Biurų kompleksas “Baltic Hearts”
Architektai: Audrius Ambrasas, Donatas Malinauskas, Mindaugas Reklaitis, Rasa Ambrasienė, Jonas Motiejūnas, Vika Pranaitytė
Konstruktorius: Darius Selevičius
Jaučiamas architektų siekis sukurti harmoningą naujųjų siluetų ir kraštovaizdžio santykį. Besileidžiant nuo Šeškinės kalno, naujieji “Baltic Hearts” tūriai suvokiami kaip reikalingi piešinio dėmenys, padedantys subalansuoti miesto vertikalių dominuojantį poveikį.
Privažiavimas prie pastatų patogus, randamas lengvai, pasitinka nedidelis svečių autoparkingas. Akivaizdu, kad architektai konceptualiai norėjo išsaugoti šlaito, ant kurio tupdė pastatus, pojūtį, taip pat “neužteršti” aplinkos stovinčiais automobiliais- ir jiems tai pavyko. Žaidimas su žemės lygiais, ko gero pareikalvo daug iš pirmo žvilgsnio nematomų pastangų. Sklypas gana ankštas, pastatai pakankamai arti vienas kito, tačiau susigrūdimo jausmo nėra. Pastatai, tarsi NSO, pakelti ant keistų kojų, kurių įstriži siluetai persipina tarpusavyje ir kuria charakteringą, tik šiai vietai būdingą parterio atmosferą. Tūriai aukščiau- ramios, funkcionalios nuotaikos, papildantys vienas kitą, kuria vientisumo, solidumo jausmą. Tūrių kompozicija – kaip gerai sustyguotas muzikos instrumentas. Išpildymas nepriekaištingas. Architektūra tyli, tačiau su charakteriu, įsimintina,- tai laikytina privalumu tokioje vietoje, kur pastatų išorė bus perskaitoma dažniausiai pro automobilio langą. Natūralios medžiagos- betonas, stiklas, metalas- tinka greitkelio kaimynystėje ir, ko gero, tarnaus ilgai. Betonas kaip apdailos medžiaga Lietuvoje naudojamas retai, o autorių pastangos šioje srityje vertos atskiro komplimento.
Pagirtinas autorių dėmesys vizualios informacijos komponuotei. Minimalus kiekis dalykiškų iškabų, derančiu savo masteliu prie fasadų.
Techniniai agregatai tokioje tipologijoje dažnai komponuojami ant stogo, tačiau čia jų nesimato: trigubai išgaubta stogo plokštuma išsaugota švari eksterjere, o kai kurie “mansardiniai” ofisai šį subtilų grožį sugebėjo atverti ir interjere. Kitur interjere- jausmas ne toks žavus kaip išorėje: galbūt viduje trūksta projekto autorių padiktuoto aiškaus vienijančio vizualaus vardiklio, padėsiančio apjungti skirtingų nuominikų pasirinktas estetikas. Konceptuali to pradžia jau yra, žvelgiant iš vidaus į išorę, visuose 4 aukštuose stipriai veikia vizualiai betarpiškas dinamiškas dūzgiančio miesto paveikslas, ko gero koreliuojantis su šiuolaikinio progresyvaus biuro įvaizdžiu.
Komplekso išskirtinumas šiandienėje šios paskirties pastatų tipologijoje- jo žemumas. Plačios vidaus erdvės leidžia viename aukšte patogiai įkurdinti dideles kompanijas, teikia įvairias galimybes planuojant jų būtį. Tokia tipologija akivaizdžiai demonstruoja, kad, žvelgiant pro langus, nebūtina flegmatiškai grožėtis vien tik toliais ir debesimis. Gyvas, skubantis miestas, čia pat, prie kojų- gal net labiau intriguojantis reginys.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Farmacijos fakultetas su mokomąja vaistine
Architektės: Gražina Janulytė-Bernotienė, Guoda Zykuvienė
Konstruktorius: Vytis Pijus Čiras
Šį pastatą būtina skaityti jo santykyje su kontekstu. Kompozicijos leitmotyvas- pokalbis su kaimynais: puslankiu išrėžta auditorijų korpuso linija tiek savo plastika, tiek medžiaga kalbina Kauno VII forto liekanas. Kitas, lenktajam savo forma priešpastatomas pragmatiškai tiesus fakulteto korpusas taip pat antrina, tik šiandiene kalba, gretimam Medicinos miestelio senajam korpusui.
Tampariai su kontekstu susieta taip pat ir pagrindinė statinio kompozicijos ašis, apie kurią tarpsta svarbiausioji pastato ervė- jo vidinė gatvelė. Ji kviečia greta transporto sankryžos besiburiuojančius ir veda juos per fakultetą į Medicinos miestelio biblioteką. Jaukus pastato santykis su kontekstu kuriamas jo dydį aplinkoje tirpdančiomis priemonėmis- tai pergolė, pandusas, erkeris, ažūriška evakuacinė išorės laiptinė.Atskiro komplimento verti paprasti, tačiau įtaigūs architekčių landšaftiniai sprendimai.
