Miesto viešųjų erdvių – skverų, parkų, aikščių, krantinių, alėjų kokybė yra neatsiejamas miesto įvaizdžio ir miesto gyvybingumo užtikrinimo rodiklis. Istoriškai susiklostė, kad pasaulio miestai daugiausia dėmesio skiria senamiesčiui, centrui, biurų kvartalams, įvažiavimams į miestą bei oro uostų teritorijoms. Tai lemia turistų lankomiausių vietų, aukštesnės klasės biurų padėtis ir žmonių viename taške koncentracija. O labiau nuo centro nutolusios teritorijos, upių krantinės sulaukia mažiau dėmesio. Ne išimtis ir sovietmečio statybos monofunkciniai daugiabučių miegamieji rajonai.
Vilniaus miestas yra panašioje padėtyje, dauguma miegamųjų rajonų turi tiek natūralių (parkų, krantinių), tiek urbanizuotų (aikščių, skverų, alėjų) viešųjų erdvių, tačiau jos yra menkai tvarkomos beveik nuo sukūrimo laikų, neatitinka gyvybingumo ar veiklos įvairovės kriterijaus. Todėl 2016 m. pradžioje Vilniaus meras Remigijus Šimašius sukvietė pasitarimą dėl viešųjų erdvių sutvarkymo perspektyvų. Meras atkreipė dėmesį, kad turi būti nustatyti aiškūs tvarkomų teritorijų atrankos kriterijai. Teigė, kad kiekvienam Vilniaus gyventojui, gyvenančiam tankiai apgyvendintoje miesto dalyje, viešoji erdvė turi būti pasiekiama 5 minučių atstumu. Tad svarbu identifikuoti esamus želdynus, viešąsias erdves, apie jas apibrėžti 300 m spindulį ir išsiaiškinti, kurių vietų esamos erdvės nepadengia. Taip pat išsiaiškinti, kuriose vietose gyvena didžiausias skaičius gyventojų, ir tų erdvių būklę. Pagal tai buvo atrinktos 10 viešųjų erdvių, kurias planuojama tvarkyti, iškelta bendruomenių aktyvesnio įtraukimo į sukūrimo procesą idėja.
Visą straipsnį rasite Archiforma 2017, 193-196psl.
MŪSŲ PARTNERIAI
