Archteiktę G. Kančaitę kalbina autorė Elena Paleckytė
Nuotraukos: Projekto autorių.
Kaip sekasi nuotoliniu būdu bendrauti su klientais?
Manau, kad laiko sąnaudų prasme, nuotolinis bendravimas yra labai efektyvus. Iš vienos pusės taip, susitikimai užtrunka ilgiau, nėra gyvo pokalbio, nemokame taip sklandžiai bendrauti, norėdami ką nors pataisyti, negalime tiesiog prisėsti prie stalo ir pastabas pažymėti pieštuku. Bet apskritai laiko visgi sutaupoma, nes nereikia važiuoti į Klaipėdą, Šilutę ar Vilnių – visi susirenka nuotoliniu būdu. Dabar, manau, mes vis dar mokomės, kaip dirbti, kaip dalintis informacija, kad neliktų neaptartų kampų. Skirtingi užsakovai bendrauja per skirtingas platformas, bet visos jos jau yra ir telefone, ir kompiuteryje, viskas juda į priekį.
O kaip sekasi bendrauti tarpusavyje – su kitais architektais?
Su kūrybiniu procesu yra sudėtingiau, nes idėjos dažniausiai gimsta gyvai bendraujant prie apvalaus stalo. Netekę gyvo eskizavimo, laiko prarandame, nes rašymas ar kalbėjimas negali iki galo pakeisti piešimo ir viskas vėlgi išsitęsia. Todėl retkarčiais visgi darome gyvus susitikimus. Pusė mūsų architektų dirba iš namų, kiti dirba studijoje, nes eskizuoti, kūrybiškai generuoti idėjų grupėje nuotoliniu būdu dar nemokame.
Minėjote, kad dirbate kaip komanda. Kaip pasiskirstote atsakomybes?
Vyksta komandinis darbas, bet kadangi vadovauju aš, galiausiai turiu dalyvauti visur, visuose posėdžiuose ir sprendimuose. Yra pasitikėjimas kolegomis ir daug ką jie daro patys, po to tiesiog aptariam, kokie sprendimai buvo priimti. Bet kartais ko nors nesužiūriu. Tada bandome ieškoti sprendimų, kaip kažką patobulinti ar privesti prie geresnio sprendimo, jei netinka esamas. Kiekvienam objektui yra paskirstyti žmonės: prie didesnio objekto – trys keturi; prie mažesnio – vienas arba du. Bet viskas turi praeiti patikrinimą, taigi darbas nėra visiškai savarankiškas. Be to ir visi kartu aptariame, pasitikriname, ar tie sprendimai yra geri.
Ar ieškodami idėjos maketuojate? Jei taip, ar dėl pandemijos negalint susitikti ir kartu pamąstyti prie maketo, yra sunkiau?
Maketus naudojame tik projektuodami didesnius kvartalus, vykstant urbanistiniams konkursams. Vieno tūrio pastatų, multifunkcių kompleksų maketų nedarome, tam naudojame vizualizacijas ir visa kitą skaitmeną. Bet šiuo metu kaip tik dalyvaujame viename konkurse, kur reikės daryti maketą. Kaip sakiau, pusė žmonių dirba studijoj, todėl, manau, problemų nekils.
Minėjote, kad ne karantino sąlygomis į Šilutę, Vilnių ar Klaipėdą tenka važiuoti, todėl norėjau paklausti, ar turite projektų užsieny? Juk dabar ten dar sunkiau nuvažiuoti.
Dabar neturime tokio projekto, kurį turėtume apžiūrėti, o mūsų neišleistų iš Lietuvos. Bet mūsų šiuo metu projektuojamame multifunkciame komplekse bus viešbutis, teks bendrauti su to viešbučių tinklo operatoriais, kurie yra užsieny. Taigi išeis, kad objektas Lietuvoj, bet pirminis užsakovas – užsieny. Kaip ir nereikės niekur važiuoti, tačiau bendravimas vis tiek plėsis už Lietuvos ribų. Prieš septynerius metus Ispanijoje projektavome privačią vilą, tada bendravimas irgi vyko nuotoliniu būdu. Autorinė priežiūra objekte vykdavo kas pusmetį ar tris – keturis kartus į metus.
Ar pandemija turėjo įtakos viešbučio ar kitoms statybų tipologijoms?
