Vilniuje, greta Neries senvagės, Linkmenų gatvėje gyvena architektas Liutauras Nekrošius su šeima. Nors, pasak būsto kūrėjo, per langus atsiveriančios panoramos yra vienas didžiausių privalumų, tušti sklypai šalia byloja, kad čia netrukus prasidės statybos. Tada tikriausiai liks vienintelis privalumas – nedidelis atstumas iki miesto centro ir senamiesčio. Deja, kitų privalumų šiame name nėra, o kalbant apie statybos kokybę – net atvirkščiai. Nekompetentingi ir neatsakingi statytojai iš gan sėkmingu įvaizdžiu garsėjančios įmonės „Vilmesta“ kėlė ir tebekelia tiek rūpesčių, kiek nekelia net sovietmečio daugiabučiai. Kad ir kaip ten būtų, šeima iki šiol grožisi Šeškinės šlaitų geomorfologinio draustinio vaizdais vakaruose ir stebi „architektūrinių kalvų“ plėtojimą naujajame miesto centre rytuose.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Daugiabutis yra šešių aukštų, neįnoringos architektūros. Stačiakampiai gretasieniai žalsvo stiklo tūriai turėtų tarsi įsilieti į gamtovaizdį ir įnešti „žalumos“ miesto šurmuliui. Butas yra viršutiniame šeštame aukšte. Interjerą (2004), žinoma, kūrė pats architektas. Sudėtingas buvo ne projektas, bet užsakovas, juokiasi autorius, – architekto ir menotyrininkės šeima šiuo požiūriu tikrai ne dovana.
Bendras buto plotas (lyg koks magiškas skaičius) – 88 kv. metrai. Pagrindinę erdvę sudaro sujungtos gyvenamoji, virtuvės ir valgomojo zonos. Į vakarų pusę orientuota 16 kv. metrų lodžija tapo puikia vasaros popietės leidimo vieta. Darbui skirtas nedidelis kambarys su pagrindine erdve vizualiai sujungtas tarp jų įrengta vitrina. Taip ne tik išplėsta erdvė, bet ir užtikrintas dvipusis natūralios šviesos srautas. Tai ypač aktualu žiemą. Kitoje buto dalyje įrengti miegamasis, sanitarinis mazgas ir buities daiktų kambariai. Kiekvienas būsto kampelis maksimaliai panaudotas, daug pragmatiškų interjero sprendimų (pvz., baldų nedaug, jie neretai su ratukais arba pakelti nuo žemės – taip išvengiama neprieinamų užkampių). Daug dėmesio skirta dirbtiniam apšvietimui, jis modeliuotas atsižvelgiant į konkrečios erdvės funkciją. Bendras foninis apšvietimas visame bute vienodas – kuriamas taškiniais halogeniniais šviestuvais. Darbo kambaryje virš darbo vietų bei pagrindinėje erdvėje virš valgomojo ir žurnalinio stalų įrengti pakabinami, reguliuojami lubiniai šviestuvai su kaitrinėmis lempomis. Šioje erdvėje papildomai numatytas ir sieninis šviestuvas su dienos šviesos lempomis. Tai leidžia pagal poreikius kurti skirtingą interjero nuotaiką. Tiesa, daug dirbtinio apšvietimo šiame bute prireikia retai. Dideli, kone per visą sieną, langai, pasakoja architektas, kelia rūpesčių vasarą, kai saulės kaitra būna tokia stipri, kad kartais kambariuose net įsivyrauja dezinfekcinis, vaistinę primenantis kvapas, o vakare būstą nušviečia dirbtinis miesto apšvietimas.

Kambariai optiškai atrodo didesni ir dėl vyraujančių spalvų. Jos neutralios: smėlinės, žalsvos, melsvos – tiesiog balta spalva, turinti vienokį ar kitokį atspalvį. Šviesios spalvos „bendradarbiauja“ ir su apšvietimu: jam keičiantis atrodo, kad spalva taip pat kinta. Kad būstas neatrodytų blankus, jame yra keletas harmoningų akcentų, kurtų kontrasto principu (pvz., suderintos raudonmedžio grindų ir ąžuolinių durų spalvos tampa priešprieša šviesioms sienoms ir luboms; durys – su horizontaliais balto stiklo intarpais ir t. t.). Kuriant buto interjerą laikytasi dar vienos svarbios nuostatos – jokių vaizduojamojo meno kūrinių, nes „tai per daug susiję su mūsų darbu“, sakė šeimininkai. Bute puoselėjamos savaip interpretuotos minimumo idėjos. Šiek tiek „sunkumo“ teikia poilsio kambaryje esantis griežtų formų odinis baldų komplektas, bet ir jis „atsveriamas“ japoniško stiliaus pažemintu staleliu, kurį, beje, sukūrė kolega architektas Albertas Lagunovičius. Specifinių sprendimų reikėjo ir virtuvei. Siekiant, kad ji netaptų gyvenamosios erdvės akcentu, baldų spalva derinta prie sienų, o tūris formuotas tik iš būtinų plokštumų – jokių šalutinių dekoro detalių. „Norėjosi, kad virtuvės baldas būtų tarsi kaimiška krosnis („mašyna“), kur į minimalų vienalytį tūrį sutalpinamos kone visos ūkinės funkcijos“. Virtuvės baldas, užbaigtas matinio stiklo indauja, žymi virtuvės ir valgomojo zonų ribą.
Viso buto spalvos, apšvietimas, baldai nepriekaištingai suderinta, tačiau tik tai padarius būstas atrodytų šaltas. Žaismingumo ir gyvumo suteikia beveik kiekviename kambaryje esantys augalai, kai kurie net su aitrių, iš pirmo žvilgsnio, rodos, visai netinkančių spalvų žiedais.

Tai buvo pirmas architekto bandymas planingai kurti nuosavą būstą. Dabar šeima įnikusi į naują projektą – gyvenamąjį namą. Tad laukite tęsinio…

Tekstas Ievos Servaitės
Fotografijos Liutauro Nekrošiaus

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

modarticle_45e8789e45baf_b2

modarticle_45e8789e45baf_b1

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

error: