Straipsnio autorė Elena Paleckytė kalbina „Aketuri architektai” biuro vadovą, LAR pirmininką architektą Luką Rekevičių.

Nuotraukos: Norbert Tukaj

Kaip karantino metu, kuomet teko dirbti iš namų, sekėsi generuoti naujas idėjas ir jas diskutuoti? Ar keitėsi kūrybinio darbo principai?

Aišku, lengviau, kai kūrybinis darbas, bent jau pradinės idėjos, startas vyksta ne per „Zoom“, o gyvai susėdus, kartu eskizuojant, tariantis. Pavasarį buvęs karantino laikotarpis buvo pakankamai trumpas, mums pasisekė, kadangi susiklostė taip, kad nereikėjo kurti projektų nuo nulio – tuo metu kaip tik vyko techniniai projektai ar statybos. Tad būtent mes nepajutome didelių pokyčių.

Čia galėtų būti paliestas ir platesnis klausimas. Prieš kokius 30 metų Lietuvoje visas didžiųjų pastatų projektavimas vyko projektavimo institutuose, kurie paskui tiesiog subyrėjo. Visi instituose dirbę architektai staiga pradėjo dirbti po vieną, kūrėsi individualios projektavimo įmonės, procesas iš grupinio pasidarė individualus. Tai, mano asmenine nuomone ir spėjimu, turėjo įtakos architektūros kokybei. Man labai geras pavyzdys yra amžiną atilsį architektas Gediminas Baravykas. Jis yra suprojektavęs tikrai labai įspūdingų pastatų, bet Sodros pastatas, kuris buvo kurtas jau po Nepriklausomybės, jau subyrėjus projektavimo institutams, yra keistesnis. Jis Baravykui lyg ir nebūdingas, kitoks. Tai turbūt susiję su projektavimo procesais, man atrodo, kad panašūs reiškiniai projektavime vyksta ir dabar. Šiandien nuo grupinio kūrybinio proceso pereinama į izoliuotą. Nesakyčiau individualų, nes vis dar turime „Zoom“, galime ir toliau diskutuoti su kolegomis, tik nebe gyvai. Tai ir drausmina, reikia aiškiai artikuliuoti mintis, kalbėti sklandesniais sakiniais, būti konkretesniems, tikslesniems. Nežinau, ar tai yra gerai, ar blogai, laikas parodys. Bet taip – yra kitaip negu buvo iki šiol.

Tad kaip pasiskirstote darbus ir atsakomybes? Ar Jūsų biure svarbus komandinis darbas ar dažniau propaguojate individualių užduočių išdalinimą?

Jei kalbant ne apie Covid-19, bet apskritai, tai visą laiką yra pasidalijimas. Viskas pasiskirsto natūraliai, jau vien pagal rangus. Visų pirma studijos įkūrėjai – aš ir mano žmona, įmonės partnerė Milda Rekevičienė, jaučiame atsakomybę už viską, kas vyksta įmonėje. Yra atestuoti architektai, kurie irgi turi atsakomybių už tai, kas vyksta, už projektus, kuriuos veda. Tada jau yra asistentai, kurie yra darbinės rankos, jie labai gelbėja, tačiau neveda projektų, šokinėja nuo vieno projekto prie kito. Taip tas darbas ir pasiskirsto.

Nemažai architektų dirba ir su maketais. Ar Jūsų biure tai svarbi kūrybinio proceso dalis? Ar negalint drauge prisėsti prie maketų, buvo sunkiau? O gal tiesiog pasitikrinate idėjas darydami vizualizacijas?

