Architektūros biuro bendrakūrius, architektus Gintarę Kabalinę, Andrių Serapiną, Andrių Pakulį ir Vitalijų Rudoką kalbina Dalia Traškinaitė.
Kaip kilo mintis sukurti savo biurą, kaip susibūrėte į komandą?
Gintarė: visi mokėmės Vilniaus Gedimino technikos universitete, o jį baigę dirbome skirtinguose biuruose, kaupėme patirtį, praktiką, kol galiausiai po penkerių metų sugalvojome susiburti ir dalyvauti tarptautiniame konkurse, kuriame mums pasisekė ir konkursinis darbas gavo atskirą paminėjimą (honorable mention). Buvome laimingi šiuo pasiekimu ir tai paskatino pagalvoti apie tai, kad drauge galime padaryti daugiau negu tik vieną konkursą. Turėjome energijos, kūrybinio potencialo, kurį norėjome paversti į ką nors apčiuopiamo, gyvo.
Andrius S.: mes ir po studijų vis pasikalbėdavome, kad gal kada reikėtų susiburti į komandą.
Vitalijus: visada turėjome mintį, kad reikėtų sukurti savo architektų biurą, bet nežinojome, kas su kuo ir kaip.
Andrius S.: dirbome skirtinguose biuruose, skirtinguose miestuose. Mes su Vitalijumi – Vilniuje, Gintarė su Andriumi – Klaipėdoje. Konkursas buvo tik toks mini testas, kuris mus galiausiai ir sutelkė.
Kaip kaupėte praktiką prieš įkurdami savo biurą?
Andrius S.: kiekvienas iš mūsų po universiteto ar praktikos Lietuvoje ar užsienyje (aš su Gintare atlikome praktiką Danijoje, Vitalijus – Olandijoje) dirbome įvairiuose lietuviškuose biuruose.
Gintarė: turėjome sukaupę tikrai nemažai praktikos dirbdami Lietuvoje, bet išvykos svetur praplėtė akiratį ir suformafo specifinius požiūrius į architektūrą.
Kaip pasidalijate atsakomybėmis? Kokia jūsų vidinė darbo struktūra? Viena jūsų biuro dalis Vilniuje, kita – Klaipėdoje, kaip sekasi suvaldyti procesus tarp dviejų biuro lokacijų?
Andrius P.: viena iš mūsų biuro stiprybių ir išskirtinumų, kad dirbame dviejose vietose – Vilniuje ir Klaipėdoje.
Gintarė: mes visi keturi esame biuro įkūrėjai, galbūt tai gali atrodyti chaotiška, bet mums pavyksta puikiai pasidalyti darbais ir atsakomybėmis, kiekvienas turime savo sritis, kurias kuruojame ir kurioms atstovaujame. Kadangi dirbame dviejuose miestuose, turime nemažai nuotolinių diskusijų, idėjų pristatymų, reikalingų projektų išgryninimui. Pagalba vienas kitam iš skirtingų specifinių sričių, kuriose esame stipriausi, mums labai padeda tobulinti projektus ir pasiekti geriausių rezultatų.
Andrius S.: rengdami projektą pasiskirstome taip, kad vienas iš mūsų būtų projekto vedantysis, o kitas pagalbinis. Projekto koncepcijos vystymo stadija dažniausiai vyksta 1-2 žmonių galvose, o pristatydami idėją visiems, stengiamės įsiklausyti į kolegų komentarus ir taip kilstelėti projekto lygį.
Andrius P.: nors iš pradžių idėją plėtoja vienas ar du komandos nariai, toliau į tai įsijungia bendras kūrybinis protas. Diskutuojant projektas pakoreguojamas tikslingiau, nes vienam užsibuvus prie jo galima nebepastebėti reikšmingų dalykų, kuriuos lengvai pastebi tie, kurie pažiūri šviežia akimi.
Gintarė: Išgirsdami kolegų komentarus, ne tik tobuliname projektą, tačiau tobulėjame ir patys. Pastebėjimai iš skirtingas kompetencijas turinčių žmonių kaskart praplečia akiratį. Turėti komandą – didelė vertybė ir pranašumas.
