LIETUVOS ARCHITEKTŪROS APŽVALGA

Pristatome interviu su „2L architects” biuro architektais, įmonės įkūrėjais: Juliumi Lapinsku bei Pauliumi Lataku.

Teksto autorė: Elena Paleckytė

Nuotraukos: Norbert Tukaj

Ar pandemijos metu keitėsi kūrybos principai? Kokia buvo Jūsų darbo metodika iki karantino, jo metu bei po jo?

Julius Lapinskas: Sakyčiau, kad pats darbo būdas nesikeitė, tiesiog atsirado naujų, anksčiau mūsų nenaudotų įrankių. Pavyzdžiui, prieš pandemiją bendraujant tarpusavyje vyravo elektroniniai laiškai, o dabar vidinei komunikacijai pradėjome naudoti tokias programėles kaip Slack. Kaip ir prieš karantiną, kiekvieną savaitę darydavome kassavaitinius susitikimus, tiesiog jie vykdavo internetu – draugiškai susijungdavome iš namų. Aišku, kol prisitaikėme, kol viskas normalizavosi, buvo ir tam tikras pereinamasis laikotarpis, jis truko keletą savaičių.

Paulius Latakas: Žinoma, tam tikrų sunkumų kilo, nes architekto darbas yra kūrybinis. Kartais dalintis idėjomis, spontaniškai jas kurti būnant kartu, natūraliai bendraujant yra žymiai lengviau. Galbūt projektų vadovams pasidarė lengviau, nes nuotoliniai susitikimai su klientais ar tiekėjais tapo efektyvesni. Kita vertus, kito ne tik mūsų komunikacija, bet ir tai, kaip vieni su kitais dalinomės dokumentais, brėžiniais ar nuotraukomis: pradėjome juos laikyti debesyse. Jau ir anksčiau sprendėme šiuos klausimus, bet per karantiną tai labai stipriai pasistūmėjo į priekį – pandemija paskatino galvoti apie dalykus, kuriuos paskendę darbuose vis atidėliojome. Tiesą sakant, pandemija mūsų darbo metodiką keitė pačiam karantinui dar net neprasidėjus. Matėsi, kad kažkas gresia, todėl darbe tai diskutavome, vykdėme prevenciją. Klientų nebekvietėme susitikti gyvai studijoje, darėme vis daugiau nuotolinių susitikimų.

Techninis – dokumentų ruošimo, braižymo etapas yra bene daugiausiai laiko užimanti projektavimo dalis. Ar šio etapo eiga nors kiek kito pastaraisiais metais ir kas tai lėmė?

Julius: Taip, eiga keitėsi labai stipriai. Viskas tapo labiau koncentruota ir efektyvu, nes atsirado patirties, į darbo eigą įtraukėme daugiau skaitmeninių technologijų. „BAR Cargolift“ gamyklos projektas Šiaulių laisvojoje ekonominėje zonoje mus labai daug ko išmokė, tapo mūsų gerosios patirties pavyzdžiu. Beveik visa projekto eiga vyko nuotoliniu būdu bendraujant su vokiečių inžinieriais, užsakovais, tiekėjais. Turėjome tam tikrus protokolus, kurių pokyčius visi – tiek inžinieriai, tiek statytojai, užsakovai, prižiūrėtojai ar architektai – matė realiu laiku. Vaizdžiai galėčiau palyginti, kad anksčiau visa statybų informacija buvo kaip didžiulis burbulas, o šio projekto metu viskas tapo labai koncentruota, tarsi susitraukė į juodąją skylę. Kalbant apie braižymo etapą, manau, jis sutrumpėjo. Tai greičiausiai nulemta to, kad šiuo metu daromi skaitmeniniai 3D modeliai – atsisakyta atskirų dvimačių brėžinių braižymo, atsirado visiška BIM integracija į projektavimo ir statybos procesus. Taip pasiekiamas didesnis efektyvumas, lengviau viską stebėti, nepamesti informacijos.

Paulius: Pridėčiau, kad daug lėmė ir tai, kad turime labai stiprią ir stabilią komandą, kuri yra gerai susidirbusi bei susidraugavusi. Ji vis pasipildo naujomis kompetencijomis, šiais metais labai sustiprėjo prie komandos prisijungus naujiems projektų ir kūrybos vadovams bei architektams

O kaip manote, ar sugriežtėjo reikalavimai brėžiniams?