Vidaus erdvių struktūra logiška ir aiški. Puikios vidaus gatvelės skerspjūvio proporcijos, kartu su kitomis prie gatvelės besišliejančiomis neformaliomis ir šviesiomis erdvėmis kuria sunkiai apčiuopiamą kaunietišką atmosferą ir yra, ko gero, paveikiausia pastato dalis.
Atskiro komplimento vertos nenuilstamos autorių pastangos eksponuoti natūralų betoną interjere. Greta raudonų akcentų jo paviršiaus brutualumas dar labiau išryškėja.
“SPA Vilnius Anykščiai”
Architektai: “SP architektų grupė”: Saulius Pamerneckis, Vytautas Pliadis, Marius Bliujus, Vitalijus Rudokas
Interjeras: Gintė Pamerneckienė
Konstruktorius: Vilmantas Aidžiulis
Autoriai kuria trišalius santykius tarp gamtos, senojo viešbučio ir naujojo objekto.
Profesionalus ir skoningas darbas. Pasiektas toks lygis, kai senoji buvusio viešbučio “Šilelis” konstrukcija tarsi paklusta lengvai architektų rankai, tezultatas- tiesiog nauja kokybė. Priestato įvaizdis- sėkmingas ir intriguojantis. Jis savo siluetu absoliučiai skiriasi nuo viešbučio silueto. Atydžiau pažvelgus- atrodo tarsi ateivis. Tačiau šis ateivis nenusigręžia- jis maloniai kalbasi ir su kaimyniniu viešbučiu, ir su mišku. Kartu signalizuoja apie pasikeitusią vietą.. Ateivio paviršiaus tektonika gana įmantri. Tačiau struktūros elementų dydis artimas esamo viešbučio balkonų dydžiui- taigi šiuos objektus, seną ir naują, jungia ne tik spalva, bet ir mastelis.
Su aplinka elgiamasi paprastai, pirmenybę teikiant funkcijai. Lankytojas beveik nejučia pakviečiamas vidun. Kviečia ne durys- apžvelgiant pastatą akis kliuva už malonios interjero erdvės- laukiamojo su židiniu. Artėdamas, pro greta slenkantį langą pradedi skaityti vidų. Medinė pergolė priešais duris kuria jaukią erdvę, paruošiančią žingsniui vidun.
Atskiro komplimento verta pasitinkančių vidaus erdvių seka. Maloni, žmogiško mastelio, vieta, kviečianti ne prabėgti. Ypač malonus, klasiškai sukomponuotas nedidelis laukiamasis: jautiesi jau saugus, viduje, bet gamta visdar laiko savo glėbyje. Keliaujant gilyn į vidų apima ramybės jausmas- interjero spalvos žemiškos, subtilūs deriniai.
Sėkmingai išnaudotos naktinio apšvietimo galimybės: sutemus ateivis velkasi kitą rūbą, jo paviršiaus detalės prabyla dar paslaptingesne kalba nei dieną.
Mokslo, studijų ir verslo centras Kaune
Architektai: Gražina Janulytė- Bernotienė, Rimantė Lydytė, Erikas Kilinavičius
Konstruktorius: Audrius Ražaitis
Stiprus, bekompromisinis, vientisas darbas. Pastatas tvirtai įpieštas miesto audinyje: viena dalimi atliepiantis K.Baršausko gatvei, kita- būsimai KTU studentų miestelio alėjos tąsai. Galinio kiemelio vieta logiška, jis pridengtas nuo gatvės triukšmo ir tampa beveik jungiančiąja erdve tarp naujojo komplekso ir architektės D.Petkelienės Lengvosios pramonės fakulteto, kurio architektūra naujame kontekste įgauna kitų, dar vertingesnių bruožų. Urbanistinis akcentas- vertikalus nuomojamų patalpų bokštas- svarbus ir reikalingas- yra stebimas iš gana tolimų rakursų, kuriuose kuria naujos kokybės vizualius santykius. Ženkliškumo pastato architektūrai netrūksta. Pirmą kartą pamačius stainį Baršausko gatvės kontekste, sunku jį vėliau pamiršti.
Kita vertus jis nėra vien tik egocentrikas. Kontrastuojančios balta ir juoda tarsi atkeliauja iš KTU studentų miestelio spalvinės gamos. Griežtos stačiakampės didžiųjų siluetų formos- taip pat iš ten.
Įspūdingi juodieji fasadai. Architektų autentiškas piešinys įtaigiai ir kartu subtiliai prakalbina monumentalų juodą paviršių. Vietiniai gamintojai ir medžiagos- tai sveikintina.
Viešoji aikštė prieš pagrindinį įėjimą galėtų būti funkcionali, nes yra apsaugota nuo kritulių, tačiau kolkas jai trūksta aiškesnės erdvinės artikuliacijos, t.y. šiek tiek jaukumo. Patekus į vidų pasitinka ekspresyvi plastiška erdvė. Betonas, plienas, stiklas. Elegantiški lengvi laiptai su šviestuvu jų plyšyje – galbūt originaliausia ir paveikiausia interjero detalė. Ypatinga tamosfera taip pat sukurta auditorijų hole- brutalus betono paviršius kalba be kompromisų.Autorių pamėgta skirtingus aukštus jungianti vidaus erdvė čia įgauna nebe gatvelės, bet perdangas skrodžiančio atriumo pavidalą.