Andrius S.: kalbant apie projektų koncepcijų kūrimą, pastebiu, kad tada, kai asmeniškai nesiseka, kažkas įšoka į bendrą procesą ir padeda į viską pažiūrėti naujai. Mes visi stengiamės, kad kiekvienas įdėtų nors kokį indėlį į projektą ar bent intelektualiai pasižiūrėtų iš šalies.
Kokiomis priemonėmis dirbate komandoje, kuriate idėjas?
Gintarė: dar prieš pradedant eskizuoti idėją, labai svarbus momentas – pokalbis su užsakovu, jo poreikių bei norų išgirdimas, bendra diskusija ir iš esmės susipažinimas su juo, žinojimas, kam tu projektuoji, nes galutinis rezultatas atiteks būtent jam.
Andrius P.: mes, kaip sąlyginai jauna įmonė, turime patirtis iš tų įstaigų, kuriose prieš tai dirbome, todėl ir savo įmonėje bandome įdiegti tam tikrus būdus, pavyzdžiui, ir apklausas. Techninė užduotis arba klausimynas yra svarbu, nes tada, kai tai darai nebe pirmą kartą, puikiai žinai, kokie klausimai padės aiškinantis užduotį, kad užklausus bus lengviau dėlioti projektinį pasiūlymą, formuluoti techninę pradžią.
Gintarė: taip pat vienas iš proceso įrankių koncepcijos kūrime – prezentacijos, kurioms atiduodame daug savęs, norėdami, kad jos būtų aiškios užsakovui, estetiškos ir taptų projekto atspirties tašku.
Vitalijus: labai palengvina procesą, kai užsakovas būna pats pasiruošęs: pasirinkęs analogų, pavyzdžių.
O tai daugiau padeda ar vis dėlto gali net ir pakenkti?
Andrius P.: kalbant apie privačių gyvenamųjų namų projektavimą, smagu, kai užsakovas ateina žinodamas kokias nors abstrakčias detales, kokio stiliaus objekto nori, bet neateina su pareiškimu, kad nori būtent šitokio pastato.
Gintarė: kartais gali apsirikti galvodamas, kad labai gerai juos pažįsti ir iš anksto spręsdamas kokios gyvenamosios aplinkos jiems reikia. Tad kartais tie analogai gali tikrai pagelbėti atskleidžiant užsakovų norus. Neretai už labai ekstravagantiškų žmonių slypi ramybės išsiilgę žmonės.
Klausimynas – pati pradžia, o kas toliau?
Andrius P.: kiekvienas dirbame individualiai, asmeniškai mano pirminiai eskizai gimsta išanalizavus urbanistinę situaciją, o kalbant apie architektūrinių sprendinių paiešką, dabar turint technologinius įrankius galima pasidaryti galybę variantų, o tada iš jų išsirinkti teisingiausią.
Vitalijus: kartais tiek koncepcijos variantų prisidarome su įvairiomis formų variacijomis, kad man tai primena knygą „1001 building forms“ (red. Kokia tiksliai knyga), kurioje pristatytos beveik visos įmanomos tūrių kompozicijos. Tų galimų sukurti variantų pilnas laukas sutelktas viename faile, ku-riuos apžiūri ir renkiesi tinkamiausią.
Gintarė: tada turi argumentą užsakovui, kuris sako, „o gal pabandom dar tokį variantą?“, o tu gali ramiai atsakyti, kad šitas jau bandytas.
Kaip vertinate pas jus į komandą ateinančius jaunus architektus? Ar Lietuvos aukštosios mokyklos tinkamai rengia architektus? Ar atėję jauni žmonės pateisina jūsų lūkesčius? Kokia jūsų patirtis dirbant su jais?
Gintarė: na, mes kaip jauna įmonė dar tiek daug praktikos su jaunais, studijuojančiais architektais neturime, bet susidurti jų profesinės praktikos metu teko, tačiau to susidaryti platesniam vaizdui dar neužtenka.
Andrius P.: Klaipėdoje ir Vilniuje turėjome po praktikantę, vieną paskui priėmėme į darbą, įspūdis tikrai geras, abi labai šaunios.
Gintarė: tikrai, tie jauni žmonės labai imlūs naujovėms, supranta užduotis kuo puikiausiai.
Andrius S.: jaučia poreikį mokytis, nori išmokti ką nors naujo, gilinasi į problemas, klausia, jei ko nors nežino, nesėdi užsidarę ir bijo, nes čia kažkas viršesnio, direktorius kažką blogo pasakys. Universitetas parengia mąstyti konceptualiai, kad turėtum pajautimą, ten praktikuojiesi teoriškai, o čia ateini pasimokyti rimtų dalykų.
Andrius P.: na, universitete studentai taip pat sprendžia rimtus kompozicinius, architektūrinius klausimus, bet tas nuobodusis, techninis darbas įgyjamas praktikoje. Kaip sukomplektuoti bylą, universitete mokytis nėra tikslo. Mes irgi, tik atėję į darbo rinką prieš 10 metų, turėjome savo kūrybinį bagažą, o darbdavys išmokė tų pagrindinių principų, kuriais galėjome pradėti dirbti ne tik braižydami projektinių pasiūlymų lygio brėžinius, bet ir daugiau prisidėti prie platesnio lygmens architektūros darbo. Dabar tą patirtį galime perduoti ir jaunajai kartai, ateinančiai dirbti pas mus.
Gintarė: mane maloniai nustebino praktikančių pasakojimai, kaip šiandienis universitetas studentams organizuoja išvykas į užsienį. Anksčiau man tai atrodė kaip svajonė, o dabar jie realiai važiuoja su savo grupe, tyrinėja miestą, o paskui rengia kursinį projektą. Kai turi galimybę važiuoti su dėstytoju, kuris tau rekomenduoja analizavimo metodiką, pasako, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, kai tu matai ne tik vieną savo miestą, bet gali panagrinėti platesnį tarptautinį kontekstą, man tai atrodo tikrai puikus edukacinis žingsnis.
Andrius P.: ir jie tikrai drąsesni, nebijo klausti, o padarę klausia, ką daryti toliau, reikalui esant nori pasikonsultuoti, nelaukia, kol kažkas prieis ir paklaus, – imasi iniciatyvos patys.
Gintarė: taip pat aiškiai komunikuoja, kas jiems suprantama, o kas ne, nori labai aiškių užduočių, sako, kad universitete viskas platu, o čia konkreti užduotis, kurią gali suprasti ir nesunkiai įvykdyti. Aišku, reikia dar palaukti ir pamatyti, kaip tie žmonės po penkerių metų patys sau kels užduotis ir kaip su jomis tvarkysis.
Turbūt dirbdami ankstesnėse įmonėse mokėtės ir iš jų klaidų, kurių dabar nedarote bendraudami įmonės viduje?
Andrius P.: žinoma, remdamasis ta ankstesne savo praktika, dabar tam tikrus dalykus stengiesi daryti kitaip.
Gintarė: normalu, kad mąstai, kaip tu nori komunikuoti komandoje ir kokią darbinę aplinką kurti.
Vitalijus: bet kartu, žinau, kad yra tokių biurų, kur vis dar ryškus hierarchiškumas, gausu įsakmaus bendravimo ir bendro atmosferos šaltumo, todėl, pasiklausius tokiose vietose dirbančių žmonių pasidalijimų, labai liūdna pasidaro.
Andrius S.: vienas iš mano asmeninių tikslų – užauginti savo biure gerą specialistą, kuris matytų potencialą mokytis iš mūsų ir nesvarstytų eiti kitur, galvodamas, kad ten jis įgis geresnės patirties, informacijos. Stengiesi maloniai su juo elgtis, būti draugiškas, lygus su juo, nestatydamas savęs į aukštesnę poziciją, nes mes visi iš esmės esame lygūs.
Gintarė: darbe praleidžiame didelę dalį laiko, tad jaustis darbe gerai – svarbu. Darbuotojai renkasi biurą ne tik pagal nuveiktus darbus, bet ir pagal darbo kultūrą.
Kaip manote, koks yra architekto vaidmuo visuomenėje ir kokios jo, kaip formuojančio miesto ir žmonių gyvenimą, atsakomybės?
