Paliesiaus dvaras

Projekto architektai: D. Ferguson ir J. N. Fergusonas
Projekto konstruktoriai K. Ablačinskas, M. Tomaševskaja
Tyrėjai archeologai Valdas Steponaitis, Eugenijus Butėnas,
architektai R. Zilinskas, D. Kazlauskienė, istorikė I. Baliulytė
Užsakovas J. Ptašekas, UAB „Diagnostinės sistemos“
Darbus vykdė UAB „Kriautė“, UAB „Udmeta“
Techniniai prižiūrėtojai J. Kavaliauskas, P. Kanevičius
Vieta: Paliesiaus k., Mielagėnų sen., Ignalinos r. sav.
Realizacija: 2011–2014 m.


Jeigu atsitiktinai būtumėte aplankę Paliesiaus dvaro sodybą prieš daugiau kaip septynerius metus, gerokai pasistengę medžių ir krūmų tankmėje būtumėte išvydę sunykusius dvaro laikotarpio pastatus, dar kelis griuvėsius. Pastatai be stogų, perdangų, akmens mūro sienose žiojėjo plyšiai, puikiausiai tinkami kregždėms perėti. Teritorija apleista, mėšlo krūvos, vienas išmaltas keliukas ir elektros stulpas prie jo. Tokį dvarą vis dėlto nupirko dr. Julius Ptašekas įžvelgdamas vietos unikalumą ir autentišką kraštovaizdį.
Dvaro istorija siekia XVII a., deja, medinių to laikotarpio pastatų nėra išlikę. Iš 1736 m. dokumentų žinoma, kad dvarą valdė dvarininkai Justina ir Kazimieras Petras Kublickiai. Valdant Kublickiams XIX a. pr., buvo pastatytas didelis akmeninis gyvenamasis namas su arklidėmis, dabar vadinamas Prižiūrėtojo namu (un. obj. k. 26233). Greta jo buvo pastatytas nebūdingos pusapvalio plano tvartas (un. obj. k 26234), uždaru kiemu sujungtas su gyvenamuoju namu-arklidėmis. Tik vėliau iškilo neįmantrus plytinis tinkuotas gyvenamasis pastatas (dabar vad. rūmais), į kurį persikraustė savininkai. Prie šio pastato stovėjo medinė koplyčia, ledainė, suformuotas reprezentacinis kiemas-parkas. Faktas, kad nebuvo skubama statyti gyvenamųjų rūmų , byloja apie tai, kad Kublickiai labiau rūpinosi pačiu ūkiu, o ne reprezentacija. Tai matome ir iš dailininko Vincento Smakausko (XIX a. pr.) iš Paliesiaus laiškų, rašytų žmonai Emilijai Kublickaitei, kuriuose jis užsimena, kad broliai Kublickiai ūkininkauja moderniai, turi pačios naujausios technikos, jų ūkis didelis, tvarkingas, dvaro biblioteka turtinga. Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo Užnerio apskrityje organizatoriai ir dalyviai, po sukilimo priversti pasitraukti į Prūsiją, baigėsi „Kublickių dvaro“ laikotarpis.
XIX a. vid.–XX a. vid. dvaro istorijoje nuopuolis. 1887 m. dvarą iš varžytynių nupirko P. Liubimovas, paskui – Povarova, pastaroji dvarą pardavė generolui majorui fon Eksei, kuriam mirus našlė Marija Dmitrijevna fon Eksė išpardavė dvaro žemes, o kas liko, užstatė Vilniaus žemės bankui. Daug informacijos apie dvaro sodybą ir joje buvusius pastatus suteikia 1903 m. dvaro žemių planas, saugomas banko byloje. Apie 1900 metus dvaro administratoriumi, o nuo 1921 m. ir jo savininku tapo Romualdas Brzezinskis (Brazinskas), kuris neilgai džiaugėsi įsigytu turtu. Prieš II pasaulinį karą dalis Švenčionių rajono, tarp jų ir dvaras, pateko į Baltarusijos teritoriją, 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Per karą dvaro turtas buvo išgrobstytas, pastatai apgriauti. Dvaras nebeegzistavo, prarado savo paskirtį.
1956 m. apgriuvusius dvaro pastatus perėmė „Naujojo kelio“ kolūkis. Buvusiame Prižiūrėtojo pastate gyveno kelios šeimos, todėl jis sunyko mažiau. Tvarte buvo kolūkio karvidės. Tai labiausiai dvarą suniokojęs laikotarpis. 2008 m. išlikę dvaro pastatai buvo avarinės būklės, pasmerkti sunykti.

