Kiekvienas iš mūsų trokšta susikurti atmosferą, kurioje darbas virsta malonumu, o poilsis padeda užmiršti visus dienos rūpesčius. Architektams tai pasiekti ypač sunku: daugybė matytų ir įgyvendintų projektų, dar daugiau idėjų… Dauguma iš jų nusibrėžia ribą ir nusistato santykį tarp klasikinio ir modernaus namo bei puikiai jį įgyvendina. Visai kaip da Vinčis jie ieško aukso pjūvio. Taip pasielgė ir architektė Eglė Prunskienė.

Pirmiausia ji išsirinko būstui energiškai ir strategiškai nuostabią vietą: pro langus atsiveria puikus gamtos vaizdas į Verkių parką. Tai vienas iš Baltupiuose esančių sodų privalumų. Nuostabu ir tai, kad rajonas, kuriame pastatytas namas, labai netoli nuo pačios Vilniaus širdies.

Namas suprojektuotas 2003 metais įnoringos architektės E. Prunskienės, ir jo nepastebėti iš tikro sunku. Namo išorė tapo elitiniu pavyzdžiu ne vienam individualaus namo projektui, mat žmonės net sustodavo ant parko keliuko pasigrožėti jo eksterjeru ir net interjeru (tam puikiai pasitarnavo didžiuliai langai). Žinoma tai nebūdavo taip jau ir malonu, – prasitaria architektė.

Pažiūrėjus į namo išorę aiškiai matomos formų sankirtos. Pagrindinė – stačiakampis, įvairiai stilizuojamas ir derinamas su kitomis tokio pat tipo figūromis. Kad namas neatrodytų nuobodus, panaudota ir kita iš pagrindinių formų – apskritimas. Namo eksterjerą įmantrų daro ir jo įstiklinimas. Labiausiai dėmesį atkreipia vientisas vertikalus laiptinės langas – kampinis, ypač svetainę atidengiantis, ir apskritimo formos, teikiantis žaismingumo virtuvės langas. Šiame name kiekvienas elementas turi savo porą: apskritimo formos langas yra ir vonioje; maumedžio ir granito akmens apdailos eksterjero detalės atkartojamos ir viduje.

Pagrindinėje patalpoje svetainėje, sujungtoje su virtuve, kartojama eksterjerui naudota medžio apdaila, o aplink židinį – rankų darbo granito apdaila, teikianti jaukumo ir „tarnaujanti“ kaip monumentalus vienetinis meno kūrinys. Luboms panaudota maumedžio apdaila dar apjuosiama baltomis gipskartonio plokštėmis – taip lubos „nusileidžia“ ant baltų sienų, todėl nesusidaro atskiros plokštumos, o kuriasi darnios erdvės. Interjero detalėse vyrauja šviesios, daugiausia gelsvų atspalvių spalvos. Sakoma, geltona spalva puikiai nuteikia, turbūt dėl to net Jono Gasiūno tapybos darbai yra geltonų, dar intensyvesnių atspalvių. Namus jaukesnius daro ir dailininkų, tokių kaip Adomas Galdikas ar Milda Mildažytė-Kulikauskienė, darbai. Architektė rengdama būstą stengėsi vadovautis minimalizmu, todėl kuo daugiau spintų slėpė sienose; taip atsitiko net su šaldytuvu. Nemažai dėmesio sutelkta į barą. Juo Prunskienė ypač džiaugiasi, mat dažniausiai nutinka taip, kad svečiai mieliau sėdasi prie jo, o ne prie svetainės stalo, jauki, kamerinė baro erdve tiesiog traukia žmones. Apskritai patalpos atrodo labai didelės, jose, rodosi, yra daugybė daiktų, visokių smulkmenų, tačiau erdvės vis tiek neapsakomai lengvos ir žavios, lyg vakar kurtos. Tai pavyksta dėl tokių elementų kaip žvakės, židinys, gėlės – jie suteikia gyvumo ir jaukumo. Svarbus ir apšvietimas: šviestuvai arba paslėpti, arba minimalūs, maži, tačiau vėlgi pasikartojantys, šiltų spalvų. Kambarys turi ne vieną funkciją, tačiau jų lubų ir grindų medžiagų kaita (pvz., iš natūralaus ąžuolo grindlenčių į plyteles) suskirsto patalpas nematomomis sienomis pagal funkcijas. Ši svetainės-virtuvės patalpa yra antrame aukšte; čia taip pat įrengtas kambarys žiūrėti televizorių: taip netrukdoma tiems, kurie ilsisi skaitydami knygą kitame kambaryje, – teigia architektė. Iš šio aukšto tik įėjus yra laiptai, vedantys ir į trečią, ir į pirmą aukštą.

Pirmas aukštas įrengtas lyg visai atskiras butas Prunskienės dukrai. Jame yra vonios kambarys ir miegamasis kartu su poilsio bei darbo kambariu. Čia energiją spinduliuoja labai kontrastingos ir žaismingos spalvos. Šiame aukšte taip pat yra garažas.
Trečiame aukšte įrengta vonia, miegamasis ir sūnaus kambarys. Iš pastarųjų yra išeiga į bendrą terasą. Žinoma, terasa mažina namo plotą, bet išorei ji suteikia išskirtinumo. Vonia – pastelinės alyvų spalvos, tad įėjus atrodo, kad čia tikrai pamerkta gaiviai kvepiančių alyvų. Šiame name kiekvienas kambarys turi bent vieną įstabų akcentą. Miegamajame tai lubos, kuriančios miego po atviru dangumi įvaizdį.

Jei ką ir norėtųsi šiame name keisti, tai keletą baldų ar sūnaus kambario spalvas – dabar jos jam šiek tiek per vaikiškos, bet tai padaryti galima labai greitai ir neskyrus didelių pastangų, – sako architektė. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl svarbiausios detalės švelnių, raminamų spalvų, įterpti tik keli akcentai, – taip namas nenusibosta ir kasdien norisi čia sugrįžti poilsio.

Taigi ne veltui šis namas 2005 metais buvo išrinktas vienu geriausių namo projektų. Žavi jo išorė ir vidus, subtili abiejų šių erdvių jungtis. Nenuostabu, kad ir žmonės, važiuodami pro šalį, smalsauja, norėdami pasisemti darnių ir modernių interjero bei eksterjero sprendimų iš architektės Eglės Prunskienės namo.

Ievos Servaitės tekstas ir fotografijos