Julius: Taip. Aš susidariau įspūdį, kad atsiranda vis daugiau jaunų rangovų, projektų valdytojų. Atrodo, kuo jie jaunesni, tuo preciziškiau nori viską padaryti. Jiems svarbesnės detalės, jie ilgiau jas derina, į viską žiūri atsakingiau ir bando padaryti geriau. Todėl ir atsiranda daugiau krapštymosi – nuodugniai ištyrinėjame visas galimybes, norisi idealiai viską apgalvoti ir tik tada priimti sprendimą. Mano galva, anksčiau to nebuvo.

Paulius: Kita vertus galbūt būtų galima įžvelgti ir kitą tendensiją. Kai kurie rangovai tam tikra prasme bando nusimesti atsakomybę ir užkrauti ją ant projektuotojo pečių. Jie siekia, kad būtų padaryta kuo daugiau brėžinių, kad viskas būtų kuo detaliau nurodyta, kad brėžiniuose būtų absoliutus aiškumas ir nereikėtų patiems priimti sprendimų.

Kaip pasiskirstote darbus ir atsakomybes? Ar Jūsų biure svarbus komandinis darbas ar dažniau propaguojate individualių užduočių išdalinimą?

Paulius: Komandinis darbas mums labai svarbus ir vyksta nuolatos. Manau, tai mūsų stiprybė. Visuomet turime galvoje projektų valdymo grafiką, jis realiu laiku prieinamas visiems projekto dalyviams, esame nusistatę atsakomybių ribas.

Julius: Mūsų atsakomybės yra gana aiškios, yra griežti rėmai. Bet tikrai nėra, kad visi dirbtų individualiai. Pavyzdžiui, projektinius pasiūlymus kuriame drauge, visi siūlo idėjas. Be to, kadangi komanda yra susigyvenusi, yra išdirbti tam tikri darbo algoritmai. Visi žino, kas ką moka geriausiai: vieni stipriausi galvojant idėjas, kiti braižo schemas, apgalvoja gaisrosaugos reikalavimus, ar daro vizualizacijas

Gal galite trumpai apžvelgti kaip dirbate su skirtingomis projekto dalimis?

Paulius: Daug dėmesio skiriame pirminės idėjos atrinkimui. Būtent dėl to labai džiaugiamės, kad neseniai prie mūsų prisijungė kūrybos vadovė Rūta Vitonytė. Mūsų komanda jau ir anksčiau buvo stipri iš inžinerinės pusės, o dabar dar labiau sustiprėjo ir kūrybos, architektūros kokybės prasme. Nepamirštame, kad labai svarbu ir aiškiai iškomunikuoti savo idėjas. Todėl stengiamės kurti kokybiškas vizualizacijas, pasitelkiame ir virtualią realybę, tai padeda užsakovui geriau suvokti pasiūlymą.

Julius: Pastebėjau, kad anksčiau landšafto architektūrai buvo skiriama mažiau dėmesio, o dabar ši projekto dalis tampa vis svarbesnė. Pradėjome labiau gilintis į medžių rūšis, jų poreikius, kuriame tam tikrą ekosistemą, kurioje jauku būti ir mūsų projektuotų pastatų darbuotojams. Apskritai, užsakovai tampa vis smalsesni, jie nori visomis prasmėmis kokybiškesnės architektūros, supranta, kad tai yra vertybė.

Nemažai architektų dirba su maketais. Ar Jūsų biure tai svarbi kūrybinio proceso dalis? Ar negalint drauge prisėsti prie maketų, buvo sunkiau? O gal tiesiog pasitikrinate idėjas darydami vizualizacijas?

Julius: Tiesą sakant, mes jau senokai nebemaketuojame, nors anksčiau tai darydavome. Būdavo smagu drauge eksperimentuoti, klijuoti grandiozinius maketus. Siųsdavomės medžiagas iš kitų šalių ir negalvojome apie galutinio rezultato savikainą. Bet tokie eksperimentai reikalauja tikrai daug laiko ir pastangų, šiuo laikotarpiu mes stengiamės dirbti efektyviau, todėl šią darbo stadiją praleidžiame.

Paulius: Atsirado naujų darbo priemonių. Šiuo metu žymiai efektyviau daryti aukštos kokybės, fotorealistines vizualizacijas. Tam naudojame Lumion programinę įrangą, kuri padeda patikrinti kaip pastatas atrodytų skirtingais metų laikais, iš skirtingų pusių, jame virtualiai pasivaikščioti – galima pajusti, kaip žmogus tame pastate jaustųsi. Žiūrėdamas į maketą supranti jį iš paukščio skrydžio, tai nėra svarbiausia, žymiai svarbiau pamatyti pastatą iš žmogaus perspektyvos. Vis daugiau laiko skiriam virtualiai realybei. 