Dideliame mastelyje beveik niekas nesikeičia, bet smulkiame visgi yra pokyčių. Pavyzdžiui, užsakovai, kurie norėjo remontuoti, atnaujinti ar dekoruoti turimą viešbutį, nusprendžia palaukti, pažiūrėti, kokia situacija bus vėliau. Turime projektą Lietuvos pajūryje, kur buvo suplanuota, kad bus penkių žvaigždučių viešbutis. Dabar projektuojame ne užsienio tinklo viešbutį, todėl patalpas projektuojame kitaip, pagal vietinius poreikius: mažinam kambarių skaičių ir pritraukiam paslaugų, pavyzdžiui, medicinos paslaugų, grožio salonų ir t.t.
Dar galėčiau paminėti, kad, pavyzdžiui, Kaune projektuojame daugiafunkcį rajoną. Darbo vietoms, biurams ten buvo skirta gana daug erdvės, lyginant su butais. O dabar investuotojai paskaičiavo, kad visgi biurų Kaune užtenka. Todėl keitėsi funkcijų kiekio santykis – kai kur biurus pakeitė kitos erdvės. Neseniai buvo hub’ų, kur dirba daug žmonių vienoje vietoje, bumas. Nežinau, kaip jie gyvena, gal net blogiau už verslo centrus, viešbučius, bet gal ir ne.
Kaip manote, ar architektūros pokyčiai bus ilgalaikiai ir kaip dėl pandemijos keičiasi miestai?
Miestuose, Kaune, yra didžiulis viešųjų erdvių trūkumas. Prieš atsirandant vadinamajai Jaunimo aikštei, nemažai „kaunietiškų“ architektų buvo priešiškai nusiteikę dėl nekotentekstualių, Kaunui nebūdingų estetinių aikštės sprendinių. Bet žmonėm jie tiko- dabar matome, kaip aktyviai tenai būriuojasi kauniečiai : ir vaikai, ir įvairiausių kitų amžiaus grupių žmonės. Lygiai tą patį mes matom ir prie Kauno Doko, kur leista miesto žemėje investuotojų lėšomis įrengti gerbūvį. Tai abipusis laimėjimas, kai miestas leidžia verslui kurti pridėtinę vertę ne tik sau, bet ir kitiems. Dabar apie tą centrinės aikštės dizainą kalbama gerokai mažiau, galima sakyti jis „prigijo“, nors galbūt dar daug kam iki šiol kyla klausimų dėl išraiškos, charakterio ir koncepto. Bet kad reikia žmonėms tokių erdvių, tai pats didžiausias įrodymas.
Ar prekybos centrai gali konkuruoti su viešosiomis miesto erdvėmis?
Prekybos centras su atvira miesto erdve, mano nuomone, niekada nekonkuravo. Nors tokių minčių buvo nemažai, kai „Akropolį“ projektavome. Vis iškildavo nuomonių, kad jis nutrauks srautą nuo Laisvės alėjos. Bet mes matome, kas Laisvės alėjoj vyksta dabar: tiesiog žmonių jūra, vieni eina vaikščioti, kiti eina į kavines, važiuoja dviračiais, paspirtukais, riedučiais. Tą patį daro ir naujoje aikštėje. Tikrai daug kas perėjo prie žaliojo judėjimo. Manau, prekybos centras gal tiesiog patogus apsipirkti – viduje šilta, visi operatoriai po vienu stogu. Žmonės jau išaugo iš požiūrio, kad apsipirkti yra pagrindinė pramoga.
Norėjau kalbą apie prekybos centrus pakreipti, nes pandemijos metu prekyba internetu yra vis dažnesnis pasirinkimas. Tad ar mažės prekybos centrų?
Nemanau, kad mažės, nes žmonės apsipirkimą laiko tam tikra pramoga, jaučia malonumą pirkti gyvai- matuotis, ar eiti su draugėmis, kad galbūt išgirsti kritišką patarimą. Aš pati perkuosi drabužius internetu ir nevaikštau į prekybos centrus, bet, manau, tiesiog vieniems patinka pirktis parduotuvėj, o kitiems internetu. Aišku, dabar prekybos centre žmonių gerokai mažiau, dabar yra ta viruso baimė. Bet ar tai bus ilgalaikė perspektyva? Esu šimtu procentų tikra, kad internetinė prekyba neužims stipriosios pusės palyginus su prekybos centrais.
Sugrįžtant prie projektavimo, ar dėl epidemijos kaip nors pasikeitė projektavimo procesai?