Žinoma, dirbame su maketais. Darome ir vizualizacijas, bet tik maketas nemeluoja, jis įgalina apžvelgti projektą įvairiais rakursais. Taigi vizualizacija, matyt, niekada maketo nepakeis. Ji gali būti tendencinga, parodyta iš to kampo, kuris yra naudingas architektui, bet nebūtinai to, kurį kasdien matys žmonės. Vizualizacija yra labai svarbi, padeda atskleisti idėją, bet bendramiestine prasme maketas yra būtinas. Aišku, dabar yra atsiradęs 3D Vilnius – 3D žemėlapis, kur yra visi pastatai: tiek esami, tiek projektuojami. Ten irgi galima labai įdomių rakursų atrasti ir pasižiūrėti, kaip tas pastatas bus integruotas, kaip, iš kur matysis, iš kur nesimatys. Bet tai nėra maketas. Architektūra tikriausiai yra tam tikra skulptūros rūšis. Būtų sunku kurti skulptūrą jos nepačiupinėjus rankomis. Žinoma, čia vėlgi sąlyginis dalykas, nes maketai kartais spausdinami 3D spausdintuvais. Bet tas gyvas tūris turi labai daug jėgos savy, padeda suprasti ar darai klaidą, ar ne.

Ar projektavimo etapo eiga pastaraisiais metais nors kiek kito?

Man atrodo, labai aiškiai matosi, kad keičiasi projektinių pasiūlymų svoris. Jei anksčiau buvome įpratę manyti, kad projektiniai pasiūlymai yra tarsi eskizas, tai kuo toliau, tuo labiau jie artėja prie visas sritis apimančio dokumento, kuriame yra atsakyti ir funkciniai, ir transporto, ir gaisriniai klausimai, konsultacijas jau yra suteikę ir konstruktoriai, ir inžinieriai. Rengdamas projektinį pasiūlymą jau žinai, kaip tas namas atrodo, kaip jis yra suplanuotas, kartais netgi numatai ir kaip bus baldai išdėlioti. Taigi projektinių pasiūlymų stadija stipriai plečiasi, ji nebėra eskizas. Taip atsiranda naujas terminas – priešprojektiniai pasiūlymai arba architektūrinis projektas, kurį mes pateikiame per architektūrinį konkursą, kur yra mūsų kaip architektų vizija, bet kur dar nėra dalyvavę kiti specialistai, tai nėra aptarta su konstruktoriais, inžinieriais, transporto specialistais. Projektiniai pasiūlymai tampa labai daug laiko reikalaujanti stadija. Jei anksčiau manydavome, kad projektiniai pasiūlymai sudaro 20-30 procentų techninio projekto apimties, tai dabar artėjama prie jų kaip lygiavertės projekto stadijos suvokimo.

O kaip procesai keitėsi per karantino laikotarpį? Pavyzdžiui, vieni architektai pasakojo, kad dabar projektų viešinimai vyksta nuotoliniu būdu ir tai yra geras dalykas, nes daugiau žmonių gali dalyvauti. Tad galbūt ir jūs pastebėjote kažką, kas atsirado būtent per karantiną?

Kaip ir kiekviena krizė, ši pandemija yra galimybė. Nuotoliniu viešinimu galima piktnaudžiauti ir padaryti jį labai formalų, praleisti progą padiskutuoti su bendruomene. Tačiau, jeigu siekiama padaryti gerą viešinimą, kur yra realiai diskutuojama, norima išgirsti kaimynų nuomonę, tai taip, nuotolinis būdas suteikia daugiau galimybių. Prisijungti gali didesnis skaičius žmonių, nereikia kažkur toli važiuoti, grūstis troleibusuose ir taip toliau. Tiesiog prisijungi ir viskas. Tada viskas atsiremia į technines galimybes. Jeigu tas viešinimas yra gerai suorganizuotas, sudaromos sąlygos pasisakyti visiems prisijungusiems, tai tada nėra klausimų, kad tai yra geriau nei gyvasis viešinimas.

Ar šiuo metu vykdote projektų užsienyje? Jei taip, ar kažkaip pasikeitė darbo specifika dabar, kai keliauti yra itin sudėtinga?