Dvaro restauracijos projekto autoriams architektams Dainai Ferguson ir Jamesui Normanui Fergusonui sėkmingai pavyko atkurti Paliesiaus dvaro sodybos struktūrą, susietą fiziniais, funkciniais ir vizualiniais ryšiais, didžiąją dalį meninės (architektūros, kraštovaizdžio) ir kultūrinės autentiškosios erdvės bruožų. Išsaugotos ir restauruotos senosios pastatų konstrukcijos bei elementai rodo projektuotojų pagarbą paveldui ir seniesiems amato meistrams. Projektuojant vadovautasi kompleksinių tyrimų rezultatais ir 1903 m. dvaro žemių planu, atidžiai puoselėjant kiekvieną mūsų laikus pasiekusią senojo dvaro detalę.

Dvaro pastatai, statiniai ir reljefo formos suformuoja erdvių (kiemų) visumą, kurias dabartiniu etapu sudaro restauruoti patys įspūdingiausi sodybos pastatai: dviejų aukštų su cokoliu Prižiūrėtojo namas bei pasagos formos plane tvartas, dengtas moderniu stiklo ir metalo konstrukcijų gaubtu. Istorinių pastatų architektūra atspindi XIX a. I pusėje vyravusią akmens mūro architektūrą, būdingą klasicizmo bruožų turintiems ūkiniams pastatams. Ledainės pastatas, ant esamų pamatų atkurtas dar vienas medinis pastatas, eksponuojamos buvusio kumetyno ir buvusių rūmų liekanos užbaigia dvaro sodybos struktūrą, išryškina buvusių ir dar laukiančių atkūrimo pastatų apimtis.
Teritorija apjuosta originalia lauko riedulių tvora, kurioje įrengti trys kalvių darbo ažūriniai vartai, ties atkurtais įvažiavimais į dvarvietę atkurtas ovalus parteris, įrengti pėsčiųjų takai, lauko apšvietimas, automobilių stovėjimo aikštelė. Įvažiavimo dangai pasirinkta atspari apkrovoms asfaltbetonio danga su granito skaldos viršutiniu sluoksniu sudaro birios, dvaro laikotarpiui būdingos dangos vaizdą. Dvarą supanti kaimyninė teritorija neužstatyta, pastatai tebėra vizualiai mažai pakitusioje aplinkoje. Spėjama, kad dvaro kūrimosi etapu buvo iškasta Kančioginos upelio šiaurinė atšaka-kanalas ir tvenkinys, tuomet centrinę dvaro sodybos dalį su statiniais iš visų pusių juosė vandens žiedas. Dabartiniu metu pietinė vingrioji Kančioginos upelio atšaka užpelkėjusi, kontūras iš dalies sunykęs. Neabejotina parko puošmena – saugomas botaninis gamtos paveldo objektas – 25 m aukščio Paliesiaus ažuolas, kiti dvaro laikotarpio medžiai: klevai, uosiai, ąžuolai, tuopos, liepos.
Pagrindiniai projektuotojų tikslai – maksimaliai stabilizuoti griūvančias istorinių pastatų konstrukcijas, pagal paveldosaugos technologijas sutvarkyti pažeistą mūrą, išsaugoti autentišką patalpų planinę struktūrą, pritaikant jas naujai funkcijai, sunykusias dalis pakeičiant naujomis, neimituojant dvaro laikotarpio konstrukcijų, siekiant maksimaliai išryškinti vertingąsias pastatų dalis.
Palankus tuomečio Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vadovo ir specialistų projektinių pasiūlymų įvertinimas, Ignalinos r. sav. Teritorijų planavimo ir Architektūros skyriaus darbuotojų geranoriška pagalba rengiant detalųjį planą turėjo įtakos tam, kad projektavimo darbai vykų sklandžiai, būtų atlikti laiku, gauta taip reikalinga finansinė LVPA parama dvarui išsaugoti, pritaikant jį turizmo reikmėms.