Ar dėl pandemijos pasikeitė santykis bei darbas su užsakovais bei kitų projekto dalių vadovais? Galbūt dalis sutikimų persikėlė į virtualią erdvę?

Julius: Taip. Man asmeniškai susitikimų su užsakovais ar kitų dalių vadovais padaugėjo. Tačiau jie tapo efektyvesni – nebereikėjo švaistyti laiko kelionei iki susitikimo vietos, pokalbiai buvo labiau koncentruoti. Kita vertus, tai nebuvo visiškai nauja – daug pokalbių su užsienio klientais ir anksčiau vyko nuotoliniu būdu. Daugelis priprato ir prie skirtingų video programų naudojimo: Teams, Google meets ar Zoom.

Paulius: Nebuvo didelio šoko. Situacija tiesiog paskatino tą patį daryti ir su vietiniais klientais, šitaip taupyti visų laiką. Dabar jau ir užsakovai drąsiau jaučiasi virtualioje erdvėje, patys yra linkę bendrauti nuotoliniu būdu. 

Ar šiuo metu vykdote projektų užsienyje? Jei taip, ar kažkaip pasikeitė darbo specifika dabar, kai keliauti yra itin sudėtinga?

Paulius: Anksčiau projektus darėme tik Lietuvoje, bet gan dažnai tai buvo užsienio klientai, plėtojantys projektus mūsų šalyje. Mums smalsu susipažinti ir su kitais kontekstais, išbandyti savo jėgas, todėl dabar planuojame darbus Latvijoje, Lenkijoje. Su vietinių architektų pagalba vykdysime jau esamų mūsų klientų klientų projektus šiose šalyse. Labai įdomi bei praturtinanti patirtis buvo ir potencialių architektūrinių partnerių paieška. Per kelias dienas teko aplankyti daug itin skirtingų studijų, pamatyti, kuo jos gyvena.

Ar jaučiate pokyčių statybų srityje? Galbūt sumažėjo/ padaugėjo užsakymų?

Paulius: Tiesą sakant, užsakymų padaugėjo. Užsakovai supranta, kad projektavimo ir statybos leidimo procesai yra ilgi. Be to, projekto parengimas, statybos leidimo gavimas dar nereiškia, kad iš karto ir reikia statyti. Projekto parengimas yra santykinai nedidelė investicija, kuri ateityje gali sutaupyti labai daug laiko.

Julius: Neramus buvo vienas karantino mėnuo – buvo jaučiama visuotinė baimė. Buvo atvejų, kai teko atidėti suplanuotas statybas jau turint projektą ir statybos leidimą. Bet, kaip pastebėjo vienas mūsų užsakovas – pinigai niekur nedingo. Jų buvo sukaupta iš anksčiau, žmonės nekeliavo, mažiau išlaidavo, tad sutaupė. Žinoma, turizmo sektoriui, viešbučių verslams dėl to yra sunkiau. Tačiau gamybiniam sektoriui, pavyzdžiui, kad ir baldų pramonei, poveikis nebuvo neigiamas. Kai kurie verslai net augo.

Gal jaučiasi tam tikros tipologijos statybų stagnacija ar atvirkščiai – išaugimas?

Paulius: Apmirė verslo centrų sektorius, nes pandemija privertė suabejoti atviro plano darbo erdvėmis, žmonės dabar linkę dirbti iš namų. O išaugimas jaučiamas sandėliavimo, logistikos pastatų segmente, kadangi vis daugėja elektroninės prekybos. Ir mes patys šiuo metu vykdome keletą su tuo susijusių didelių projektų.

Ar dėl pandemijos architektūra pasikeitė? Ar tie pokyčiai ilgalaikiai?

Julius: Gamybos sektoriaus pastatuose kiek pasikeitė patalpų planavimas. Atsiranda vis daugiau mobilių pertvarų, persirengimo patalpos mažinamos tam, kad žmonių srautai būtų mažesni. Manau, Covid-19 galėjo kiek paredaguoti pastatų funkcijas, priversti kelti didesnius reikalavimus vėdinimo sistemoms. Bet pačios architektūros pokyčiai, manau, yra lėtesnis procesas. Mano galva, didesnę įtaką architektūrai daro ne pandemija, o klimato kaita.

Tad kaip dėl klimato kaitos – kas keičiasi architektūroje, kaip jūs keičiatės?

