XX amžius Lietuvos istorijoje, tikėtina, išliks kaip vienas reikšmingiausių ir dinamiškiausių architektūros raidos laikotarpių. Du pasauliniai karai, carinė ir sovietinė okupacija bei su tuo susijusios kultūrinės, politinės ir ekonominės permainos lėmė nacionalinės architektūros mokyklos raidos pertrūkius. XIX a. Vilniaus universitete buvo uždrausta rengti architektus, ir šitai, kartu su draudimais statyti bažnyčias bei Rusijos architektų protegavimu, lėmė, kad XX a. pradžioje dauguma svarbiausių Lietuvos valstybinių objektų buvo patikėti projektuoti atvykusiems stačiatikiams, o dauguma privačių – Vokietijos ir Šiaurės šalių architektams.
Tarpukariu, per du Nepriklausomybės dešimtmečius, architektų profesinė bendruomenė susiformavo iš naujo. Skirtinguose kraštuose įgiję išsilavinimą ir profesinę patirtį architektai: Vladimiras Dubeneckis (gimė 1888 m. Zmejinogorske, Rusijoje, mirė 1932 m. Karaliaučiuje, studijavo Peterburgo dailės akademijoje), Mykolas Songaila (gimė 1874 m. Kuzmine, Rusijoje, mirė 1941 m. Kaune, studijavo Peterburgo dailės akademijoje), Karolis Reisonas (latv. KārlisReisons, gimė 1894 m. Peterupėje, Latvijoje, mirė 1981 m. Adelaidėje, Australijoje, studijavo Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute), Stasys Kudokas (gimė 1893 m. Kapinės k., Panevėžio apskr., mirė 1988 m. Los Andžele, JAV, studijavo Romos karališkojoje architektūros mokykloje), Vaclovas Michnevičius (gimė 1866 m. Strebeikiuose, Jonavos vlsč., mirė 1947 m. ten pat, studijavo Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute), Edmundas Alfonsas Frykas (gimė 1876 m. Kaune, mirė apie 1944 m. Vokietijoje, studijavo Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute) ir kiti padėjo pagrindus formuotis savitai vietos architektūros mokyklai. Čia, skirtingai nei aplinkiniuose kraštuose, organiškai ir kūrybiškai dera istorinių stilių patirtys ir modernumas.
Dalis minėtųjų architektų nuo 1922 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas, VDU) Technikos fakultete rengiant architektūros specializacijos statybos inžinierius. Mokyklos absolventai: Kazys Krikščiukaitis (gimė 1901 m. Tichvine, Rusijoje, mirė 1965 m. Bostone, JAV), Jonas Mulokas (gimė 1907 m. Jusiagiryje, Rokiškio raj., mirė 1983 m. Santa Monikoje, JAV), Jonas Virakas (gimė 1905 m. Seredžiuje, Jurbarko r., mirė 1988 m. Kaune), Adolfas Lukošaitis (gimė 1906 m. Sankt Peterburge, mirė 1993 m. Kaune), Feliksas Bielinskis (gimė 1904 m. Vynupėje, Panevėžio r., mirė 1986 m. Kaune) kartu su užsienyje įgijusiais išsilavinimą architektais Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu (gimė 1893 m. Linkavičiuose, Pakruojo vlsč., mirė 1993 m. Vilniuje, studijavo Rygos politechnikos institute, Romos karališkojoje architektūros mokykloje), Steponu Stulginskiu (gimė 1908 m. Sankt Peterburge, mirė 1995 m. Vilniuje, studijavo Prahos technikos mokykloje), Jonu Kova-Kovalskiu (gimė 1906 m. Garniuose, mirė 1977 m. Londone, studijavo Grenoblio regioninėje architektūros mokykloje), Broniu Elsbergu (gimė 1901 m. Pasandravyje, Raseinių apskr., mirė 1998 m. Brigantine, JAV, studijavo VDU, Tulūzos ir Briuselio universitetuose) ir kitais formavo savitą šalies architektūros braižą.
Deja, po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje liko vos keletas kūrėjų. Pirmąjį pokario dešimtmetį Lietuvos architektūrą kūrė daugiausia iš tuometinio Leningrado atvykę architektai. Tačiau tuo pat metu Vilniaus dailės institute jau buvo rengiama vietos architektų karta. Tuomet įgiję architekto profesiją Vytautas Brėdikis (gimė 1930 m. Biržuose), Nijolė Bučiūtė (gimė 1930 m. Kaune, mirė 2010 m. Vilniuje), Vytautas Čekanauskas (gimė 1930 m. Šiauliuose, mirė 2010 m. Vilniuje), Justinas Šeibokas (gimė 1929 m. Kaune), Algimantas Mačiulis (gimė 1931 m. Kaune), Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai (gimė 1928 m. Kaune) vėliau tapo tikromis legendomis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Vertinant architektūros žinomumą geografinio paplitimo aspektu, tai – neabejotinai rekordinės žinomumo aprėpties metas. Šios architektų kartos nuopelnas, kad XXI a. pradžioje modernizmo architektūros tyrinėtojai (pavyzdžiui, Hansas Ibelingas1) pokario lietuvių (kaip ir Estijos bei Vidurinės Azijos architektų) kūrinius jau nagrinėja kaip integralią to meto meninių madų ir tendencijų dalį. Sunku patikėti, kad mūsų architektūros mokykla sugeba atsikurti per tokį trumpą laiką. Galime tik spėti, koks šiuolaikinės Lietuvos architektūros statusas būtų šiandien, jei ne politinės XIX–XX a. stichijos. Įsivaizduokime šiandienos architektą, kurio mokytojo mokytojo mokytojas – Laurynas Gucevičius…
Kita vertus, atrodytų, visai neseniai netekome paskutiniųjų tarpukario mokyklos tradicijų nešėjų, tačiau apie juos žinome gana mažai. Neturime net ir A. Lukošaičio kūrybos fundamentalaus tyrimo. Keli paskelbti straipsniai2 bei enciklopedinės žinios3 yra svarbi, bet nepakankama medžiaga. V. Landsbergio-Žemkalnio palikimas nagrinėtas plačiau4,5, tačiau žinios apie australiškąjį (1946–1953 m.) periodą fragmentiškos6. Ką žinome apie Jono Virako kūrybą? Fragmentiškai, bet vis aiškiau imame suvokti architektų rengimo Lietuvos universiteto Technikos fakultete reikšmę, bandome identifikuoti užsienyje įgyto architekto išsilavinimo svarbą šalies architektūros raidai, bet vargu ar objektyviai galime įvertinti 1945 m. lapkričio mėn. Britų užsienio reikalų ministerijos leidimu Hamburge įkurto Baltijos universiteto7 (Baltic University), sudaryto iš 8 fakultetų, tarp kurių buvo ir Architektūros ir inžinerijos fakultetas, reikšmę lietuviškosios architektūros raidai.