Andrius P.: na, kaip ir sakai, dirbame tą darbą, kuris formuoja miestą, ir tie sprendimai nėra laikini, jie turės įtakos ir po 50 metų, todėl turi atsakyti. Asmeniniu požiūriu, pirmiausia kaip architektas tu teiki projektavimo paslaugą, nes pas tave ateina užsakovas – fizinis ar juridinis asmuo, ar savivaldybė, ir pirminė tavo pareiga atliepti užsakovo sumanymą, išpildyti jo norus, kiek tai koreliuoja su teisės aktais ir pan. Šiame procese turi atsižvelgti ir į profesinę etiką bei į sociumą, o tai tampa labai plačia tema. Architektūros bei urbanistikos interesų laukas yra labai platus, o tu bandai visame šiame kontekste laviruoti, kad ir užsakovas būtų patenkintas, išpildyti reikalavimai, rodikliai ir kartu visuomenė skeptiškai nereaguotų į tavo kūrinį. Na, sakyčiau dabartinės viešinimo procedūros prisideda prie interesų laukų suderinimo, kai turi galimybę įsiklausyti į visuomenės keliamus klausimus bei pasiūlymus, juos argumentuotai apsvarstyti ar priimti, nepriimti, koreguojant projektinius pasiūlymus. Ir šiaip, nežinau, ar architekto atsakomybė yra projektuoti tik gražius pastatus. Tie pastatai turi būti ir funkciškai teisingi, ir prieinami, ne tik gražūs.
Gintarė: suprojektavus ir realizavus pastatus, formuoji tendencijas ir esi atsakingas už savo kūrybą. Taip pat architektas yra atsakingas už švietimą, kuris vyksta ne tik viešinant projektą, bet ir supažindinant visuomenę su sukurto pastato verte. Kuo daugiau kalbi apie tai, tuo lengviau žmonėms suprasti ir pamatyti pastatų ar kompleksų vertę, o tai gali sumažinti riziką iškilti konfliktui.
Andrius P.: taip, prie švietėjiškos veiklos prisideda ir Architektūros fondo projektai: „Open House Vilnius“, „Pastatai kalba“, „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“, nes jie padeda parodyti miestui tą architektūros vertę.
Tai architektas yra kaip mediatorius tarp įvairiausių sričių projektavimo procese?
Andrius S.: taip, architektas tampa psichologu, sociologu, filosofu, statybininku, turi laviruoti tarp daug sudedamųjų proceso dalių ir pasiekti miestui geriausią rezultatą, kad visi būtų kiek įmanoma patenkinti. Jei tas pastatas funkcionuoja, nėra apleistas, vadinasi, įvykdei savo tikslą.
Sprendžiant iš tvarumo klausimų plėtojimo, atrodytų, kad pastatų rekonstravimas turėtų būti viena iš esmingesnių gyvybingo miesto kūrimo krypčių. Kaip matote miesto ateitį šiuo aspektu?
Andrius S.: aš manyčiau, pastato rekonstravimas, kai panaudoji esamas konstrukcijas ir sukuri pridėtinę vertę esamam pastatui, žiūrint į užstatymą, yra vienintelis kelias.
Andrius P.: svarbus ir ekonominis įsivertinimas, jei tau pigiau nugriauti pastatą ir tam tu mažiau išteklių išnaudoji. Aišku, priklauso nuo situacijos.
Andrius S.: matai, tas pigiau gali būti dvejopai matomas: gal žiūrint lauke bus pigiau, bet pradėsi griauti ir nebebus pigiau. Būtent tvarumo perspektyvoje žiūrint į ateitį neišvengiamai ateina sprendimas prikelti esamus pastatus.
Andrius P.: Na, pavyzdžiui, gerai žinomoje „Me-melio miesto“ teritorijoje buvo sandėlių, nebepritaikomų naujai funkcijai, nes nelabai buvo galima juos tipologiškai pritaikyti, tada pasirenkamas kvartalo konversijos kelias, kur tvarumo klausimai sprendžiami kitaip ir nebūtinai išsaugojant esamas konstrukcijas.
Andrius S.: svarbu ir tai, kaip miestas priims tą teritoriją, šiuo atveju teritorija yra prabangi ir ją reikia konvertuoti į didelio intensyvumo teritoriją. Aišku, kad šie pasirinkimo keliai priklauso nuo situacijos.