Kaip ir tos pačios studijos kiek anksčiau kurtame Farmacijos fakultete- aiškiai jaučiamas žaidimas priešybėmis pastatų kompozicijoje.
Oginskių dvarvietės arklidžių su karietiene renovacija Rietave
Architektai: Lukas Rekevičius, Milda Rekevičienė, Alda Tilvikaitė
Tai išskirtinis istorinio pastato konversijos pavyzdys. Stipriausias šio projekto bruožas- tiesa. Neimituojama, neapsimetinėjama, tiesiog- nemeluojama. O tai kas padaryta- prafesionalu. Konceptualusis projekto pradmuo nebuvo prarastas gana ilgo realizacijos proceso metu- priešingai, susidaro įspūdis, kad jis net išryškintas. Tai ne dažnas atvejis, ypač renovacijų srityje.
Senųjų arklidžių autentiškasis architektūrinis klodas į paviršių lenda neįkyriai. Mažiau akylas žiūrovas gal net nepastebės istoristinių ženklų pirmą kart atėjęs. Atradimai galbūt laukia antrą ar ketvirtąkart apsilankius. Plane konceptualiai perfrazuotas tradicinės dvigalės trobos principas: viduryje pagrindinė susibūrimų atvira salė; galuose už durų- privatesnės erdvės.
Architektai su senuoju sluoksniu elgiasi jį gerbdami, bet nefetišizuodami. Pirmiausia, ką jie nori pasakyti,- tai yra šiuolaikinis pastatas, skirtas šiuolaikinio žmogaus gyvenimui. Naujieji išorės ir vidaus elementai- stoglangiai, langai, oro paėmimo vamzdžiai, latakai, porankiai, šviestuvai, templės, ortakiai, kampuočiai, klijuoto medžio konstrukcijos – tiesiog dirba savo naują darbą, yra pagaminti šiandien- to neneigia ir nesislapsto. Viduje paitelkiamas patikrintas, tačiau kaskart žavus natūralios grindų medienos ir baltų paviršių derinys.
Taupi architektūrinė kalba pratęsiama kieman: betono kėdutės-suoliukai, tarsi akmenėliai, pabyra šlaitu.
Subalnasuotas kūrinys. Architektūrine, taip pat ir laiko prasme.
Anykščių rajono savivaldybės viešoji biblioteka
Projekto vadovė: Giedrė Miknevičienė
Architektas: Vytenis Daunoras
Meistriškai parinkta naujos bibliotekos vieta Anyksčių mieste. Bažnyčia ilgą laiką stovėjo tarsi ūkiniame kieme. Urbanistinę situaciją gelbėjo nebent Šventosios upės gretimybė, ir jos pačios kompozicinis svoris Anykščių miestovaizdyje. Architektui čia buvo suteikta galymybė vienu potėpiu artikuliuoti labai svarbią urbanistinę erdvę- A.Baranausko skverą kartu Šventosios pakrante ir bažnyčios prieigomis.
Pasirinkta rami kalba. Susidaro įspūdis, kad architektas ištarė kelis žodžius ir buvo atsargus pridėti. Kaip tik toks diskretiškas sakymas ypač tinka šiai vietai.
Subalansuoti skvero gerbūvio elementai ir dangos, paprastai ir elegantiškai pasitinkančios bibliotekos tūrius, kurių mastelis, proporcijos, silueto charakteris- ypač tinkami šiai vietai. Santykyje su svarbiausiu kaimynu- bažnyčia- abejonių galėtų kelti nebent fasadų apdailai parinkta raudona plytelė, be aiškaus reikalo bandanti tęsti ikonišką bažnyčios medžiagiškumą.
Gerai komponuotos bibliotekos vidaus erdvės, reikiamose vietose atsiveria tarsi profesionalaus fotografo kadruoti daugiaplaniai upės slėnio ir Anykščių vaizdai. Pagrindiniame vestibiulyje lankytojo laukia netikėtas siurprizas- grindų stikle išeksponuota archeologinė krosnies fragmento atodanga, liudijanti senovėje čia buvus gyvenvietę.
Viduje tvyro demokratiška atmosfera- daugiafunkcė pereinama renginių erdvė antrame aukšte, už jos administracija. Kitur- tiesiog skaityklos, su knygomis ir Anykščių atmosfera greta.
Ateityje, galbūt, miesto struktūra galės įgyti naują, nedidelį, tačiau svarbų matavimą: biblioteka pasiūlė ją pačią kertantį urbanistinį plyšį, trumpiausiu keliu sujungsiantį pagrindinę miesto aikštę su Šventosios pakrante.
MŪSŲ PARTNERIAI