Mes šiek tiek dirbame artimajame užsienyje, Latvijoje. Taip išpuolė, kad būtent tada, kai reikėjo važiuoti aplankyti ir apžiūrėti sklypą, apribojimų keliauti į šią šalį nebuvo. Bet taip, faktas, kad neapžiūrėjus sklypo projektuoti, sakyčiau, nelabai ir įmanoma. Taigi jeigu visi tie apribojimai lankyti kitas šalis, saviizoliacija po kelionių, galios ir toliau, tada darbas užsienyje bus labai apsunkintas.

Ar jaučiate pokyčių statybų srityje? Gal jaučiasi tam tikros tipologijos statybų stagnacija ar atvirkščiai – išaugimas?

Architektūra dar nepasikeitė, bet galimai keisis. Statytojus ištiko abejonės: ar jų planuoti biurų pastatai, prekybos centrai vis dar turės tokį patį poreikį, kuris buvo iki koronaviruso. Pandemija labai platų ratą žmonių įpratino apsipirkti internetu. Tai reiškia, kad prekybos centrų svoris natūraliai sumažėjo ir gali nebeatsigauti. Nežinau, ar pasikeis patys biurų pastatai ar prekybos centrai, bet gali būti kad jų reikės mažesnių ir kad jie turės pasipildyti tokiomis funkcijomis, kurių negalima įsigyti internetu. Turiu omeny visokiausias pramogas ir panašiai. Grubiai tariant, „Akropolio“ ledas plėsis, o parduotuvių reikės mažiau. Taigi galbūt daugės šaudyklų, čiuožyklų, kartingų, žaidimų kambarių. Įvyks naujas susibalansavimas.

Kalbant ne apie pastatus, o apie miestų erdves, mes visą laiką įsivaizdavome, kad darniai veikiantis miestas yra tas, kuriame yra gerai išvystytas viešasis transportas. Bet atsiradus Covid-19 žmonės bijo važiuoti viešuoju transportu, ten šiomis sąlygomis itin nesaugu. Todėl labai smarkiai vystosi individualios transporto priemonės, dviračiai, elektriniai paspirtukai. Svoris, skiriamas dviračių takams, tampa žymiai didesnis. Šį sezoną dviračių augimo planas, kuris buvo sudarytas dešimčiai metų į priekį, spėju, buvo įgyvendintas per kokį pusmetį. Žmonės kaip persėdo ant dviračių, taip ir iki šiol važinėja. Jie tiesiog įprato, kaip ir mūsų šiaurinėse kaimynėse už Baltijos, Danijoje, bet kokiu oru judėti individualia transporto priemone, o ne autobusu. Visa tai, matyt, keis pačių miestų veidą. Reikės apsvarstyti, kiek reikia autobusų, kiek erdvės skirti dviračių ir pėsčiųjų takams.

O kaip dėl klimato kaitos – kas keičiasi architektūroje, mieste, kaip jūs keičiatės?

Globaliai architektūra juda į link tvarumo, tampa energetiškai efektyvesnė, daroma iš ekologiškų medžiagų, jos yra perdirbamos, statoma nenaudojant daug planetos išteklių. Bet pastatyti ekologišką pastatą kainuoja brangiai, o kiekvienas euras turi savo anglies dioksido pėdsaką. Taigi net jei pastatysi labai ekologišką pastatą, tai jam išleisti pinigai tikrai nebūtinai bus uždirbti ekologiškais būdais. Tą kontroliuoti yra labai sunku. Pinigai neatsiranda iš niekur, jie randasi iš to, kad sukasi ekonomikos mašina. O ta mašina sukasi dėl tarptautinės prekybos, kuri reiškia laivybą, transportą, kalnakasybą, naftos, plastiko pramonę. Žodžiu, visą pasaulinę pramonę, visas jos grandis, pardavimą, marketingą, netgi tas minkštąsias sritis. Lietuva bando vystyti IT pramonę, bet ir ji neatsiejama nuo retųjų žemės metalų, be kurių negali egzistuoti kompiuteriai. Galų gale didžiausią anglies dioksido pėdsaką turi euras. Šitaip žiūrint, reikia išleisti mažiau eurų tam, kad paliktume planetą švaresnę. Galbūt mes iki to ir nueisim po 50 ar 100 metų, bet dabar pasiekti būtų tikrai sudėtinga. Taigi kartais ta ekologiška architektūra yra labiau sąžinės raminimui, o ne realiam poveikiui padaryti.