Kokias šiuolaikinio miesto problemas, iššūkius projektuodami įžvelgiate? Galbūt ne tik lokalias, bet ir globalias?
Andrius P.: mano suvokimu, ši tema yra be galo plati. Na, vienas tų klausimų – didesnis Lietuvos miestų intensyvumas ir tankumas. Yra esamos infrastruktūros, transporto, socialinės infrastruktūros problemos, nes trūksta darželių, mokyklų, tada prasideda projektavimas ne žmonėms, o automobiliams. Žmonės, gyvenantys užmiestyje, siekdami patenkinti socialinius poreikius vyksta į miesto centrą. Ten ir pramogos, ir darbas, o vykstant automobiliu iškyla automobilio pastatymo klausimai ir pan. Manau, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti miesto pocentrių formavimui, aišku, taip pat tankinti bei intensyvinti miesto užstatymą ir tai daryti apgalvotai, pagrįstai. Kalbant apie pastatą, pereinant nuo miesto urbanistinės struktūros, kvartalo, taip pat svarbu jo daugiafunkciškumas. Pastato daugiafunkciškumas suteikia jam ne tik papildomų funkcijų, bet ir verčių, kartu ir kvartalui, urbanistinei struktūrai – daugiau gyvybingumo. Pavyzdžiui, Klaipėdoje, minėtame „Memelio miesto“ projekte, numatomi ne tik gyvenamieji, prekybos, administraciniai pastatai, viešbučiai ir pan. Nors čia vienas kvartalas, jame telpa gausybė funkcijų, taip pat ir Vilniaus Paupyje. Toje teritorijoje gali ir dirbti, ir gyventi. Jei gyveni miegamajame rajone, savo aplinkoje matai tik savo miegamąją vietą.
Andrius S.: bet ta teritorija tampa negyva 8–17 val., o kita – gyva tuo pačiu metu, o paskui jos apsikeičia vietomis. Kalbėdami apie daugiafunkciškumą norime pasakyti, kad tas rajonas, kvartalas ar pastatas turi būti gyvas visą dieną vienokiu ar kitokiu lygiu, ką dabar pasaulio architektai ir akcentuoja. Pastatas ar kvartalas neturi būti vienos paskirties. Žiūrint į geras praktikas, greičiausiai tai senamiesčiai, kurie susiformavo natūraliai ir pamažu, kur funkcijos neatribojamos, o sujungiamos. Pavyzdžiui, Vilniaus atveju, projektuojant daugiabutį, siekiant didesnio jo gyvybingumo, leidžiamas didesnis intensyvumas. Matosi ir tos geros tendencijos miesto plėtrai, skatinančios atsisakyti monofunkciškumo gyvenamuosiuose rajonuose. Man atrodo, kad ir pasaulyje yra tų pačių problemų, kai modernizmo eroje daug dėmesio skirta automobilių aikštelių projektavimui, bet kartu yra ir gerųjų praktikų kaip Kopenhaga, Amsterdamas, kurie rodo, kad galima ir kitaip, atsisakant automobilių, ir tai veikia, nes žmonės tuo patenkinti. Šia linkme minėti miestai pradėjo judėti jau prieš 30 metų, tad mums juos dar reikia laiko pasivyti. Matome, kad miestų administracijos tokius procesus jau pradėjusios daryti, tad rezultatus pamatysime ir mes. Tas miestų daugiacentriškumas – labai svarbus, nes jeigu žmonės galėtų leisti laiką ne tik viename miesto centre, bet ir savo centriukuose, atsirastų nauja tų teritorijų kokybė.
Andrius P.: Sveikintina, kai architektai bei vystytojai pagalvoja apie kitas funkcijas, pavyzdžiui, komercines ar viešosios paskirties. Bibliotekoje gali sutilpti ne tik pagrindinė jos paskirtis, bet ir bendruomenės centras, kultūros erdvė ar kt. Kitas dalykas, kurį galima įvardyti kaip problemą, nors ji daugiau socialinė, bet architektai gali turėti žodį sprendime – getų kūrimasis, segregacijos klausimas, kurio Lietuvoje nėra kaip kituose Europos miestuose, bet tai gali atsirasti po 10 metų.
O kokias lokalesnes problemas matote patys kurdami?