Iš viso nuo 2011 m. atlikti penkių dvaro pastatų rekonstravimo ir atkūrimo darbai, įrengti visi inžineriniai tinklai ir įrenginiai, reikalingi dvaro eksploatacijai, sutvarkyta teritorija, pritaikyta žmonėms, turintiems fizinę negalią.
Prižiūrėtojo (prievaizdo) name (korp. 1), centrinėje pastato dalyje, kur anksčiau per du aukštus buvo gyvenama, o šoninės ir visas cokolinis aukštas skirti arklidei, įrengti 9 viešbučio numeriai, kavinė ir SPA cokoliniame aukšte. Pastato tūris atstatytas, įrengti nauji stogai buvusiųjų vietoje, šoniniuose flygeliuose papildomai įrengti tūriniai stoglangiai, būdingi klasicizmo laikotarpiui. Pamatai sutvirtinti ir vertikaliai hidroizoliuoti visu pastato kontūru. Cokoliniame vakarinės dalies aukšte atstatyti skliautai ir kolonos. Rytinėje patalpoje vietoje visiškai sugriuvusių skliautų ir kolonų virš išlikusių skliautų pėdų įrengta plokščia g/b perdanga, skliautų pėdos eksponuojamos interjere, kolonų vietos pažymėtos grindų dangoje. Dalis perdangos sijų išsaugotos savo vietose, dalis panaudotos loftų perdangoms. Centrinėje pastato dalyje išsaugota medinė perdanga ir autentiškų plačių lentų (iki 40 cm pločio) grindys. Prieangyje, lubose eksponuojamas pagaliukų, apsuktų šiaudais, paklotas, naudotas luboms tinkuoti. Neabejotinai, išsaugotos ir restauruotos autentiškos pastato konstrukcijos bei elementai reprezentuoja projekto autorių pagarbą paveldui ir seniesiems meistrams. Atviro dekoratyvaus akmenų mūro sienų plokštumos, šviesūs tinkuoti paviršiai, medinės sijos ir lentų grindys, lauko vartų ir vidaus durų spalvos darniai sujungia visas pastato erdves į visumą. Vartai ir langai pagaminti pagal buvusių stalių gaminių pavyzdį. Kitus interjero elementus: santechninę įrangą, baldus ir šviestuvus, atitinkančius istorinę pastato dvasią, savininkui parinkti talkino jauna interjero architektė Sandra Sabaliauskaitė.
Greta stovintis pasagos formos plane buvęs tvartas (korp. 2) mūsų laikus pasiekė griuvėsių pavidalu, be stogo, apirusiomis sienomis. Architektai nutarė visiškai neatstatyti istorinio pastato. Kokybiškai sutvarkytos išlikusios pastato sienos uždengtos „pastatu gaubtu“, sukuriančiu optimalias sąlygas vertingam autentiškam mūrui išsaugoti ir eksponuoti. „Pastato gaubto“ architektūrinei išraiškai pasirinktas švarus tūris vienšlaičiu stogu, padiktuotas reljefo ir istorinio pastato liekanų konfigūracijos. Reljefo kryptimi žemėjantis stogas apželdintas šilokais. Taip pastato tūris maksimaliai integruotas į gamtinį reljefą, akcentuojant žaliosios erdvės dominavimą, sudarant foną istoriniam užstatymui. Išorinės sienos stiklinės, todėl autentiškas objektas lengvai apžvelgiamas iš lauko. „Pastato gaubto“ su žaliu gruntiniu stogu sprendinius parengė architektas J. N. Fergusonas ir konstruktorius K. Ablačinskas, atvirą medinę gegninę stogo konstrukciją parėmė klijuoto medžio kolonomis su metalinėmis tvirtinimo detalėmis bei ryšiais. Ryškių senųjų mūrų ir naujų architektūrinių elementų ekspozicija vienoje erdvėje darniai papildė viena kitą, sukūrė naują architektūrinę kokybę, išskirtinę erdvę. Naujai sukurtoje erdvėje vyksta koncertai, konferencijos, rengiamos edukacinės programos, čia ypač gera akustika, muzikantai sako, kad patalpos tinkamos muzikos įrašams.
Įgilinus ir sutvirtinus pamatus, įrengus gelžbetoninį žiedą, stabilizuojantį pastatą kontūru, atstačius karnizo liniją, restauruotas akmens ir plytų mūras, išlikę tinko fragmentai. Autentiško akmens mūro restauravimo darbai vyko konsultuojant ir atidžiai prižiūrint inžinieriui ekspertui P. Kanevičiui. Sutvarkius įtrūkimus, išvalius nitratus, sulfatus ir sulfitus, mūras atgavo gyvumą, tapo pačiu gražiausiu interjero akcentu. P. Kanevičius padėjo išspręsti ne vieną darbų metu atsiradusią nestandartinę situaciją, pasiūlė tinkamiausius inžinerinius sprendinius apsaugant pastatus nuo drėgmės, įrengiant lauko akmenų grindinius, užtikrinant inžinerinių sistemų darbą.

Abu istoriniai pastatai, sudarantys funkcinį ir vizualinį komplekso centrą, tarpusavyje sujungti tvoromis, dalijasi bendra jaukia kiemo erdve. Greta jų, rytinėje pusėje, atlikus archeologinius tyrimus, rasta pastato liekanų su akmeninėmis langų sąramomis, spėjama, iš ankstyvojo dvaro statybos laikotarpio. Šio pastato vietoje iškilo naujas ūkinis pastatas su patalpomis kepyklėlei, katilinei, sanitariniams mazgams. Išlikusi sienos su akmeninėmis sąramomis dalis buvo restauruota. Pastato apdailai panaudotos tradicinės medžiagos: skelto akmens mūras, tinkuoti plytų mūro apvadai.
Dar vienas labai įdomus dvaro laikotarpio statinys – dviejų aukštų Ledainė (korp. 3), sutvarkyta pagal tvarkomųjų paveldosaugos darbų technologijas. Uždengtas stogas, medinės sijos sumontuotos senųjų sijų lizduose. Apatiniame aukšte – autentiškas lauko akmenų grindinys su drenažiniu loveliu tirpstančiam ledo vandeniui. Ledainė naudojama pagalbinėms ūkio reikmėms.
Ties šiauriniu įvažiavimu į teritoriją stovi medinis dviejų aukštų su mansarda pastatas, skirtas administracijai ir Paliesiaus fizinio krūvio terapijos ir reabilitacijos klinikai (korp. 6). Jis iškilo ant buvusio namo pamatų. Pastato sienos – atviro klijuoto medžio rąstų su angų ir pastato kampų apvadais. Fasadų kompozicija artima mūro statinių fasadams. Tamsiame mėlyname fone šviesūs apvadai ir langinės.
Visi pastatai komplekse dengti sumažinto formato matinės pilkos spalvos keraminėmis čerpėmis.
Buvusių rūmų (korp. 4) vietoje esantys griuvėsiai suteikia dvarui romantizmo, daugiasluoksniškumo, išlaiko galimybę atstatyti pastatą pagal duomenis natūroje ir fotografijas, gautas 2014 m. iš pastarojo dvaro valdytojo Romualdo Bžezinskio, gyvenančio Krokuvoje.
Kaip atrodė 1903 m. plane parodytas kumetynas (korp. 5), kurio pamatai aptikti 2008 m. vykdant archeologinius tyrimus, žinių nėra. Vietos gyventojai mini čia buvus medinį pastatą su „mūriniais stulpais“. Eksponuojamas išorinių pastato sienų kontūras, vidinėje erdvėje įrengta didelė lauko terasa gali būti naudojama vasaros renginiams, granito trinkelių terasos plokštumą pagyvina nedideli sodeliai.
Dvaro sodyba išgyvena atgimimo, aktyvaus viešo gyvavimo laikotarpį. Po septynerius metus trukusių darbų dvare veikia reabilitacijos klinika, vyksta edukaciniai ir kultūriniai renginiai. Mielagėnų bažnyčios klebono Marijono Savicko iniciatyva atkurta tradicija, apsilankius dvare, apžiūrėti 3 km atstumu nuo dvaro esančią Kublickių funduotą Mielagėnų bažnyčią, kur iškabinta gausi garsaus menininko Vincento Smakausko (1797–1876) tapybos kolekcija.
Šiandien Paliesiaus dvaras išdidžiai gali būti vadinamas nekilnojamojo kultūros paveldo kompleksu. Paliesiaus dvaro sodyba yra Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Objektas turi architektūrinę, istorinę ir kraštovaizdinę vertę, pripažintas saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Darnaus ir atsakingo savininko, tyrėjų, projektuotojų, statybininkų bei projekto ir techninės priežiūros vadovų darbo rezultatas – išsaugotas ir kokybiškai sutvarkytas dar vienas Lietuvos dvaras. Objektas apdovanotas Geriausių restauravimo darbų 2013–2014 m. konkurso laureato diplomu Už naujų metodinių sprendinių įgyvendinimą tvarkybos darbuose, restauravimo kompleksiškumą ir novatoriškumą.

Paliesiaus dvaras

Paliesiaus dvaras

Paliesiaus dvaras