutvarkymo iki interjero detalių. Tai buvo labai kompleksiška patirtis su projektavimo etapų įvairialypiškumu bei kompleksiškumu, įtraukiant į procesą įvairių sričių profesionalus, net ir visuomenininkus. Projektas dar vis kuriamas, bet jau matome rezultatus ir abi pusės – tiek vystytojai, tiek mes esame patenkinti, kad ši buvusi mieste juoda dėmė įsigyveno, pradėjo veikti, o tai turbūt – didžiausi architektų laimėjimai. Šiuo atveju tikrai buvo ypatinga užduotis ir iššūkis, kaip didelio mastelio pastatus Palangai paversti jaukiais žmogui, nes kiekvienas nori būti tokioje aplinkoje, kur jaučiamas žmogiškas mastelis. Aišku, negalime pamiršti ir savo vienbučių gyvenamųjų namų, kurie yra maži, bet juose idėjų, detalių sprendimų ir darbo sudėta tiek daug, kad sunku nuneigti jų svarbą mums.
Andrius S.: svarbus tampa ir pirmas realizuotas pastatas – prekybinės paskirties objektas Čiurlionio g., Druskininkuose. Ten taip pat buvo negyvenamas namas, o jo vieta mieste kaip kitokios paskirties objektui buvo gana svarbi. Mes džiaugiamės, kad atgaivinti šią vietą patikėjo mums, ir manome, kad pavyko savo pastatą tinkamai įtraukti į kontekstą, išėjo gana simpatiška gatvės išklotinė.
Andrius P.: projektuodami stengiamės, kad net ir, pasikeitus pastato paskirčiai, nuomininkams, savininkams, jis neprarastų galimybių keistis, konvertuotis, kalbant tiek apie šį pastatą Druskininkuose, tiek ir apie kitus mūsų projektus. Projektuojant šį prekybinės paskirties pastatą, buvo labai aiški urbanistinė struktūra, kuri diktavo ir pasirinkimą naujam pastatui, ir mums pavyko į tą urbanistinį audinį įsilieti suformuojant sankryžos kampinį užstatymą.
Kokiais principais reikėtų vadovautis kuriant, kad pastatai turėtų išliekamąją vertę ir ateityje?
Gintarė: visų pirma architektūra turi būti gyvybinga, žmogiško mastelio, nes galutinis jos vartotojas yra žmogus ir architektūra turi atliepti pagrindinius jo poreikius: fiziologinius, saugumo, socializacijos. Architektūra turi būti tokia, kad žmogus norėtų joje gyventi, tuomet ji bus gyvybinga ir tai viena architektūros sudedamųjų dalių. Jeigu suteiki teisę žmogui mieste būti, sukuri jam geras sąlygas, tada jis jame ir būna, o masteliškumo tema jau tiek daug nagrinėta, vienas tokių pavyzdžių – neseniai į lietuvių kalbą išversta Jano Gehlo knyga „Miestai ir žmonės“. Jei miestas kuriamas automobiliams, žmogus jame būdamas nesijaučia gerai.
Vitalijus: norisi pabrėžti, kad architektūrą kuriame žmonėms, o ne architektams ir ne automobiliams.
Gintarė: svarbi architektūroje ir estetinė vertė. Vis dėlto estetika ir grožis nėra tokia visiškai subjektyvi sąvoka, nes kompozicijos principai turi savo taisykles, kompozicijos priemones. Jau senovės Graikijoje buvo aiškiai nubrėžta, kad grožis – tai simetrija, proporcijos ir harmonija, todėl, vadovaudamasis tokiais principais, kuri ir sukuri tame pastate vertę. Be anksčiau pokalbyje minėto daugiafunkciškumo, pastatas turi tarnauti ne tik šiandienei mūsų nuolat kintančiai civilizacijai, bet ir po 15 metų turės galimybę būti pritaikomas būsiančioms naujoms idėjoms, vykstančioms mieste. Žinoma, dar galima daug diskutuoti, kokios kitos dedamosios šiame vertingumo kontekste gali būti, bet visus savo sprendinius turi pagrįsti užsakovui, įrodyti, kad toks kelias yra geriausias ir tolesnėje perspektyvoje veiksmingesnis negu susikoncentravimas tik į finansinį pelną, užstatyto ploto kiekį, intensyvumą.
Andrius S.: turi įtikinti, kodėl užsakovui verta fasadinei apdailai naudoti klinkerį, kuris 10 kartų brangesnis, nei sprendimas fasadus nutinkuoti. Tada ieškai argumentų, kurie padėtų įtikinti ir priimti sprendimą, kad pasirinkus pirmąjį tai padės pritraukti daugiau pirkėjų (daugiabučio atveju), pats pastatas turės išliekamąją vertę, bus vertingesnis.
Kaip sekasi bendradarbiauti su projektų vystytojais, užsakovais? Ar turėjote tokių, kur procesas buvo itin sklandus, pasiektas geras rezultatas?
Gintarė: minėtasis Palangos projektas galėtų būti tas pavyzdys, kur mums tikrai pavyko glaudžiai bendradarbiauti. Mes turėjome pirminę idėją, kuri, ekonomiškai paskaičiavus, atrodė nelabai patraukli, bet galiausiai grįžome prie tos idėjos, išpildėme planą maksimaliai.
Andrius S.: kilo sunkumų prasidėjus karui Ukrainoje, nes projektas pradėtas dar prieš jį, o dėl jo statybų kaina ženklai išaugo, bet galiausiai užsakovas pamatė, kad norėtų grįžti prie pirminių sprendinių, nors jie ir brangesni, bet investuodamas į tai, kur matė prasmę, buvo patenkintas tokiu pasirinkimu. Taip pat ir minėtuoju prekybos paskirties pastato Druskininkuose atveju – užsakovas investavo daugiau, nes pavyko įtikinti, kad, įdėjus daugiau estetinės vertės, galima pritraukti daugiau lankytojų ir architektūrinis siūlymas nebuvo tiesiog paprasta dėžutė.
Vitalijus: kartais įrodyti, kad vienas ar kitas sprendimas yra tinkamesnis už kitą, reikalauja tikrai daug asmeninių pastangų ir laiko. Dažnai reikia labiau pasistengti ir parodyti daugiau papildomų vizualizacijų, kad užsakovas pamatytų, nes žodžių tam nepakanka. Tai papildomas darbas, kad įtikintum ta idėja ir rastum tinkamiausią būdą parodyti sprendimų reikalingumą, nors šiuolaikiniam žmogui, primaitintam vizualinių vaizdų, sunku parodyti tą vienintelį, kuriuo jis patikėtų.
Gintarė: kalbant apie mažo mastelio projektus, gyvenamuosius namus – didžiausias įvertinimas ir proceso sklandumo įrodymas, kai užsakovas tau patiki ne tik kurti architektūrą, bet ir pastato interjerą. Ir tokių projektų tikrai turime, todėl džiugu, kai gali projektą įgyvendinti nuo… iki…, kai sukuri ne tik architektūrinius sprendinius, aplinką, bet ir interjero sprendinius. Ir, galiausiai, švietėjiška veikla kalbant, rodant visokiausiomis technologinėmis priemonėmis padeda projektus įgyvendinti sklandžiau ir pasiekti geresnių rezultatų.
Ačiū už malonų pokalbį!