Andrius P.: kiekviename projekte susiduriame su klausimais ir iššūkiais, kuriuos reikia spręsti, ar tai būtų nenumatyti infrastruktūros klausimai, ar kiti.
Gintarė: kalbant apie procesą, neįmanoma išvengti nesklandumų, juos priimu kaip normalų proceso dėmenį, kaip ir džiugias akimirkas, taip ir bėdas, keliančias didelį galvos skausmą. Tai tik vienas iš projekto etapų. Taip pat galvoju ir apie kitą niuansą – kai gauni užsakymą projektuoti už miesto ir plėsti jį, atsiranda vidinė diskusija, nes puikiai suvoki, kad intensyvumą derėtų kelti mieste, bet tuo pačiu žinai, kad profesinė konkurencija irgi egzistuoja.
Kokius savo projektus laikytumėte reikšmingiausiais?
Gintarė: kiekvienam iš mūsų svarbiausias projektas yra skirtingas, bet vienas toks, kurį tikrai verta paminėti, – revitalizacijos (atgaivinimo) projektas Palangoje – „Palangos ašis“. Pastatų komplekso, krizės laikotarpiu 2008 metais pastatyto ir uždaryto (o tai turbūt skausmingiausia lemtis pastatui), kurį tik po dešimtmečio, atsiradus ambicingam vystytojui, nuspręsta prikelti. Siekiant atgaivinti šį kompleksą, visai mūsų komandai teko sutelkti jėgas, nes jis išsiskyrė iš kitų mūsų projektų savo apimtimi nuo sklypo sutvarkymo iki interjero detalių. Tai buvo labai kompleksiška patirtis su projektavimo etapų įvairialypiškumu bei kompleksiškumu, įtraukiant į procesą įvairių sričių profesionalus, menininkus. Projektas dar vis įgyvendinimo stadijoje, bet jau matome rezultatus ir abi pusės – tiek vystytojai, tiek mes esame patenkinti, kad ši buvusi mieste juoda dėmė įsigyveno, pradėjo veikti, o tai turbūt – didžiausias laimėjimas architektui. Šiuo atveju tikrai buvo ypatinga užduotis ir iššūkis, kaip didelio mastelio pastatus paversti jaukiais žmogui, nes kiekvienas nori būti tokioje aplinkoje, kur jaučiamas žmogiškas mastelis. Aišku, negalime pamiršti ir savo vienbučių gyvenamųjų namų, kurie yra maži, bet juose idėjų, detalių sprendimų ir darbo sudėta tiek daug, kad sunku nuneigti jų svarbą mums.
Andrius S.: svarbus tampa ir pirmas realizuotas pastatas – prekybinės paskirties objektas Čiurlionio g., Druskininkuose, kurio vieta mieste yra gana svarbi. Mes džiaugiamės, kad projektuoti šioje vietoje patikėjo mums, ir manome, kad pavyko pastatą tinkamai įtraukti į kontekstą, išėjo gana simpatiška gatvės išklotinė.
Andrius P.: Rengiant Druskininkų projektą buvo labai aiški urbanistinė struktūra, kuri diktavo sprendimus naujam pastatui, ir mums pavyko į tą urbanistinį audinį įsilieti, sankryžoje suformuojant kampinį užstatymą. Projektuodami stengiamės, kad net ir pasikeitus pastato paskirčiai, nuomininkams, savininkams, jis neprarastų galimybių keistis, konvertuotis, kalbant tiek apie šį pastatą Druskininkuose, tiek ir apie kitus mūsų projektus.
Kokiais principais reikėtų vadovautis kuriant, kad pastatai turėtų išliekamąją vertę ir ateityje?
Gintarė: visų pirma architektūra turi būti žmogiško mastelio, nes galutinis jos vartotojas yra žmogus ir architektūra turi atliepti pagrindinius jo poreikius: fiziologinius, saugumo, socializacijos. Aplinka turi būti tokia, kad žmogus norėtų joje gyventi, tuomet ji bus gyvybinga. Jeigu suteiki pirmenybę žmogui mieste būti, sukuri jam geras sąlygas, tada jis jame ir bus, o masteliškumo tema jau daug nagrinėta, vienas tokių pavyzdžių – neseniai į lietuvių kalbą išversta Jano Gehlo knyga „Miestai žmonėms“. Jei miestas kuriamas automobiliams, žmogus po truputį iš jo trauksis.