Užsienio šalių architektūrą kūrę lietuviai taip pat vis dar lieka už šiandienos tyrimų ribų. Gal jų palikimą turėtų tirti tų šalių mokslininkai? Galbūt. Tačiau Lietuvos architektūros kontekste jų kūryba gali atsiskleisti kitomis vertėmis. Pavyzdžiui, kaip kito tarpukariu aktyviai diskutuotos ir brandintos tautinės architektūros idėjos, kokį poveikį darė Tėvynės ilgesys ir kaip tai derėjo su pasaulinėmis architektūros tendencijomis? Vis dažniau humanitarinių mokslų tyrimų objektu tampa nacionalinio, konfesinio identiteto klausimai. Architektūros idėjų migracijos ir integracijos klausimus taip pat dažnai svarstome tik viena kryptimi – iš užsienio į Lietuvą, bet iš kuklumo nedrįstame patikrinti, ar egzistuoja priešinga kryptis.
Suprantama, kad šiame straipsnyje neatskleisime visų rūpimų klausimų, tai – fundamentalesnių tyrimų reikalaujanti užduotis, tačiau galime bent trumpai apžvelgti turimus duomenis.
XX a. II pusėje užsienyje kūrusius lietuvius architektus sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes: 1) architektai, aktyviai kūrę Lietuvoje ir karo metais pasitraukę į Vakarus; 2) architektai, gimę ir augę Lietuvoje, bet kūrę tik išeivijoje;3) užsienyje gimę ir kūrę lietuvių kilmės architektai; 4) sovietinės okupacijos metais išvykę į užsienį architektai. Neabejojama, kad visos architektų grupės sukūrė vertingų kūrinių, tačiau atsižvelgdami į šio teksto apimtį ir tai, kad mažiausiai žinome apie išeivijoje kūrybinės brandos pasiekusius architektus, susitelksime ties antrąja grupe.
Daugiausiai žinių turime apie ir Lietuvoje, ir išeivijoje kūrusius architektus Joną Kovą-Kovalskį8 ir Stasį Kudoką9. Kol kas beveik nieko nežinome apie daugelio tarpukariu garsių architektų veiklą išeivijoje, tarp jų: Felikso Vizbaro10 (gimė 1880 m. Zubiškiuose (dab. Ragadžiai), Panevėžio apskr., mirė 1966 m. Miunchene, Vokietijoje, studijavo Rygos politechnikos universitete, 1909–1918 m. dirbo Ukrainoje), Bronio Elsbergo11, Jono Jasiukaičio12(gimė 1894 m. Kaune, mirė 1976 m. Čikagoje, JAV, studijavo Lietuvos universitete), Nikolajaus Aleksandro Mačiulskio13 (gimė 1903 m. Virbalyje, mirė JAV, studijavo Berlyno Scharlottenburgo aukštojoje technikos mokykloje), Antano Novickio14(gimė 1894 m. Diržių k., Žeimeliovls., Šiaulių aps., mirė JAV, studijavo Rygos politechnikos institute, Kijevo ir Versalio karo inžinerijos mokyklose), Algirdo Mošinskio15 (gimė 1905 m. Sankt Peterburge, mirė 1991 m. Brazilijoje, studijavo Sorbonoje (archeologiją) ir Scharlottenburgo aukštojoje technikos mokykloje), Jurgio Okunio16 (gimė 1910 m. Maskvoje, mirė 1989 m. Niujorke, JAV, studijavo VDU), Algirdo Šalkauskio17 (gimė 1903 m. Šiauliuose, mirė Kanadoje, studijavo Saksonijos aukštojoje technikos mokykloje Drezdene), Vlado Švipo18 (gimė 1900 m. Palėvenių k. Pasvalio r., mirė 1968 m. Niujorke, JAV, studijavo Bauhauso mokykloje ir Oldenburgo inžinerijos akademijoje Vokietijoje), Vytauto Trečioko19 (gimė 1912 m. Biržuose, mirė Kanadoje, studijavo EcoledesTravauxPublic et Batiment, Paryžiuje, vėliau VDU) ir kitų.
Menakai pažįstami Lietuvos architektų bendruomenei užsienyje augę lietuvių kilmės architektai. Archiformoje skelbti straipsniai apie 1941 m. Kaune gimusį ir per karą į Vakarus pasitraukusį, nuo 1949m. JAV gyvenantį architektą Rimantą Griškelį20 bei 1949 m. Tauragėje gimusį ir į JAV 1949 m. su šeima pasitraukusį architektą Algimantą Bublį21.
Geriau žinomi Lietuvoje gimę ir augę, bet kūrę tik išeivijoje architektai: Edmundas Arbas-Arbačiauskas, Jurgis Gimbutas, Jonas Mulokas, Alfredas Kulpa-Kulpavičius, Jonas Pajaujis. Menkai žinome apie Erdvilo Masiulio, Jurgio Rimvydo Žukausko, Marshallo Erdmano, Broniaus Aro-Čekausko22 (Bruno Aras, gimė 1921 m. Kaune, mirė 2010 m. Los Andžele, studijavo VDU, Hanoverio aukštojoje technikos mokykloje) kūrybą.
Architektas Raymondas (Raimundas) Matulionis retam Lietuvoje žinomas kaip ViskonsinoMedisono universiteto profesorius, ilgametis VGTU mokslo žurnalo „Urbanistika ir architektūra“ redakcinės kolegijos narys. Eduardo (Edward) Vitkaus (gimė 1928 m., mirė 2003 m. Čikagoje, JAV) pavardę žino tik architektūros studentai, gavusieji šio architekto įsteigtą ir „Lietuvių fondo“ iki šių dienų teikiamą stipendiją, nors nekrologe „Chicago Tribune“23 laikraštyje jis vadinamas garsiu architektu. Apie Antano Vytauto Švedo (gimė 1948 m. Wurzberge, Vokietijoje) kūrybą susidaryti įspūdį galime tik iš trumpo projektų sąrašo prof. Algimanto Mačiulio sudarytoje knygoje „Lietuvos architektai“24.