Julius: Pastatai turės būti energetiškai efektyvesni. Medžiagos bus perdirbamos, bus privalu kuo labiau mažinti anglies dioksido emisijų kiekį tiek statybų, tiek pastatų eksploatacijos metu. Kai kurios įmonės jau dabar pradeda stengtis būti zero emission, ketina keisti savo automobilių parkus į elektrinius. Aš ir pats vairuoju hibridą, o dauguma mūsų architektų į darbą važiuoja dviračiais ar viešuoju transportu. Architektams reikės prisiimti atsakomybę. Galbūt ateity netgi reikės kiek pamiršti architektūrą ir mąstyti apie pastatus, miestus kaip gyvas sistemas, kurios vasarą teiks vėsą, žiemą – šilumą, arba dieną kaups šilumą, kurią atiduos naktį. Jei ir toliau švaistysime išteklius ir energiją, planetos neišgelbėsime.

Minėjote išmaniuosius miestus. Kada jie taps realybe?

Julius: Kai kuriuose Europos miestuose tai vyksta jau dabar. Kuriami išmanūs miesto energijos tinklai, smart grid’ai, į juos jungiami ir saulės kolektoriai, vėjo jėgainės, šilumos tinklai. Dirbtinis intelektas nusprendžia, kam, kada ir ko reikia. Keliamas klausimas, kaip energiją paimti, panaudoti, keisti jos formą. Pavyzdžiui, Vokietijoje iš nuotekų sistemų paimama šiluma, ji grąžinama atgal į pastatus. Lietuvoje tokie pokyčiai vyksta gana lėtai, bet po truputį jie ateina ir čia. Pavyzdžiui, žmonės taupo energiją dušo patalpoje po trapu įrengdami šilumos grąžinimo įrenginį, kuris ją sugrąžiną į vandens šildytuvą. Taip sutaupoma labai daug energijos.

Minite Europos miestus. Kokia situacija yra kituose žemynuose?

Julius: Pasaulio mastu sektinos valstybės yra Kanada, Australija. Bet aš galiu daugiau pasakyti tik apie arčiau mūsų esančias šalis, tokias kaip Vokietija ar Suomija, nes su jomis turiu tiesioginį kontaktą, bendrauju su tų šalių verslininkais. Girdime gerų atsiliepimų iš vokiečių, kurie sako, kad Lietuva yra labai pažangi šalis. Vokietijoje yra dar gausu senų darbo metodų, o mes viską labai greitai įsisaviname, esame smalsūs, mums viskas įdomu. Gyvename pažangiai ir galime tuo pasigirti, nors kartais patys to ir nepastebime. Kita vertus, kalbant apie su klimato kaita susijusias problemas, lietuviams reikia labiau pasistengti. Tikrai reikės nueiti dar neįtikėtinai ilgą kelią. Reikia žymiai didesnių sprendimų pramonėje, nuo dujų pereiti prie elektros, išmokti efektyviai naudoti energiją. Svarbus teisinis reguliavimas, kuris turi būti griežtesnis gamybos pastatams – kad energija būtų ne švaistoma, o taupoma. Tikiu, kad nauja karta sugalvos puikių idėjų, kaip visa tai įgyvendinti.

Situacija buvo trumpam pagerėjusi pavasarį. 

Julius: Taip, buvo trumpalaikis pagerėjimas, nes žmonės mažiau judėjo. Kai kur sumažėjus išmetamųjų dujų, prasisklaidė amžinas smogas. Pavyzdžiui, Šiaurės Indijoje gyvenantys žmonės pirmą kartą pamatė šalia esančius kalnus, nes oras tapo pakankamai skaidrus. Kita vertus, išaugo vartojimas. Teko kalbėti su vienu suomių energetiku, kuris sakė, kad Covid-19, lyginant su klimato kaita, yra labai maža problema. Ir aš jam visiškai pritariu. Ji sėlina labai lėtai ir labai grėsmingai, o pandemija – staigus ir santykinai trumpalaikis įvykis. Klimato kaita mus aplenkė ir jau yra toli priekyje, to sustabdyti nebeįmanoma, ši problema turi milžinišką inerciją. Visi nori gyventi geriau, trečiosios valstybės perima Vakarų pasaulio vartojimo įpročius. Jų vartojimas irgi auga, taršos daugėja. Taigi dabar verčiau kyla klausimas, ne kaip tai sustabdysime, o kaip prisitaikysime. Gal gims daugiau tokių vizionierių kaip Elon Musk, kurie savo pinigus skirs pasaulio taikai ar švariai energijai. Bet ir mes savo kasdieniniuose gyvenimuose tikrai galime imtis žingsnių – gyventi švariau ir taupiau.