Vitalijus: norisi pabrėžti, kad architektūrą kuriame žmonėms, o ne architektams ir ne automobiliams.
Gintarė: svarbi architektūroje ir estetinė vertė. Vis dėlto estetika ir grožis nėra tokia visiškai subjektyvi sąvoka, nes kompozicijos principai turi savo taisykles, kompozicijos priemones. Jau senovės Graikijoje buvo aiškiai nubrėžta, kad grožis – tai simetrija, proporcijos ir harmonija, todėl, vadovaudamasis tokiais principais, kuri ir sukuri tame pastate vertę. Be anksčiau pokalbyje minėto daugiafunkciškumo, pastatas turi tarnauti ne tik šiandienei mūsų nuolat kintančiai civilizacijai, bet ir po 15 metų turės galimybę būti pritaikomas būsimoms naujoms idėjoms. Žinoma, dar galima daug diskutuoti, kokios kitos dedamosios šiame vertingumo kontekste gali būti, bet visus savo sprendinius turi pagrįsti užsakovui, įrodyti, kad toks kelias yra geriausias ir tolesnėje perspektyvoje veiksmingesnis negu susikoncentravimas tik į finansinį pelną, užstatyto ploto kiekį, intensyvumą.
Andrius S.: į vertės kūrimą, dažnai reikia įtraukti ir užsakovą, įtikinti, kodėl verta fasadinei apdailai naudoti klinkerį, kuris 10 kartų brangesnis, nei fasadus nutinkuoti. Tada ieškai argumentų, kurie pa-dėtų įtikinti ir priimti sprendimą, kad pasirinkus pirmąjį tai padės pritraukti daugiau pirkėjų (daugiabučio atveju), pats pastatas turės didesnę išliekamąją vertę.
Kaip sekasi bendradarbiauti su projektų vystytojais, užsakovais? Ar turėjote tokių, kur procesas buvo itin sklandus, pasiektas geras rezultatas?
Gintarė: minėtasis Palangos projektas galėtų būti tas pavyzdys, kur mums tikrai pavyko glaudžiai bendradarbiauti. Mes turėjome pirminę idėją, kuri, ekonomiškai paskaičiavus, atrodė nelabai patraukli, bet galiausiai grįžome prie jos ir išpildėme planą maksimaliai.
Andrius S.: kilo sunkumų prasidėjus karui Ukrainoje, nes projektas pradėtas dar prieš jį, o dėl jo statybų kaina ženklai išaugo, bet galiausiai užsakovas pamatė, kad norėtų grįžti prie pirminių sprendinių, nors jie ir brangesni, bet investuodamas į tai, kur matė prasmę, buvo patenkintas tokiu pasirinkimu. Taip pat ir minėtuoju prekybos paskirties pastato Druskininkuose atveju – užsakovas investavo daugiau, nes pavyko įtikinti, kad, įdėjus daugiau estetinės vertės, galima pritraukti daugiau lankytojų ir architektūrinis siūlymas nebuvo tiesiog paprasta dėžutė.
Vitalijus: kartais įrodyti, kad vienas sprendimas yra tinkamesnis už kitą, reikalauja tikrai daug asmeninių pastangų ir laiko. Dažnai reikia labiau pasistengti ir parodyti daugiau papildomų vizualizacijų, kad užsakovas pamatytų, nes žodžių tam nepakanka. Tai papildomas darbas, kad įtikintum ta idėja ir rastum tinkamiausią būdą parodyti sprendimų reikalingumą, nors šiuolaikiniam žmogui, primaitintam vizualinių vaizdų, sunku parodyti tą vienintelį, kuriuo jis patikėtų.
Gintarė: kalbant apie mažo mastelio projektus, gyvenamuosius namus – didžiausias įvertinimas ir proceso sklandumo įrodymas, kai užsakovas tau patiki ne tik kurti architektūrą, bet ir pastato interjerą. Ir tokių projektų tikrai turime, todėl džiugu, kai gali projektą įgyvendinti nuo pradžios iki galo, pilnai išbaigti.
MŪSŲ PARTNERIAI