Bet yra ir realiai veikiančių sprendinių. Energetinis efektyvumas, saulės energijos vartojimas pastebimai prisideda prie, nežinau ar klimato kaitos stabdymo, bet prie tam tikros ekologinės situacijos mieste gerinimo, tai tikrai. Kai pastatas naudoja ne dujas, ne kokios nors kažką deginančios miesto katilinės, o saulės energiją, tai jau yra mieste geriau. Ir jeigu į tą pastatą daugelis žmonių atvažiuoja dviračiu, o ne automobiliu, mieste yra geriau.

Kokie nauji iššūkiai atsiranda architektūroje?

Architektūra ir architektai turi būti pasirengę veikti ekstremaliomis sąlygomis. Tai reiškia, kad dažnas visuomeninis pastatas turi būti lengvai pertvarkomas į, pavyzdžiui, ligoninę. Tą per pandemiją matėme kitose šalyse, Lietuvoje, ačiū Dievui, to nebuvo. Matėme, kad mokyklų salės buvo perdaromos į ligonines, kaip kinai per 14 dienų pasistatė naują ligoninę. Mes turime apie tai mąstyti, treniruoti savo studentus mąstyti tokiomis kategorijomis. Matyti, kad gali nebūti prabangos 14 mėnesių ruošti projektą, ir tada dar tiek pat statyboms. Projektas su statyba gali turėti įvykti per 14 dienų. Ir tai turi turi būti padaryta, nes kitaip žmonės mirs gatvėje.

Atsiranda nauji masteliai, nauji greičiai. Architektūros kokybė, medžiagų grožis pasidaro antraeiliai klausimai, kai reikia parengti pastatą, per dvi savaites prijungti jį prie sistemos, priimti sergantį ligonį ir padėti jam nenumirti. Atsiranda tokios kitos kategorijos mūsų darbe, nors jos nėra naujos. Po Fukušimos atominės katastrofos labai daug japonų buvo evakuota iš to regiono ir kilo klausimas, kur juos apgyvendinti. Architektai iš viso pasaulio bandė modeliuoti, kaip galėtų atrodyti pastatas, kurį būtų galima pastatyti per 3 dienas. Per tris dienas ir jų reikia labai daug, pigiai ir kad juose būtų šilta, nes Japonija, kaip ir mes, irgi yra pakankamai šaltoje klimatinėje zonoje.

Buvo visokių pasiūlymų, netgi technologinių. Kaip galima įtemptai armuoti betoną, taip, rodos, ispanai buvo sumanę armuoti polistirolą. Tai yra, kietame polisterole frezuoti skyles, ten dėti įtemptą armatūrą. Šitaip polistirolas tampa tvirtas, ant 15 cm storio sluoksnio galima vaikščioti. Jeigu iš tokių plokščių pastatai namelį, jis yra tvirtas, ten šilta ir jame gali įkurdinti šeimą, tai galima padaryti labai greitai. Tai irgi yra su klimato kaita susijusi tema. Dėl klimato kaitos gali kilti potvyniai, cunamiai, po kurių gali reikėti fantazijos greitai susikonstruoti kažką, kur žmonės galėtų gyventi, dirbti, kur jie būtų gydomi, suteikiamos bazinės patalpos ir taip toliau. Laikina architektūra jau daug tūkstančių metų turi savo svarbą, anksčiau buvo statomos jurtos, o šiandien tai ligoninės per 14 dienų.

error: