Ne veltui taip apibrėžiau temą – mūsiškiai. Istorija byloja, kad nuo pat LDK laikų mes dažnai nesugebėdavom pristatyti savo valstybės piliečio kaip lietuvio, todėl gan daug istoriškai iškilių asmenybių „pasisavino“ apsukresni kaimynai.

Nenorėčiau, kad taip nutiktų ir ateityje. Dabar nemažas skaičius architektų, Lietuvos mokyklų auklėtinių, gyvena ir kuria užsienyje, ir tai daro jau pakankamai apčiuopiamą laiko tarpą. Drįstu teigti, kad dirbti į užsienį išvyksta tikrai ne prasčiausi studentai, gal ir atvirkščiai, bent jau didesni avantiūristai – o tai juk kūrybiškas būdo bruožas.

Nemažai jų, įsitvirtinę kitose šalyse, savęs nebelabai sieja su Tėvyne, ir kuo toliau, tuo šis ryšys silpnės. Vargu ar mūsų priekaištai gali turėti įtakos kolegoms, susidūrusiems su dviejų pasaulių realybėmis: išprususio ir mužikiško kapitalizmo. Ir dar nežinia, ar tas didžiulis skirtumas tarp minėtųjų to paties kapitalizmo kraštinių mažės, todėl jų darbas (o mūsiškiai moka dirbti su mazochistine ištverme) pelno pagarbų vertinimą prognozuojamoje visuomenėje.

Taigi juos reikia sekti. Visam pasauliui skelbti, kad jie mūsiškiai – lietuviai! Ir palinkėti sėkmės, kad būtų dėl ko skelbti.

Kiti grįžta į Lietuvą, bet tikrai ne todėl, kad nerado savo kūrybinės nišos užsienyje. Anaiptol. Tai puikiai iliustruoja Sigito Sparnaičio patirtis. Ne tik nišą kūrybai, bet ir apartamentus, lengvesnę galimybę judėti pasaulyje, kasdienybės ramybę, leidžiančią koncentruotis kūrybai, padorų, užtat skatinantį dirbti atlygį – architektai turėjo visa tai, ko atsisakė grįždami į Tėvynę. Konstatuotina, kad grįžusiųjų kūrybinė patirtis yra ryškiai praturtėjusi – jie jau yra ženklūs Lietuvos architektai. S. Sparnaitis, V. Gerliakas, A. Šeibokas, R. Bimba – austriškasis desantas – šiandien žinomi visiems, kurie bent kiek seka lietuviškos architektūros raidą. Atskira padėka Lietuvos mylėtojui, žymiam Austrijos architektui E. Wagneriui už mūsiškių globą ir mokymą.

Išskirtinis „užsienietis“ Alfredas Trimonis, jau antrą dešimtmetį dirbantis Hamburge, išvyko iš Vilniaus pirmojo postmodernizmo „antskrydžio“ į Lietuvą metais, dar suspėjęs kartu A. Ambrasu ir G. Čaikausku pastatyti gyvenamąjį namą Žemaitijos ir Šv. Mikalojaus gatvių kampe.

Pastatas ryškiai ir sėkmingai deklaravo naujo stiliaus galimybes architektūriškai turtingoje aplinkoje. Manau, kad jis liko pavyzdžiu iki šių dienų: santūrus, neišsišokantis mastelis, fasadų ritmika, puikios, kiek ironiškos detalės.

1. Trimonio pavyzdys tiems kolegoms, kurie dirba netolimame užsienyje, galėtų būti patrauklus: „Aš dirbu Hamburge ir Vilniuje, todėl nesijaučiu išvykęs.“

Pastarasis jo grįžimas į Tėvynę buvo triumfališkas. „Pirklių klubas“ Vilniuje – naujas intarpas tarp kadaise buvusio Vykdomojo komiteto ir Užsienio reikalų ministerijos, kartu su pirmojo rekonst­rukcija ir pritaikymu, tapo reikšmingiausiu 2013 metų Lietuvos architektūros įvykiu. Beje, čia išryškėjo ir dar viena būtina geros architektūros atsiradimo sąlyga – ji brangi (tiesiogine šio žodžio prasme).

Kitaip yra su mūsų merginomis. Kūrybingos architektų Likšų šeimos dukra Dalia į klausimą, kodėl 2001 metais išvyko į užsienį, atsako trumpai: dėl šeiminių aplinkybių. Aišku, kad šiuo pasakymu koduojamas šeimos sukūrimas. Šiuo atveju, atrodo, galutinai įsitvirtinę Berlyne, abu lietuviai, tačiau vyresnioji dukra mokosi vokiškoje mokykloje.

Bet dirba D. Likšaitė pas patį serą Davidą Chipperfieldą, kuris turi biurus Londone, Šanchajuje ir Milane. Jos pačios darbas labai apibrėžtas – tai vizualizacijos. Gyvenimas šalia tokios architektūros, kuri gimsta biure, ir asmeninės pastangos atskleisti ją vizualizacijomis gerbiamos firmoje, atrodo, pačią D. Likšaitę tenkina.

Tokią pat išvykimo priežastį nurodo ir Eglė Feil (buvusi Gudavičiūtė), tik šiuo atveju vyras ne lietuvis. Kaip, matyt, ir Ramunės Mikulionytės-Schnedl – Vienoje, Irmos Kašetaitės Vestergaard – Kopenhagoje, Aušros Tendzegolskytės Sifuentes – Diuseldorfe, Giedrės Černiauskaitės – Beldos Gisbert – Venecijoje ir kitų, kurių mes ieškosime visus šiuos metus.

1. Feil pasirinkimas – laisvai samdoma architektė – rodo radikalų pasitikėjimą savimi, kuris akivaizdžiai pasiteisina: ji dirba įvairiuose Vokietijos miestuose, vieną objektą – pas A. Trimonį, galiausiai tampa Bavarijos architektų sąjungos nare, atestuota architekte, reziduojančia Miunchene.

Sėkmingas darbas ir, tikėkimės, sėkminga šeima beveik garantuoja jos pasirinkimą: „Nors aktyviai dalyvauju lietuvių bendruomenės Vokietijoje veikloje, vedu šeštadieninės mokyklėlės kalbos, meno užsiėmimus lietuvių vaikams, organizuoju Lietuvos jaunimo kino klubą, tačiau į Lietuvą grįžti neketinu“, – atsako ji į klausimą apie savo ateities planus. Tačiau tikisi aktyviai bendrauti ir dirbti su lietuvių kolegomis.

Meilės, bet, įtariu, ir galimybės pabėgti iš SSRS emigrantas Danius Glinskis su savo žaviąja žmona, intelektualia mokslų daktare, turinčia lietuviškų šaknų ir gerai kalbančia lietuviškai, Niujorke augina jau tris vaikus ir sėkmingai, tikiuosi, ir laimingai, gyvena. Žinoma, maža vilties, kad 1987 metais, būdamas trisdešimties, išvykęs į JAV mūsiškis realiai galvotų apie grįžimą į Lietuvą, tačiau pažįstant Danių galima tikėtis, kad savo lietuviškas šaknis jis puoselės su meile ir atida.

Beje, D. Glinskis kol kas bene vienintelis, pasirinkęs restauravimo sritį. Lietuvoje, VISI, baigęs urbanistiką, jis nepasiklydo naujos karjeros kelyje ir sėk­mingai dirba labai stambiuose Amerikos objektuose.

Įdomu, kad įgiję patirties mūsiškiai labai palankiai atsiliepia apie savo lietuviškas Alma Mater. Į nemandagų klausimą, kiek uždirba (atsakyti nebuvo būtina), neatsargiai paatviravo tik vienas anketos dalyvis, todėl, nenorėdami skaudinti kolegų lietuvių, jo atsakymo neviešinsime.

Leonardas Vaitys