Šių architektų profesinė, akademinė veikla lietuviškojoje istoriografijoje dar nesulaukė deramo dėmesio. Kitą vertus, teisintis informacine izoliacija sovietmečiu taip pat nereikėtų, nes menkai težinome ir apie sovietinėje erdvėje kūrusių lietuvių architektų palikimą. Pavyzdžiui, apie profesoriaus Raimundo Arno Dineikos (gimė 1928 m. Rimkūnuose, mirė 2006 m. Vilniuje, studijavo KPI) Leningrado periodą žinios labai fragmentiškos, o apie Lenino premijos laureatą, Olimpinio miestelio ir Naujųjų Čeriomuškų bendraautorį architektą Leoną Aranauską25 (g. 1921 m. gruodžio 12 d. Kaune, studijavo Maskvos architektūros institute) iš viso retas tėra girdėjęs. Archiformoje skelbtas straipsnis apie sovietmečio pabaigoje iš Lietuvos į JAV pasitraukusius architektus Aleksandrą Zareckį26, Dainių Rimvydą Glinskį27. Tačiau ką žinome apie architektus pasitraukusius sovietmečiu į pavyzdžiui, Izraelį (vienas tokių Aleksandras Aronas)?
Edmundas Arbas-Arbačiauskas (gimė 1913 m. Karsakų k., Kaišiadorių r., mirė 2004 m. Santa Monikoje, JAV) – vienas išsamiausiai Lietuvoje reprezentuotų išeivijos architektų. 1992 m. Vilniuje išleistas albumas „Architektas Edmundas Arbas-Arbačiauskas. Architektūra, tapyba, piešiniai“28, 2001 m. paskelbtas enciklopedinis Jūratės Tutlytės tekstas29 apie architektą, 2013 m. Kazio Varnelio namuose-muziejuje Vilniuje surengta 100-osioms jo gimimo metinėms skirta paroda. 1999 m. Lietuvos architektų sąjunga E. Arbui-Arbačiauskui skyrė Architektūros riterio ordiną, o architektas Gytis Ramunis įvadiniame knygos straipsnyje trumpai apžvelgė jo kelią į architektūrą.
Tais pačiais metais išvyksta į JAV. Palaipsniui įsitvirtina projektavimo įmonėse, 1950 m. Detroite baigia Lawrence‘o technikos universitetą, dirba jame asistentu, kartu su Architektūros katedros dekanu prof. dr. EarluPellerinu projektuoja universiteto išplėtimą, vėliau įsidarbina pasaulinio masto architekto EeroSaarineno įmonėje. 1956–1958 m. pereina profesinės atestacijos procedūrą. 1959 m. persikelia į JAV Vakarus, pradeda dirbti „StarkJosensandNacht“ įmonėje, taip pat bendradarbiauja su „CharlesLuckman“, „DannielMannJohnson&Mendenhall“, „EdwardDurell“. 1969 metais Arbas įkuria įmonę „Edmund Arbas, Inc. AIA Associates“, po metų priėmęs partnerį – „Arbas-BurtonAssoc.“
Stilistiškai ir tipologiškai įvairų architekto kūrybinį palikimą taikliai ir lakoniškai apibūdino šviesaus atminimo architektas Gytis Ramunis: „Jis projektavo bankų ir universitetų pastatų kompleksus, skirtus Amerikos visuomenei, pažymėtus internacionalinės architektūros ženklu, ir Kalifornijos gyvenamuosius namus, turinčius būdingų organiškosios architektūros bruožų, lietuvių išeivijai skirtus pastatus, kuriuose kartais nostalgiškai naudojami tautinės architektūros elementai ir ornamentika, surenkamus ekonomiškus pastatus, monumentus ir paminklus, kur nevaržo užsakovo poreikiai, kūrybiškai parenkamos plastinės raiškos priemonės“30. Grupė Arbo kūrinių įvertinti konkursuose: pirmosiomis vietomis įvertinti Lietuvos atstovybės rūmų Brazilijoje projektas (1959), lietuviško stiliaus vasarnamio ir lietuviško stiliaus namo projektai (1970), rašytojo Pulgio Andriušio paminklo Adelaidėje projektas (Australija, 1971), ekonomiškų surenkamųjų namų projektas (1980), trečioji vieta skirta už Amerikos paviljono Niujorko pasaulinėje parodoje projektą (1964).
Kita Arbo asmenybės pusė – visuomenininkas ir architektūros teoretikas. Nuo 1959 m. jis buvo aktyvus Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos veikėjas, paskelbė straipsnių pasaulio ir lietuviškosios architektūros temomis. Arbo įsitikinimu, skeptiškas požiūris į tautiškumą lietuvių išeivijos architektūroje yra nepagrįstas: „Sunku apibrėžti architektūros ar apskritai meno tautiškumą, tačiau jis nepaneigiamas. Didieji mūsų amžiaus moderniosios architektūros kūrėjai atėjo iš įvairių tautų. LeCorbusier pagal tautybę šveicaras, bet Prancūzijos pilietis; L. MiesasvanderRohe vokietis, F. L. Wrightas amerikietis, A. Saarinenas suomis, M. Yamasaki japonas. Visi skirtingi, su tam tikru iš prigimties tautiniu atspalviu. Taip ir lietuviui architektui tautybė negali būti kliūtis jo kūrybiškumui architektūroje išreikšti31.“ Arbas spaudoje reiškiasi ne tik kaip lietuviškos, bet ir kaip pasaulio architektūros tyrėjas, rašo apie sakralinės paskirties pastatų32, postmodernios architektūros33 menines tendencijas, nagrinėja MiesovanderRohe‘s kūrybą34.
Jurgis Gimbutas (gimė 1918 m. Maskvoje, mirė 2001 m. Arlingtone, šalia Bostono) – išeivijos statybos inžinierius ir architektūros tyrėjas, ko gero, daugiausiai prisidėjęs prie lietuviškosios architektūros plėtojimo. Apie šios iškilios asmenybės indėlį į pasaulio ir Lietuvos architektūrą bei statybos inžineriją „Archiformoje“ straipsnį yra publikavęs akademikas, architektas Algimantas Miškinis35. 1941 m. baigęs Lietuvos universiteto Technikos fakultetą, 1948 m. Štutgarto aukštojoje technikos mokykloje įgijęs inžinerijos mokslų daktaro laipsnį, 1949 m. atvykęs į Bostoną pradėjo dirbti stambioje inžinerinio projektavimo įmonėje „Fay, SpoffordandThorndike“. Joje dirbo iki 1983 m. – kol išėjo į pensiją. Pradėjęs braižytoju, Gimbutas 1967 m. jau buvo įmonės dalininkas ir vienas iš vicedirektorių. Per 35 praktikos metus jis parengė daugiau nei 100 civilinių, pramoninių, infrastruktūrinių statinių gelžbetonio, metalo ir medžio konstrukcijų projektų. Tarp jų – povandeninių laivų dokas Portsmunde ir konteinerių terminalas Bostone su tuomet didžiausiu JAV gelžbetoniniu vandens rezervuaru, perdengtu skliautine plieno konstrukcija.
Akademikas Miškinis atkreipia dėmesį, kad dėl sėkmingos profesinės karjeros Gimbutas galėjo skirti pakankamai dėmesio savo hobiui – kaimo architektūros tyrimams. Lietuvoje jis geriausiai žinomas kaip itin populiarios ir jau dviem leidimais išleistos (1999 ir 2004 m.) knygos „Lietuvos kaimo trobesių puošmenys“36 autorius. Gimbutas daktaro disertacijoje tyrinėjo XIX a. lietuviško namo konstrukcijas. Dėsninga, kad ši tema autorių lydėjo visą gyvenimą – jis paskelbė Mažosios Lietuvos ir lietuvių sakralinės architektūros tyrimus, gausiai publikavo tyrimų rezultatus JAV lietuvių kultūrinėje spaudoje. Gilias vernakuliarios architektūros žinias autorius meistriškai panaudojo moderniosios architektūros kritikai.
Nuoširdi ir konstruktyvi tautinio stiliaus apraiškų kritika, manytina, ne tik buvo naudinga to meto išeivijos architektūriniam elitui, bet galėtų pasitarnauti ir šiandienos Lietuvoje vykstančioms (ne visada produktyvioms) diskusijoms apie architektūros estetiką saugomose teritorijose. Pavyzdžiui, Gimbutas, kritikuodamas pastatytas inžinieriaus architekto Jono Muloko bažnyčias Čikagoje ir St. Louise, suprojektuotą architekto dr. Stasio Kudoko bažnyčią Toronte, architekto Jono Kovos vienuolyno koplyčią Čikagoje, architekto dr. Alfredo Kulpos-KulpavičiausWinnipego bažnyčios modelį, teigė37: „Lietuviškų koplytėlių ar varpinių bokštų formų pakartojimas betone ar akmenyje jau pasidaro originalo modelis, kopija, nebeišlaikanti logiško ryšio tarp formos ir panaudotos medžiagos. Be to, anksčiau paminėtasis eksperimentas Čikagoje įnešė dar du elementus, nebeatitinkančius lietuvių sodžiaus architektūros originalų: tai pakeistas mastelis (padidinimas) ir pakeista aplinka. Ant žemės statomi lietuviški stoginiai kryžiai yra tam tikro žmogui artimo ir turimų techniškų priemonių apriboto dydžio. Užkėlus juos ant bažnyčios bokšto, tenka juos padidinti ir matyti visiškai kitokioje perspektyvoje. Išimtas iš savo natūralios gimtinės aplinkos, padidintas ir įterptas tarp kitų miesto pastatų, lietuvių sodžiaus meno kūrinys nustoja savo charakterio. Jei toksai bokštas dar gali būti patrauklus ir savas mums, gyvai atsimenantiems Lietuvos sodybų, kapinių bei pakelių kryžius, ką jis sakys čia augančioms kartoms ir svetimtaučiams? Ar neatrodys tasai lietuviškas bokštelis-koplytėlė ant maždaug barokinės ar maždaug romaniškos bažnyčios kaip išgalvotas tų senų ir žinomų stilių priedas?“ Apibendrindamas Gimbutas atkreipė dėmesį, kad architektų Alvaro Aalto, EeroSaarineno kūryba „yra nauja banga, atitinkanti pakitusias civilizacijos sąlygas, ir dėl to toji banga yra vertinga meniniu požiūriu“, tačiau „jų pastatai skiriasi nuo kitų, nes jie yra suomių kūryba, ir tatai neliko nepastebėta amerikiečių spaudoje ir visuomenėje“38.
Jonas Mulokas (gimė 1907 m. Jusiagiryje, Rokiškio raj., mirė 1983 m. Santa Monikoje, JAV) – vienas ryškiausių kūrėjų išeivių architektūriniame gyvenime. J. Mulokui dar esant gyvam kunigas Petras Celiešius iš architekto archyvų sudarė jo kūrybą pristatantį leidinį „J. Muloko architektūra“39, tačiau išleistos knygos architektas nesulaukė40. JAV lietuvių leidinyje „Aidai“ J. Dainauskas paskelbė straipsnį „Architekto Jono Muloko lietuviškasis kelias41.“ Lietuvos skaitytojams bene pirmą kartą jo kūryba pristatyta 1996 m. „Archiformoje“. Straipsnio autorė šviesaus atminimo architektė profesorė Elena Nijolė Bučiūtė tuomet rašė42: „Jonas Mulokas – vienas iš nedaugelio, atsisakęs sekti europinės architektūros stiliais, bet užsibrėžęs sukurti naują lietuvišką architektūrą lietuvių liaudies architektūros pagrindu.“ Architektūros link valstiečių vaiką pastūmėjo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio vieša paskaita Rokiškyje. 1935 m. baigęs studijas Lietuvos universiteto Technikos fakultete, atitarnavęs kariuomenėje, profesinę veiklą pradėjo 1937 m., nuo 1939 m. kartu su savo įkvėpėju architektu Landsbergiu-Žemkalniu dirbo atstatant Vilniaus architektūros paminklus. Nors ankstyvasis jo kūrybos periodas Tėvynėje dar skendi migloje, žinomiausias jo projektas yra 1942 m. atstatyta 1796 m. nugriauta Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo viršutinė dalis – Jogailaičių karūna. Žemkalnis suprojektavo kryžių. Karūna buvo gaminama iš nuardyto svogūninio kupolo skardos be jokių leidimų, nes bijota, kad vokiečių okupacinė valdžia rekvizuos skardą43. Lietuvoje architekto pavardė nuskambėjo ir 2012 m., kai architekto šeima pasiūlė Lukiškių aikštėje neatlygintinai pastatyti pagal Muloko projektą iš plieno atliktą 35 metrų aukščio lietuviško stogastulpio interpretaciją. Tuomet Vyriausybė apsvarsčiusi pasiūlymą nusprendė laikytis nuostatos, kad paminklas Laisvės kovoms turi būti išrinktas konkurso keliu.
Vis dėlto svarbiausieji architekto kūriniai yra JAV: Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia SaintLouise (1956), Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Čikagoje (1957), Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia Kasteryje (1966), Kryžiaus kelio koplyčia Kenebankporte (1963). Muloko kūryba – bene vienintelė tokio masto lietuvių liaudies meno interpretacija šiuolaikinės architektūros priemonėmis.
Toks kūrybinis metodas tapo pagrindu plačioms lietuvių bendruomenės diskusijoms tautinės architektūros tema. Kartu šie kūriniai klojo pagrindus platesniam pripažinimui – Niujorke 1962 m. pastatyta lietuvių parapijos Kristaus Atsimainymo bažnyčia (interjeras su dailininku V. K. Jonynu, pav.) kartu su Saarineno TWA pastatu Kenedžio oro uoste tapo Niujorko architektūros metų įvykiu – abu kūriniai apdovanoti pirmojo laipsnio premija. Šis kūrinys įvertintas ir Čikagoje vykusiame Amerikos architektų suvažiavime, kur savo projektus pristatė ir Brazilijos, Argentinos bei Kanados architektai. Šiame renginyje puikiai įvertintas ir kitas Muloko kūrinys – tėvų kapucinų Indėnų misijos kompleksas, kur autorius etninio meno interpretacijos įgūdžius jau taikė indėnų meno pagrindu. Vėliau, 1970–1974 m. projektuodamas ir įgyvendindamas Lietuvių jaunimo centrą Čikagoje, architektas ėmėsi nacionalinius bruožus kurti profesionaliojo meno pagrindu – pastato pagrindiniame fasade iš 6000 plytų savo rankomis sudėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Vyčio preliudą“.
Architektas aktyviai reiškėsi ir visuomeninėje veikloje. Nuo 1957 m. ėjo Amerikos Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos Čikagos skyriaus pirmininko pareigas. 1979 m. paskirtas Dailiųjų menų klubo (Kalifornija) pirmininku. 1976 m. Australijoje išleido knygą „Vilnius lenkų okupacijoj“44.
Jurgis Rimvydas Žukauskas (gimė 1933 m. Kaune, mirė 2005 m. Niujorke, JAV) šiandienos Lietuvos architektų žinomas kaip stipendijos gabiausiems architektūros studentams steigėjas, siauresniame rate – kaip garsaus Lietuvos architekto Gedimino Baravyko pusbrolis. Teikiama stipendija, neabejotinai, tiesiogiai įtakoja Lietuvos architektūros ateitį. Ši iniciatyva ne vieną jauną asmenybę motyvavo giliau ir atsakingiau žvelgti į pasirinktą profesiją, sunkesniais etapais neiškeisti jos į lengvesnę. Didelė dalis stipendijos laureatų šiandien jau žinomi, aktyviai projektuojantys architektai.
Rimvydas Žukauskas 1944 m. su šeima pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, 1949 m. – į JAV, apsistojęs Niujorke liko čia visam gyvenimui. 1959 m. Kolumbijos universitete įgijo architekto išsilavinimą, vėliau, po karo tarnybos, Niujorko valstijoje tapo atestuotu architektu. Dirbo įvairiose architektūros bendrovėse, suprojektavo daugybę įvairios paskirties ir apimties pastatų, iš kurių svarbesni: NewHampshirePlaza (1969), Niujorko Hofstros universiteto Gyvybės mokslų centras (1970, pav.), Mažųjų Neturto seserų senelių namai Niujorke (1970), viešbutis Indijoje, Bombėjaus mieste. Paskutinius 15 gyvenimo metų jis dirbo architektūros administratoriumi Niujorko transporto įstaigoje, padėjo sūnui įsteigti statybos įmonę ir joje projektavo gyvenamuosius namus45.
Alfredas Kulpa-Kulpavičius (gimė 1923 m. Baisogaloje, mirė 2007 m. Druskininkuose) 1998 m. „Archiformoje“ publikuotame Mortos Baužienės straipsnyje46 pristatomas tokiais žodžiais: „Kai Lietuvoje nebuvo „Baroko kelio“ programos, kai daugybė paminklų buvo naikinama, o bažnyčiose sandėliuojami kopūstai, apie lietuvišką baroką vokiečių ir anglų kalbomis rašė architektas inžinierius dr. Alfredas Kulpavičius.“
Nuo 1941 m. Kulpavičius studijavo iš karto dviejose aukštosiose mokyklose: VDU – Architektūrą, Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute – tapybą. Karo metais emigravęs į Vokietiją trumpai studijavo Hanoveryje, bet architekto išsilavinimą įgijo Darmštato technikos universitete. Po studijų liko dirbti universiteto Projektavimo ir bažnyčių statybos katedroje asistentu. Čia architektas parengė ir 1951 m. apgynė daktaro disertaciją apie barokinę sakralinę architektūrą Lietuvoje („DerBariockindenSakralbautenLitauens, 16–17 Jh.“). Gyvendamas Vokietijoje jis aktyviai dalyvavo Lietuvos inžinierių tremtinių sąjungos veikloje. Organizacija, siekusi suvienyti profesinę bendruomenę, organizavo daug konkursų Lietuvai aktualiomis temomis. Viename iš jų – ūkininko gyvenamojo kambario interjero – 1947 m. Kulpavičius įvertinamas pirmąja premija. 1951 m. architektas laimėjo Darmštato universiteto studentų bendrabučio kambario įrengimo projekto konkursą. 1952 m. išvykęs į Kanadą dirbo įvairiuose projektavimo biuruose, o 1965 m. įsteigė įmonę „AlfredKulpa, Dr. Ing. Arch., ArchitectandPlanes“. Kanadietiškąjį kūrybos periodą architektas taip pat pradėjo laimėjimu – lietuvių Šv. Jono parapijos bažnyčios projekto konkurse. 1954 m. projektas buvo įgyvendintas. Sakralinės architektūros tyrėjas ir kūrėjas lietuvių diasporai taip pat sukūrė ir įgyvendino daug projektų: Kanadoje – dviejų Aušros Vartų bažnyčių (Hamiltone 1953 m. ir Monrealyje 1954 m.), Šv. Jono bažnyčios Toronte (1954) ir Šv. Kazimiero bažnyčios Vinipege (1954 m., pav.), Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Londone, Ontarijo provincijoje Kanadoje (1964), Prisikėlimo bažnyčios Toronte (1965, 1978), Lietuvos Kankinių parapijos bažnyčios Mississaugoje, Ontarijuje (1978), Dievo Apvaizdos bažnyčios su kultūros centru JAV, Detroite (1977). Pagal Kulpavičiaus projektus Ontarijuje pastatytos Šv. Mandičiaus Tomo (1980 m., Londonas) ir Šv. Trejybės (1992 m., Okvilis) bažnyčios kroatų bendruomenei, Canutillo vietovėje, Teksase (1953, JAV) – bažnyčia meksikiečių bendruomenei. Pagal architekto projektus Kanadoje ir JAV pastatyta daugybė kryžių, koplyčių, antkapių ir kitokių paminklų.