Procesai, dabar, galima sakyti, yra beveik nekontroliuojamai. Didžiulė bėda, kad bendraujant nuotoliniu būdu labai išsitęsė visi derinimai. Nors turėtų būti, kad įkeli klausimą ir yra fiksuotas laikas, per kurį gauni atsakymą. Bet patirtis yra tokia, kad tas laikas labai išsitęsia. Normaliu atveju yra klausimas – yra atsakymas, pataisai pagal pastabas ir judi toliau. Dabar kol klausimas ateina iki valdininko, praeina beveik mėnuo, valdininkas pasako kokia nors pastabą, o tu esi ten pat, kur buvai prieš mėnesį. Ir vėl bandai mažais žingsniukais eit į priekį. Manau, kad daugelis derinimo institucijų dirba nepažangiai ir nejaučia atsakomybės prieš statybos verslą, neina koja į koja su įtempta gyvenimo realybe. Kartais net atrodo, kad prisidengia tuo nuotoliniu darbu, nes tikrai dar tokio ilgo derinimo nebuvo gyvenime. Mums dėl to atsiranda tiesioginis nuostolis: galiausiai visa tai virsta į baudas architektams. Atrodo, kad visi nori, kad miestas vystytųsi, bet institucijos pačios sau reikalavimų dėl darnaus bendradarbiavimo nekelia. Tai dėl to, iš tiesų, didžiausias laukimas, kad baigtųsi ta pandemija ir procesai galėtų vykti sklandžiau, arba bent kaip vyko iki pandemijos.
Kitais architektais pasakojo, kad per pastaruosiuos kelerius metus augo projektinių pasiūlymų svarba. Kokie jūsų įspūdžiai? Ar pastebėjote tokią tendenciją?
Taip, pastebėjome. Projektiniuose pasiūlymuose yra labai iškelta kartelė, jie praktiškai yra techninis projektas. Vėlgi atsiranda didžiulės laiko sąnaudos, kadangi vyksta tas ping-pong žaidimas su valdininkais – per nuotoli laikas neprognozuojamas, klausimai/atsakymai – nusitęsia mėnesių mėnesiais. Galim sakyti, kad dalykai, kuriuos pradėjome derinti pavasarį, vis dar stovi toje pačioje vietoje. Architektams keliami reikalavimai pateikti smulkmenišką ir detalią medžiagą, o valdininkams, kurie derina, reikalavimų laikui nėra, dažnai net negali tiesiai bendrauti su atsakingu žmogumi, o tik per internetinę sistemą.
Kaip architektūra keičiasi / galėtų keistis reaguojant į klimato kaitą?
Jei žiūrint labai tiesmukai – tiesiog į mūsų platumos klimato pokyčius, tai mūsų studijos darbuose nepastebėjau tiesioginio ryšio. Galbūt privačiuose namuose daromi pakeitimai, žmonės daug laiko leidžia lauke, atsiranda visokie SPA ir pramogų nameliai, baro paviljonai, lauko virtuvės – lauko sezonas prasitęsė. Daugiabučiuose žmonės nori terasose turėti infraraudonuosius šildytuvus, mėgsta ilgai būti lauke, nes klimatas leidžia tą daryti. Projektuodami daugiabučius dabar privalome kiekvienam butui suprojektuoti balkoną.
O gal kaip nors bandote pasirinkti ekologiškus sprendinius, galinčius pristabdyti klimato kaitą?
Kauno doke yra įrengtas žalias sprendimas: upės vanduo naudojamas patalpų šaldymui. Bet tai nėra taip efektyvu, kaip skamba. Dauguma sprendinių, išskyrus visų naudojamą geoterminį šildymą, nėra itin veiksmingi. Tokios alternatyvos, kaip upės vanduo, yra naudojamos siekiant to „žalio lapuko“, jos kol kas pilnai nepasiteisino. Gal tas požiūris geras, bet konkrečių rezultatų mūsų studija savo darbe dar nepatyrė. Ir nėra daug projektuotojų, inžinierių, kurie galėtų mums sudėti gaires, kaip iš tiesų padaryti architektūrą šiek tiek žalesnę. Pavyzdžiui, dabar visiems reikalinga A++ energetine naudingumo klasė ir toks dalykas, kaip miesto centrinio šildymo tinklų naudojimas, yra atsinaujinantis šaltinis, už tai gaunamas papildomas balas. Dar ne taip seniai centrinis šildymas buvo labiau „bausmė“ nei ekonomiškas ir ekologiškas šildymo būdas.
MŪSŲ PARTNERIAI