Architektas dr. A. Kulpavičius buvo aktyvus visuomenininkas, Ontarijo architektų sąjungos, Kanados Karališkojo architektūros instituto, Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, paskelbė daug straipsnių dailės, architektūros istorijos, bendruomenės gyvenimo temomis. 2007 m., jau gyvendamas Druskininkuose, architektas interviu vietos laikraščiui apibendrino savo projektų tipologinę sudėtį47: „Gyvenamieji pastatai, fabrikai, parduotuvės – visokių projektų buvo, nedariau tik ligoninės.“ Paskutinis jo projektuotas objektas – koplyčia Toronto slaugos namuose.
Jonas Pajaujis (gimė 1920 m. Zubrių kaime, Marijampolės aps., mirė 2000 m. Švedijoje) – tai „užsispyrėlis, kurio diplomas – talentas“. Taip jį apibūdino Petras Palilionis48. Lietuvoje plačiau žinomas kaip rezistencinių kovų dalyvis, Pavergtųjų tautų atstovybės Švedijoje narys, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, lietuvių diasporos Švedijoje leidinio „Pragiedruliai“ vienas iš leidėjų. Architekto asmeninė biblioteka 2004 m. perduota Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai49. Nuo 1938 m. jis studijavo VDU architektūrą, prasidėjus karui įsitraukė į pogrindinę veiklą, už tai gestapo buvo kalintas Štuthofe, vokiečiams traukiantis, su kitais kaliniais paliktas dreifuojančioje baržoje, kurią srovė nunešė iki Danijos krantų. Iš čia įkurtos pabėgėlių stovyklos Pajaujis išvyko į Švediją ir liko ten visam gyvenimui. Gotlande esančioje architekto sodyboje 2011 m. atidengtas paminklinis akmuo Lietuvos ir Švedijos rezistencinėms kovoms atminti50.
Architektūrinis Jono Pajaujo palikimas nagrinėtas „Archiformoje“51. Svarbesni projektai – Katrienholmės miesto bendrasis planas, turgavietė (Hötorget) Stokholme (apie 1960). Dirbdamas YngvėsTegnério biure vadovavo draudimo kompanijos „Folksam“ administracinio komplekso Farstoje, Stokholme, projektavimui ir įgyvendinimui (1962–1964). Vėliau architektas persikraustęs į Gotlandą pradėjo dirbti Visbio muziejuje, rinko duomenis apie neišlikusias vietos viduramžių bažnyčias. Remdamasis sukauptomis žiniomis sukūrė detalius devynių bažnyčių maketus, kurie saugomi Visbio muziejuje.
Erdvilas Zigmantas Masiulis52 (gimė 1922 m. Kaune, mirė 1983 m. Australijoje) – architektas, siekęs „padėti žmogui gyventi platesniuose matavimuose“. Taip jį apibūdino Kazys Janulis. Straipsnyje „Erdivilas Masiulis – BeverlyShores architektas“ autorius, įkvėptas Masiulio kūrybos, suformuluoja šiuolaikinės architektūros esmę: „Moderniojoje architektūroje ne tiek svarbus autoriaus jausminis pasisakymas ar asmeninis dvasios skrydis, kiek priežastingumas, aiškumas, tikslumas ir griežtumas, tarnaujantis ir gerai suorganizuotam išraiškumui, ir galutiniam siekiui – poezijai.“
Deja, tai kol kas išsamiausias rastas architekto kūrybinio kelio aprašymas. Masiulis nuo 1941 m. studijavo VDU architektūrą, 1944 m. emigravo į Vokietiją, kur 1949 m. įgijo architekto išsilavinimą Štutgarto aukštojoje technikos mokykloje. Iš čia išvyko į Australiją, vėliau, 1955 m., į JAV. Dirbo stambiose projektavimo įmonėse, tuo pat metu projektavo vienbučius gyvenamuosius namus. Galiausiai apsisprendė architektūros pramonę iškeisti į mažiau pelningą architektūros kūrybą. Persikraustęs į nedidelį BeverlyShoreso miestelį įsidarbino smulkioje projektavimo įmonėje ir ėmėsi norimos kūrybos – vienbučių namų. Turbūt stambiausias šio laikotarpio objektas buvo Lituanicos parkas BeverlyShoreso miestelyje. 1972 m. čia pastatyta Kanadoje gyvenusio lietuvio Juozo Bakio skulptūra. Tačiau gyvenamoji architektūra, kurta dažnai vietos lietuvių užsakymu, pasitelkus į pagalbą brolį konstruktorių Visvaldą, yra unikali kūrinių grupė, kuriai būtina paskirti atskirą tyrimą. Žurnalas „ModernSteelConstruction“ (1969 m. Nr. 1) Masiulio kūrinį apibūdina taip: „Architekto meistriškas struktūros traktavimas pasiekia daugiau, nei inžinerija reikalauja.“
MarshallasErdmanas (MaušasErdmanas, gimė 1922 m. Tveruose, mirė 1995 m. Madisone, JAV) – litvakas, artimas Franko LoydoWrighto draugas ir bendražygis. 1939 metais išvyko gyventi į Čikagą, baigęs mokyklą studijavo architektūrą Ilinojaus universitete Urbanoje-Šampeinėje.
1943 m. įstojo į JAV karinių pajėgų inžinierių būrį. Grįžęs iš tarnybos, Viskonsino-Madisono universitete 1946 m. įgijo politikos mokslų bakalaurą. Erdmano 1951 m. įkurta statybų bendrovė „MarshallErdman& Associates“ vertėsi sveikatos apsaugos pastatų statyba. Pasaulinį pripažinimą pelnė penktajame dešimtmetyje pagal F. L. Wrighto projektus pradėti gaminti „MarshallErdmanPrefab Houses“53, kodiniu pavadinimu U-Form-It, reiškusiu galimybę pačiam pasistatyti asmeninį būstą vos už keletą tūkstančių dolerių. Su WrightuErdmanas taip pat įgyvendino Unitaristų universiteto bendruomenės namų (1949–1950), WyomingoValley mokyklos (1957) projektus.
1974 m. Erdmanas sukūrė pirmąjį modulinį medicinos įstaigos pastatą. Per savo karjerą Erdmanas JAV Vakaruose įgyvendino 500 namų, beveik 2500 medicininės paskirties objektų, nemažai mokyklų ir kitų projektų. Įmonėje dirbo 800 darbuotojų54. Maušas iš Tverų per keturis dešimtmečius sukūrė architektūros ir statybos verslą, kuris 2008 m. buvo įvertintas 247 mln. JAV dolerių. 2003 m. išleista knyga „Nepaprastas jausmas: Maršalo Erdmano gyvenimas“55, o jo verslo modelis pateikiamas pavyzdžiu mokomojoje literatūroje.
Aptarti keli objektai ir pavienės asmenybės nekompensuoja žinių trūkumo apie Lietuvoje fragmentiškai suvokiamą išeivijos architektūros pasaulį. Tam būtini išsamūs tyrimai, asmeninių archyvų analizė. Kad būtų nuo ko pradėti, pabandykime sau atsakyti, kiek žinomų pavardžių ir architektūros kūrinių atrasime šioje Edmundo Arbo teksto citatoje56: „Vaclovas Algimantas Navakas Adelaidėj, Australijoj, Fellovvof Royal Australian Institute ofArchitects. Projektai: Einfieldo mergaičių gimnazija, Švč. Širdies vienuolynas, Šv. Jono bažnyčia Morningtone, Šv. Margaritos bažnyčia Croydone, Prisikėlimo bažnyčia NorthUnley, viešbučių kompleksas Eucla Vakarų Australijoj ir kt. / Jonas Puiša, Sacramento, Calif. „TwinTowers“ valstybinės įstaigos kompleksas Sacramento. (American Institute ofArchitects paskirta I premija), biblioteka ir administracinis pastatas Harvard universitete, studentų namai San Franco universitete, LegislativeTowersSacramento, Technikos ir industrinio meno pastatas Fresno universitete ir kt. / Zubkus, Žemaitis and Associates, architektūros ir inžinerijos biuras, įsteigtas 1959 Chicagoj ir 1962 perkeltas į Lanham, Md., prie Washingtono.
Suprojektuota ir pastatyta per 100 stambių pastatų, tarp jų 400 vienetų apartamentinis kompleksas Marylande, prekybos centrai Marylande ir Virginijoj, komercinis pastatas Washingtone ir kt. / Vytautas Pelda suprojektavo pradžios mokyklą Crystal Lake, 111., muziejų Waukegane, 111., įstaigų pastatą Chicagoj. / Vytautas Balzaras – SwiftandCo. tyrimo laboratorijos, skerdykla ir mėsos konservavimo kombinatas Clovis, NewMexico, skerdykla ir mėsos perdirbimo kompleksas GrandIsland, Nebraska, potašo kasyklos pastatų projektas, Aliam, Saskatchevvan, Kanadoje. […] Be išvardintųjų, reikia dar prisiminti ir kitus architektus: Jurgį Okunį (laimėjusį ne vieną konkursą), Albertą Kerelį, V. Petrauską, […], Romualdą Bublį, Joną Nailį, Adolfą Tylių, Antaną Vytuvį (pranciškonų Kultūros židinio New York’e projektas) ir t. t.
Be abejonės, turime ir daug daugiau lietuvių architektų, užimančių aukštas vadovaujamas pozicijas įvairiose architektūrinėse kompanijose.“
Pastarojo meto visuomeninių procesų kaita Lietuvoje lėmė ir tai, kad tolygiai auga architektūros istorijos ir teorijos tyrimų svarba, todėl tikime, kad ateityje susidarys tinkama atmosfera ir gilesnėms išeivijos kultūrinio (ir architektūrinio) paveldo studijoms. JAV lietuvių dailininkų darbams skirtas tyrimas jau publikuotas57.
Dr. Liutauras Nekrošius
1Ibelings, Hans. EuropeanArchitectureSince 1890.SunPublishers, 2010.
2 Ziberkas, Leonidas. Adolfas Lukošaitis. Archiforma.2006, Nr. 4, p. 76–81. Taip pat: Ziberkas, Leonidas Pranas. Nubraižęs aiškius architektūros mokyklos kontūrus [apie prieškario Lietuvos architektą dr. Adolfą Lukošaitį] / Leonidas Ziberkas // Gedimino technikos universitetas. Vilnius: Technika. ISSN 1392-5857. 2006, Prieiga per internetą: http://www.vgtu.lt/upload/geduniv/visas.pdf.
3 Ziberkas, Leonidas. Adolfas Lukošaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. – 682 psl.
Kančienė, Jolita. Adolfas Lukošaitis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 661-662 psl.
4 Nakas, Algimantas. Architektas inžinierius Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo darbų konstruktoriai. Vilnius: Technika, 1997–129 psl.
5Petrušonis, Vytautas. Socialinio solidarumo motyvai architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kūryboje / Vytautas Petrušonis // Urbanistika ir architektūra = Townplanningandarchitecture. Vilnius: Technika. ISSN 1392-1630. T. 34, nr. 3 (2010), p. 128-137. Prieiga per internetą: http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_zur/tpa_vol34_no3_128-137_petrusonis.pdf.
6Kančienė, Jolita, Minkevičius, Jonas. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 90 psl.
7Tupčiauskas, Algirdas. Pabaltijo Šalių universitetas Hamburge – Pinneberge. Aidai, 1991, Nr.3, p. 206–211.
8 Mačiulis, Almantas. Jonas Kova-Kovalskis Lietuvoje ir emigracijoje. Urbanistika ir architektūra, 2004, t. XXVIII, Nr. 1, p. 41–46..
9 Juškienė, Regina. Architekto Stasio Kudoko kūryba Kaune. Kauno istorijos metraštis, 2006.
10 Mačiulis Algimantas. Lietuvos architektai. Vilnius: VDA, 2002, p. 597.
11Kančienė, Jolita. Bronius Elsbergas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, p. 478.
12Kančienė, Jolita. Jonas Jasiukaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 581.
13 Mačiulis, Algimantas. Lietuvos architektai. Vilnius: VDA, 2002, p. 406
14 Mačiulis, Algimantas. Lietuvos architektai. Vilnius: VDA, 2002, p. 450
15 Mačiulis, Algimantas. Lietuvos architektai. Vilnius: VDA, 2002, p. 438
16Budreika, Eduardas. Jurgis Okunis. Statyba ir architektūra, 1990, Nr. 3, p. 27
17 Mačiulis, Algimantas. Lietuvos architektai. Vilnius: VDA, 2002, p. 554
18 Mačiulis, Algimantas. Lietuvos architektai. Vilnius: VDA, 2002, p. 570
19 Mačiulis, Algimantas. Lietuvos architektai. Vilnius: VDA, 2002, p. 576
20Mituzienė, Aurelija. Rimantas Griškelis. Archiforma, 1998, Nr. 2, p. 81–86
21Mituzienė, Aurelija. Algimantas Bublys. Archiforma, 1997, Nr., p. 81–86
22 Bronius Aras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 705 psl.
23 Vitkus, Edward. ChicagoTribune, March 20, 2003.
24 Mačiulis, Algimantas. Lietuvos architektai. Vilnius: VDA, 2002
25Leonas Aranauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 704 psl.
26Mituzienė, Aurelija. Aleksandras Zareckis. Archiforma, 1998, Nr. 4, p. 81–84.
27Gecas, Saulius. Architektas Dainius Rimvydas Glinskis. Archiforma, 2000, Nr. 3, p. 57–58.
28 Arbačiauskas, Edmundas; Ramunis, Gytis. Architektas Edmundas Arbas Arbačiauskas. Vilnius: Vaga, 1992, 66 psl.
29Tutlytė Jūratė. Edmundas Arbas-Arbačiauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 708 psl.
30 Arbačiauskas, Edmundas; Ramunis, Gytis. Architektas Edmundas Arbas Arbačiauskas. Vilnius: Vaga, 1992, p. 9.
31 Arbas, Edmundas. Lietuvis architektas XX amžiuje. Aidai, 1974, Nr. 6, birželis
32 Arbas, Edmundas. Sakralines architektūros klausimu. Aidai, 1969, Nr. 3, kovas.
33 Arbas, Edmundas. Architektūros evoliucija ir technologinis postmodernizmas. Aidai, 1987, Nr.1, sausis.
34 Arbas , Edmundas. MiesvanderRohe – mūsų epochos architektas. Aidai, 1978, Nr. 3.
35 Miškinis, Algimantas. Jurgio Gimbuto inžineriniai projektai. Archiforma, 2000, Nr. 1, p. 57–59.
36 Gimbutas, Jurgis. Lietuvos kaimo trobesių puošmenys, 1999 m., 2-asis leidimas – 2004 m. ISBN 5-420-01401-7
37 Gimbutas, Jurgis. Ar gali būti lietuviška architektūra emigracijoje? Aidai, 1958, Nr. 4.
38 Gimbutas, Jurgis. Ar gali būti lietuviška architektūra emigracijoje? Aidai, 1958, Nr. 4., p. 178–181.
39Celiešius, Petras. J. Muloko architektūra. Los Angeles, Roma, 1983.
40Jono Muloko architektūra (recenzija) Aidai, 1985, Nr. 5. Prieiga per internetą: aidai.us
41Dainauskas J. Architekto Jono Muloko lietuviškasis kelias. Aidai, 1969, Nr. 1, p. 38.
42Bučiūtė, Nijolė. Architektas Jonas Mulokas (1907–1983). Archiforma, 1996, Nr. 2, p. 81–85.
43Kančienė, Jolita; Minkevičius, Jonas. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 50.
44Mulokas, Jonas. Vilnius lenkų okupacijoj, Tėviškės Aidai, Australija, 1976, 114 psl.
45 Žukauskienė, Nijolė. Architektas Rimvydas Jurgis Žukauskas (rankraštis)
46Baužienė, Morta. Architektas dr. Alfredas Kulpavičius. Archiforma, 1998, Nr. 2, p. 97
47Bočienė, Rasita. Dar galiu nuvažiuoti į MonteCarlo…Druskonis, 2007 m. sausio 19–25 d. Nr. 3 (883)
48 Mikšys, Kęstutis; Prikockis, Gintaras. Architektas Jonas Pajaujis. Archiforma, 1999, Nr. 1, p. 57–61.
49Jonas Pajaujis. Prieiga internetu: www.santakoskaimas.lt
50 Juknevičienė, Rasa. Kovotojų už Lietuvos laisvę istoriniai žygiai – tarsi Kovo 11-osios tęsinys. 15 min., 2011 08 27. Prieiga internetu: www.15min.lt
51 Mikšys, Kęstutis; Prikockis, Gintaras. Architektas Jonas Pajaujis. Archiforma, 1999, Nr. 1, p. 57–61.
52 Janulis, Kazys. Erdivilas Masiulis – BeverlyShores architektas.Aidai, 1985, Nr. 4, p. 257. Prieiga per internetą: aidai.us
53RussellJesse, CohnRonald. MarshallErdmanPrefabHouses. VSD, 2012
54LambertBruce. MarshallErdman, 72, ProducerOfPrefabricatedStructures, Dies. TheNew York Times, 1995 09 29
55MoeDoug, D’AlessioAlice. UncommonSense: TheLifeofMarshallErdman. TrailsCustomPublishing, 2003
56 Arbas, Edmundas. Lietuvis architektas XX amžiuje. Aidai, 1974, Nr. 6, birželis.
57 Mažrimienė, Vida (sudarytoja), Lapkus, Danas (įvado autorius).Šiuolaikinė lietuvių dailė JAV: dabarties dialogai. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009.
MŪSŲ PARTNERIAI
